Nors populiariojoje kultūroje Sara Gud (Sarah Good) dažnai vaizduojama kaip sena, susiraukšlėjusi ragana, istoriniai faktai piešia visai kitokį vaizdą. Ji gimė 1653 metais pasiturinčio smuklininko Johno Solarto šeimoje. Tačiau jos kelias į pražūtį prasidėjo ne nuo burtų, o nuo teisinių ginčų dėl tėvo palikimo, po kurių ji liko praktiškai be nieko. Jos pirmasis vyras, Danielis … [Skaityti toliau…]
XI amžiaus viduryje krikščioniškasis pasaulis atsidūrė ties gilaus teologinio ir politinio lūžio slenksčiu. Nors istorinėje atmintyje 1054-ieji dažniausiai siejami su ekskomunikos bulėmis, tikroji intelektualinė kova vyko rašalu ant pergamento. Vienas svarbiausių šio laikotarpio dokumentų yra kardinolo Humberto iš Silva Kandidos (Humbertus Silvae-Candidae) poleminis veikalas „Adversus Graecorum calumnias“ (liet. Prieš graikų kaltinimus), parašytas dar prieš oficialų … [Skaityti toliau…]
Tosefta (aramėjiškai תוספתא – „papildymas“ arba „priedas“) – tai fundamentalus rabiniškosios literatūros veikalas, sudarytas iš žodinių įstatymų, kurie nebuvo įtraukti į pagrindinį judaizmo teisės kodeksą – Mišną (משנה). Nors Tosefta savo struktūra ir turiniu yra glaudžiai susijusi su Mišna, ji tarnauja kaip išsamesnis paaiškinimas, pateikiantis papildomų teisinių nuomonių, tradicijų ir diskusijų. Tosefta buvo sudaryta maždaug … [Skaityti toliau…]
Bažnyčia karo metais turėjo reikšmingą vaidmenį, nes veikė kaip dvasinės paramos centras, pagalbos organizatorė ir moralės puoselėtoja. Skirtinguose laikotarpiuose ir skirtingose šalyse jos veikla buvo skirtingai suprantama ir vertinama, tačiau dažnai susidurdavo su grėsmėmis bei iššūkiais. Pirmojo pasaulinio karo metais daugelyje šalių bažnyčia tapo vieta, kur žmonės galėjo ieškoti ramybės ir dvasinio palaikymo. Tuo laikotarpiu … [Skaityti toliau…]
Jei ankstyvoji krikščionybė būtų turėjusi savo „intelektualų bokso ringą“, tai Origeno veikalas „Prieš Celsą“ (Contra Celsum) būtų buvęs pagrindinis sunkiasvorių mačas. Tai vienas reikšmingiausių apologetikos kūrinių visoje krikščionybės istorijoje, kuriame susiduria du peilio aštrumo protai: pagonis filosofas Celsas ir krikščionių genijus Origenas. Apie 177–180 m. e. m. graikų filosofas Celsas parašė veikalą „Tikrasis žodis“ (Logos … [Skaityti toliau…]
VI amžiaus viduryje Aleksandrijos pirklys, vėliau tapęs vienuoliu, vardu Kosmas, nusprendė parašyti knygą, kuri turėjo tapti galutiniu smūgiu „pagoniškam“ mokslui. Jo veikalas „Krikščioniškoji topografija“ (Christianike Topographia, angl. Christian Topography) yra vienas keisčiausių, bet kartu ir vertingiausių ankstyvųjų viduramžių tekstų. Nors 1897‑aisiais J. W. McCrindle’o atliktas angliškas vertimas šį kūrinį prikėlė naujam gyvenimui ir padarė prieinamą … [Skaityti toliau…]
Mirties menas (Ars Moriendi) – dar vadinamas ir Menas mirti arba Mirimo menas vardais – yra vėlyvųjų viduramžių dvasinis vadovas, padėjęs krikščionims pasiruošti paskutinei gyvenimo kelionei. Šie lotyniški traktatai atsirado XV amžiaus pradžioje kaip tiesioginis atsakas į didžiulius demografinius ir socialinius sukrėtimus, kuriuos sukėlė Europą nusiaubusi maro epidemija. Tuo metu Bažnyčia susidūrė su rimtu iššūkiu, … [Skaityti toliau…]
Aušautas – tai senovės lietuvių mitologijoje minimas dievas, siejamas su gyvybe, sveikata ir naujos dienos pradžia. Jo vardas iš dalies susijęs su žodžiais „aušra“ ir „aušti“, kas simbolizuoja pradžią, šviesos sugrįžimą ir gyvenimo ciklo atsinaujinimą. Nors apie Aušautą išlikę nedaug tiesioginių šaltinių, jis buvo svarbi dalis baltų tikėjimo, kuris ypatingą dėmesį skyrė gamtos reiškiniams, cikliškumui … [Skaityti toliau…]
„Directorium Inquisitorum“ (liet. Inkvizitorių vadovas arba Inkvizicijos vadovas) yra bene garsiausias ir įtakingiausias viduramžių teisinis‑teologinis traktatas, nustatęs standartus kovai su erezijomis. 1376 metais jį lotynų kalba parengė dominikonų vienuolis, Aragono generalinis inkvizitorius Nicolau Eymerich (Nikolajus Eimerikas). Tai nebuvo kūrybinis darbas, o itin griežtas praktinis „operacijų vadovas“, skirtas inkvizitoriams, kad šie nepasiklystų sudėtinguose teisiniuose ir doktrininiuose … [Skaityti toliau…]
Šis kūrinys, lietuvių kalba dažniausiai vadinamas „Dialogas“ arba „Dieviškosios išminties knyga“, o originalo kalba – „Dialogas apie Dievo apvaizdą“ (it. Il Dialogo della Divina Provvidenza), yra viduramžių mistinės literatūros viršūnė. Tai nebuvo eilinis traktatas, parašytas prie rašomojo stalo; tai dokumentas, gimęs iš tiesioginio dvasinio patyrimo ir politinės suirutės fone. Knyga buvo sukurta 1377–1378 metais Sienoje. … [Skaityti toliau…]
„Acta Martyrum“ (kankinių aktai) nėra viena konkreti knyga, parašyta vieno autoriaus. Tai bendras pavadinimas, apibūdinantis ankstyvosios krikščionybės (II–IV a.) dokumentų rinkinius, kuriuose užfiksuoti krikščionių teismai, kankinimai ir mirties bausmės vykdymas Romos imperijoje. Šie tekstai yra neįkainojamas šaltinis ne tik religijos istorijai, bet ir Romos teisės studijoms, nes dažnai jie remiasi autentiškais teismo protokolais. Tarp protokolo … [Skaityti toliau…]
„Bakchantės“ (sen. gr. Βάκχαι / Bakchai arba Bakkhai) – vienas paskutiniųjų ir stipriausių graikų tragedijos meistro Euripido kūrinių. Tragedija parašyta apie 405 m. pr. Kr., kai autorius gyveno Makedonijoje, karaliaus Archelojaus dvare. Kūrinys buvo pastatytas Atėnuose, Dioniso teatre, jau po Euripido mirties ir laimėjo pirmąją vietą dramų varžybose. Tai kūrinys, kuriame susiduria du priešingi pradai: … [Skaityti toliau…]