„Didžioji kronika“ (lot. Chronica Majora) – vienas reikšmingiausių XIII a. lotyniškų metraščių, sukurtas Šv. Albano vienuolio Mato Parižiečio (Matthew Paris, apie 1200–1259). Nors kūrinys formaliai apima visą pasaulio istoriją nuo kūrimo, tikroji jo vertė slypi 1235–1259 m. įvykių aprašymuose, kuriuos autorius fiksavo kaip tiesioginis liudininkas ir informacijos rinkėjas. Tai ne sausas įvykių registras, o gyvas, … [Skaityti toliau…]
„Kenterberio pasakojimai“ (originalus pavadinimas anglų kalba – The Canterbury Tales) – tai vienas svarbiausių vėlyvųjų viduramžių literatūros paminklų, kurį XIV a. pabaigoje (manoma, tarp 1387 m. ir 1400 m.) parašė žymiausias to meto anglų poetas, vadinamas „anglų literatūros tėvu“ – Geoffrey Chauceris (Džofris Čoseris). Nors kūrinys liko nebaigtas, jis tapo revoliuciniu dėl autoriaus sprendimo rašyti … [Skaityti toliau…]
John Bunyan – „Piligrimo kelionė“ (angl. The Pilgrim’s Progress from This World, to That Which Is to Come, 1678) yra viena įtakingiausių krikščioniškosios literatūros alegorijų, tapusi tikru protestantiškosios dvasinės kultūros pamatu. Šį kūrinį parašė anglų pamokslininkas ir rašytojas Johnas Bunyanas, gyvenęs XVII a. Anglijoje – neramiu Puritonų laikotarpiu, kai religiniai įsitikinimai dažnai kainuodavo laisvę. Bunyanas … [Skaityti toliau…]
Čia kalbama apie šv. Ignaco Lojolos autobiografiją, dar vadinamą „Piligrimo pasakojimas“ arba „Piligrimo užrašai“. Tai XVI amžiaus tekstas, kurį užrašė Ignaco bičiulis Luisas Gonçalvesas da Câmara, o pats šventasis jį diktavo pasakojimo forma. Knygoje Ignacas ne klajoja po Rusiją su „Philokalia“, o keliauja po Europą ir Šventąją Žemę, apmąstydamas savo atsivertimą, dvasines kovas ir Jėzaus … [Skaityti toliau…]
Diatesaronas (gr. Diatessaron, „Evangelijų harmonija“) yra II a. Tatiano sudarytas keturių kanoninių evangelijų sujungimas į vieną nuoseklų pasakojimą. Šis kūrinys buvo skirtas skaitytojui pateikti vientisą Jėzaus gyvenimo ir mokymo istoriją, pašalinant pasikartojimus ir suderinant skirtingų evangelistų pasakojimų seką. Diatesaronas ilgą laiką buvo pagrindinis Sirijos krikščionių liturginis tekstas, o jo struktūra atskleidžia, kaip ankstyvosios bendruomenės suprato … [Skaityti toliau…]
Lotynų Bažnyčios kanonų kodeksas (Codex Iuris Canonici, CIC) – tai pagrindinis Katalikų Bažnyčios teisės rinkinys, reglamentuojantis Bažnyčios gyvenimą, tvarką, valdžią, dvasininkų ir pasauliečių teises bei pareigas. Tai tarsi Bažnyčios „konstitucija“, kuri nustato, kaip turi būti organizuota jos veikla – nuo sakramentų teikimo iki parapijų administravimo ir bažnytinių teismų veiklos. Pirmasis Lotynų Bažnyčios kanonų kodeksas buvo … [Skaityti toliau…]
Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, lotyniškai Codex Canonum Ecclesiarum Orientalium (sutrumpintai CCEO), yra pagrindinis teisinis dokumentas, reglamentuojantis Rytų apeigų katalikų Bažnyčių gyvenimą. Jį 1990 m. paskelbė popiežius Jonas Paulius II, siekdamas, kad visos Rytų katalikų Bažnyčios, išlaikydamos savo dvasinį paveldą ir savitą liturginę tradiciją, turėtų bendrą teisinį pagrindą, atitinkantį jų istoriją ir santykį su Romos Sostu. … [Skaityti toliau…]
Švenčiausioji Mergele,Kristaus Motina, Bažnyčios Motina,džiaugdamiesi ir stebėdamiesigiedame su Tavimi Magnificat,Tavo meilės ir padėkos giesmę. Drauge su Tavimidėkojame Dievui,„maloningam iš kartos į kartą“,už katalikų pasauliečių nuostabų pašaukimąir už tai, kad pavedė jiemsdaugeriopą misiją,pašaukdamas juos vardaisgyventi su juomeilės ir šventumo komunijoje,broliškai susijungusį didžiąją Dievo vaikų šeimą,ir siuntė juossavo gyvenimu visam pasauliuispinduliuoti Kristaus šviesąir nešti Dvasios ugnį. Magnificat … [Skaityti toliau…]
Apie krikštą prieš donatistus (De baptismo contra Donatistas) yra vienas svarbiausių Hipono Augustino poleminių veikalų, parašytas apie 400 metus. Šis šešių knygų traktatas skirtas atsakyti į donatistų keliamus klausimus dėl krikšto galiojimo ir Bažnyčios vienybės. Donatistai teigė, kad sakramentai yra galiojantys tik tada, kai juos teikia moraliai nepriekaištingi dvasininkai, o bet koks ryšys su „išdavikais“ … [Skaityti toliau…]
„Kopimas į Karmelio kalną“ – tai vienas pagrindinių šventojo Kryžiaus Jono (1542–1591) veikalų, parašytas apie 1578–1585 m. Tai gilus krikščioniškosios mistikos traktatas, kuriame aprašoma sielos kelionė link vienybės su Dievu per dvasinį apsivalymą. Autorius, šv. Kryžiaus Jonas – ispanų karmelitas, mistikas, poetas, Katalikų Bažnyčios mokytojas ir kartu su šv. Terese Aviliete – basųjų karmelitų reformatorius. … [Skaityti toliau…]
„Andriejaus ir Baltramiejaus darbai“ (The Acts of Andrew and Bartholomew, lot. Acta Andreae et Bartholomaei) yra vienas iš įdomiausių ir egzotiškiausių rytų krikščioniškosios apokrifinės tradicijos kūrinių. Tai nekanǫninis, anoniminis, tikriausiai V–VII amžiaus tekstas, kilęs iš sirų aplinkos, vėliau paplitęs koptų, arabų ir etiopų rankraščių tradicijose. Šis kūrinys nepriklauso klasikinei graikiškajai Leucijaus apokrifų linijai, bet atstovauja … [Skaityti toliau…]
„Apaštalo Mato darbai“ (Acts of Matthew, Acta Matthaei) yra vienas iš ankstyvųjų apaštalų apokrifų, pasakojantis apie evangelisto Mato misiją egzotiškame, pagoniškame krašte, kuriame viešpatauja tironija, stabmeldystė ir demonų valdžia. Šis kūrinys atsirado III–IV amžiuje ir priklauso vadinamajai Leucijaus apokrifų tradicijai, kuriai būdingas stebuklų, vizijų ir dramatiškų konfliktų su pagonių valdovais gausumas. Pasakojimas nėra istorinis dokumentas, … [Skaityti toliau…]