Veikalas „Dievas, nematomas karalius“ (orig. God, the Invisible King) žymi ryškų posūkį garsiojo fantastikos pionieriaus H. G. Wellso kūryboje. Išleista 1917 m. Londone (Cassell & Co leidykla), ši knyga nėra grožinis kūrinys, o teologinis-filosofinis traktatas, kuriame autorius deklaruoja savo asmeninį „modernų religingumą“. Knyga buvo parašyta per patį Pirmojo pasaulinio karo įkarštį. Milžiniškos žūtys ir senojo … [Skaityti toliau…]
XX a. pradžioje Frankas Byronas Jevonsas savo veikale „Dievo idėja ankstyvosiose religijose“ (orig. The Idea of God in Early Religions) pabandė atkurti, kaip mąstė pirmykštis žmogus – ne sausai, o kaip gyvą, besiformuojantį pasaulėvaizdį. 1910 m. Kembridže išleista knyga tapo bandymu suprasti, kaip bendruomenės, gyvenusios nuolatinėje gamtos stichijų baimėje, pamažu perėjo prie sąmoningo dievybių garbinimo: … [Skaityti toliau…]
Erazmo Roterdamiečio „Pagyros kvailybei“ (Moriae Encomium, In Praise of Folly) yra vienas įtakingiausių Renesanso tekstų, kuriame susipina gilus humanizmas, aštri satyra ir teologinė kritika. Nors knyga parašyta prieš pat reformaciją, ji paruošė dirvą esminiams pokyčiams Europoje. Kūrinio pavadinimas „Moriae Encomium“ turi dvigubą prasmę. Lotyniškai tai reiškia „Pagyros kvailybei“, tačiau graikiškai žodis Moria primena Erazmo geriausio … [Skaityti toliau…]
Émile Durkheim, vienas svarbiausių prancūzų sociologų, 1912 metais išleido veikalą Les formes élémentaires de la vie religieuse (angl. The Elementary Forms of the Religious Life). Lietuviškai pavadinimas dažniausiai verčiamas kaip „Elementariosios religinio gyvenimo formos“, kartais – „Religinio gyvenimo elementarios formos“ arba „Elementarios religinio gyvenimo formos“. Šis darbas tapo klasika religijos sociologijoje. Durkheim siekia atsakyti į … [Skaityti toliau…]
Markionitai (angl. Marcionites, lot. Marcionitae, gr. μαρκιωνισταί) buvo viena iš ryškiausių ir geriausiai dokumentuotų II–V amžiaus krikščioniškųjų bendruomenių, kilusių iš Markiono mokymo. Judėjimo pradžia siejama su Markionu iš Sinopės, gyvenusiu II amžiaus pirmoje pusėje. Markionas atvyko į Romą apie 135–140 metus ir netrukus tapo žinomas dėl savo teologinių idėjų, kurios aiškiai skyrėsi nuo tuometinės krikščionių … [Skaityti toliau…]
Sophia Iesu Christi (koptiškai ⲥⲟⲫⲓⲁ ⲛ̄ⲓ̄ⲥ̄ ⲭ̄ⲥ̄ – „Jėzaus Išmintis“; lotyniškas ir tarptautinis mokslinis pavadinimas Sophia Iesu Christi, Sophia Jesu Christi arba Sophia of Jesus Christ) – vienas ryškiausių ir geriausiai išsilaikiusių vėlyvosios antikos gnostinių traktatų. Jis priklauso setianų–valentiniečių krypčiai ir laikomas vienu iš vadinamųjų „prisikėlimo dialogų“ – žanro, kuriame prisikėlęs Kristus atskleidžia mokiniams slaptą … [Skaityti toliau…]
Žydų kalba – hebrajų – viena seniausių gyvųjų kalbų pasaulyje. Ji priklauso semitų kalbų šeimai, artima arabų ir aramėjų kalboms. Raštas, kuriuo rašoma hebrajiškai, vadinamas ivrit arba lashon ha-kodesh (šventoji kalba) religiniuose kontekstuose. Šiandien hebrajų kalba – oficiali Izraelio kalba, ja kalba apie 9 milijonai žmonių, o raštas naudojamas ne tik kasdienybėje, bet ir šventraščiuose, … [Skaityti toliau…]
Pentaklis yra vienas iš seniausių ir labiausiai atpažįstamų maginių simbolių, turintis daugybę interpretacijų įvairiose kultūrose. Dažniausiai jis vaizduojamas kaip penkiakampė žvaigždė, įrašyta į apskritimą. Šis ženklas siejamas su apsauga, harmonija, žmogaus ryšiu su gamta ir kosmosu. Jo pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžių pente – „penki“ ir gramma – „linija“. Penkiakampė žvaigždė nuo senovės laikų … [Skaityti toliau…]
Žodis „idioma“ slepia savyje tikrą kalbos lobyną – tai tie keisti, kartais juokingi posakiai, kurie skamba kaip mįslė, bet vietiniams žmonėms reiškia kažką visiškai kasdieniško. Senovės graikai, kurie prieš tūkstančius metų Atėnuose ginčydavosi turguje: vienas sako „laikyti liežuvį už dantų“, o kitas puikiai supranta, kad tai ne apie dantų priežiūrą, o apie tylėjimą. Būtent iš … [Skaityti toliau…]
Šis Vatikano II Susirinkimo dokumentas, dar žinomas kaip Krikščioniškojo auklėjimo deklaracija (arba Deklaracija apie krikščioniškąjį auklėjimą, Deklaracija apie krikščioniškąjį ugdymą), pavadintas Gravissimum Educationis ir paskelbtas popiežiaus Pauliaus VI 1965 m. spalio 28 d., atskleidžia Bažnyčios požiūrį į ugdymą kaip į gyvybiškai svarbią žmogaus gyvenimo dalį, ypač sparčiai kintančiame pasaulyje. Tekste pabrėžiama, kad šiuolaikinės sąlygos – … [Skaityti toliau…]
Čia kalbama apie šv. Ignaco Lojolos autobiografiją, dar vadinamą „Piligrimo pasakojimas“ arba „Piligrimo užrašai“. Tai XVI amžiaus tekstas, kurį užrašė Ignaco bičiulis Luisas Gonçalvesas da Câmara, o pats šventasis jį diktavo pasakojimo forma. Knygoje Ignacas ne klajoja po Rusiją su „Philokalia“, o keliauja po Europą ir Šventąją Žemę, apmąstydamas savo atsivertimą, dvasines kovas ir Jėzaus … [Skaityti toliau…]
Mandūkjos upanišada (skr. माण्डूक्योपनिषत्, IAST: Māṇḍūkyopaniṣad, angl. Mandukya Upanishad) priklauso vedų kanonui ir yra susieta su Atharvaveda tradicija. Tai vienas iš seniausių Indijos filosofinių tekstų, priskiriamų dvasinei Upanišadų literatūrai. Jos pavadinimas kildinamas iš sanskrito žodžio māṇḍūka, kuris gali būti siejamas su senovine mokinių mokykla arba metaforiškai su varle – šuoliu iš įprastinės sąmonės į platesnį … [Skaityti toliau…]