Jėzaus išmintis

Sophia Iesu Christi (koptiškai ⲥⲟⲫⲓⲁ ⲛ̄ⲓ̄ⲥ̄ ⲭ̄ⲥ̄ – „Jėzaus Išmintis“; lotyniškas ir tarptautinis mokslinis pavadinimas Sophia Iesu Christi, Sophia Jesu Christi arba Sophia of Jesus Christ) – vienas ryškiausių ir geriausiai išsilaikiusių vėlyvosios antikos gnostinių traktatų. Jis priklauso setianų–valentiniečių krypčiai ir laikomas vienu iš vadinamųjų „prisikėlimo dialogų“ – žanro, kuriame prisikėlęs Kristus atskleidžia mokiniams slaptą pažinimą (gnosis).

Tekstas išliko dviem pagrindinėmis redakcijomis. Ilgesnė versija aptinkama Nag Hammadi bibliotekos III kodekse, 4 traktate (NHC III,4) – tai IV a. koptiškas vertimas iš graikų kalbos. Trumpesnė, bet turiniu labai artima redakcija saugoma Berlyno gnostiniame kodekse 8502 (BG 8502,3), datuojamame apie 400 m. Abu tekstai rodo, kad originalas buvo graikiškas, sukurtas II a. pabaigoje–III a. pradžioje.

Turinys ir struktūra

„Jėzaus Išmintis“ parašyta kaip dialogas po prisikėlimo. Kristus, vadinamas „Didžiuoju Gelbėtoju“ arba „Nemirtinguoju Aeonu“, pasirodo dvylikai apaštalų ir septynioms moterims (tarp jų minima Marija Magdalietė, Morta ir kt.) ant „Palaiminimo kalno“ Galilėjoje. Susirinkę mokiniai klausia apie visatos kilmę, dieviškąją tvarką ir išganymą. Tekstas sudarytas iš klausimų–atsakymų sekos, kurioje Kristus išdėsto kosmologiją, dieviškųjų emanacijų hierarchiją, žmogaus prigimtį ir išganymo kelią.

Dialoge išryškėja gnostinė pasaulėžiūra: aukščiausiasis Dievas, vadinamas „Nematomasis Dvasios Tėvas“, yra virš visko ir neturi vardo, nes vardas priklauso kūriniui. Iš jo emanacijų kyla Barbelo – pirmoji Motina-Šviesa, o iš jos – Sofija, žemesnioji Išmintis. Sofijos klaida pagimdo Demiurgą Jaldabaotą, kuris sukuria materialų pasaulį ir žmogaus kūną kaip kalėjimą. Kristus, kaip aukštesnis aeonas, atskleidžia, kad tik pažinimas (gnosis) leidžia išsivaduoti iš šio kalėjimo.

Pagrindinės temos

Traktate nuosekliai išdėstoma gnostinė kosmologija:

• Aukščiausiasis Dievas – „Nematomasis Tėvas“, virš visų vardų ir formų.
• Barbelo – pirmoji emanacija, „Motina-Šviesa“.
• Sofija – Išmintis, kurios klaida pagimdo Demiurgą Jaldabaotą.
• Žmogus – kilęs iš Nemirtingojo Androginiškojo Žmogaus (Anthropos), turintis trijų prigimčių sluoksnius: materialųjį (hylic), sielinį (psychic) ir dvasinį (pneumatic).
• Išganymas – pasiekiamas tik per pažinimą, o ne per tikėjimą ar darbus.

Citatos

Tekste gausu sakralinių formulių, kurios atskleidžia gnostinę pasaulėžiūrą:

• „Aš atėjau iš Neribotos Šviesos vietos, iš Nemirtingojo Aeono, kuris yra virš visko.“
• „Tas, kuris pažins save, pažins Visumą ir grįš į Tą, kuris yra prieš Pradžią.“
• „Sofija, kuri yra mano Motina, pagimdė mane iš Nemirtingojo Aeono.“

Religinė reikšmė

„Sophia Iesu Christi“ yra tipiškas setianų tekstas, kuriame Kristus vaizduojamas ne kaip įsikūnijęs Dievas, bet kaip aukštesnis aeonas, apsivilkęs Jėzaus pavidalu. Kūnas suprantamas kaip Demiurgo kalėjimas, iš kurio reikia išsilaisvinti. Išganymas yra elitinis – tik „dvasiniai“ (pneumatikoi) gali pilnai grįžti į pleromą, dieviškąją pilnatvę.

Tekstas itin artimas „Šventajai Eugenosto knygai“ (NHC III,3 ir V,1). Daugelis mokslininkų mano, kad „Jėzaus Išmintis“ yra krikščionizuota Eugnostos versija: tas pats kosmologinis turinys, tik vietoj filosofinio mokytojo įterptas Kristus, o dialogas pritaikytas krikščioniškai auditorijai.

Akademinis kontekstas

Šis traktatas yra vienas iš kertinių gnostinės kosmologijos šaltinių, nes jame aiškiai išdėstoma emanacijų seka, žmogaus kilmė ir Sofijos vaidmuo. Jis glaudžiai siejasi su kitais gnostiniais raštais – Apokrifine Jono evangelija, Pistis Sophia, Eugnostos palaimintuoju. „Sophia Iesu Christi“ parodo, kaip krikščioniškas vardynas (Jėzus, apaštalai, Marija Magdalietė) buvo įterptas į ankstesnę gnostinę kosmologiją, suteikiant tekstui autoritetą krikščioniškoje aplinkoje.

Jėzaus išmintis (Sophia Iesu)

(Nag Hamadžio biblioteka)

Po to, kai jis prisikėlė iš numirusių, dvylika mokinių ir septynios moterys liko jo sekėjais ir išėjo į Galilėją, ant kalno, vadinamo „Atsivėrimo ir Džiaugsmo“. Ten jie susirinko, svarstydami apie slėpiningą visatos prigimtį, dieviškąjį planą, šventąją apvaizdą, valdovų galias ir apie viską, ką Gelbėtojas daro su jais šventojo plano paslaptyje. Tuomet Gelbėtojas jiems pasirodė – nebe ankstesniu pavidalu, bet nematomojo dvasioje. Jo atvaizdas buvo panašus į didį šviesos angelą. Tačiau jo panašumo negaliu aprašyti: joks mirtingas kūnas to neištvertų, tik tyras, tobulas kūnas, apie kurį jis mokė mus ant kalno, vadinamo „Alyvų kalnu“ Galilėjoje.

Ir jis tarė: „Ramybė jums, savo ramybę jums duodu!“ Visi nustebo ir išsigando. Gelbėtojas nusijuokė ir pasakė jiems:
„Apie ką galvojate? Kodėl esate sutrikę? Ko ieškote?“

Pilypas atsakė:
„Mes ieškome visatos prigimties ir plano.“

Gelbėtojas jiems tarė:
„Žinokite, kad visi žmonės, gimę žemėje nuo pasaulio pradžios iki dabar, būdami dulkės, tyrinėjo Dievą – kas jis yra ir koks jis yra – bet nerado. Išmintingiausieji spėliojo pagal pasaulio tvarką ir judėjimą, bet jų spėlionės nepasiekė tiesos. Filosofai kalba trimis balsais: vieni sako, kad pasaulis tvarkosi pats; kiti – kad jį tvarko apvaizda; dar kiti – kad jį valdo likimas. Tačiau nė vienas iš jų nėra arti tiesos, nes tai – tik žmonių balsai. O aš, atėjęs iš Begalinės Šviesos, esu čia, nes pažįstu Jį (Šviesą), kad galėčiau jums pasakyti tikrąją tiesos prigimtį. Kas kyla iš savęs, yra suteptas gyvenimas – savikūris. Apvaizdoje nėra išminties. Likimas nesuvokia. Bet jums duota pažinti, ir kiekvienas, kuris vertas pažinimo, jį gaus – tas, kuris nėra gimęs iš nešvaraus sėjimo, bet iš Pirmojo, kuris buvo Siųstas. Jis yra nemirtingas tarp mirtingųjų.“

Matas jam tarė: „Viešpatie, niekas negali rasti tiesos, tik per tave. Todėl mokyk mus tiesos.“

Gelbėtojas tarė: „Tas, Kuris Yra, yra neišsakomas. Nė vienas principas jo nepažino, nė viena valdžia, nė vienas pavaldumas, nė jokia būtybė nuo pasaulio pradžios iki dabar, išskyrus jį patį ir tuos, kuriems jis nori apreikšti per tą, kuris yra iš Pirmosios Šviesos. Nuo šiol aš esu Didysis Gelbėtojas. Nes jis yra nemirtingas ir amžinas. Dabar jis yra amžinas, neturėdamas gimimo; nes kiekvienas, kas gimsta, pražus. Jis yra negimęs, neturėdamas pradžios; nes kiekvienas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Kadangi niekas jo nevaldo, jis neturi vardo; nes kiekvienas, kas turi vardą, yra kito kūrinys.“

(BG 84, 13–17 prideda: Jis yra neįvardijamas. Jis neturi žmogiško pavidalo; nes kiekvienas, kas turi žmogišką pavidalą, yra kito kūrinys.)

„Ir jis turi savo atvaizdą – ne tokį, kokį jūs matėte ir gavote, bet keistą atvaizdą, pranokstantį visus dalykus ir geresnį už visatą. Jis žvelgia į visas puses ir mato save iš savęs. Kadangi jis yra begalinis, jis visada nesuvokiamas. Jis yra nepažaidžiamas ir neturi jokio panašumo. Jis yra nekintantis gėris. Jis be priekaišto. Jis amžinas. Jis palaimintas. Nors jis nėra pažintas, jis visada pažįsta save. Jis yra neišmatuojamas. Jis nepasekamas. Jis tobulas, neturėdamas jokio trūkumo. Jis yra nepažaidžiamybė palaiminta. Jis vadinamas ‘Visatos Tėvu’.“

Pilypas tarė: „Viešpatie, tai kaip jis pasirodė tobuliems?“

Tobulas Gelbėtojas jam tarė: „Prieš pasirodant bet kam iš matomų dalykų, didybė ir valdžia yra jame, kadangi jis apima visą pilnatvę, o niekas jo neapima. Nes jis yra visa mintis. Ir jis yra mąstymas, svarstymas, apmąstymas, racionalumas ir galia. Visa tai yra lygios galios. Jos yra pilnatvės šaltiniai. Ir visa jų giminė nuo pradžios iki pabaigos buvo jo išankstiniame pažinime – begalinio, negimusio Tėvo.“

Tomas jam tarė: „Viešpatie, Gelbėtojau, kodėl šie dalykai atsirado ir kodėl jie buvo apreikšti?“

Tobulas Gelbėtojas tarė: „Aš atėjau iš Begalybės, kad jums pasakyčiau visus dalykus. Dvasia-Kuri-Yra buvo gimdytojas, turėjęs gimdytojo galią ir formų kūrėjo prigimtį, kad didžioji turtų gausa, slypėjusi jame, būtų atskleista. Dėl savo gailestingumo ir meilės jis norėjo pats išauginti vaisių, kad savo gerumu nesidžiaugtų vienas, bet kad kitos Dvasios iš Nekintančiosios Kartos galėtų išauginti kūną ir vaisių, šlovę ir garbę, nepažaidžiamume ir jo begalinėje malonėje, kad jo lobis būtų apreikštas per Savęs-gimusį Dievą, kiekvieno nepažaidžiamumo Tėvą ir tų, kurie atsirado vėliau. Tačiau jie dar nebuvo tapę regimi. Dabar tarp nepažaidžiamųjų yra didis skirtumas.“

Jis sušuko, sakydamas: „Kas turi ausis girdėti apie begalybes, tegu girdi!“ Ir: „Aš kalbėjau tiems, kurie yra pabudę.“ Ir jis tęsė: „Visa, kas kilo iš pražūtingo, pražus, nes kilo iš pražūtingo. Bet kas kilo iš nepažaidžiamumo, nepražus, bet taps nepažaidžiama. Todėl daugelis žmonių paklydo, nes nepažino šio skirtumo, ir jie mirė.“

Marija jam tarė: „Viešpatie, tai kaip mes tai pažinsime?“

Tobulas Gelbėtojas tarė: „Eikite nuo nematomų dalykų iki matomų pabaigos, ir pati Minties emanacija jums atskleis, kaip tikėjimas nematomais dalykais buvo rastas matomuose, tuose, kurie priklauso Negimusiam Tėvui. Kas turi ausis girdėti, tegu girdi!

„Visatos Viešpats nėra vadinamas ‘Tėvu’, bet ‘Protėviu’, pradžia tų, kurie pasirodys, tačiau jis yra bepradžiai Protėvis. Matydamas save savyje kaip veidrodyje, jis pasirodė panašus į save, bet jo atvaizdas pasirodė kaip Dieviškasis Savęs-Tėvas ir kaip Konfrontuotojų Konfrontuotojas, Pirmasis Egzistuojantis Negimęs Tėvas. Jis iš tiesų yra tokio pat amžiaus kaip Šviesa, buvusi prieš jį, bet nėra lygus jai galia.

„Ir vėliau buvo apreikšta visa daugybė konfrontuojančių, savęs-gimusių, vienodo amžiaus ir galios, būnantys šlovėje ir be skaičiaus, kurių giminė vadinama ‘Kartą, virš kurios nėra karalystės’, iš to, kuriame jūs patys pasirodėte iš šių žmonių. Ir visa ta daugybė, virš kurios nėra karalystės, vadinama ‘Negimusio Tėvo Sūnumis, Dievu, Gelbėtoju, Dievo Sūnumi’, kurio atvaizdas yra su jumis. Dabar jis yra nepažinusis, pilnas amžinai nepažaidžiamos šlovės ir neišsakomo džiaugsmo. Jie visi ilsisi jame, nuolat džiaugdamiesi neišsakomu džiaugsmu jo nekintančioje šlovėje ir beribėje linksmybėje; tai niekada nebuvo girdėta ar žinoma tarp visų eonų ir jų pasaulių iki dabar.“

Matas jam tarė: „Viešpatie, Gelbėtojau, kaip buvo apreikštas Žmogus?“

Tobulas Gelbėtojas tarė: „Noriu, kad žinotumėte: tas, kuris pasirodė prieš visatą begalybėje, Savęs išaugęs, Savęs sukurtas Tėvas, pilnas spindinčios šviesos ir neišsakomas, pradžioje, kai nusprendė, kad jo atvaizdas taptų didžia galia, tuoj pat pasirodė tos Šviesos pradmuo kaip Nemirtingasis Androginiškas Žmogus, kad per tą Nemirtingąjį Androginiškąjį Žmogų jie galėtų pasiekti išganymą ir pabusti iš užmaršties per aiškintoją, kuris buvo siųstas ir yra su jumis iki plėšikų skurdo pabaigos.

„Ir jo sužadėtinė yra Didžioji Sofija, kuri nuo pat pradžių buvo jam skirta sąjungai Savęs-gimusiojo Tėvo, iš Nemirtingojo Žmogaus, kuris pasirodė kaip Pirmasis ir dieviškumas bei karalystė, nes Tėvas, vadinamas ‘Žmogumi, Savęs-Tėvu’, tai atskleidė. Ir jis sukūrė didį eoną, kurio vardas ‘Ogdoadas’, savo didybei.

„Jam buvo suteikta didelė valdžia, ir jis viešpatavo skurdo kūrinijoje. Jis sukūrė dievus ir angelus, ir arkangelus, nesuskaičiuojamas minias palydai, iš tos Šviesos ir tri-vyriškos Dvasios, kuri yra Sofija, jo sužadėtinė. Iš to Dievas iškildino dieviškumą ir karalystę. Todėl jis buvo vadinamas ‘Dievų Dievu’ ir ‘Karalių Karaliumi’.

„Pirmasis Žmogus turi savo unikalią mintį, viduje, ir mąstymą – nes jis pats yra ta mintis – svarstymą, apmąstymą, racionalumą, galią. Visos šios savybės yra tobulos ir nemirtingos. Nepažaidžiamumo atžvilgiu jos iš tiesų yra lygios. Bet galios atžvilgiu jos skiriasi, kaip skirtumas tarp tėvo ir sūnaus, ir sūnaus bei minties, ir minties bei likusio. Kaip sakiau anksčiau, tarp sukurtų dalykų pirmoji yra monada.

„Ir po visko, visa, kas buvo apreikšta, pasirodė iš jo galios. Iš to, kas buvo sukurta, pasirodė tai, kas buvo suformuota; iš suformuoto – tai, kas buvo pavidalinta; iš pavidalinto – tai, kas buvo įvardyta. Taip atsirado skirtumas tarp negimusiųjų nuo pradžios iki pabaigos.“

Tada Bartolomėjus jam tarė: „Kaip gi Evangelijoje jis buvo pavadintas ‘Žmogumi’ ir ‘Žmogaus Sūnumi’? Su kuriuo iš jų šis Sūnus yra susijęs?“

Šventasis tarė jam: „Noriu, kad žinotumėte: Pirmasis Žmogus vadinamas ‘Gimdytoju, Savęs-išbaigusia Mintimi’. Jis apmąstė su Didžiąja Sofija, savo sužadėtine, ir atskleidė savo pirmagimį, androginišką sūnų. Jo vyriškasis vardas yra ‘Pirmasis Gimdytojas, Dievo Sūnus’, jo moteriškasis vardas – ‘Pirmoji Gimdytoja Sofija, Visatos Motina’. Kai kurie ją vadina ‘Meile’. Dabar Pirmagimis vadinamas ‘Kristus’. Kadangi jis turi valdžią iš savo Tėvo, jis sukūrė nesuskaičiuojamą daugybę angelų palydai iš Dvasios ir Šviesos.“

Jo mokiniai tarė jam: „Viešpatie, apreikšk mums apie tą, kuris vadinamas ‘Žmogumi’, kad ir mes tiksliai pažintume jo šlovę.“

Tobulas Gelbėtojas tarė: „Kas turi ausis girdėti, tegu girdi. Pirmasis Gimdytojas Tėvas vadinamas ‘Adomas, Šviesos Akis’, nes jis kilo iš spindinčios Šviesos, ir jo šventieji angelai, kurie yra neišsakomi ir be šešėlio, visada džiaugiasi džiaugsmu savo atspindėjime, kurį gavo iš savo Tėvo. Visa Žmogaus Sūnaus Karalystė, kuris vadinamas ‘Dievo Sūnumi’, yra pilna neišsakomo ir bešešėlio džiaugsmo, nekintančios linksmybės, jie džiaugiasi dėl jo nepažaidžiamos šlovės, kuri iki šiol niekada nebuvo girdėta ar apreikšta eonuose ir jų pasauliuose. Aš atėjau iš Savęs-gimusiojo ir Pirmosios Begalinės Šviesos, kad jums viską apreikščiau.“

Vėl jo mokiniai tarė: „Pasakyk mums aiškiai, kaip jie nusileido iš nematomybių, iš nemirtingųjų į pasaulį, kuris miršta?“
Tobulas Gelbėtojas tarė: „Žmogaus Sūnus susitarė su Sofija, savo sužadėtine, ir atskleidė didžią androginišką šviesą. Jo vyriškasis vardas yra ‘Gelbėtojas, Visų Dalykų Gimdytojas’. Jo moteriškasis vardas yra ‘Visų Gimdytoja Sofija’. Kai kurie ją vadina ‘Pistis’.

„Visi, kurie ateina į pasaulį, kaip lašas iš Šviesos, yra jo siunčiami į Visagalio pasaulį, kad jis juos saugotų. Ir jo užmaršties ryšys surišo jį Sofijos valia, kad per tai būtų apreikšta visam pasauliui skurde, apie jo (Visagalio) puikybę ir aklumą bei nežinojimą, kuriuo jis buvo pavadintas. Bet aš atėjau iš aukštesniųjų vietų pagal didžiosios Šviesos valią, aš, kuris ištrūkau iš to ryšio; aš nutraukiau plėšikų darbą; aš pažadinau tą lašą, kuris buvo siųstas iš Sofijos, kad jis per mane duotų gausių vaisių, būtų išbaigtas ir nebe trūkus, bet per mane, Didįjį Gelbėtoją, būtų sujungtas, kad jo šlovė būtų apreikšta, kad Sofija būtų pateisinta dėl to trūkumo, kad jos sūnūs daugiau nebebūtų trūkusieji, bet pasiektų garbę ir šlovę ir pakiltų pas savo Tėvą, ir pažintų vyriškosios Šviesos žodžius. Ir jūs buvote siųsti Sūnaus, kuris buvo siųstas, kad gautumėte Šviesą ir išsivaduotumėte iš valdovų užmaršties, kad ji daugiau nebeišryškėtų dėl jūsų, būtent, nešvaraus trynimosi, kuris yra iš baisios ugnies, kilusios iš jų kūniškosios dalies. Mindžiokite jų piktąjį kėslą.“

Tada Tomas jam tarė: „Viešpatie, Gelbėtojau, kiek yra eonų tų, kurie pranoksta dangus?“

Tobulas Gelbėtojas tarė: „Giriu jus, nes klausiate apie didžiuosius eonus, nes jūsų šaknys yra begalybėse. Dabar, kai tie, apie kuriuos kalbėjau anksčiau, buvo apreikšti, jis suteikė…

[109 ir 110 puslapiai trūksta, jie pakeisti atitinkama Berlyno gnostinio kodekso (nr. 8502) dalimi, kurios pradžia šiek tiek skiriasi nuo III 108 paskutinės dalinės eilutės.]

[BG107]: „Dabar, kai tie, apie kuriuos kalbėjau anksčiau, buvo apreikšti, Savęs-gimdytojas Tėvas labai greitai sukūrė dvylika eonų palydai dvylikai angelų. Visi jie yra tobuli ir geri. Taip pasirodė moteriškosios trūkumas.“

Ir jis tarė jam: „Kiek yra nemirtingųjų eonų, pradedant nuo begalybių?“

Tobulas Gelbėtojas tarė: „Kas turi ausis girdėti, tegu girdi. Pirmasis eonas yra Žmogaus Sūnaus, kuris vadinamas ‘Pirmuoju Gimdytoju’, kuris vadinamas ‘Gelbėtoju’, kuris pasirodė. Antrasis eonas yra Žmogaus, kuris vadinamas Adomu, Šviesos Akimi. Tas, kuris apima juos, yra eonas, virš kurio nėra karalystės – Amžinojo Begalinio Dievo eonas, Savęs-gimusiojo eonas, eonų, kurie yra jame, eonas, nemirtingųjų, kuriuos apibūdinau anksčiau, eonas virš Septintojo, kuris pasirodė iš Sofijos, kuri yra pirmasis eonas.

„Dabar Nemirtingasis Žmogus apreikš eonus ir galias bei karalystes, ir suteiks valdžią visiems, kurie jame pasirodo, kad jie galėtų vykdyti savo troškimus iki paskutinių dalykų, esančių virš chaoso. Nes jie sutiko tarpusavyje ir apreikš kiekvieną didybę, net iš dvasios, daugybę šviesų, kurios yra šlovingos ir be skaičiaus. Jie buvo pavadinti pradžioje, tai yra pirmasis eonas ir antrasis, ir trečiasis. Pirmasis vadinamas ‘Vienybe ir Poilsiu’. Kiekvienas turi savo vardą; trečiasis eonas buvo pavadintas ‘Susirinkimu’ iš didžiosios daugybės, kuri pasirodė: viename daugybė atskleidė save. Dabar, kadangi daugybės susirenka ir tampa vienybe, mes juos vadiname ‘Aštuntojo Susirinkimu’. Jis pasirodė kaip androginiškas ir buvo pavadintas iš dalies vyrišku, iš dalies moterišku vardu. Vyriškasis vadinamas ‘Susirinkimu’, o moteriškasis – ‘Gyvybe’, kad būtų parodyta, jog iš moteriškosios kilo gyvybė visiems eonams. Ir kiekvienas vardas buvo gautas nuo pradžios.

„Nes iš jo susitarimo su savo mintimi labai greitai pasirodė galios, kurios buvo vadinamos ‘dievais’; ir dievai iš savo išminties atskleidė dievus; ir dievai iš savo išminties atskleidė valdovus; ir valdovai iš savo mąstymų atskleidė valdovus; ir valdovai iš savo galios atskleidė arkangelus; arkangelai iš savo žodžių atskleidė angelus; iš jų pasirodė atvaizdai, su struktūra ir forma bei vardu visiems eonams ir jų pasauliams.

„Ir nemirtingieji, kuriuos ką tik apibūdinau, visi turi valdžią iš Nemirtingojo Žmogaus, kuris vadinamas ‘Tyla’, nes apmąstydamas be žodžių jis išbaigė savo didybę. Kadangi nepažaidžiamieji turėjo valdžią, kiekvienas sukūrė didžią karalystę Aštuntajame, taip pat sostus ir šventyklas, ir skliautus savo didybėms. Visa tai kilo iš Visatos Motinos valios.“

Tada Šventieji Apaštalai jam tarė: „Viešpatie, Gelbėtojau, papasakok mums apie tuos, kurie yra eonuose, nes būtina apie juos klausti.“
Tobulas Gelbėtojas tarė: „Jei klausiate apie ką nors, aš jums pasakysiu. Jie sukūrė angelų būrius, nesuskaičiuojamas minias palydai ir savo šlovei. Jie sukūrė ugningas dvasias, neišsakomas ir nekintančias šviesas. Nes jie neturi ligos ar silpnumo, bet yra valia. [BG 115,14 prideda: Ir jie atsirado akimirksniu.]

„Taip eonai buvo greitai užbaigti danguose ir skliautuose Nemirtingojo Žmogaus ir Sofijos, jo sužadėtinės, šlovėje: iš tos vietos kiekvienas eonas ir pasaulis bei tie, kurie atsirado vėliau, paėmė savo pavyzdį, kad sukurtų atvaizdus chaoso danguose ir jų pasauliuose. Ir visos prigimtys, pradedant nuo chaoso apreiškimo, yra Šviesoje, kuri šviečia be šešėlio, ir džiaugsme, kuris negali būti aprašytas, ir neišsakomoje linksmybėje. Jie visada džiaugiasi dėl savo nekintančios šlovės ir neišmatuojamo poilsio, kuris negali būti aprašytas tarp visų eonų, atsiradusių vėliau, ir visų jų galių. Visa, ką jums pasakiau, pasakiau tam, kad jūs šviestumėte Šviesoje labiau už juos.“

Marija jam tarė: „Šventasis Viešpatie, iš kur atėjo tavo mokiniai, kur jie eina ir ką jie turi daryti čia?“
Tobulas Gelbėtojas jiems tarė: „Noriu, kad žinotumėte: Sofija, Visatos Motina ir sužadėtinė, norėjo pati juos atvesti į buvimą be savo vyriškojo. Bet pagal Visatos Tėvo valią, kad jo neįsivaizduojamas gerumas būtų apreikštas, jis sukūrė tą uždangą tarp nemirtingųjų ir tų, kurie atsirado vėliau, kad pasekmė sektų… [BG 118:] … kiekvienas eonas ir chaosas – kad pasirodytų moteriškosios trūkumas, ir kad Klaidinimas su ja kovotų. Ir tai tapo dvasios uždanga. Iš eonų viršuje, iš Šviesos emanacijų, kaip jau sakiau, lašas iš Šviesos ir Dvasios nusileido į žemesnes Visagalio sritis chaose, kad jų suformuoti pavidalai pasirodytų iš to lašo, nes tai yra teismas jam, Arkagimdytojui, vadinamam Jaldabaotu. Tas lašas atskleidė jų suformuotus pavidalus per kvėpavimą, kaip gyvą sielą. Ji buvo suvytusi ir snaudė sielos nežinojime. Kai ji įkaito nuo Didžiosios Vyriškosios Šviesos kvėpavimo ir priėmė mintį, tada visi, esantys chaoso pasaulyje, gavo vardus, ir visi dalykai jame per tą Nemirtingąjį, kai kvėpavimas įpūtė į jį. Bet kai tai įvyko pagal Motinos Sofijos valią – kad Nemirtingasis Žmogus galėtų ten sudėti drabužius plėšikų teismui – jis tada priėmė to kvėpavimo pūtimą; bet kadangi jis buvo sielinis, jis negalėjo paimti tos galios sau, kol chaoso skaičius nebūtų užbaigtas, tai yra, kai laikas, nustatytas didžiojo angelo, bus užbaigtas.

„Dabar aš jus išmokiau apie Nemirtingąjį Žmogų ir išlaisvinau jį iš plėšikų ryšių. Aš sulaužiau negailestingųjų vartus jų akivaizdoje. Aš pažeminau jų piktąjį kėslą, ir jie visi buvo sugėdinti ir pakilo iš savo nežinojimo. Dėl to aš atėjau čia, kad jie būtų sujungti su ta Dvasia ir Kvėpavimu, ir kad iš dviejų taptų vienu, kaip nuo pradžios, kad jūs duotumėte gausių vaisių ir pakiltumėte pas Tą, Kuris Yra nuo Pradžios, neišsakomoje džiaugsmoje ir šlovėje bei garbėje ir malonėje Visatos Tėvo.

„Kas pažįsta Tėvą tyru pažinimu, tas nueis pas Tėvą ir ilsėsis Negimusiame Tėve. Bet kas pažįsta jį trūkuotai, tas nueis į trūkumą ir į Aštuntojo likutį. Dabar kas pažįsta Nemirtingąją Šviesos Dvasią tyloje, per apmąstymą ir sutikimą tiesoje, tegu man atneša ženklus Nematomojo, ir jis taps šviesa Tylos Dvasioje. Kas pažįsta Žmogaus Sūnų pažinimu ir meile, tegu man atneša ženklą Žmogaus Sūnaus, kad jis galėtų nueiti į buveines su tais Aštuntajame.

„Štai, aš jums atskleidžiau Tobulojo vardą, visą Šventųjų Angelų Motinos valią, kad vyriškoji daugybė būtų čia užbaigta, kad eonuose pasirodytų begalybės ir tie, kurie atsirado neišmatuojamoje Didžiosios Nematomojo Dvasios gausoje, kad jie visi galėtų imti iš jo gerumo, net jų poilsio turtą, virš kurio nėra karalystės. Aš atėjau iš Pirmojo, kuris buvo Siųstas, kad jums apreikščiau Tą, Kuris Yra nuo Pradžios, dėl Arkagimdytojo ir jo angelų puikybės, nes jie sako apie save, kad yra dievai. Ir aš atėjau juos pašalinti iš jų aklumo, kad galėčiau visiems pasakyti apie Dievą, kuris yra virš visatos. Todėl mindžiokite jų kapus, pažeminkite jų piktąjį kėslą, sulaužykite jų jungą ir pažadinkite mano paties. Aš jums daviau valdžią virš visų dalykų kaip Šviesos Sūnums, kad jūs galėtumėte mindžioti jų galią savo kojomis.“

Tai yra dalykai, kuriuos pasakė palaimintasis Gelbėtojas, ir jis išnyko iš jų. Tada visi mokiniai buvo didžiame, neišsakome džiaugsme dvasioje nuo tos dienos. Ir jo mokiniai pradėjo skelbti Dievo Evangeliją, amžinąją, nepažaidžiamąją Dvasią. Amen.