Mandūkjos upanišada (skr. माण्डूक्योपनिषत्, IAST: Māṇḍūkyopaniṣad, angl. Mandukya Upanishad) priklauso vedų kanonui ir yra susieta su Atharvaveda tradicija. Tai vienas iš seniausių Indijos filosofinių tekstų, priskiriamų dvasinei Upanišadų literatūrai. Jos pavadinimas kildinamas iš sanskrito žodžio māṇḍūka, kuris gali būti siejamas su senovine mokinių mokykla arba metaforiškai su varle – šuoliu iš įprastinės sąmonės į platesnį tikrovės suvokimą. Šis tekstas išsiskiria tuo, kad viskas telpa į vos dvylika trumpų eilučių, tačiau jose slypi daugelio vėlesnių Vedantos filosofijos sistemų pagrindas.
Laikotarpis, kada tekstas užrašytas, datuojamas I–II amžiumi po Kristaus arba kiek anksčiau, o autorystė nėra susieta su konkrečiu vardu. Indų tradicijoje manoma, kad tai yra perduota aukštesnio mokytojo intuicija, ne žemiško rašytojo kūryba. Dėl glaustumo Mandūkjos upanišada liaudyje vadinama brangakmeniu tarp Upanišadų: maža savo apimtimi, tačiau talpinanti visos tikrovės analizę.
Šiame tekste nagrinėjama garsaus skiemens AUM prasmė. Jis pateikiamas ne kaip magiškas garsas, o kaip žymuo, išreiškiantis visus sąmonės lygmenis. A, U ir M simbolizuoja budimą, sapną ir gilų miegą: tris būsenas, kurias patiria kiekvienas žmogus. Tačiau Mandūkjos upanišada teigia esančią ketvirtą būseną – turija. Tai ne būklė tarp sapno ir miego, o tyra sąmonė, nepasiekiama penkiems pojūčiams ir nepriklausanti įprastoms kategorijoms. Turija apibūdinama kaip amžina, nejudri, nematoma ir tylinti, tačiau būtent ji laikoma tikrąja žmogaus esme.
Svarbiausias šio teksto mokymas – ātman ir Brahman tapatumas. Ātman yra vidinis sąmoningas centras, o Brahman – visos visatos pagrindas. Mandūkjos upanišada kviečia suvokti, kad tai nėra dvi skirtingos idėjos. Pabudimas vyksta tada, kai žmogus atranda vienybę tarp savęs ir galutinės tikrovės. Ši įžvalga laikoma išsilaisvinimo keliu ir dėl to tekstas turi ypatingą vietą dvasinėse praktikose.
Gaudapada, ankstyvas Vedantos mąstytojas, parašė išsamius komentarus šiam kūriniui, kuriuose grindžiama mintis, jog pasaulis yra tarsi sapnas arba reginys prote. Jo mokinys Šankara vėliau išvystė Advaita Vedantos filosofiją ir šią upanišadą pripažino vienu tvirčiausių pamatų ne dualistinei pasaulio sampratai. Taigi Mandūkjos upanišada darė stiprią įtaką daugybei mokyklų ir meditacijos tradicijų visame Indijos subkontinente.
Tekstas neturi pasakojimo, herojų ar mitologinių scenų. Jis labiau primena koncentruotą meditacinį vadovą arba instrukciją filosofinei kontempliacijai. Kiekviena eilutė yra iššūkis įprastam mąstymui. Jame atsisakoma kalbos ornamentų ir siūloma tiesioginė patirtis, kuriai neužtenka vien intelekto. Todėl daugelis dvasinių mokytojų rekomenduoja šią upanišadą ne studijuoti, o apmąstyti, kartais net kartoti tam tikrą laiką garsą AUM ir stebėti sąmonės šviesėjimą.
Mandūkjos upanišada svarbi ne tik religinei minčiai. Daug šiuolaikinių psichologų ir filosofų ja domisi kaip vienu pirmųjų Rytų tekstų, nagrinėjančių sąmonės struktūrą. Trijų būsenų analizė artima neuropsichologijai, o ketvirtos būsenos samprata dažnai lyginama su meditacijoje patiriamu sąmoningumo išsiplėtimu. Tekstas neprieštarauja mokslui, nes nekalba apie išorinius reiškinius – visa jo esmė nukreipta į vidinį patyrimą.
Šis kūrinys ypač tinka žmonėms, ieškantiems paprastos, bet giliai tikrovę atveriančios mokymo formos. Jis primena, kad tikroji laisvė ir ramybė nebūna priklausomos nuo išorinių aplinkybių. Tikras pažinimas atsiranda tada, kai įsisąmoninama ne vien kūno ar proto būsena, bet tai, kas jas visas stebi. Tokia žinutė išlieka aktuali ir šiandien, kai žmogus paskęsta informacijos pertekliuje, bet stokojama vidinės tylos.
Mandūkijos upanišada
Mandūkijos Upanišados temos apžvalga
Mandūkijos Upanišada nagrinėja mistinį skiemenį „Om“, siekdama paruošti protą meditacijai, kad žmogus žingsnis po žingsnio pasiektų laisvę, suderindamas savo sielą su aukščiausia tikrove. Šios meditacijos pagrindas – tai vadinamoji Vaišvanaros Vidja, arba mokymas apie visuotinę būtį, žinomą kaip Vaišvanara. Ši Vidja atskleidžia, kaip suvokti universaliąją esybę, priskiriant jai žmogiškas savybes ir atvirkščiai – dieviškas savybes žmogui. Meditacijos esmė – įsivaizduoti kosmosą kaip savo kūną.
Pavyzdžiui, kai žmogus mąsto apie savo fizinį kūną, jis vienu metu suvokia savo dešinę akį, kairę akį, dešinę ranką, kairę ranką, kojas, galvą, širdį, skrandį – visus kūno narius, nelaikydamas jų atskirais ar skirtingais. Visi jie sudaro vieną asmenybę, sujungtą į visumą. Taip ir šioje meditacijoje sąmonė perkeliama į visuotinę būtį. Vietoje to, kad žmogus save suvoktų kaip individualų kūną, jis ima save laikyti universaliuoju kūnu. Dešinės akies vietą užima saulė, kairės – mėnulis, kojų – žemė, galvos – dangus ir taip toliau. Kosminės būtybės, vadinamos Viratu arba Vaišvanara, kūno dalys siejamos su kosminiais elementais, ir atvirkščiai. Todėl nieko kosmose nėra, kas nebūtų neatsiejama šio universalaus kūno dalis.
Kai priešais save matai platų pasaulį, regi dalį savo kūno. Žvelgdamas į saulę, matai savo akį. Pakėlęs akis į dangų, stebi savo galvą. Žmonės, judantys aplinkui, tampa tavo asmenybės dalimis. Didžiulis vėjas – tavo kvėpavimas. Visi tavo veiksmai yra kosminiai judesiai. Viskas, kas juda, juda dėl tavo judesio. Tavo kvėpavimas yra kosminė gyvybinė jėga, tavo protas – kosminis intelektas, tavo buvimas – kosminė egzistencija, o tavo džiaugsmas – kosminė palaima.
Nors Mandūkijos Upanišada pateikia tam tikrus simbolinius pavyzdžius, kaip susieti kūno dalis su kosminiu kūnu, medituojantis žmogus gali pasirinkti bet kokius simbolius, kurie jam atrodo tinkami. Kūrinija neapsiriboja tik keliomis dalimis, paminėtomis Upanišadoje. Meditacija gali prasidėti nuo bet kokių objektų, kurie patraukia dėmesį. Pavyzdžiui, sėdėdamas kambaryje žmogus gali pastebėti aplink esančius daiktus – stalą, kėdę, knygą. Susiedamas šiuos objektus su savo kūnu, jis suvokia, kad už kambario ribų yra dar daugiau objektų, už jų – visas miestas, žemė, o toliau – saulės ir žvaigždžių regionai. Sąmonė plečiasi tiek, kiek leidžia proto ribos. Viskas, ką protas suvokia kaip objektą, tampa meditatoriaus kosminio kūno dalimi.
Kai objektas, apie kurį galvojama, susiejamas su kosminiu kūnu, jis nustoja trikdyti protą, nes tampa nebe išoriniu objektu, o kūno dalimi. Kai kažkas tampa mūsų kūno dalimi, tai nebeerzina, nes tai jau ne objektas, o subjektas – kosminis subjektas, suvokiamas per Vaišvanaros meditaciją.
Šios Vidjos šaknys slypi Rigvedoje, garsiojoje Purušos sūktoje. Ši giesmė teigia, kad visos galvos, akys ir kojos, kurias matome pasaulyje, yra Virat-Purušos, kosminės būtybės, dalys. Vienu veidu Viratas tyliai linkteli, kitu – šypsosi, trečiu – raukosi. Vienoje formoje jis sėdi, kitoje – juda, vienoje yra arti, kitoje – toli. Visi pavidalai, judesiai, veiksmai ir santykiai yra šio kosminio kūno dalys, su kuriomis sąmonė turi būti susieta vienu metu. Kai mąstai, mąstai apie viską iš karto – visomis dešimčia krypčių, kiekvienu įmanomu būdu.
Chandogjos Upanišada šią Vidją užbaigia teigdama, kad tas, kuris medituoja apie save kaip Vaišvanarą, tampa visų būtybių išlaikymo šaltiniu. Kaip vaikai susėda aplink motiną, prašydami maisto, taip visos kūrinijos būtybės susiburia aplink šį žmogų, trokšdamos jo palaiminimų. Kaip maistas, suvalgytas kūno, maitina visas jo dalis, taip ir medituojančiojo suvalgytas maistas perkelia palaiminimus visam kosmosui, nes jo būtis yra visata.
Visas kosmosas. Šis meditatorius jau nebėra tik žmogus – jis tampa pačiu Vaišvanaru, aukščiausiuoju Viratu.
Unikalus požiūris ir įdomūs faktai
Ši meditacija nėra tik abstrakti filosofija – ji atspindi senovės indų pasaulėžiūros gilumą, siekiantį sujungti žmogų su visata. Įdomu tai, kad Vaišvanaros koncepcija turi paralelių kitose kultūrose. Pavyzdžiui, senovės egiptiečiai tikėjo, kad dievas Ra yra saulė, o jo kūnas – visas kosmosas, jungiantis dangų ir žemę. Tuo tarpu Vaišvanaros meditacija siūlo ne tik simbolinį, bet ir praktinį kelią, kaip žmogus gali išplėsti savo sąmonę, įtraukdamas viską, kas egzistuoja, į savo būtį.
Kitas įdomus aspektas – Mandukijos Upanišada, nors ir viena trumpiausių Upanišadų, laikoma viena svarbiausių dėl savo koncentruotos išminties. Jos skiemuo „Om“ laikomas šventu ne tik induizme, bet ir budizme bei džainizme, simbolizuojančiu visatos esmę. Ši meditacija taip pat primena šiuolaikinius mokslinius atradimus apie visatos holografinę prigimtį, kur kiekviena dalis atkartoja visumą – idėja, kurią Upanišados tarsi numatė tūkstančius metų anksčiau.
Ši meditacija kviečia ne tik susilieti su kosmosu, bet ir atrasti vidinę ramybę, suvokiant, kad viskas, kas mus supa, yra mūsų pačių dalis. Tai tarsi kvietimas iš naujo pažvelgti į pasaulį – ne kaip į išorinę aplinką, o kaip į save patį.
Invokacija
„Om! Tegul mūsų ausys girdi tai, kas neša laimę. O spindintieji, verti garbinimo, tegul mūsų akys mato tai, kas džiugina širdį. Tegul mūsų kūnai, stiprūs ir sveiki, šlovindami dieviškas būtybes, nugyvena pilnavidurį gyvenimą, skirtą mums dangaus valia. Tegul Indra, apgaubtas šlovės, atneša mums gerovę. Tegul Pūšanas, visa žinantis, saugo mus savo išmintimi. Tegul Tārkšja, naikindamas blogį, lydi mus kelyje. Tegul Brihaspatis, išminties globėjas, dovanoja mums ramybę! Om. Ramybė! Ramybė! Ramybė!“
Ši invokacija – tarsi vartai į Mandukijos Upanišados išmintį. Ji kviečia dieviškas jėgas – Indrą, Pūšaną, Tārkšją ir Brihaspatį – palaiminti medituojantį, kad jo protas ir kūnas būtų pasirengę giliai kelionei į savasties suvokimą. Įdomu, kad šie dievai nėra tik mitologinės figūros. Pavyzdžiui, Pūšanas, kaip „visa žinantis“, senovės Indijos tekstuose dažnai siejamas su saule, kuri „mato“ viską, kas vyksta pasaulyje. Tuo tarpu Tārkšja, kartais tapatinamas su mitiniu paukščiu Garuda, simbolizuoja greitį ir apsaugą, tarsi sparnais nešantis žmogų per kliūtis. Ši invokacija tarsi paruošia dirvą meditacijai, nukreipdama mintis į harmoniją ir vienybę su visata.
1 eilė
„Om! Šis amžinasis skiemuo yra visas regimasis pasaulis. Jo prasmė tokia: tai, kas buvo, kas yra ir kas bus – visa tai yra Om. Ir tai, kas peržengia šiuos tris laiko būvius, taip pat yra Om.“
Pirmoji eilė atskleidžia „Om“ kaip visatos esmę, tarsi kosminį kodą, kuriame telpa praeitis, dabartis ir ateitis. Tačiau įdomiausia, kad „Om“ apima net tai, kas yra anapus laiko. Ši idėja primena šiuolaikinius fizikos atradimus apie kvantinę realybę, kur laikas nėra linijinis, o visata gali būti suvokiama kaip viena nedaloma visuma. Senovės indai, regis, intuityviai jautė šią tiesą, užkoduodami ją paprastame, bet giliame skiemenyje „Om“. Medituojant į šį skiemenį, žmogus tarsi įsilieja į visatos ritmą, pajusdamas, kad jis pats yra neatsiejama jos dalis.
2 eilė
„Viskas yra Brahmanas. Savastis yra Brahmanas. Ši savastis turi keturis ketvirčius.“
Čia Upanišada pereina prie savasties (Ātman) ir Brahmano – aukščiausios tikrovės – vienovės. Keturios savasties būsenos, arba „ketvirčiai“, yra tarsi žemėlapis, padedantis tyrinėti žmogaus sąmonės gelmes. Įdomu, kad šis keturių dalių modelis turi atitikmenų kitose tradicijose. Pavyzdžiui, budizme kalbama apie keturis sąmonės lygmenis, o senovės graikų filosofijoje – apie keturis elementus, sudarančius visatą. Ši idėja kviečia žmogų suvokti, kad jo vidinis pasaulis yra toks pat platus ir gilus kaip visas kosmosas.
3 eilė
„Pirmasis ketvirtis yra Vaišvanara. Jo laukas – būdravimo būsena. Jo sąmonė nukreipta į išorę. Jis turi septynis narius ir devyniolika burnų. Jis mėgaujasi materialiais objektais.“
Vaišvanara, kaip būdravimo būsena, atspindi mūsų kasdienį sąmoningą gyvenimą, kai sąveikaujame su fiziniu pasauliu. „Septyni nariai“ ir „devyniolika burnų“ yra simboliai, siejantys žmogaus kūną su kosmosu. Pavyzdžiui, septyni nariai gali reikšti dangų, žemę, saulę, mėnulį ir kitus kosminius elementus, o devyniolika burnų – jusles ir proto veiklą, per kurias suvokiame pasaulį. Ši būsena kviečia mus matyti save ne kaip atskirą individą, bet kaip dalį didžiulės kosminės mozaikos. Įdomus faktas: kai kurie mokslininkai lygina šią idėją su šiuolaikine ekologijos samprata, kur žmogus yra neatsiejamas nuo gamtos ir visatos procesų.
4 eilė
„Antrasis ketvirtis yra Taidžasa. Jo laukas – sapnų būsena. Jo sąmonė nukreipta į vidų. Jis turi septynis narius ir devyniolika burnų. Jis mėgaujasi subtiliais objektais.“
Taidžasa, sapnų būsena, perkelia mus į vidinį pasaulį, kur sąmonė kuria savo realybę be fizinių ribų. Ši būsena primena, kad mūsų protas yra kūrėjas, gebantis sukonstruoti ištisas visatas sapnuose. Įdomu, kad sapnų tyrinėtojai, tokie kaip Carlas Jungas, pastebėjo panašumus tarp sapnų archetipų ir senovės indų idėjų apie vidinę sąmonę. Taidžasa moko mus, kad net mūsų sapnai yra dalis didesnės tikrovės, o medituojant galima išmokti valdyti šią subtilią sąmonės sritį.
5 eilė
„Trečiasis ketvirtis yra Pradžna. Tai gilusis miegas, kur nėra nei troškimų, nei sapnų. Šioje būsenoje žmogus tampa vientisa sąmonės mase, pilna palaimos, maitinama palaimos. Jo burna – sąmonė.“
Gilusis miegas, arba Pradžna, yra būsena, kur išbandoma visiška ramybė, be jokios dualybės ar skirtumų. Tai tarsi grįžimas į pirminę būseną, kur sąmonė ilsisi savo grynoje esybėje. Įdomu, kad šiuolaikiniai neuromokslininkai tyrinėja gilųjį miegą kaip būseną, kai smegenys „perkrauna“ save, išvalydamos nereikalingą informaciją. Upanišada šią būseną laiko ne tik poilsiu, bet ir durimis į giliausią savasties suvokimą, kur žmogus tampa vienu su kosmine palaima.
6 eilė
„Tai – visko Viešpats, visažinis, vidinis valdytojas, visų būtybių šaltinis. Tai pradžia ir pabaiga visko, kas egzistuoja.“
Ši eilė apibendrina Pradžnos reikšmę kaip aukščiausią sąmonės būseną, kuri valdo visas kitas. Tai tarsi kosminis protas, iš kurio kyla visa kūrinija. Įdomus palyginimas: senovės indų išminčiai šią idėją galėjo sieti su žvaigždžių formavimusi kosmose, kur vienos galaktikos gimsta ir miršta, bet jų šaltinis lieka amžinas. Medituojant apie šią būseną, žmogus suvokia save kaip visos egzistencijos šaltinį.
7 eilė
„Ketvirtasis ketvirtis nėra nei vidinė, nei išorinė sąmonė, nei abiejų derinys. Tai nėra nei sąmonės masė, nei žinojimas, nei nežinojimas. Jis nematomas, neapčiuopiamas, be savybių, neįsivaizduojamas, neapibūdinamas. Jo esmė – savasties suvokimas. Jis ramus, taikus, palaimingas, be antro. Tai – Ātmanas, savastis, kurią reikia pažinti.“
Ketvirtoji būsena, vadinama Turija, yra aukščiausia. Ji peržengia visas kitas būsenas, būdama gryna sąmonė, be jokių ribų ar aprašymų. Ši būsena primena zen budizmo „tuštumos“ koncepciją, kur viskas yra ir nieko nėra vienu metu. Turija yra tarsi kosminis veidrodis, kuriame atsispindi visa egzistencija, bet pats jis lieka neapčiuopiamas. Medituojant apie Turiją, žmogus suvokia, kad jis yra ne tik kūnas, sapnai ar gilus miegas, bet ir pati amžinoji sąmonė.
8 eilė
„Ši savastis, Ātmanas, garsų pasaulyje yra skiemuo Om. Jo keturi ketvirčiai atitinka skiemens dalis, o skiemens dalys – keturis ketvirčius. Šios dalys yra A, U, M.“
Čia Upanišada sujungia savastį su „Om“ skiemeniu, parodydama, kad kiekvienas jo garsas atitinka tam tikrą sąmonės būseną. „A“, „U“ ir „M“ yra tarsi tiltai, jungiantys žmogaus sąmonę su kosmine tikrove. Įdomu, kad šiuolaikiniai mokslininkai, tyrinėjantys garso poveikį smegenims, pastebi, jog tam tikri dažniai, kaip „Om“ skambesys, gali sukelti gilios ramybės būseną. Tai tarsi patvirtinimas, kad senovės išminčiai žinojo, kaip garsas gali tapti keliu į transcendenciją.
9 eilė
„Vaišvanara, kurio laukas yra būdravimo būsena, yra pirmasis garsas ‘A’, nes jis apima viską ir yra pradžia. Tas, kuris tai žino, pasiekia visus trokštamus dalykus ir tampa pirmuoju.“
„A“ garsas simbolizuoja pradžią, visumą ir materialųjį pasaulį. Medituojant į šį garsą, žmogus suvokia savo ryšį su viskuo, kas yra aplink. Įdomus faktas: sanskrito raštas ir fonetika buvo taip kruopščiai išvystyti, kad „A“ laikomas pirmuoju garsu žmogaus balso aparate, tarsi natūraliausia būsena, iš kurios kyla visi kiti garsai. Tai tarsi kvietimas pradėti meditaciją nuo paprasčiausios, bet giliausios žmogaus prigimties dalies.
10 eilė
„Taidžasa, kurio laukas yra sapnų būsena, yra antrasis garsas ‘U’, nes jis iškelia ir jungia abu kitus. Tas, kuris tai žino, pakylėja žinojimo srautą ir tampa lygus kitiems; jo giminėje nebus nežinančių Brahmano.“
„U“ garsas siejamas su sapnų pasauliu, kuriame sąmonė tampa laisva kurti. Ši būsena moko, kad mūsų vidinis pasaulis yra toks pat tikras kaip išorinis. Įdomu, kad senovės indų išminčiai sapnus laikė ne tik atsitiktiniais vaizdiniais, bet ir erdve, kur sąmonė mokosi apie save. Medituojant į „U“, žmogus tarsi mokosi valdyti savo vidinį kūrybinį potencialą, kuris atveria duris į gilesnį žinojimą.
11 eilė
„Pradžna, kurio laukas yra gilusis miegas, yra trečiasis garsas ‘M’, nes jis matuoja ir sugeria viską. Tas, kuris tai žino, suvokia viską ir tampa visko matuotoju.“
„M“ garsas simbolizuoja užbaigimą, kai sąmonė grįžta į savo šaltinį – giliąją ramybę. Šis garsas tarsi uždaro „Om“ ciklą, sujungdamas visas būsenas į vieną. Įdomu, kad „M“ skambesys, tariamas uždarius lūpas, sukuria vibraciją, kurią jogai laiko ypač raminančia. Medituojant į šį garsą, žmogus tarsi išbando visatos užbaigtumą, suvokdamas, kad viskas grįžta į vienį.
12 eilė
„Ketvirtasis yra begarsis, neapibūdinamas, visų santykinių apraiškų nutildymas, palaimingas, ramus, nedvilypis. Taip, Om yra pats Ātmanas. Tas, kuris tai žino, sujungia savo savastį su Savastimi – taip, tas, kuris tai žino. Om. Ramybė! Ramybė! Ramybė!“
Ši eilė užbaigia Mandukijos Upanišados aprašymą apie keturias sąmonės būsenas, pasiekdama kulminaciją – begarsę Turijos būseną. Turija yra tarsi vandenyno gelmė, kur išnyksta visos bangos, visi skirtumai tarp „aš“ ir „kita“. Tai būsena, kurioje žmogus suvokia savo tikrąją prigimtį kaip nedalomą vienovę su Brahmanu. „Om“ čia tampa ne tik garsu, bet ir raktu, atveriančiu šią transcendentinę būseną. Įdomu, kad begarsis „Om“ aspektas primena šiuolaikinių meditacijos praktikų, tokių kaip Vipasana, akcentą į tylą, kuri leidžia protui „nutildyti“ išorinius trikdžius. Senovės indų išminčiai šią tylą laikė ne tuštuma, o pilnatve – vieta, kur sąmonė susilieja su viskuo.
Pranava arba Omkara
Vedos, kaip Samhitų rinkinys, yra tarsi įžanga į gilesnį Vedantos mokymą, kurį atskleidžia Upanišados. Pastarosios yra slaptos žinios, peržengiančios žemiškosios egzistencijos ribas ir atveriančios didžiųjų išminčių įžvalgas apie tikrovės prigimtį. Tarp visų Upanišadų Mandukija laikoma išskirtine. Sakoma: „Mandukija viena pakanka tam, kuris siekia išsilaisvinimo.“ Jei suvoki jos prasmę, kitų Upanišadų, tokių kaip Čhandogja ar Brihadaranjaka, studijuoti gali net nereikėti. Mandukija eina tiesiai į žmogaus prigimties gelmes, be palyginimų, istorijų ar metaforų – ji pateikia plikus faktus apie žmogų ir tikrovę. Vos dvylika mantrų, bet jose sutalpinta visa Upanišadų išmintis, tarsi perlas, uždarytas mažytėje kriauklėje.
Upanišada prasideda malda, kaip ir visos kitos. Ši malda kreipiasi į dieviškas jėgas – pasaulio šalių sergėtojus, dievybes, kurios valdo kūriniją, prašydama sveikatos ir išminties, kad būtų galima gilintis į Upanišadų paslaptis, medituoti ir suvokti tiesą. Mandukija priskiriama išminčiui Mandūkai, kurio vardu ji ir pavadinta. Jos pirmoji mantra skelbia: „Om, šis amžinasis skiemuo, yra viskas. Viskas, kas buvo, yra ar bus, yra Om. Ir tai, kas peržengia tris laiko būsenas, taip pat yra Om.“ Ši mintis tarsi kosminė deklaracija, kad Om yra ne tik garsas, bet ir visos egzistencijos esmė.
Om, arba Pranava, yra ne šiaip sau skiemuo, kurį kartojame medituodami ar pradėdami šventus tekstus. Tai sėkla, iš kurios kyla visa kūrinija. Senovės indų tradicijoje Om laikomas pirmuoju vibracijos garsu, kuris atsirado kosmoso pradžioje. Įdomu, kad šiuolaikiniai mokslininkai, tyrinėjantys Didįjį sprogimą, kalba apie pirminę vibraciją, kuri galėjo būti visatos pradžios „garsu“. Om tarsi atspindi šią idėją, jungdamas mokslą ir dvasingumą. Tai ne tik garsas, bet ir universali kalba, apimanti visus vardus (nāma) ir formas (rūpa). Kai tariate Om, jūs tarsi kviečiate visą visatą į savo sąmonę.
Om kaip kosminė vibracija
Om nėra tik žmogaus sukurta mantra. Tai vibracija, egzistuojanti pati savaime, vadinama vastu tantra – tai, kas yra ne dėl ko nors kito, o dėl savo prigimties. Kai kartojame Om, mes nesukuriame šios vibracijos – mes tik suderiname savo vidinį ritmą su jau egzistuojančia kosmine vibracija. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad esate prie ežero, ir metate akmenį į vandenį. Bangos, kurios pasklinda, nėra jūsų sukurtos – jos kyla iš vandens prigimties. Taip ir Om yra visatoje jau esanti banga, o mūsų kartojimas – tarsi akmuo, kuris sukelia atgarsį. Ši idėja turi paralelių kitose tradicijose: pavyzdžiui, kabalistinėje mistikoje hebrajų raidės laikomos dieviškosios kūrybos vibracijomis, o tibetiečių budizme mantrų skambesys laikomas būdu suderinti žmogų su visatos energija.
Vardas ir forma: ryšys su Īšvara
Om yra ne tik garsas, bet ir Īšvaros – aukščiausiosios tikrovės – vardas. Kaip kiekvienas vardas pasaulyje (kalnas, upė, žmogus) sukelia tam tikrą formą mūsų sąmonėje, taip Om sukelia Īšvaros formą. Kai tariate vardą „Rama“ ar „Krišna“, jūsų protas iškart piešia atitinkamą vaizdinį. Lygiai taip pat, tardami Om, kviečiate į savo sąmonę visą visatą – ne ribotą formą, o beribę, universalią tikrovę. Įdomu, kad vardų galia veikia ne tik dvasingume, bet ir kasdienybėje. Pavyzdžiui, psichologai pastebi, kad tam tikri žodžiai, tokie kaip „meilė“ ar „baimė“, akimirksniu sukelia emocijas dėl mūsų sukurto ryšio tarp vardo ir jo reikšmės. Om, kaip universalus vardas, veikia dar giliau – jis jungia mus su pačia būties esme.
Jīva-sriṣhti ir Īšvara-sriṣhti: žmogaus ir dievo kūryba
Upanišada išskiria du egzistencijos aspektus: Īšvara-sriṣhti (dievo kūriniją) ir jīva-sriṣhti (žmogaus sukurtą tikrovę). Īšvara-sriṣhti yra grynoji realybė – kalnai, upės, žvaigždės, kaip jie egzistuoja patys savaime. Jīva-sriṣhti yra mūsų protų sukurta realybė, kai mes priskiriame reikšmes ir emocijas šiems objektams. Pavyzdžiui, jei kas nors jus pavadina „genijumi“, jaučiate džiaugsmą, bet jei pavadina „kvailiu“, pykstate. Kodėl? Nes jūsų protas sukūrė ryšį tarp šių vardų ir jų reikšmių. Šis ryšys ir yra samsāra – ciklas, kuriame esame įkalinti dėl savo minčių ir emocijų.
Mandukija siūlo kelią iš samsāros į mokšą – išsilaisvinimą. Vietoje to, kad galvotume apie ribotus objektus (kalnus, upes, žmones), turime galvoti apie Īšvarą, kurio vardas yra Om. Om nėra ribotas vardas, kaip „stalas“ ar „medis“. Tai universalus vardas, apimantis viską. Kai medituojame į Om, mūsų sąmonė plečiasi, peržengdama jīva-sriṣhti ribas ir susiliedama su Īšvara-sriṣhti. Įdomu, kad šiuolaikinė neuropsichologija patvirtina, jog meditacija į tam tikrus garsus, kaip Om, keičia smegenų bangų dažnį, perkeldama mus į ramesnę, harmoningesnę būseną. Tai tarsi mokslinis senovės išminčių žinių patvirtinimas.
Kaip Om veda į išsilaisvinimą
Mandukijos Upanišada siūlo paprastą, bet gilų metodą: medituok į Om, ir tavo savastis susilies su Ātmanu – aukščiausiąja tikrove. Vietoje to, kad galvotume apie atskirus objektus, turime galvoti apie visumą, kurią simbolizuoja Om. Ši meditacija yra tarsi tiltas, jungiantis ribotą žmogaus sąmonę su neribota kosmine sąmone. Įsivaizduokite, kad jūsų protas yra upė, o Om – vandenynas. Kai upė įteka į vandenyną, ji nustoja būti atskira – tampa vandenynu. Taip ir jūsų sąmonė, medituodama į Om, tampa vienu su visata.
Įdomus istorinis faktas: Om skiemuo ne tik induizme, bet ir kitose tradicijose turi šventą reikšmę. Pavyzdžiui, džainizme Om laikomas penkių šventų būtybių simboliu, o sikų šventraštyje „Guru Granth Sahib“ jis minimas kaip dieviškosios tiesos garsas. Tai rodo, kad Om yra universalus simbolis, peržengiantis kultūrines ir religines ribas. Medituodami į Om, mes ne tik jungiamės su savo šaknimis, bet ir su visa žmonijos dvasine patirtimi.
Om tarimas – tai tarsi kalba, apimanti visas kitas kalbas, tarsi universalus kodas, kuriame telpa visi žodžiai. Kai tariate Om, visas jūsų balso aparatas vibruoja – ne tik tam tikra jo dalis, kaip tariant „A“, „B“ ar „C“, bet visas balsas, nuo gerklės iki lūpų. Galite tai išbandyti patys: ištarkite Om ir pajusite, kaip visas jūsų balsas „gyvena“, tarsi atgytų visa burnos ertmė. Štai kodėl Om laikomas visų kalbų pagrindu – jame slypi visi galimi žodžiai, visi sakiniai, visi garsai, kurie kada nors buvo ar bus ištarti.
Tačiau Om yra daugiau nei tik garsas. Kai tariate vardą, pavyzdžiui, „kava“, „saldainis“ ar „skorpionas“, jūsų prote ir kūne kyla skirtingos reakcijos. Vieni žodžiai sukelia džiaugsmą, kiti – baimę ar nerimą. Kiekvienas vardas neša vibraciją, kuri paveikia jūsų vidinį pasaulį. Om taip pat yra vibracija, bet ne ribota, o visatinė – ta, kuri, anot senovės tekstų, buvo kosmoso pradžioje. Manusmriti, Mahabharata, Puranos ir Upanišados aprašo Om kaip vibraciją, iš kurios Brahma sukūrė visatą. Iš Om trijų garsų – A, U, M – kilo trys vyāhṛitės: bhūh, bhuvah, svah. Iš jų išsiskleidė trys Gāyatrī mantros dalys, o iš jų – Puruṣha-Sūktos prasmė. Galiausiai iš šios prasmės kilo visos Vedos, o iš Vedų – pats kosmosas. Om yra tarsi sėkla, iš kurios išaugo visa kūrinija.
Kai tariate Om, jūs kuriate vibraciją, kuri dera su kosmine vibracija. Tai tarsi derinimasis prie visatos melodijos. Vietoje to, kad priešintumėtės pasauliui ar galvotumėte apie save kaip atskirą individą, jūs pradedate tekėti kartu su kosmosu. Jūsų mintys tampa ne jīvos – riboto asmens – mintimis, o Īšvaros – visatinės sąmonės – mintimis. Kai medituojate į Om, jūsų protas nustoja galvoti apie atskirus objektus. Jis tampa gryna mintimi, kuri mąsto save. Tai Īšvaros mintis, jo valia. Tariant Om su tikru supratimu, jūs tarsi ištirpstate visatoje, tampate ne atskiru žmogumi, o pačia visuma.
Om meditacija – tai tarsi upės kelionė į vandenyną. Kaip upės srovės susilieja su jūra, taip ir jūsų sąmonė, vibruojanti Om ritmu, susilieja su Īšvara. Tai nėra tik garso tarimas – tai vibracijos kūrimas, kuri ne erzina ar kursto troškimus, o gesina juos, tarsi ugnis, deginanti šiaudus. Vos trys teisingai ištarti Om gali nuraminti protą, užgesinti geismus ir atnešti vidinę ramybę. Teisingo Om tarimo požymis – ramybė ir pasitenkinimas savimi. Jei po meditacijos vis dar jaučiate troškimus, vadinasi, jūsų Om nebuvo visiškai grynas. Om tarimas turi būti lydimas visatinės minties – tai japa ir dhyāna vienu metu. Skirtingai nei kitos mantros, kurios veda į meditaciją, Om iškart tampa meditacija, jei tariama teisingai. Vardas (Om) ir forma (Īšvara) susilieja, nes abu yra visatiniai. Nėra dviejų visatų – yra tik viena, todėl Om tarime vardas ir forma tampa vienu.
Om yra viskas. Jis amžinas, nesunaikinamas. Visi kiti vardai pasaulyje – kalnas, žmogus, upė – yra laikini, nes jų formos kinta. Bet Om, kaip visatinis vardas, yra amžinas, kaip ir jo forma – Īšvara. Viskas, kas buvo praeityje, yra dabar ar bus ateityje, yra Om, nes Om nėra ribojamas laiko. Jis turi dvi prigimtis: laikinąją, išreikštą per A, U, M, ir amžinąją, vadinamą amātra – begarsę, neapčiuopiamą būtį. Ši amātra yra gryna egzistencija, satchidānanda – būtis, sąmonė, palaima. Laikinoji Om forma apima visą kūriniją, o amžinoji – tai, kas beformė, be laiko ir erdvės. Om yra ir vardas, ir forma; ir forma, ir beformis; vibracija ir sąmonė; kūrinija ir amžinybė.
Kaip tarti Om
Om tarimas neturėtų būti nei per trumpas, nei per ilgas. Yra trys tarimo trukmės: trumpa, vidutinė ir ilga. Meditacijai geriausia rinktis vidutinę trukmę. Matas, vadinamas mātrā, yra laikas, per kurį jūsų kumštis lėtai apkeliauja kelį ir spragteli pirštais. Vienas toks apsisukimas – viena mātrā. Dvi – vidutinė mātrā, trys – ilga. Pasirinkite tai, kas jums patogiausia. Kai tariate Om, galvokite apie save kaip apie vandenyną, į kurį suteka visos upės – visi objektai, visi troškimai. Jūs esate visuma, į kurią viskas įsilieja. Tarkite Om ir penkias minutes išlaikykite šį jausmą – pajusite, kaip jūsų protas nurimsta, o kūnas prisipildo harmonijos. Jei medituosite pusvalandį kasdien, pasaulis ims tekėti į jus, o ne atvirkščiai. Jūsų samsāra – nerimo ir troškimų tinklas – ištirps jūsų visatinėje būsenoje, kaip upės išnyksta vandenyne.
Teisingai atliekama Om meditacija atneša ramybę, kuri nuramina net alkį ar troškulį. Jūs galite pajusti jėgą, tarsi būtumėte pajėgus pakelti kalną. Tai ne jīvos, riboto asmens, galia – tai Īšvaros galia, veikianti per jus. Kaip Krišna pakėlė kalną, taip ir jūs, tapę Īšvaros įrankiu, galite atlikti stebuklus. Siddha – išsilaisvinęs žmogus – nėra jīva; tai Īšvara, veikiantis per žmogų. Kai tampate švariu Īšvaros įrankiu, tampate šventove, šventu vandeniu, vaikščiojančia žeme. Tai mokša – išsilaisvinimas iš samsāros, pasiekiamas paprastu, bet giliu keliu – teisingu Om tarimu ir meditacija į visatinę Īšvaros formą.
Asmenybė ir Absoliutas
Pirmoji Mandukijos Upanišados mantra aprašo Omkāros prigimtį ir jos ryšį su visa visata. Om yra visatinis vardas, nurodantis visatinę formą taip, kad vardas ir forma susilieja į vieną būtį. Kadangi vardas yra visatinis ir forma taip pat visatinė, jie natūraliai susijungia į vieną egzistenciją – dviejų visatų būti negali. Todėl Omkāra, arba Pranava, tampa vardu ir forma, kurie tampa vienu, tačiau kartu nėra nei vieno, nei kito. Dievas nėra tik forma, žymima vardu, nei objektas, kurį galėtų aprašyti žmogus. Kadangi visi žmonės yra Dievo kūno dalis, nėra išorinės būtybės, kuri galėtų jį pavadinti. Taigi, tam tikra prasme, Dievas yra bevardis. Kas gali jį pavadinti? Kur yra tas asmuo, galintis tai padaryti? Kadangi nėra įprasto vardo, kuris galėtų apibūdinti Dievą, jis taip pat nėra forma, atitinkanti kokį nors vardą. Tai neaprašomas kažkas, kurį galiausiai žymi Omkāra – vardas, perteikiantis giliausią įmanomą prasmę.
Nors pats Dievas neturi vardo ar konkrečios formos, mes, kaip ribotos asmenybės (jīvos), negalime jo suvokti kaip transcendentinio. Turime jį įsivaizduoti savo prote, kad galėtume medituoti ir siekti suvokimo. Šis prasmingas ir įtaigus apibūdinimas, vadinamas Brahmanu, yra Absoliutas. „Viskas yra Brahmanas“, – skelbia antroji mantra. Tikroji šios frazės prasmė: visa kūrinija yra tik Absoliutas. Viskas, ką vadiname visata, yra Brahmanas. „Tai yra anas“ – etat vai tat. „Tai“ ir „anas“ nurodo į dvi atskiras būtybes ar objektus: „anas“ žymi tolimą, o „tai“ – artimą. Tačiau Upanišada skelbia, kad „tai“ yra „anas“. Jei „tai“ yra „anas“, tuomet nėra dviejų atskirų dalykų. Kam tada reikalingi šie du žymimieji įvardžiai?
Šį paradoksą išsprendžia metodas, vadinamas bhāga-tyāga-lakṣhana – apibūdinimas, kai atmetamos tam tikros savybės ir sujungiama esmė. Klasikinis pavyzdys: žmogus, vardu Devadatta, matytas tolimoje vietoje, dabar stovi priešais jus kitoje vietoje. Vietos skiriasi, gal jis paseno, kalba kita kalba ar net jūsų neatpažįsta dėl praėjusio laiko. Vis dėlto jūs atpažįstate, kad „tai yra anas Devadatta“. Vietos ir laiko skirtumai atmetami, kad būtų suvokta asmens vienovė. Lygiai taip pat Upanišada sako: „Viskas yra Brahmanas“ ir „Ši savastis yra Brahmanas“. Ši mintis yra tarsi visų Upanišadų mokymo šerdis, Vedantos kulminacija. Visata, kuri atrodo artima mūsų juslėms, yra tas pats Brahmanas, kuris atrodo tolimas. Mūsų asmenybė, tokia artima ir pažįstama, taip pat gali būti sutaikyta su tuo Absoliutu, kuris atrodo nepasiekiamas.
Kiekviena asmenybė gali pasakyti: „Aš esu tai“, o Brahmaną pavadinti „anu“. Kadangi „tai“ yra „anas“, visi „aš“ tampa tuo Absoliutu. „Viskas yra Brahmanas“ – sarvam hyetad brahma. Kaip daugybė gali būti viena? Įvairovė, kurią matome visatoje, kyla dėl objektų skirtumų, jų savybių (viśeṣhas). Kas nutinka šiems skirtumams, kai viską tapatiname su viena tikrove? Vėl taikomas bhāga-tyāga-lakṣhana metodas: atmetame tai, kas nėra esminė, ir imame tai, kas yra esmė. Brahmanas yra esmė, todėl jis gali būti tapatinamas tik su esme. Pasaulio objektų savybės – vardai ir formos, struktūriniai skirtumai – yra atsitiktinės, nes jos egzistuoja tik tol, kol yra erdvė ir laikas. Kaip sako pirmoji mantra, Brahmanas peržengia tris laiko tarpsnius, следовательно, ir erdvę. Erdvė ir laikas kuria skirtumus – vieną objektą nuo kito atskiria savybės, apibrėžimai. Jei pašaliname šias savybes (viśeṣhas), objektai išnyksta.
Pavyzdžiui, vanduo matomas kaip lašai. Vienas lašas skiriasi nuo kito. Kai visi lašai susilieja ir skirtumai išnyksta, lieka vandenynas – nauja forma su nauju vardu. Skirtumai išbandomi, kai įveikiamos erdvės ir laiko ribos. Susiliejus savybėms, įvairovės suvokimas išnyksta. Taip visa visata, su visais savo vardais ir formomis, tampa vienu – Brahmanu.
Egzistencijoje išskiriamos penkios savybės: nāma, rūpa, asti, bhāti ir priya. Nāma ir rūpa yra vardas ir forma. Asti, bhāti ir priya reiškia buvimą, švietimą ir malonumo savybę. Buvimas, švietimas ir pasitenkinimas persmelkia nāma ir rūpa, nesvarbu, kur ar kada šie vardai ir formos egzistuoja. Kiekvienas iš mūsų esame sudaryti iš nāma ir rūpa – turime vardą ir formą. Kiekviena būtybė turi vardą ir formą. Todėl pasaulis vadinamas nāma-rūpa-prapancha – vardų ir formų tinklu. Tačiau, nors matome tik vardus ir formas, kažkas daugiau nei šios ribos mus traukia. Tai atsiskleidžia mūsų kasdienėje veikloje, kur siekiame ne tik vardų ir formų, bet kažko, kas peržengia juos.
Kodėl veikiame, mąstome, dirbame? Už viso to slypi tikslas, kuris nėra vien kontaktas su vardais ar formomis. Mes naudojame vardus ir formas kitam tikslui – poveikiui, kuris mums atrodo naudingas. Šis poveikis, o ne patys vardai ar formos, yra mūsų tikrasis siekis. Mes nesiekiame žmonių ar daiktų kaip tokių – siekiame pasekmių, kurios kyla iš sąlyčio su jais. Jei šios pasekmės nepasiekiamos, atmetame tuos žmones ar daiktus. Draugai tampa abejingais ar net priešais, kai neatneša norimo rezultato, o troškimai virsta atmetimu, jei pasekmės neišsipildo. Taigi, mes ilgimės ne vardų ir formų, o tam tikro rezultato. Koks tas rezultatas? Visų siekių esmė – įtampos išlaisvinimas. Įtampos sumažinimas prilygsta malonumui. Kai esame įsitempę, jaučiamės nelaimingi, o kai įtampa atslūgsta, jaučiame džiaugsmą.
Gyvenime yra įvairių įtampų: šeimos, bendruomenės, tautinės ar tarptautinės, kartais vadinamos šaltuoju karu. Visos jos kelia nerimą ir skausmą. Įtampos išlaisvinimas atneša pasitenkinimą, ir mes dirbame dėl šio pasitenkinimo. Tačiau išorinės įtampos yra tik dalis problemos. Dar didesnės yra vidinės įtampos – psichologinės, kylančios dėl įvairių priežasčių. Upanišados šias įtampas vadina hṛidaya granthi – širdies mazgu. Tantra ir Hatha jogos šastrose šis mazgas skirstomas į tris: brahma-granthi, višnu-granthi ir rudra-granthi, kuriuos reikia perverti, išlaisvinant kundalini-šakti. Šios įtampos yra avidyā (neišmanymas), kāma (troškimas) ir karma (veiksmas), vāsanų (pasąmoninių polinkių) ir samskārų (įspaudų) mazgai, neįgyvendintų troškimų ir nusivylimų sankaupos. Tai ir yra mūsų asmenybės esmė – mes esame šių įtampų tinklas. Tai yra jīvatva – ribotos asmenybės būsena. Jīva negali būti laiminga, nes nuolat gyvena nerime, ieškodama būdų išlaisvinti šias įtampas.
Jīva mano, kad įtampas galima išlaisvinti tenkinant troškimus. Tačiau metodas, kurį pasirenkame, yra klaidingas. Troškimų tenkinimas per kontaktą su objektais ne išlaisvina, o uždega naujus troškimus. Sąlytis su daiktais sukelia norą pakartoti tą sąlytį, o tai gimdo dar daugiau troškimų. Šis nesibaigiantis ratas – troškimas daiktų, daiktai kursto troškimus – yra samsāra. Kontaktas su daiktais troškimų neužgesina, o tik dar labiau įplieskia. Troškimai kyla dėl neišmanymo apie daiktų prigimtį. Kol šis neišmanymas neišsklaidomas, įtampos neišsivaduosime. Koks šis neišmanymas? Tai įsitikinimas, kad įvairovė yra tikrovė ir kad sujungę ribotus daiktus galime pasiekti begalinį pasitenkinimą. Tačiau ribotų dalykų suma niekada netaps begalybe. Todėl nāma-rūpa-prapancha – vardų ir formų pasaulis – nėra kelias į asti, bhāti ir priya, kurie mus traukia kasdienėje veikloje.
Mes siekiame amžino buvimo – nenorime mirti. Tai asti, arba sat – būties – polėkis. Norime būti laikomi išmintingais, o ne kvailais – tai bhāti, arba chit – sąmonės – polėkis. Siekiame džiaugsmo, o ne skausmo – tai priya, arba ānanda – palaimos – polėkis. Šios trys savybės – buvimas, sąmonė, palaima (satchidānanda) – atsiskleidžia net per nāma ir rūpa, tačiau mes iš tiesų siekiame ne vardų ir formų, o šių savybių. Per sąlytį su daiktais ieškome satchidānanda, tikrovės per išorę, Absoliuto per santykinį, Brahmano per kūriniją, Īšvaros per pasaulį. Visos mūsų veiklos – darbas, mokslas, bendravimas – yra siekis išlaisvinti vidines įtampas ir pasiekti neribotą pasitenkinimą.
Todėl visas šis vardų ir formų pasaulis, visa įvairovė, galiausiai yra Brahmanas – sarvam hyetad brahma. Šią vienovę galima suvokti atpažįstant asti, bhāti, priya arba satchidānanda varduose ir formose, kaip auksą papuošaluose. Papuošalo forma netrukdo aukso buvimui. Nors papuošalai skiriasi, auksas juose yra tas pats. Lygiai taip pat visa kūrinija yra Brahmanas. Struktūriniai skirtumai netrukdo atpažinti vienos esmės. Visi moliniai puodai yra molis, visi medžiai – medis, visas vandenynas – vanduo. Skirtumai netrukdo esmei egzistuoti. Įvairovė jos neneigia – įvairovė pati yra esmė.
Šioje visatos įvairovėje svarstomi du aspektai: visatos substancija ir joje esantys atstumai. Objektų substancija atrodo įvairi dėl formų, o ne dėl esmės. Paimkime mišką: kiekvienas medis skiriasi, net lapai ant to paties medžio nėra vienodi. Tačiau visi medžiai yra medis. Kėdės ir stalai skiriasi forma, bet visi yra medis. Taip ir pasaulio daiktai – visi jie yra viena substancija, nors struktūriškai skirtingi. Kodėl jie atrodo skirtingi? Dėl erdvės ir laiko poveikio. Erdvė ir laikas atlieka esminį vaidmenį, formuodami pasaulio suvokimą. Mes ne tik matome daiktus erdvėje ir laike – jie yra neatsiejami nuo šių dimensijų. Šiuolaikinė fizika teigia, kad erdvė ir laikas nėra atskiri – tai vienas erdvėlaikio kontinuumas. Daiktai pasaulyje yra tik šio kontinuumo moduliacijos. Galutinėje analizėje nėra net daiktų – tik erdvėlaikis. Mes nesąmoningai „apkabiname“ objektus, nesuprasdami, kad jie yra tik erdvėlaikio išraiškos.
Taigi, net struktūriniai skirtumai yra iliuziniai, o erdvės ir laiko skirtumai galiausiai taip pat netenka prasmės. Substancija yra viena, ir visi skirtumai susilieja į šią vienovę. Vedų posakis skelbia: Ekam sat vipra bahudha vadanti – „Viena būtis vadinama daugybe vardų.“ Išminčiai mato vieną kaip daugybę. Kadangi vardai ir formos, sudarančios pasaulį, galiausiai susiveda į erdvėlaikį, o šis – į pačią sąmonę, visa visata yra Brahmanas. Tai Dievas, šviečiantis savo įvairove, savo nuostabia daugialype forma.
Jei visa kūrinija prilygsta Brahmanui, tuomet akivaizdu, kad ir mūsų vadinamoji savastis taip pat yra Brahmanas – ayam ātmā brahma. Šio momento aiškinti nereikia, nes savastis įeina į visumą. Viskas sudaro Brahmaną, todėl ir savastis – Brahmanas. Kokią savastį? Čia kyla klausimas. Ką vadiname savastimi? Dažniausiai ją laikome gyva sąmone, kuri gyvina mūsų kūną. Kalbėdami sakome „aš pats“, „tu pats“, „jis pats“. Tokie posakiai kasdienėje kalboje. Tačiau tai netikra savastis, klaidinga, antrinė, ne pagrindinė ar absoliuti. Mes sukūrėme daugybę savasčių – mano, tavo, jo, jos – ir tai tėra iliuzinė savastis, ne tikroji.
Kadangi viskas yra savastis, o Brahmanas – savastis, negali būti jokio objekto. Visi objektai susilieja su subjektu, nes Brahmanas – matantis, draṣṭā-puruṣa, sąmonė, kuri vienu metu mato ir yra matoma. Brahmanas niekada netampa objektu. Jei jis nėra objektas ir viskas yra jis, tuomet viskas tampa savastimi. Tai visatinis matymas, kosminis regėjimas, kur matoma be išorinio objekto. Tai žinojimas be žinomo. Kaip Bhagavadgītā sako: jñānam, jñeyam, jñānagamyam – žinojimas, žinomas ir tai, kas pasiekiama žinojimu. Tai žinojimo vandenynas, nes už jo nėra objekto. Dėl to vadiname jį savastimi ar Ātmanu. Ātmano prigimtis – žinojimas, ne žinomas, ne objektyvumas. Ši visatinė savastis – Brahmanas, ne ribota jīvos savastis, o visatinė Paramātman – etad brahma.
Palyginkime su erdve, kuri atrodo ribota inde ar kambaryje. Erdvė visur, bet atrodo, kad sienos ją apriboja. Jei indas juda, erdvė jame nejuda – ji visada visur. Taip ir Ātmanas nejuda, kai judi tu – jis visatinis. Brahmanas, visatinė savastis, pasiekiamas per asmeninį patyrimą. Šis patyrimas, kurį Mandukijos Upanišada pradeda Om apibūdinimu, remiasi analize ir sinteze – anvayā ir vyātirekā – subjekto, savasties. Kaip minėta, čia ne objektų analizė, o subjekto, nes Brahmanas – aukščiausias subjektas, ne objektas. Jo nepasieksi per objektus, tik per subjektą.
Šis subjektas, savastis, kurį tiriame, skirstomas į keturias dalis – so’yamātmā chatuṣhpāt. Keturkojė savastis? Ne kaip karvės kojos, kur kiekviena atskira. Greičiau kaip keturios rupijos monetos dalys – jos monetos viduje, bet nematomos atskirai. Jos egzistuoja, bet neskyrėsi akimis. Taip ir savasties keturios „kojos“ – keturi aspektai jos tyrimui, ne atskiros dalys. Šie keturi aspektai – pagrindinis Mandukijos Upanišados turinys – taip pat savęs transcendencijos procesas. Analizė ir sintezė, žemesniojo peržengimas aukštesniuoju. Upanišada – Vedantos santrauka, nes keliais sakiniais parodo gyvenimo kelią: peržengti žemesnįjį aukštesniuoju, nieko neatmetant, viską įtraukiant.
Sintezė viena nepakanka – jei sujungsi visus objektus, gausi fizinį kosmosą ir galėsi manyti, kad tai Brahmanas. Upanišada įveda transcendenciją, kad išvengtum klaidos. Ne tik sujungti visumą, bet ir peržengti fizinį universalumą, siekiant psichinio ar astralinio, paskui peržengti ir jį, pasiekti priežastinį, o galiausiai – dvasinį, kurio net negali vadinti universaliu, tik Absoliutu. Taip susidaro fizinis, subtilusis, priežastinis ir dvasinis lygmenys – keturios savasties „kojos“, keturi tyrimo aspektai, keturi transcendencijos žingsniai.
Šie žingsniai – jāgrat (budrumas), svapna (sapnas), suṣhupti (miegas) ir turīya (transcendentinė dvasinė būsena). Keturi sąmonės lygmenys, o sąmonės tyrimas prilygsta Brahmano tyrimui, nes Brahmanas – sąmonė: prājñanam brahma. Upanišada tiria sąmonės būsenas, kur ji atrodo susijusi su laikinais dalykais budrumo, sapno ir miego metu, bei grynąją absoliučią būseną. Žingsnis po žingsnio: budrumas, sapnas, miegas, grynas dvasinis absoliutas – transcendencijos kelias.
Šioje kelionėje aukštesnysis ne atmeta žemesnįjį, o įtraukia jį, sublimuodamas. Kaip aštuntoje klasėje slypi pradinės žinios, bakalauro laipsnyje – vidurinės mokyklos, magistro – bakalauro. Kylant aukštyn, žemesnysis ne atmetamas, o perkeliamas į aukštesnę formą. Kai pabundi iš sapno, nesunaikini sapno realumo – jis sublimuotas į budrumo sąmonę, ir jautiesi geriau, ne liūdi praradęs sapno lobius. Transcendencija – kaip pabudimas į tikrovę.
Aukščiausia transcendencija – Dievo suvokimas, kur pasaulis ne atmetamas, o įtraukiamas į Dievo gyvybę, supra-esminę esmę. Pabundi į tikrovės sąmonę, kaip iš sapno į budrumą. Dievo suvokime gauni viską, neprarandi nieko – žinodamas Jį, žinai viską, turėdamas Jį, turi viską. Tai ne tik vienuolių ar sannyasinų tikslas – tai visos kūrinijos siekis. Visata veržiasi link Dievo, o šis veržimasis – evoliucijos procesas. Kodėl visata evoliucionuoja? Nes ji nerami, kol nepasiekia tobulumo. Evoliucinis polėkis – veržimasis į Dievą. Dievo suvokimas – gyvenimo tikslas, brahma-sākshātkāra – kodėl esame čia. Tai Mandukijos Upanišados transcendencijos proceso finalas.
Įdomu, kad keturių būsenų idėja turi paralelių kitose tradicijose. Pavyzdžiui, tibetiečių budizme „bardo“ būsenos aprašo sąmonės perėjimus tarp gyvenimo, sapnų, miego ir mirties, panašiai kaip transcendencija link absoliuto. O senovės majų mitologijoje keturi kosminiai kampai simbolizuoja pasaulio sluoksnius – fizinį, dvasinį, priežastinį – kuriuos reikia peržengti siekiant dieviškosios vienovės. Šios idėjos rodo, kad savęs transcendencija – universalus žmonijos patyrimas, ne tik indų tradicijoje.
Visuotinis Vaišvānara
Ši savastis, kuri yra Brahmanas, turi keturis aspektus ir gali būti pasiekta per keturių pakopų savitranscendencijos procesą. Dabar, žingsnis po žingsnio, analizuosime ir sintezuosime šias pakopas. Pirmoji pakopa natūraliai susijusi su tikrove, kurią mums pateikia juslės. Bet koks sėkmingas darbas prasideda nuo artimiausios tikrovės. Dažnai sakoma: „Būk realistas, o ne pernelyg idealistas.“ Tai reiškia, kad mūsų gyvenimas turi atitikti faktus, tokius, kokie jie yra, o ne vien svajones. Protas nepriima to, ko nemato ar nesupranta, todėl joks mokymas, kad ir kokia būtų jo tema, negali prasidėti be nuorodos į juslių tikrovę. Šiandien gyvename juslių pasaulyje, todėl negalime atmesti to, kas juslėms tikra, kol esame jų veikimo ribose.
Mandukijos Upanišada tai atsižvelgia ir pradeda savasties analizę nuo juslių suvokimo ir protinio pažinimo pagrindo. Ką matome? Šis klausimas – pirmasis, o tai, ką matome, tampa tyrimo objektu. Mokslininkai tiria tai, ką mato, jų eksperimentai apsiriboja regimais dalykais. Mokslas nesidomi nematomu, nes jo negalima stebėti ar tirti. Ką matome? Pasaulį, kūną. Nematom Dievo, Īšvaros, Brahmano ar Omkāros. Viskas, apie ką girdime, nėra matoma, ir nepriimsime mokymų apie nematomus dalykus, kol nebus paaiškinta, kas yra prieš mus. „Paaiškink, kas yra čia, tada tikėsiu tuo, kas anapus.“ Šis tiesioginis sąmonės artumas, juslinė tikrovė, yra mūsų kasdienio gyvenimo pagrindas – budrumo būsena, jāgrat-avastha.
Mūsų gyvenimas apsiriboja budrumo patirtimi, mažiau rūpinamės sapnais ar miegu. Jīvoms, mirtingiesiems, budrumo būsena yra tikrovė, o gyvenimas – tai budrumo gyvenimas. Mūsų reikalai susiję su budrumo sąmonės faktais. Todėl pradedame nuo pasaulio suvokimo budrumo būsenoje. Ši budrumo sąmonė yra pirmoji savasties „koja“, pirmasis patirties aspektas, kurį tiriame. Ji vadinama jāgaritasthānah – sąmonė, kuri gyvena budrumo būsenoje. Jos ypatybė? Bahihprājña – ji suvokia tik tai, kas išorėje, o ne viduje. Mes net nežinome, kas vyksta mūsų kūne ar prote. Esame ekstrovertai, susitelkę į išorinius dalykus, užsiėmę tuo, kas yra ne mūsų kūnai. Mūsų veikla – darbas su „kitais“ dalykais, ne su savimi. Mes nerimaujame dėl kitų, ne dėl savęs, tiriame, eksperimentuojame su kitais objektais, o ne su savimi. Tai budrumo sąmonės ypatumas – ji suvokia tik išorę.
Saptānga ekonavimśatimukhah – septynių narių ir devyniolikos burnų sąmonė. Tarsi daugialypis Rāvana su daugybe galvų. Ji turi septynis narius ir devyniolika burnų, kurios „ryja“ tai, kas apčiuopiama – sthūlabhug. Jos vardas – Vaišvānara, pirmoji savasties „koja“, išorinis savasties pavidalas. Mandukijos Upanišada mato savastį budrumo būsenoje ne tik iš mikrokosmo, bet ir iš makrokosmo perspektyvos, todėl tai ne tik savasties analizė, bet ir subjektyvaus bei objektyvaus sintezė. Upanišados požiūriu, nėra neperžengiamos prarajos tarp individo ir kosmoso, jīvos ir Īšvaros, mikrokosmo ir makrokosmo, pindānda ir brahmānda. Analizuojant budrumo būseną, Upanišada kuria harmoniją tarp mūsų ir pasaulio, jīvos ir Īšvaros, Ātmano ir Brahmano.
Septyni nariai nurodo kosminės savasties aprašymą, pateiktą Mundakos Upanišadoje: Agnir mūrdhā, cakṣhuṣhī candra-sūryau, diśah śrotre, vāk vivṛitāsca vedāh; vāyuh prānah, hṛidayam viśvamasya, pādbhyām pṛithivī; eṣha sarva-bhūtāntarātmā – tai visur esantis Paramātmanas, gyvenantis visose būtybėse. Jo galva – spindintys dangaus regionai, akys – saulė ir mėnulis, ausys – dangaus ketvirtys, kalba – Vedos, kvėpavimas – kosmoso oras, širdis – visa visata, kojos – žemė. Tai Virātas, kosminis žmogus, apdainuotas Puruṣha-Sūktoje, matytas Ardžunos vienuoliktame Bhagavadgītos skyriuje, parodytas Krišnos Kauravų rūmuose ar regėtas Jašodos kūdikio Krišnos burnoje. Tai Mahapuruša, Purušottama, Virāt-puruša, vadinamas Vaišvānara – viśva (kosmosas) ir nara (žmogus) – kosminis žmogus, vienintelis žmogus visatoje.
Šventoji Mīrā sakė, kad pasaulyje yra tik vienas žmogus – Vaišvānara. Tai kosminis Virāto aprašymas, sąmonė, gyvinanti fizinę visatą, kaip mūsų sąmonė gyvina kūną. Ši visata – su žvaigždėmis, planetomis, pieno keliais, erdvėlaikiu ir priežastiniais dėsniais – yra fizinis kosmosas, gyvinamas sąmonės, vadinamos antaryāmin, nes ji slypi visame kame, paslėpta tiek sąmoningame, tiek nesąmoningame. Virātui nėra skirtumo tarp gyvo ir negyvo, neorganinio ir biologinio – šie skirtumai egzistuoja tik mums, žmonėms, dėl riboto tikrovės matymo. Virātas reiškiasi per prakṛiti gunas – sattva, rajas ir tamas – ramybę, veiklą ir inerciją. Kai vyrauja tamas, matome negyvus objektus, kaip akmenys, kuriuose rajas ir sattva paslėpti. Kai rajas ir sattva stiprėja, atsiranda gyvybė – augalai kvėpuoja (prāna), gyvūnai mąsto (mānās), o žmonės dar ir supranta (vijñāna). Žmogaus lygmenyje sattva išryškėja, leidžiant protui diskriminuoti, tačiau tai dar ne viskas. Aukščiau vijñāna yra ānanda – dieviškasis džiaugsmas.
Nuo annā (negyvos materijos) pereiname prie prāna (augalų), mānās (gyvūnų), vijñāna (žmonių) ir galiausiai prie ānanda – sat (būtis) ir chit (sąmonė) vienovės. Žemesniųjų lygmenų prasmė susilieja į ānanda, kur buvimas, sąmonė ir palaima tampa vienu. Akmenyje yra tik sat, bet ne chit ar ānanda. Žmoguje sattva maišosi su rajas ir tamas, todėl esame aktyvūs, kartais vangūs, kartais laimingi, bet laimė laikina. Visos mūsų pastangos – pasiekti nuolatinę laimę, gryną sattva, be rajas ar tamas grandinių. Virātui šių skirtumų nėra – jam viskas yra „aš“, be „tu“ ar „jis“. Jo sąmonė – aham asmi, „AŠ ESU“, o mūsų – „aš esu, ir pasaulis yra šalia“. Virātui pasaulis yra jis pats – todėl jis Vaišvānara, kosminė būtybė.
Budrumo sąmonėje jīva turi devyniolika burnų – kanalų, kuriais „ryjame“ fizinį pasaulį. Tai penki pažinimo jutimai (jñānendriyas): ausys (śrotra), oda (tvak), akys (cakṣhus), liežuvis (jihvā), nosis (ghranā); penki veikimo organai (karmendriyas): kalba (vāk), rankos (pāṇi), kojos (pāda), lytiniai organai (upastha), išeinamoji anga (pāyu); penkios prānos: prāna, apāna, vyāna, udāna, samāna. Šie penkiolika sudaro išorinį veikimo branduolį. Prie jų pridedamas vidinis branduolys – keturios psichologinės funkcijos (antaḥkarana-catuṣṭaya): protas (mānās), kuris mąsto; intelektas (buddhi), kuris sprendžia; ego (ahamkāra), kuris prisiskiria; ir citta, atsakinga už atmintį, pasąmonę. Šios devyniolika burnų jungia individą su visata – per jas suvokiame ir esame paveikiami pasaulio.
Samsāra – tai paveiktumas pasaulio, ne tik jo suvokimas. Net maha-puruṣhos, išsilaisvinusieji, mato pasaulį, bet jis jų neveikia, nes jie gyvena Īšvaros kūrinijoje, o ne kuria savo. Jīva, per šias devyniolika burnų, „ryja“ fizinius objektus – mato, girdi, liečia, galvoja apie fizinį pasaulį. Net subtilios mintys remiasi fizinių objektų įspūdžiais. Mūsų sąmonė pririšta prie fizinio kūno, o jos kosminis atitikmuo – Vaišvānara, budrumo sąmonė, suvokianti tik fizinį pasaulį.
Mes negalime žinoti, kas yra mūsų viduje, kaip negalime žinoti, kas slypi pasaulio viduje. Noras pamatyti, kas yra pasaulio viduje, nereiškia sudaužyti žemę į gabalus, kaip ir suvokti, kas yra mūsų viduje, nepakanka perpjauti širdį ar sulaužyti kūną. „Viduje“ čia nėra fizinė erdvė, kaip kambario ar namo vidus. Tai ypatingas „vidus“, kurį sunku suvokti be gilaus apmąstymo. Net jei sudaužytume kūną ar objektą, nematytume tikrojo „viduje“, nes fizinės dalys lieka tik fizinėmis. Pavyzdžiui, perpjovę žmogaus kūną, matome tik jo dalis – tą pačią fizinę substanciją, bet ne tai, kas yra už fizinio aspekto.
Tikrasis „vidus“ – tai jėga ar energija, kurios fizinis kūnas ar objektas yra išraiška ar įsikūnijimas. Mūsų subtilusis kūnas, vadinamas liṅga-śarīra arba sūkṣma-śarīra, yra šis „vidus“. Sanskritiškas žodis liṅga reiškia ženklą, požymį ar indikaciją. Subtilusis kūnas vadinamas ženklu, nes jis lemia fizinio kūno prigimtį, kuris yra jo išraiška. Fizinis kūnas – tarsi forma, išlieta subtiliojo kūno liejimo formoje. Subtilusis kūnas mums nematomas, jis yra viduje, už fizinio kūno. Be to, yra dalykų, kurie yra vidiniai net subtiliajam kūnui – juos tirsime tolesnėje Upanišados studijoje.
Kūno vidinė struktūra nėra fizinė. Ji sudaryta iš kitokios substancijos – tanmātrų (subtiliųjų vibracijų), proto (mānās), intelekto (buddhi) ir kitų elementų. Tanmātrās – tai subtilios vibracijos, esančios visuose fiziniuose objektuose. Šios vibracijos materializuojasi į formas: vibracijos vadinamos nāma (vardu), o formos – rūpa (forma). Vedantos ar Upanišadų nāma ir rūpa nėra įprasti vardai ir formos, kaip socialiniame gyvenime. Jie artimesni Aristotelio „formos“ ir „materijos“ sąvokoms. Aristotelio „forma“ – tai formuojanti objekto galia, o „materija“ – forma, kurią ta galia įgauna materializuodamasi. Subtilusis kūnas yra nāma, nes jis nurodo formą – fizinį kūną, kuris yra rūpa.
Tavo tikrasis vardas yra tavo liṅga-śarīra, subtilusis kūnas. Socialiniai vardai, tokie kaip Gopalas ar Krišna, duodami per vardų suteikimo ceremoniją (nāmakarana), turėtų atitikti mūsų vidinę prigimtį, bet dažnai jie neturi ryšio su ja. Pavyzdžiui, žmogus gali būti vadinamas „pieno vandenynu“ (kṣhīrasāgara), bet neturėti net lašo pieno. Tikrasis vardas – subtilusis kūnas, kuris lemia fizinio kūno prigimtį. Subtilusis kūnas, pilnas neišsipildžiusių troškimų, įgauna fizinį kūną, kad juos įgyvendintų. Šis kūno įgijimas vadinamas gimimu. Gimimai ir mirtys – samsaros procesas – yra subtiliojo kūno pastangos rasti naujus kelius troškimams įgyvendinti, kol jis neišsenka.
Kosmosą užpildo begalinis jīvų skaičius, tačiau visos jos gyvinamos bendra sąmone – Vaišvānara. Individualiai, per fizinius kūnus, ši sąmonė vadinama jīva, o kaip visų kūnų, įskaitant gyvus ir negyvus, visuma – Vaišvānara arba Virātas. Višva – tai savastis, gyvinanti fizinį kūną, o Vaišvānara – savastis, viešpataujanti fiziniame kosmose. Tai dviguba budrumo būsena – individuali ir kosminė, jāgaritasthāna.
Bahihprājña: išorinė sąmonė
Tiek jīva, tiek Īšvara yra bahihprājña – išoriškai sąmoningi, bet skiriasi subtiliai. Jīva suvokia išorinius objektus, daiktus už savęs. Vaišvānara sąmonė yra kitokia – tai visatinis „aš esu“ (aham asmi) patvirtinimas, kosminis ahamkāra. Jai nėra priešingų objektų, todėl nėra konfliktų, nesusipratimų ar skausmo. Vaišvānara nebendrauja su kitais, nes viskas yra jos dalis. Mes negalime įsivaizduoti šios „aš esu“ būsenos, nes niekada joje nebuvome. Artimiausia būsena – akimirka tarp miego ir budrumo, kai jaučiame savo buvimą, bet dar nesuvokiame išorinio pasaulio. Tai asmitva, „aš esu“, silpnas tikrovės atspindys. Nuolatinis buvimas šioje būsenoje vestų prie kosminės patirties.
Kai sąmonė susieja save su išoriniais objektais, ji tampa jīva. Īšvaros bahihprājña nėra ribojanti, nes jis nebendrauja su išore, o jīvos išorinė sąmonė įkalina ją samsaroje. Jīva ne tik mato pasaulį, bet jį vertina, trokšta ar atmeta, todėl kyla troškimai. Vienintelis skirtumas tarp jīvos ir Īšvaros – troškimas. Jīva be troškimų tampa Īšvara, o Īšvara su troškimais – jīva.
Budrumo būsena, jāgaritasthāna, yra išoriškai sąmoninga: kosmiškai – septynių narių (saptānga), individualiai – devyniolikos burnų (ekonavimśatimukha). Abi „ryja“ fizinį pasaulį (sthūlabhug), bet Virātas tik suvokia fizinį kosmosą, o jīva trokšta jo objektų. Virātas aprėpia visą visatą, o jīva – tik dalį, todėl turi simpatijas ir antipatijas. Jīvos norai yra riboti, susiję su konkrečiais dalykais, o ne visuma. Mes negalime vertinti visų pusių, todėl mūsų sprendimai iškreipti, o pasaulis mus veikia – tai karmos pasekmė.
Pasaulis atsiliepia taip, kaip mes su juo elgiamės. Jei laikome save pasaulio centru, jis mus naudoja, baudžia, verčia kentėti per daugybę gyvenimų – tai samsara. Īšvaros bahihprājña yra išlaisvinanti būsena, nes jis vienu metu suvokia visą kūriniją, o jīvos sąmonė – seka, šokinėja tarp objektų, todėl lieka alpajña (mažai žinanti). Virātas yra visur (sarvāntaryāmin), galingas (sarvaśaktiman), nes yra visame kame. Jīva – silpna (alpaśaktiman), nes atskirta nuo visumos. Virāto galia kyla iš jo buvimo visame kame, jo žinojimas – intuityvus, ne juslinis. Jīvos sąmonė – tik juslinė, todėl silpna. Troškimai silpnina, o jų nebuvimas – Vaišvānara būsena – stiprina.
Ši Upanišados mantra aprašo pirmąjį savasties aspektą – sąmonės tyrimą budrumo būsenoje, kaip Višva (individas) ir Vaišvānara (kosmosas).
Sapnų ir miego paslaptis: Hiranyagarbha
Pirmasis savasties aspektas – budrumo sąmonė – jau aptartas. Vidinė budrumo sąmonės dalis, ją persmelkianti, yra subtilesnė tos pačios sąmonės funkcija, subjektyviai vadinama sapnų sąmone, arba taijasa, o visuotinai – Hiranyagarbha, kosmine subtiliąja sąmone. Apie tai kalbama kitoje Mandukijos Upanišados mantroje, pradedant svapnasthānah. Ši sąmonė gyvena sapnuose (svapnasthānah), suvokia tik tai, kas viduje, o ne išorėje (antaḥ-prājña), turi septynis narius (saptānga), devyniolika burnų (ekonavimśatimukha) ir „ryja“ tik subtilius dalykus (praviviktabhuk). Tai taijasa, antrasis savasties aspektas, antroji „koja“, sapnų sąmonės pasaulis, subtilusis suvokimas.
Paprastai manome, kad sapnai kyla iš budrumo suvokimų, o sapnų objektai yra psichologiniai, ne fiziniai. Budrumo būsenoje susiduriame su tikrais objektais, o sapnuose – su įsivaizduotais. Budrumo pasaulyje patiriame tikrą pasitenkinimą, malonumą ar skausmą, o sapnuose – įsivaizduotus. Budrumo objektai nėra mūsų kūrinys, bet sapnų pasaulį kuriame patys savo protu. Tačiau Mandukijos Upanišada analizuoja sapnus ir daro išvadą, kuri skiriasi nuo įprastos nuomonės apie budrumo ir sapnų santykį.
Mes laikome sapnus netikrais, o budrumą – tikru. Tačiau tai nėra visa tiesa. Sapnų pasaulis atrodo netikras tik lyginant su budrumo pasauliu. Budrumo objektai atrodo praktiškesni nei sapnų objektai, bet tik dėl šių dviejų būsenų palyginimo. Kas gali atlikti šį palyginimą? Nei tas, kuris visada budrus, nei tas, kuris nuolat sapnuoja, negali to padaryti. Lyginantis liudytojas negali būti visiškai vienos būsenos dalimi. Kaip teisėjas teisme nepriklauso nei vienai šaliai, taip ir tas, kuris lygina budrumą ir sapnus, negali būti visiškai nei vienoje būsenoje. Jei teisėjas būtų tik budrumo būsenoje, jis būtų šališkas, ir taip pat, jei būtų tik sapnų būsenoje.
Kas lygina šias dvi būsenas? Tu, kuris pereini per budrumą ir sapnus. Kai pereini iš budrumo į sapną, esi tik sapne, o kai grįžti į budrumą, esi tik jame. Kaip gali būti abiejose būsenoje vienu metu? Be vienalaikio abiejų būsenų suvokimo palyginimas neįmanomas. Vis dėlto mes lyginame ir vertiname šių būsenų santykį. Tai rodo, kad egzistuoja tiesa, pranokstanti įprastą empirinį suvokimą. Mes nesame nei visiškai budrumo, nei sapnų būsenos dalis. Esame kažkas kita – trečias elementas, nepriklausomas nuo abiejų būsenų. Kas jis?
Šis klausimas – Upanišados esmė, tikrovės tyrimo šerdis. Tarsi sudėtingam atvejui tirti sudaroma kompetentinga komisija, mes turime tapti nešališkais tyrėjais, analizuojančiais budrumo ir sapnų būsenas. Nei viena būsena mūsų visiškai neapibrėžia. Be išankstinio nusistatymo, kad budrumas galbūt pranašesnis už sapnus, priartėjame prie stulbinančių išvadų.
Kodėl budrumo objektai laikomi tikrais? Nes jie turi praktinę vertę. Budrumo maistas, o ne sapnų maistas, numalšina mūsų alkį budrumo būsenoje. Todėl sakome, kad sapnų maistas netikras, o budrumo – tikras. Tačiau pamirštame, kad sapnų maistas malšina sapnų alkį. Kodėl neteisingai lyginame šias būsenas? Sapnų maistą vertiname tik sapnų kontekste, o sapnų alkį lyginame su budrumo alkiu, neatsižvelgdami į kitą aspektą – maistą. Budrumo pasaulyje bendraujame su žmonėmis, o sapnuose taip pat galime spausti ranką draugui, kautis su priešu, patirti net sapnų mirtį. Galime sapnuoti teismo procesą, laimėti turtą, tapti karaliumi. Kuo skiriasi budrumas nuo sapno, jei santykiai su pasauliu abiejose būsenose tokie patys?
Kas verčia sakyti, kad sapnų pasaulis netikras, o budrumo – tikras? Tavo palyginimas neteisingas. Nesi geras teisėjas, nes vertini šališkai, kartais priimdamas vienašališkus sprendimus. Mandukijos Upanišada ragina nešališkai gilintis į esmę, nepalenkti nei budrumo, nei sapnų pusėn. Filosofas klausė: jei budrumo karalius kasnakt dvylika valandų sapnuoja, kad yra elgeta, o budrumo elgeta sapnuoja, kad yra karalius, kuo jie skiriasi? Kas tikras karalius, kas elgeta? Budrumo protas sako, kad budrumo karalius tikras, bet tai šališkas sprendimas. Sapnų subjektas taip pat gali tvirtinti, kad sapnų pasaulis tikras.
Sapnuose nejauti, kad sapnai netikri – juokiesi, verki, bijai sapnų gyvatės ar tigro, gali net prabusti išsigandęs. Jei sapnų skausmas netikras, kodėl jis taip veikia? Sapne šokinėji nuo gyvatės, jauti realų skausmą, jei „nukrenti“ nuo medžio. Prabudęs tik po kurio laiko supranti, kad tai buvo tik sapnas. Filosofiškai lygindamas budrumą ir sapnus, atsiduri keblioje padėtyje – nežinai, ar budi, ar sapnuoji, turi ką nors ar neturi. Sapnų patirtys kyla iš budrumo įspūdžių, bet tai nieko nekeičia. Jei budrumo įspūdžiai kuria sapnų pasaulį, gal budrumo patirtys taip pat kyla iš kitų įspūdžių, iš kitos būsenos? Jei sapnų pasaulis netikras dėl priežastinio ryšio, budrumo pasaulis taip pat gali būti netikras dėl kitos priežasties.
Kodėl taip prisirišame prie budrumo objektų, o ne sapnų? Sapnuose irgi prisirišame, bet prabudę jų nevertiname. Kodėl apsiribojame tik budrumo ir sapnų palyginimu? Kodėl manome, kad yra tik šios dvi būsenos? Kaip sapne nežinai apie budrumą, taip budrumo būsenoje nežinai apie aukštesnę būseną, kol „neprabundi“. Sapne sapnų pasaulis atrodo tikras, budrumo būsenoje – budrumo pasaulis. Kiekviena būsena, kol joje esi, atrodo tikra.
Garsusis virvės ir gyvatės pavyzdys: gyvatė virvėje nėra tikra, bet ją pamatęs šoki iš baimės. Kol nematai virvės, gyvatė tau tikra. Tik pamačius virvę supranti, kad gyvatė buvo iliuzija. Taip ir su budrumo pasauliu – jis tikras, kol jį matai, bet kai „pamatysi“ Brahmaną, pasaulis taps kaip gyvatė virvėje. Tik išminties šviesa, o ne saulės ar elektros šviesa, atskleis šią tiesą. Tada sušuksi: „Kodėl lakiau be reikalo?“ Kaip prabudęs vertini sapnų pasaulį, taip prabudęs į Absoliuto sąmonę vertinsi šį pasaulį.
Pasaulis gali būti laikomas tikru, nes jį matome, bet netikru, nes jis sublimuojamas aukštesnėje patirtyje. Ši budrumo ir sapnų analizė nušviečia žmogaus ir Dievo santykį. Kaip sapnų subjektas yra budrumo subjekto atžvilgiu, taip žmogus yra Dievo atžvilgiu. Kaip budrumo subjektas kuria sapnų pasaulį, taip Dievas kuria budrumo pasaulį. Pabudus iš sapno nieko neprarandi, tik tampi geresnis. Taip ir su Dievo suvokimu – nieko neprarandi, tik įgauni daugiau būties. Sapnuose matai fantomus, budrumo būsenoje – tariamus tikrus dalykus, o Dieve – tikrovę tokią, kokia ji yra. Sapnų pasaulis nėra už proto ribų, kaip budrumo pasaulis nėra už Absoliuto ribų.
Sapnai nėra tik metafizinė problema – tai ir psichologinis reiškinys. Sapnuose protas grįžta į savo buveinę, atsitraukdamas nuo juslinių operacijų pasaulio. Todėl sapnų sąmonė vadinama antaḥ-prājña – vidujai sąmoninga – ir praviviktabhuk – sugeriančia subtilius dalykus. Protas sapnuose projektuoja pasaulį, nepriklausomai nuo budrumo jutimų veikimo. Akys gali būti užmerktos, bet sapne „matysi“. Ausys užkimštos, bet „girdėsi“. Nors liežuvis neveikia, sapne „ragauji“. Sapnuose veikia visos juslinės funkcijos, nors budrumo jutimai neveiksmingi. Protas pats tampa sapnų jutimais ir sąveikauja su sapnų objektais, kurie taip pat yra to paties proto dalinė išraiška. Protas dalijasi į subjektą ir objektą – matantįjį ir matomą. Sapne esi ir stebėtojas, ir pats sapnų pasaulis. Prabudus sapnų pasaulis ir stebėtojas išnyksta, susiliedami į vientisesnę budrumo sąmonę.
Panašus susiliejimas vyksta Dievo suvokime, Īšvara-sākshātkāra. Pasaulis, kurį matai, ir tu, kaip stebėtojas, susijungia į visuotinę sąmonę – visažinojimą, panašų į tai, kaip budrumo protas žino viską, kas buvo sapne. Sapnų pasaulis nebuvo už tavęs, kaip budrumo pasaulis nėra už Dievo. Kaip sapnų pasaulį „įtrauki“ į budrumo protą, taip budrumo pasaulis „įtraukiamas“ į kosminį Īšvaros protą. Individualiai, iš jīvos perspektyvos, sapnų patirtys laikomos budrumo įspūdžių pasekme – sapnai yra budrumo efektas. Tačiau kosminiu požiūriu tai kitokia situacija. Kaip individą gyvina Višva (budrumo) ir taijasa (sapnų) sąmonė, taip kosmiškai egzistuoja Virātas (kosminis budrumas) ir Hiranyagarbha (kosminiai sapnai). Nors taijasa sapnų pasaulis gali būti laikomas Višvos budrumo pasekme, negalima sakyti, kad Hiranyagarbha yra Virāto efektas. Tai skirtumas tarp individualios ir kosminės perspektyvos.
Sapnų sąmonė, taijasa, turi Višvos bruožų. Subtilusis kūnas atitinka fizinio kūno kontūrus – jei fizinis kūnas yra forma, subtilusis kūnas yra jos liejimo forma. Todėl abiejų būsenų aprašymuose kartojami terminai saptānga (septyni nariai) ir ekonavimśatimukha (devyniolika burnų). Višva (jāgaritasthāna) ir taijasa (svapnasthāna) turi tą pačią struktūrą, kaip ir Hiranyagarbha bei Virātas, tik Hiranyagarbha yra subtilesnis už Virātą. Skirtumas tarp jų – subtilumo laipsnis, o ne struktūra. Hiranyagarbha, kaip Virātas, suvokiamas realizacijos būsenoje, tačiau yra subtilesnis. Višvos ar Vaišvānaros „septyni nariai“ tinka ir Hiranyagarbhai ar taijasai. Abu – individualiai (taijasa) ir kosmiškai (Hiranyagarbha) – yra antaḥ-prājña, nes jų objektai sudaryti iš subtiliųjų tanmātrų: garso (śabda), lietimo (sparśa), formos (rūpa), skonio (rasa) ir kvapo (gandha). Nors budrumas ir sapnai panašūs savo saptāngatva ir ekonavimśatimukhatva, sapnų sąmonė yra praviviktabhuk – sugeria subtilius dalykus tiek individualiai, tiek kosmiškai.
Višvos ir Vaišvānaros skirtumas atitinka taijasos ir Hiranyagarbhos skirtumą. Sapnų pasaulis jīvai sudėtingas, bet kosminėje perspektyvoje – paprastas. Šiuolaikiniai psichologai, tokie kaip Freudas, Adleris ar Jungas, teigia, kad sapnai kyla iš asmenybės kompleksų: Freudas juos sieja su seksualumu, Adleris – su nepilnavertiškumo jausmu, Jungas – su harmonijos tarp ekstrovertiškumo ir introvertiškumo siekiu. Jų išvados iš dalies teisingos, bet ne visiškai. Psichoanalitikai tyrinėja pasąmonę ir dalinai nesąmoningą lygmenį, tačiau nepasiekia dvasinio lygmens. Jiems nėra visuotinio Ātmano – viskas yra protas: sąmoningas, pasąmoningas ar nesąmoningas. Jie atrado, kad žmogaus asmenybė yra daugiau nei sąmoningas lygmuo, bet nesuvokia dvasinės tikrovės.
Psichoanalitikai teigia, kad laisvos valios nėra, nes žmogus veikiamas vidinių impulsų, tarsi hipnotizuotas pacientas, manantis, kad veikia laisvai, bet paklūstantis gydytojo valiai. Mes esame „hipnotizuoti“ savo kompleksų, todėl nesame laisvi. Kai žmogus „pagydomas“ nuo šių impulsų, jis elgiasi kitaip. Kiekvienas turi kompleksų, kylančių iš neišsipildžiusių troškimų, kuriuos slopiname dėl visuomenės ar išorinio pasaulio „realybės principo“. Slopinimas ir represija paverčia mus dirbtiniais – ne tuo, kas esame. Ilgalaikis slopinimas virsta kompleksais, kurie gali sukelti fizines ligas: mikčiojimą, kurtumą, aklumą, apetito praradimą, net šlubumą. Šie kompleksai kaupiasi per daugybę gyvenimų, todėl esame įtampų, dirbtinumo ir kančių rinkinys – tai jīvabhāva.
Sapnai kyla kaip šių įtampų išlaisvinimas per troškimų įgyvendinimą. Sapnuose, kai valia neveikia, paslėpti troškimai iškyla į paviršių, nes nėra išorinio pasipriešinimo. Sapnai atskleidžia dalį tikrosios asmenybės, nes instinktai veikia laisvai. Indijos psichologai, tokie kaip raja-jogai ar Vedantos filosofai, prideda kitą aspektą: sapnai gali kilti iš praeities karmos. Meritoriškos ar nemeritoriškos karmos pasekmės gali reikštis sapnuose, jei neturi išraiškos budrumo būsenoje. Taip pat kito žmogaus mintys, pavyzdžiui, tolimos motinos ilgesys, gali sukelti sapną – tai telepatinis efektas.
Dvasiniams ieškotojams sapnus gali sukelti Guru malonė. Katastrofiškos patirtys, kurios turėjo įvykti budrumo būsenoje, Guru malone gali būti patirtos sapne. Pavyzdžiui, jei mokinys turi patirti kojos lūžį dėl prārabdha, Guru gali tai perkelti į sapną, išvaduodamas nuo kančios budrumo būsenoje. Sapne gali patirti karštligę ar nelaimę, o ne budrumo būsenoje. Tai Guru ar net Īšvaros malonė. Kodėl tai vyksta sapne, o ne budrumo būsenoje? Nes budrumo būsenoje ego priešinasi Guru ar Īšvaros įtakai, o sapne ego prislopsta, žmogus tampa „normalesnis“, artimesnis tikrovei. Todėl sapnai palankesni dieviškoms jėgoms veikti.
Sapnai turi daug priežasčių, tačiau individualiai laikomi budrumo pasekme, kylančia iš budrumo įspūdžių. Sapnų pasaulis, projektuojamas proto, yra subtilus, ne fizinis – tiek taijasos, tiek Hiranyagarbhos atveju. Hiranyagarbha turi kosminį žinojimą, o jīva – ne, nes jos sąmonė ribota. Hiranyagarbha – Īšvaros forma, taijasa – jīvos. Taip sapnai atskleidžia dvigubą paslaptį – individualią ir kosminę.
Budrumo ir sapnų pasauliai, iš jīvos perspektyvos, yra du proto veikimo aspektai. Protas projektuoja save per suvokimą tiek budrumo, tiek sapnų būsenoje. Protas yra aktyvus, bet pavargsta nuo veiklos. Kai nuovargis tampa per didelis, protas nustoja veikti – tai miegas, vadinamas suṣhupti. Šioje būsenoje, na kancana kāmam kāmayate, nieko netrokštama, nes protas atsitraukia nuo fizinių ir subtiliųjų objektų. Na kancana svapnam paśyati – nėra sapnų, nes net psichinė veikla nutrūksta. Tat suṣhuptam – tai visiškas proto susiliejimas su savimi, tačiau šis susiliejimas yra nesąmoningas. Sapnuose protas iš dalies sąmoningas, budrumo būsenoje – dar labiau, bet gilaus miego metu sąmonės visiškai nėra.
Dėl to kyla klaidinga filosofinė mokykla, teigianti, kad sąmonė įmanoma tik per proto kontaktą su objektais. Nyāya ir vaiśeṣika mokyklos laikosi šios nuomonės, teigdamos, kad be Ātmano kontakto su objektais žinojimas neįmanomas, o tikroji Ātmano prigimtis, nesant kontaktui, nėra žinojimas. Jos klysta, nes nepaaiškina, kodėl miego būsenoje atsiranda nesąmoningumas. Priežastis nėra vien tai, kad sąmonė neturi kontakto su objektais, bet tai, kad egzistuoja kliūtis, trukdanti žinojimui atsiskleisti.
Trečiasis savasties aspektas – gilus miegas, kur visi suvokimai ir pažinimai susilieja į vieną proto būseną – ekībhūtah. Tai tarsi sąmonės masyvas, neišbandomas į išorę – prājñana-ghanah. Proto modifikacijos išbandomos, todėl nėra išorinės sąmonės. Miego būsenoje pasaulis nejuntamas, nes nėra proto vṛitti (psichozių). Tik proto ekstrovertiškumas leidžia suvokti išorinį pasaulį sapnuose ar budrumo būsenoje. Miego metu nėra tokio proto sujudimo – visi samskāros ir vāsanos (įspūdžiai ir polinkiai) susilieja į vieną būseną, o ne į daugybę pažinimo psichozių.
Ānandamayo ānandabhuk cetomukhah prājñah – tai pilna palaima. Gilaus miego laimė pranoksta visas malonumo formas, kylančias iš juslinių kontaktų. Net karalius nebūtų laimingas, jei savaitę negalėtų miegoti. Galėtum turėti visą pasaulį, bet be miego sakytum: „Leisk man miegoti, nenoriu jokios karalystės.“ Jokia imperija ar galia negali prilygti gilaus miego pasitenkinimui, kai esi vienas, be draugų, apsaugos, nematomas, nieko neturintis. Turėdamas turtus, svitą, visuomenės galią, jauti pasitenkinimą, bet jis neprilygsta miego laimei, kai neturi nieko, net veido, kurį kas nors matytų. Vienatvėje esi laimingesnis nei tarp žmonių budrumo būsenoje. Miegant nieko netrokšti, nieko neprašai, nenori, kad kas tave matytų ar kalbintų, ir vis tiek esi laimingesnis nei būdamas imperatoriumi.
Iš kur kyla ši laimė, šis ānandamayatva? Apie tai kalba mantra, aprašanti trečiąjį savasties aspektą. Tavo tikroji prigimtis – vienatvė (kevalata), o ne bendravimas, ne juslių kontaktas su objektais (indriya-samyoga), ne įvairovė, bet vienovė, visiškas juslinių ir protinių reiškinių transcendavimas. Todėl esi ānandamaya (pilnas palaimos) ir ānandabhuk (mėgaujantis palaima). Miego metu „valgai“ ne duoną, lęšius ar saldumynus, o ānandą – palaimą. Esi palaima, gyveni palaimoje. Gilaus miego palaima yra grynosios būties palaima.
Prabudus iš miego jauti gaivumą, energiją. Iš kur ji? Niekas su tavimi nekalbėjo, nieko negavai, neturėjai turto, nevartojai tonikų ar maistingo maisto, o vis tiek prabundi stiprus, pailsėjęs, pasiruošęs veikti. Iš kur ši galia, energija, ānanda? Nuostabu, bet atsakymo nėra. Kai nieko neturėjai, iš kur atėjo palaima ir jėga? Jos kyla iš kito šaltinio, ne iš šio pasaulio. Veltui vaikomės objektų šešėlių, kurie tik vargina jusles ir nieko neduoda, tik tuščius pažadus, apgaudinėja ir verčia jaustis kvailai. Vis dėlto pamirštame miego patirtį ir vėl grįžtame į įvairovės pasaulį. Jei prisimintume miego patirtį, nenorėtume grįžti į budrumą. Jei miegas būtų sąmoningas, nenorėtume budrumo. Sąmoningas miegas prilygtų samādhi, ātma sākshātkāra – savasties suvokimui, super sąmonei, nirvānai, mokṣhai, išsivadavimui. Tai tavo tikroji prigimtis, todėl miegas pilnas ānandos.
Kuo „valgai“ šią palaimą miego metu? Ne juslėmis, ne protu. Budrumo ir sapnų būsenose turėjai devyniolika „burnų“, bet miego būsenoje jų nėra. Čia „burna“ – tik sąmonė, cetomukhah. Palaimą patiria tik sąmonė (chit), o ne juslės (indriyas) ar protas (mānās). Miego būsenoje patiri satchidānanda – būties ir sąmonės palaimą. Tačiau kažkas nutinka – paslaptingas veiksnys uždengia sąmonę, priversdamas grįžti į budrumą su ta pačia kvailybe, su kuria užmigai. Tai prājña – gryna sąmonė, žinančia viską, nesusijusi su niekuo išorišku. Tai transcendentinė būsena, budrumo ir sapnų priežastis (kārya-avasthā), o miegas – jų šaltinis.
Atitinkamai jīvos ānandamayatva (palaimos būsena) turi visuotinį atitikmenį – Īšvarą. Individualiai budrumo būsena vadinama Višva, sapnų – taijasa, miego – prājña. Kosmiškai tai Virātas (budrumas), Hiranyagarbha (sapnai) ir Īšvara (miegas). Nors manome, kad budrumo įspūdžiai kuria sapnus, o jų veiklos sustabdymas – miegą, kosminiu lygiu procesas atvirkštinis: Īšvara yra Hiranyagarbhos priežastis, o Hiranyagarbha – Virāto. Višvos ir Virāto, taijasos ir Hiranyagarbhos, prājños ir Īšvaros santykis yra organinė visuma. Suvokus šį ryšį, jīva tampa Īšvara – visur esanti, visažinė ir visagalė.
Visatos Dievas: Īšvara
Trečiasis savasties aspektas, vadinamas prājña, tapatinamas su trečiuoju visuotinės sąmonės aspektu – Īšvara. Īšvara yra visagalis, todėl laikomas visos kūrinijos šaltiniu ir pabaiga. Prājña yra priežastinė visatos būsena – tiek išoriškai, tiek vidujai. Makrokosmiškai ši sąmonė laikoma viso pasaulio Kūrėju, o mikrokosmiškai – jīvos vidinio pasaulio kūrėju. Ši sąmonė, kaip visko priežastis, yra ir visko Valdovas – eṣha sarveśvarah.
Šis epitetas sarveśvara (visų valdovas) ir savybė sarvajña (visažinis) netinka jīvai, nes jīva nėra nei sarveśvara, nei sarvajña. Mandukijos Upanišada, regis, nedaro aiškaus skirtumo tarp individo ir kosmoso, harmonizuodama jīvos ir Īšvaros santykį. Jīvos priežastinė būsena, prājña, laikoma tik dalimi kosminės priežastinės būsenos – Īšvaros. Šioje Upanišadoje yra tik viena tikrovė, o įprasti skirtumai tarp kosmoso ir individo, Īšvaros ir jīvos, peržengiami gilesnėje analizėje. Viskas yra Dievas, tik Īšvara, ir jīva neturi vietos egzistuoti atskirai nuo Īšvaros Būties. Aprašant Dievo prigimtį, aprašoma ir visa kūrinija, įskaitant visas jīvas. Kaip nereikia atskirai aprašyti lašo, aprašant vandenyną, taip čia aprašomas priežastingumo vandenynas – Īšvara, iš kurio kyla Hiranyagarbha ir Virātas.
Eṣha sarveśvarah: Jis – visų Valdovas, aukščiausia galia. Eṣha sarvajñah: Ši Būtybė – visažinė, niekas negali būti paslėpta nuo Jos suvokimo. Īšvara yra visur esantis, todėl visažinis ir visagalis. Jo visur esanti prigimtis paaiškina Jo visažinojimą. Jīva neturi šio žinojimo, nes yra lokalizuota erdvėje, jos protas negali peržengti kūno ribų, o mintys apsiriboja asmenybe. Jīva yra aikadeśika (esanti vienoje vietoje), o Īšvara – sarvagata (esantis visur).
Īšvaros žinojimas nėra objektų „pažinimas“ ar „suvokimas“, nes tokie procesai nebūtinai suteikia kontrolę objektams. Nors matome pasaulį akimis, neturime galios jam. Jīvos žinojimas yra juslinis, suvokiantis, pažįstantis, o Īšvaros – intuityvus. Jīvos žinojimas nėra tapatus objektų egzistencijai, o Īšvaros žinojimas sutampa su visko egzistencija. Īšvaroje sat (būtis) ir chit (sąmonė) susivienija, o jīvoje jie atsiskiria. Todėl jīva nėra nei sarvajña, nei sarveśvara, nes pasaulis yra už jos žinojimo ribų, nors ji pažįsta objektus per dirbtinį erdvės ir laiko ryšį. Īšvaros žinojimas yra anapus erdvės ir laiko, nereliatyvinis. Jīvos žinojimas reliatyvus, Īšvaros – absoliutus. Īšvaros Būtis yra visas žinojimas ir galia, o jīvos buvimas nesutampa su žinojimu ar galia. Todėl tik Īšvara vadinamas sarveśvara ir sarvajña, ir Upanišada, aprašydama trečiąjį savasties aspektą kaip visko priežastį, aiškiai kalba apie visuotinį Īšvarą.
Eṣha yonih sarvasya prabhāvapyayau: Jis – visko šaltinis. Viskas kyla iš Jo, kaip medis iš sėklos. Medis, nors ir platus erdvėje, yra potencialiai sėkloje. Medžio forma ir prigimtis jau užkoduota sėkloje – nieko naujo neatsiranda dygstant. Visata yra savinustatyta, nes visa jos būsena jau yra Īšvaros Būtyje. Kosmiškai viskas yra amžinai nulemta. Jokios pastangos negali pakeisti kosmoso, nes visos jīvos pastangos valdomos Īšvaros, kaip sėklos. Jo visažinojimas apima ir ateitį, todėl ateitis negali būti nenulemta. Negalima sakyti, kad jīvos pastangos keičia ateitį – visos jos jau žinomos Īšvarai, ir jų eiga nulemta Jo Valios. Taigi, iš jīvos perspektyvos yra pasirinkimo laisvė, bet iš Īšvaros – visiškas determinizmas. Mes manome, kad keičiame visuomenę, bet Dievas jau žino, kaip ir kodėl tai darome.
Īšvara yra visagalis, visažinis, visko sėkla, pradžia ir pabaiga. Prabhavāpyayau hi bhutanām: Viskas kyla iš Jo, grįžta į Jį ir išlieka Jo Būtyje. Net keliaudami milijonus mylių į žvaigždes, liekame Īšvaros Kūne. Mūsų mintys, siela, kad ir kaip aukštai kiltų ar žemai leistųsi, yra Jo žinojimo ribose, Jo Būtyje. Kaip aitvaro laisvė ribojama virvės, mūsų laisvė apribota prārabdha-karma. Turime ribotą laisvę, ne absoliučią, kaip vaikas, kuriam motina leidžia veikti tik tam tikrose ribose. Īšvara suteikia mums galimybę suprasti, mąstyti, vertinti, bet visi šie veiksmai paklūsta Jo dėsniui. Jei ego pažeidžia šį dėsnį, kyla reakcija – karmos dėsnis. Prisitaikymas prie Jo Valios yra nesavanaudiška karma, karma-yoga. Pažeidimas – įkalinanti karma.
Īšvara yra viskas – visų būtybių kilimas ir grįžimas. Jo didybė tokia, kad jīvos, visi gyvi ir negyvi dalykai, yra Jo organiniai nariai. Gyvų ir negyvų, organinių ir neorganinių skirtumai Jo Būtyje neegzistuoja – viskas yra sąmonė, nėra jadatva (negyvos materijos). Jis yra antaryāmin, persmelkiantis viską. Tai visatos priežastinė būsena, atitinkanti jīvos priežastinę būseną – prājña. Individuali priežastinė būsena yra prājña, visuotinė – Īšvara. Individuali subtilioji būsena – taijasa, kosminė – Hiranyagarbha. Individuali fizinė būsena – Višva, kosminė – Vaišvānara arba Virātas. Īšvara dažnai suprantamas kaip visuminė Būtybė, kurioje susivienija visos kosminės būsenos.
Transcendentinė Esatis
Išanalizavome tris reliatyvius savasties aspektus – individualius ir kosminius. Tačiau tikrovė nėra nei individuali, nei kosminė. Net sakyti, kad ji kosminė, reiškia ją riboti, sulyginti su kūrinija. Aukščiausiasis Brahmano Absoliutas nėra nei priežastis, nei pasekmė. Jis neturi pasekmių, todėl nėra ir priežastis. Negalime vadinti Aukščiausiosios Būtybės net visko priežastimi, ypač turint omenyje, kad viskas sutampa su Juo. Mandukijos Upanišada aprašo ne tik apraiškytos sąmonės – fizinę, subtiliąją ir priežastinę būsenas, bet ir pačią Sąmonę. Yra tikrovė, egzistuojanti pati savaime, nepriklausomai nuo santykių. Net Īšvaratva aprašoma per santykį su visata. Dievą vadiname sarveśvara (visų valdovu), sarvajña (visažiniu) ir sarvaśaktiman (visagaliu), nes siejame Jį su kūrinija. Jo visur esamumas reiškia, kad atpažįstame Jį per erdvę; Jo žinojimas „visko“ reiškia, kad yra dalykų, kuriuos Jis žino; Jo galia reiškia, kad Jis valdo kažką išoriška. Visos apibrėžtys, net geriausios – Kūrėjas, Saugotojas, Naikintojas, visur esantis, visažinis, visagalis – yra reliatyvios. Tai tatastha-lakṣhana, atsitiktiniai aprašymai, o ne svarūpa-lakṣhana, esminė tikrovės prigimtis.
Koks buvo Dievas prieš kūriniją? Tai būtų Jo svarūpa-lakṣhana, esminė savybė. Dievas savo esme yra daugiau nei Kūrėjas, Saugotojas ar Naikintojas, daugiau nei priežastis ar Valdovas. Kas yra ta esminė esatis, egzistuojanti savo teise, savo didybėje ir majestote? Kas yra ta Šviesa, kurios niekas negali matyti, kuri šviečia, bet ne ant ko nors? Tai Grynoji Sąmonė, nei priežastinė, nei subtili, nei fizinė, nei išorinė, nei vidinė. Joje nėra išorės ar vidaus. Ši didinga tikrovė aprašoma septintojoje Mandukijos Upanišados mantroje.
Šis Absoliutas vadinamas turīya, ketvirtąja Sąmonės būsena, peržengiančia visus santykinius pasireiškimus – priežastinį, subtilųjį ir fizinį. Budrumo sąmonė yra išorinė, sapnų – vidinė, bet ši Sąmonė nėra nei išorinė, nei vidinė, nes nėra nei budrumas, nei sapnai. Ji nėra nei vidujai sąmoninga (nāntah-prajñam), kaip sapnai, nei išorėjai sąmoninga (na bahih-prajñām), kaip budrumas. Galima manyti, kad tai abiejų būsenų vienalaikė sąmonė, bet ne – tai kažkas kita, ne abiejų būsenų derinys (no-’bhayatah-prajñām). Tai nėra ir sąmonės masyvas, kaip homogeniškas vandenyno vanduo (na prajñāna-ghanam), nes Sąmonė nėra kiekybinė, erdvinė ar matematinė. Ji nėra beformė sąmonė be suvokimo (na prajñām), nes objektas yra šioje Sąmonėje. Tai nėra sąmonė be objektų – objektai yra joje absorbuoti. Ji nėra nei eterinis skaidrumas, nei sąmonės nebuvimas (na-aprajñām). Tai nėra inertiška tobulybė, kaip aprašo Nyāya ar Vaiśeṣika. Tai nei nesąmoningumas, nei sąmonės nebuvimas, nei gryna sąmonė, nei sąmonės masyvas, nei išorinė, nei vidinė, nei abiejų derinys. Kas tai?
Toks yra Dievas savo esme, Absoliutas savo tikrojoje Būtyje. Adṛṣhtam: Jis nematomas, nes joks akių pastangų kiekis negali Jo pamatyti. Avyavāharayam: Su Juo negalima turėti jokių santykių – Jo negalima paliesti, suvokti, kalbėti su Juo, matyti ar girdėti. Joks ryšys neįmanomas. Jis nesusijęs, nereliatyvus, nei draugiškas, nei priešiškas. Tai visų būtybių Būties paslaptis. Agrāhyam: Jo negalima suvokti juslėmis – nei rankomis, nei nosimi, nei liežuviu, nei ausimis, nei akimis. Alakṣhanam: Jis neapibrėžiamas, nes apibrėžimas remiasi matytomis ar girdėtomis savybėmis, o čia nieko nematyta, negirdėta. Acintyam: Jo negalima apmąstyti protu, nes mintis perkeltų Jį į erdvę ir laiką, padarytų išoriniu objektu. Jis nėra objektas, nepriklauso erdvei ar laikui, todėl nemąstomas. Avyapadeśyam: Jo negalima aprašyti, nei šventraščiai, nei šventieji negali Jo išaiškinti. Net išminčių išmintis nėra pakankama Jo didybei.
Ši Būtybė neaprašoma, nes pasaulis yra santykių tinklas, kur viskas apibrėžiama per kitą. Čia jokios nuorodos neįmanomos. Tai kūno ir proto veiklos tyla. Ekātmapratyayasāram: Ātmanas apibrėžiamas tik kaip Ātmanas. Kaip Rāmos ir Rāvanos kova lyginama tik su savimi, taip Ātmanas yra kaip Ātmanas. Jį apibūdina trys terminai: ekatva (vienovė), ātmatva (savastis) ir sāratva (esmingumas). Jis yra visko esmė, Vienas ir Savastis. Savastis žino save ne per priemones, o per savo egzistenciją – Būtį, žinančią save be išorinių įrodymų. Joks suvokimas, išvada, palyginimas ar žodžiai čia netinka. Savastis matoma tik savęs, nes Būtis ir Savastis yra tas pats. Žinojimas yra intuityvus, nereliatyvinis, nepriklausomas nuo juslių ar proto, kur egzistencija sutampa su žinojimu, o žinojimas – su žinomuoju.
Ātmatva – tai savasties būsena, kur subjektas ir objektas susilieja į vieną Būtį, kaip vandenynai susijungia. Yājñavalkya Brihadaranyaka Upanišadoje sako: Salila eko drashtā – Ātmanas yra kaip beribis vandenynas, vienintelis Matytojas, Žinotojas, Patiriantis, be jokio objektyvaus atitikmens. Jis žino save, ne „kitus“, nes „kiti“ yra Jo dalis. Ātmano žinojimas yra visos egzistencijos žinojimas – ne šio ar to, o Vienintelio Ātmano. Tai paramātman, Aukščiausiasis Savastis, skiriamas nuo daugybinių jīvātmanų. Brahmeti paramātmeti bhagavāniti śabdyat (Šrimad-Bhāgavata): absoliučiu, universaliu ir asmeniniu požiūriu tai Brahmana, Paramātmanas ir Bhagavānas. Dvaita, Viśiṣṭādvaita ir Advaita susilieja šioje Ātmano tiesoje, ginčai nurimsta, tyla viešpatauja.
Meistras sakė, kad Ātmanas yra Tyla. Kai mokinys prašė: „Papasakok apie Ātmaną“, Guru tylėjo. Net pakartotinai klausiamas, jis liko tylus. Ketvirtą kartą mokinys išgirdo: „Aš tau sakau, bet tu negirdi, nes Tyla yra Ātmanas.“ Šioje Tyloje nurimsta visa kosmoso sumaištis, visų juslių triukšmas. Ši Tyla iškalbingesnė už bet kokius filosofinius argumentus. Ji išreiškia tikrovę geriau nei žodžiai, nes kalbant nusileidžiame į žemesnį lygmenį, paversdami Ją objektu. Kena Upanišada įspėja: „Tie, kurie mano, kad Ją žino, Jos nežino; tie, kurie nežino, Ją žino.“ Tikroji žinojimo būsena yra Būtis, ne išraiška ar procesas. Tai sattā sāmānya (Yoga Vāsiṣhtha) – visuotinis egzistavimas, skiriamas nuo individualių kūnų ar protų.
Ši Būtis nei sat (egzistencija), nei asat (neegzistencija) įprasta prasme. Ji nėra objektas, kurį galima matyti, mąstyti ar liesti, bet nėra ir neegzistencija. Ji anapus sat ir asat. Anādimat param brahma na sat tan na-asad ucyate (Bhagavad Gita): Brahmana, visko pradžia, yra netempiška amžinybė. Na asad āsīt no sad āsīt (Rig Veda): pradžioje nebuvo nei egzistencijos, nei neegzistencijos. Kas gali aprašyti tai, kas buvo prieš visko priežastį, net prieš Īšvarą? Tik ekātmapratyayasāram – Savasties esmė. Kaip ją suvokti? Žinant, kad „Ji Yra“ – asti-iti-eva-upalabdhnvyah (Kaṭha Upanišada). Šv. Augustinas sakė: „Pažink Ją kaip Tai, kas Yra.“ Tai sattā-sāmānya, Brahmana.
Prapancopaśamam: čia nurimsta visas samsaros triukšmas, kaip bangos grimzta į vandenyną, kaip sapnai išbandomi į budrumą. Visata – fizinė, subtilioji, priežastinė – išnyksta. Nėra nei Virāto, nei Hiranyagarbhos, nei Īšvaros, nes nėra kūrinijos. Tai Ātmanas, kur nėra nei budrumo, nei sapnų, nei miego. Tai ne būsena, o anapus visų būsenų – paslaptis. Āścaryavat paśyati, vadati, śṛnoti (Kaṭha Upanišada): koks nuostabus mokinys, galintis tai suvokti iš nuostabaus mokytojo! Šioje būsenoje viešpatauja śāntam – taika, be rūpesčių, skausmų, gimimų ar mirčių. Tai ne tyla dėl triukšmo nebuvimo, o pozityvi, nereliatyvi taika, amžina ir palaiminga. Ji yra śivam – tikroji palaima, žymima Om ir Atha. Advaitam: ne-dvilypė būsena, ne „viena“, nes „viena“ reiškia santykį su „dviem“ ar „trim“. Ji yra „ne-dvi“ – neti, neti, ne tai, ne anas, neapibrėžiama mintimis ar supratimu.
Caturtham manyante, sa ātmā
Tai ketvirtoji Sąmonės būsena, vadinama Ātmanu. Ji vadinama „ketvirtąja“ ne skaičiumi, o palyginti su trimis reliatyviomis būsenomis – budrumu, sapnais ir miegu. Pasiekus šią būseną, nejauti, kad esi „ketvirtoje būsenoje“ – tai vienintelė galima būsena, peržengianti tris kitas. Tai ne ketvirtas skaičius, o beribė, beformė, nekiekio, neišmatuojama Būtis. Tai Ātmanas, mūsų esminė prigimtis, visko esminė prigimtis.
Mes esame Ātmanas, kuris nebudi, nesapnuoja, nemiega, nesiriboja nei išore, nei vidumi. Ātmanas yra vienintelė visų būtybių Būtis, visų egzistencijų Egzistencija, visų sat (būties) sat, visų chit (sąmonės) chit, visų ānanda (palaimos) ānanda – Aukščiausioji Egzistencijos-Sąmonės-Palaimos būsena. Sa vijñeyah: Tai reikia pažinti. Tai gyvenimo tikslas. Gyvename dėl šio tikslo, ir nėra kito tikslo. Visos mūsų veiklos, visi darbai, visi veiksmai – sąmoningi ar nesąmoningi bandymai suvokti Ātmaną. Kol Jo nepasieksime, nebūsime laimingi, patenkinti, neišsivaduosime iš gimimų ir mirčių ciklo.
Gimimai ir mirtys – tai mokymosi procesai patirties lauke. Eksperimentuojame su pasaulio dalykais, siekdami įžvelgti juose Ātmaną, užmegzti su Juo ryšį. Mylime daiktus, žmones, objektus, nes tikime, kad juose yra Ātmanas. Tačiau Jo ten nerandame, nes Jis nėra tik vienoje vietoje. Kodėl mylime? Nes viliamės, kad Ātmanas yra ten, ir Jo siekiame. Nerandame Jo viename objekte, todėl ieškome kitame – tarsi Gopės, ieškančios Krišnos įvairiose vietose. „Krišna! Ar tu čia? Ar ten?“ Krišna yra visur. Gopės klausinėjo medžių, augalų, bičių, net negyvų daiktų: „Ar matei Krišną? Ar jis ėjo šiuo keliu?“ Taip ir mes klausiame pasaulio: „Ar čia Ātmanas? Ar ten?“
Ātmanas nėra niekur konkrečiai, todėl Jo negalima rasti ieškant išoriniame objektų pasaulyje. Visos pasaulio meilės galiausiai yra bergždžios, pasmerktos nusivylimui, nes klaidingai siekiame tikrovės per objektus, kuriuose Ji negali būti apribota dėl jų prigimtinių trūkumų. Eksperimentuodami mirštame. Gyvenimas per trumpas, eksperimentai nesibaigia. Kitoje inkarnacijoje vėl eksperimentuojame, nes kūrinijos objektai begaliniai. Šis procesas – samsara, transmigracija. Per visus gyvenimus, per visas mirtis Ātmanas lieka nematomas, kaip Gopės nematė Krišnos, kol Jis pats neapsireiškė.
Niekas negalėjo pasakyti Gopėms, kur Krišna. Objektai sako: „Nežinau.“ Ko mes ieškome? Niekada Jo nematėme. Kaṭha Upanišada sako, kad Ātmaną gali suvokti tik tas, kurį Jis pasirenka: Yam eva eṣha vṛinute tena labhyah. Kai Gopės pavargo ieškodamos, visiškai atsidavusios Krišnai, Jis apsireiškė. Kai ego išsenka, pastangos nutrūksta, ir Jis ateina. Ieškome, kol suvokiame paieškų beprasmybę. Ego pripažįsta savo ribas ir išnyksta. Ego išnykimas yra Ātmano apsireiškimas. Dievas ateina, kai ego išeina. Kai tavęs „nėra“, Jis yra visur. Jis užima tavo asmenybės vietą. Kai Gopių asmenybės išnyko, Krišna užvaldė jų širdis – vietoj Gopių buvo Krišna. Jīva ištirpsta Īšvaroje. Tai Ātmanas, kurį reikia pažinti, tikslas, dėl kurio gyvename. Tai ketvirtoji Sąmonės būsena, Ātmanas, Absoliutas, Brahmana.
Ātmanas kaip Pranava
Ātmanas yra Omkāros, su kuria prasideda Upanišada, prasmės turinys. Šis Om, viską apimantis vardas, žymi viską, kas yra Ātmanas. Ātmanas yra žymimasis, o Om, arba Pranava, – žymėtojas. Kaip Ātmanas turi tris reliatyvius aspektus, taip Om turi tris sudedamąsias dalis: A, U, M. Kaip budrumas, sapnai ir miegas sudaro apraiškytą Ātmano formą, taip Om pasireiškia per savo trijų skiemenų sudėtį. Pāda mātrā, mātrāsca pādā: Ātmano „pėdos“ yra Om skiemenys, ir atvirkščiai. Skiemenys yra A, U, M – akāra, ukāra, makāra. Yamātmā-adhyaksharam: Ātmanas yra šio neišsenkamo Om Valdovas. Adhimātram: Jis valdo ir tris skiemenis – A, U, M, kurie atitinka tris Ātmano būsenas: jāgarita (budrumas), svapna (sapnai) ir suṣhupti (miegas). Aukščiausiasis Ātmanas, kaip žymimasis, lyginamas su Om ir jo skiemenimis, o dabar turime suprasti, kaip šie skiemenys atitinka tris būsenas.
Kaip yra ketvirtoji, transcendentinė Ātmano būsena, taip yra ir transcendentinė Om būsena, peržengianti A, U, M. Kaip yra keturios sąmonės būsenos, taip yra keturios Omkāros būsenos, kiekviena atitinkanti savo atitikmenį. Pirmoji Ātmano būsena yra Vaiśvānara arba Viśva – pirmasis Ātmano pasireiškimas, lyginamas su pirmuoju Omkāros skiemeniu. Jāgaritasthāno vaisvanar-okarah prathama mātrā: Budrumo būsena, Vaiśvānara arba Viśva, atitinka pirmąjį Om skiemenį – akāra. Āpterādimatvadvā: A savitai atitinka pirmąjį Ātmano aspektą. Iš jīvos perspektyvos budrumo būsena yra priežastis, o sapnai ir miegas – jos pasekmės. Budrumas yra kitų būsenų pradžia, kaip A yra visų raidžių pradžia abėcėlėje. Atveriant burną kalbėti, pirmiausia ištariamas A, todėl jis laikomas žodžių formavimosi pradžia, lyginama su budrumo patirtimi. Medituojant į šią akāra ir budrumo būsenos harmoniją, pasiekiamas visų troškimų išsipildymas – āpnoti ha vai sarvān kāmān. Joginas tampa pirmuoju tarp visų, viskas ateina pas jį net neprašant – ādisca bhavati.
Chhāndogya Upanišada išsamiai aprašo Vaiśvānara Vidyā – meditaciją į kosminę Ātmano būseną, Vaiśvānara. Medituojantis įgyja neįveikiamą galią, ir viskas ateina be prašymo. Tikroji galia – kai dalykai vyksta be žodžių. Tai pasiekiama medituojant į Vaiśvānara. Ya evam veda: Žinantis šią paslaptį, medituojantis į akāra ir Vaiśvānara harmoniją, tampa visų valdovu, tobulu siddha, jogos meistru.
Antrasis Om skiemuo, ukāra, lyginamas su antruoju Ātmano aspektu – taijasa. Ukāra laikomas utkarṣha – pakilusiu, nes eina po akāra. Abėcėlėje U seka po A, tarsi jo pasekmė, ir yra balsių formavimosi vidurys. Ištariant U, veikia gerklės vidurys. Taip taijasa (sapnų sąmonė) kyla iš budrumo ir yra tarp budrumo ir miego. Ubhayatvādvā: Ukāra yra tarp akāra ir makāra, kaip taijasa – tarp budrumo ir miego. Medituojant į ukāra ir taijasa harmoniją, pakylama žinojime – utkarṣhati ha vai jñāna-santatim. Medituojantis tampa tikru žinančiuoju, jñānin. Samānasca bhavati: Kaip taijasa subalansuoja budrumą ir miegą, taip ukāra subalansuoja akāra ir makāra. Medituojantis tampa harmonizuojančiu veiksniu visuomenėje, skleidžiančiu taiką savo buvimu. Jo buvimas nuramina konfliktus, emocines įtampas. Nāsyābrahmavit kule bhavati: Jo šeimoje negimsta nežinančių Brahmano, nes meditacija taip išgrynina kraują, kūno ląsteles, kad perduodamas ne kūnas, o žinojimas. Vaikai tampa žinojimo vaikais – amṛtasya putrāh.
Trečiasis Om skiemuo, makāra, lyginamas su gilaus miego būsena – prājña. Suṣhuptasthānah prājño makārastritīya mātrā: Makāra atitinka priežastinę Ātmano būseną. Miterapītervā: Makāra yra visko matas ir tirpdytojas. Ištariant Om, akāra ir ukāra susilieja į makāra, kaip budrumo ir sapnų įspūdžiai susilieja prājña būsenoje. Kaip makāra užbaigia giedojimą, taip miegas užbaigia patirtis, o iš miego kyla naujas budrumas. Miegas yra budrumo priežastis, nes neįgyvendinti troškimai (prārabdha-karma) pažadina į veiklą. Tačiau miegas taip pat yra budrumo pasekmė, nes jame slypi budrumo įspūdžiai. Makāra atspindi šią dvilypę prigimtį. Minoti ha vā idam sarvam: Medituojantis į makāra ir prājña harmoniją tampa sarvajña, Īšvara, visko matu, kosmoso patirties centru. Apītisca bhavati: Viskas susilieja į jį, kaip upės į vandenyną.
Kaip Ātmanas turi tris reliatyvias būsenas – jāgrat, svapna, suṣhupti – taip Omkāra turi akāra, ukāra, makāra. Tačiau, kaip Ātmanas turi transcendentinę būseną (nāntah-prājñam, na bahih prājñam), taip Om turi amātra – be skiemenų, be matmens būseną. Amātra yra neapibrėžiama, kaip Ātmanas. Tai ne garsas, o būties vibracija, peržengianti fizinę, subtiliąją ir priežastinę būsenas, subtilesnė už kūrinijos pradžios vibraciją. Amātrascaturthah avyavahāryah: Su ja negalima turėti santykių, kaip su objektais ar garsais. Prapancopaśamah: Čia nurimsta visi garsai. Sivo’dvaitah: Ji yra palaiminga, nedvilypė, tai pats Ātmanas. Omkāra ātmaiva: Om transcendentinėje būsenoje yra Ātmanas. Kūrinija ir Kūrėjas susilieja – garsas tampa begarsiu, santykiai išnyksta.
Samviśatyatmanātmānam: Žinantis šią paslaptį per gilią meditaciją įžengia į Ātmaną per Ātmaną. Nėra vartų – Ātmanas įžengia į save. Mes išgaruojame į Ātmaną, ir lieka tik Jis. Tai ātmasākshātkāra – Ātmano suvokimas, arba brahmasākshātkāra – Brahmano suvokimas. Tai Būtis, Sąmonė, Galia, Palaima, Tobulybė, Nemirtingumas, mokṣha, kaivalya. Tai gyvenimo tikslas, nuostabiai aprašytas Mandukijos Upanišadoje.
Mandūkyamekamevālam mumukṣhūnam vimuktaye: Išsivadavimo siekiančiam pakanka vien Mandukijos Upanišados, jei ji tinkamai įsisavinama. Neužtenka tik klausytis – įsisavinkite šią žinią, padarykite ją savo gyvenimo dalimi. Ši reta, sunkiai įgyjama išmintis neturi nueiti veltui. Tegul ji tampa jūsų gyvenimo praktika, paversdama jus dieviškaisiais žemėje, bhūdevais, skleidžiančiais taiką savo buvimu. Tikrasis brahmanas yra tas, kuris žino šią paslaptį, gyvena ja, kur karma ir jñāna susilieja, kur darbas tampa garbinimu, o gyvenimas – Dievo sąmone. Tai Mandukijos Upanišados evangelija. Tegul Aukščiausiasis palaimina jus, kad atmintumėte šią žinią kasdien, kad ji taptų jūsų gyvenimo šviesa, didesne už visus pasaulio turtus, vedančia į mokṣhą – nemirtingąją egzistenciją, didįjį jūsų gyvenimo tikslą.