„Andriejaus ir Baltramiejaus darbai“ (The Acts of Andrew and Bartholomew, lot. Acta Andreae et Bartholomaei) yra vienas iš įdomiausių ir egzotiškiausių rytų krikščioniškosios apokrifinės tradicijos kūrinių. Tai nekanǫninis, anoniminis, tikriausiai V–VII amžiaus tekstas, kilęs iš sirų aplinkos, vėliau paplitęs koptų, arabų ir etiopų rankraščių tradicijose. Šis kūrinys nepriklauso klasikinei graikiškajai Leucijaus apokrifų linijai, bet atstovauja rytietiškam apaštalų nuotykių ciklui, kuriame stebuklai, demonai, pabaisos ir fantastiniai įvykiai susipina su Evangelijos skelbimu.
Kūrinys prasideda po Kristaus prisikėlimo, kai Viešpats pasirodo Baltramiejui ir siunčia jį į „Barbarų miestą“ – vietą, kurioje viešpatauja stabmeldystė, žiaurumas ir demonų valdžia. Kristus iš anksto praneša Baltramiejui, kad jo laukia kankinimai: deginimas, pjovimas pjūklais, kryžiavimas ir laukinių žvėrių nasrai. Tai būdingas rytų apokrifams motyvas – apaštalas iš anksto žino savo kančią, bet eina į misiją drąsiai, nes Kristus jam pažada pergalę. Tuo pat metu Kristus pasirodo Andriejui ir įsako jam keliauti pas Baltramiejų, kad abu kartu skelbtų Evangeliją Barbarų krašte. Viešpats taip pat praneša, kad jiems padės keistas būtybės pavidalo žmogus – „šuns veido vyras“, kurio pasirodymas taps ženklu miestui.
Andriejus su mokiniais Rufusu ir Aleksandru leidžiasi į kelionę, tačiau neturi laivo. Čia prasideda vienas iš labiausiai fantastinių epizodų: Dievas leidžia milžiniškai žuviai juos praryti, kaip Joną, ir per tris dienas nunešti į reikiamą vietą. Išmesti ant kranto, jie sutinka Kristų, apsimetusį laivo kapitonu, ir nesupranta, kad tai Jis. Šis motyvas – Kristus pasirodo kaip paprastas žmogus – būdingas rytų apokrifams ir turi aiškią teologinę žinutę: Dievas lydi apaštalus net tada, kai jie Jo neatpažįsta.
Baltramiejus tuo metu kviečiamas į Makedoniją išvaryti demoną iš karaliaus žmonos. Čia susipina kelios siužeto linijos: apaštalai, Kristus ir demonai veikia paraleliai, o stebuklai vyksta vienas po kito. Baltramiejus ir Andriejus kartu išvaro demoną, o Kristus, vis dar apsimetęs žmogumi, prašo apaštalų pamokyti jį tikėjimo. Tai subtili literatūrinė ironija – Dievas prašo savo mokinių pamokyti Jį patį.
Vėliau Kristus suteikia apaštalams sparnus, ir jie nunešami į Barbarų miestą. Čia jie patenka į pagonių šventę, kurioje garbinami keturi stabai. Apaštalai iššaukia stabus, ir šie, Dievo galia, prabyla, prisipažindami esą demonai. Tai sukelia miesto sumaištį, o valdovas Gallionas įsako apaštalus kankinti: deginti, pjauti, tempti ratais, mėtyti į krosnį. Tačiau angelai juos nuolat išgelbsti, o kankintojų rankos nudžiūva, kūnai suyra, ir mieste kyla panika. Tai tipiškas rytų apokrifų motyvas – Dievo galia visiškai pranoksta pagonių jėgą.
Kai miestas ima grasinti apaštalams, Kristus vėl pasirodo ir įsako jiems išeiti į dykumą. Ten prasideda garsiausia kūrinio scena – Šuns Veido žmogaus (Dog‑Head, Cynocephalus) atsivertimas. Ši būtybė, kilusi iš antikinės geografijos ir mitologijos, čia vaizduojama kaip žmogėdra, kurią angelai priverčia tikėti Dievu. Ugnies stulpas, kryžiaus ženklas ir Šventosios Dvasios galia pakeičia jo prigimtį: žvėriškumas išnyksta, ir jis tampa švelnus kaip avinėlis. Tai simbolinė žinutė: net „nežmoniškiausias“ gali būti perkeistas Evangelijos.
Šuns Veido žmogus tampa apaštalų mokiniu ir palydovu, o jo atsivertimas yra vienas iš labiausiai literatūriškai įsimintinų epizodų visoje rytų apokrifinėje literatūroje. Jis veda apaštalus į žmogėdrų miestą, kur jie turi tęsti misiją. Tekstas čia nutrūksta, bet iš kitų rankraščių žinoma, kad apaštalai galiausiai perkeičia ir šį miestą.
„Andriejaus ir Baltramiejaus darbai“ yra ne tik nuotykių pasakojimas, bet ir rytų krikščioniškos teologijos dokumentas, kuriame:
– demonai prabyla ir prisipažįsta,
– stabai griūva,
– Kristus pasirodo įvairiais pavidalais,
– angelai veikia tiesiogiai,
– žmogėdros ir pabaisos tampa Evangelijos adresatais,
– o apaštalai vaizduojami kaip antgamtinės galios turintys Kristaus kariai.
Tai kūrinys, kuriame susipina misija, fantastika, moralinė alegorija ir liaudiškas pasakojimas. Jis atskleidžia, kaip Artimųjų Rytų krikščionys įsivaizdavo apaštalų kovą su tamsa – ne tik dvasine, bet ir labai konkrečia, įkūnyta pabaisų, demonų ir žiaurių tautų pavidalu.
ANDRIEJAUS IR BARTOLOMĖJAUS DARBAI
Mokinių Andriejaus ir Bartolomėjaus darbai, kuriuos jie nuveikė Barbaroso mieste, sugrįžę iš Oazių šalies; Viešpaties Jėzaus Kristaus ramybėje. Amen.
Po mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimo iš numirusiųjų – Jam nepaliaujant valdyti danguje ir žemėje – Jis pasirodė Bartolomėjui pagonių mieste, Maktarano srityse, kuris yra Garianuso miestas. Ir Jis tarė jam: „Ramybė tau, Bartolomėjau, meilė ir pergalė kiekvienoje vietoje, kur tik gyvensi. Nebijok, nes darbininkas vertas savo užmokesčio ir krauna sau amžinąjį gyvenimą. Jūs esate patikimi pjovėjai, kurie pjauna savo Viešpaties lauką, ir kai iškeliausite iš šio laiko tarpsnio, gausite savo užmokestį. Kelkis, mano išrinktasis Bartolomėjau! Keliauk į Barbaro miestą. Skelbk jame Evangeliją ir mokyk išganymo kelio, kad jie paliktų savo piktus darbus bei stabų tarnystę ir atgailautų, kad paveldėtų amžinąjį gyvenimą. Štai aš tau iš anksto pasakau, kas tavęs laukia šiame mieste. Prieš tau įžengiant į jį, tavo kūnas bus tris kartus sudegintas ugnimi. Tu būsi daug kartų nukryžiuotas, tavo kūnas bus pjaustomas pjūklais, būsi įmestas laukiniams žvėrims, kad tave suėstų. Tavo kojos bus surištos akmenimis ir tu būsi įmestas į jūrą. Tačiau saugokis, kad neišsigąstum; verčiau būk stiprus, tu esi nugalėtojas, niekas tavęs neįveiks. Būk kantrus, mano išrinktasis, ir prisimink, ką žydų giminė man padarė – tuos piktus dalykus, kuriuos jie man padarė, kai kabojau ant kryžiaus. Ir aš jiems neatsilyginau, nes esu gailestingas Viešpats. Aš atleidžiu nuodėmes tiems, kurie grįžta pas mane, ir priimsiu jų atgailą. Štai aš nukreipsiu Andriejų pas tave; jis atves tave į šį miestą, ir jūsų dėka bus parodyta daug galingų darbų bei stebuklų, ir daugelis žmonių jumis įtikės.“ Ir kai Viešpats baigė savo kalbą Bartolomėjui, Jis suteikė jam ramybę ir šlovingai pakino į dangų. Bartolomėjus pasuko link miesto, į kurį Viešpats buvo įsakęs jam eiti.
O Andriejui Viešpats pasirodė vidurnaktį mieste, kuriame jis buvo, ir įsakė jam keliauti į Garianuso miestą pas Bartolomėjų, kad jie kartu vyktų į Barbaroso miestą ir skelbtų jame Evangelijos žinią, „kurią aš jiems daviau, kad jie paliktų savo darbų blogį bei stabų garbinimą ir atgailautų, kad paveldėtų amžinąjį gyvenimą. Ir saugokis, kad jais neišsigąstum, bet būk dar pakantesnis ir kantresnis. Prisimink, kad aš esu tavo Mokytojas ir tavo Viešpats – tu žinai visus skausmus, kuriuos patyriau iš žydų, ir aš jiems neatmokėjau už tai, ką jie man padarė, bet buvau jiems kantrus, kad jie būtų išgelbėti iš savo nuodėmių. Ir dabar nebijok, mano vaike, ir tenenusimena tavo dvasia; būk kantrus, kol savo didžiu kantrumu su jais nugręši juos nuo klaidų į tikėjimą. Bet aš atsiųsiu jums baisios išvaizdos žmogų, kurio veidas panašus į šuns. Ir iš baimės jam jie įtikės; o per jūsų žodį jis seks paskui jus ir taps jūsų mokiniu per visas jūsų Evangelijos skelbimo dienas. O kai Barbaroso žmonės įtikės, išsiveskite jį kartu su savimi į Betaso miestą, ir jie taip pat įtikės dėl daugybės stebuklų ir galingų darbų, kurie įvyks per jus.“ Ir kai Viešpats baigė savo įsakymus Andriejui, Jis šlovingai pakilo į dangų.
Kitą dieną Andriejus atsikėlė su dviem savo mokiniais Rufu ir Aleksandru; jie iškeliavo iš miesto, kuriame buvo, norėdami vykti į Garianuso miestą pas Bartolomėjų, kad kartu keliautų į Barbaroso ir Betaso miestus ir skelbtų juose Šventosios Evangelijos gerąją naujieną, kaip Viešpats buvo įsakęs. Kai jie pasiekė jūrą, nerado laivo, kuris juos perkeltų. Andriejus labai išsigando ir susirūpino; jie tris dienos valandas stovėjo jūros pakrantėje. Andriejus tarė savo mokiniams: „Kelkitės, mano broliai, ištieskime rankas į Dievą ir melskime Jį palengvinti mūsų kelią. Nes tikiu, kad Jis mūsų neapleis.“ Ir jie atsistojo kartu, pasimeldė hebrajiškai, o baigę maldą atsisėdo jūros pakrantėje po medžiu; juos įveikė miegas, ir jie užmigo. Dievas leido didžiulei žuviai iškilti iš jūros; ji atvėrė burną ir prarijo miegantį Andriejų bei du jo mokinius, jiems to net nepastebėjus. Žuvies viduje jie išbuvo tris dienas ir tris naktis, ir ji plukdė juos Dievo valia bei išspjovė už Garianuso miesto uosto ribų (kelionė iki ten būtų trukusi keturiasdešimt dienų); jie pabudo ir nieko nesuprato. Andriejus tarė dviem savo mokiniams: „O mano broliai! Kaip ilgai mes čia liksime, kai joks laivas neatplaukia mūsų perkelti į Garianuso miestą? Mano dvasia nuliūdusi.“ Ir jis taip kalbėjo: „Argi ne Tu, Viešpatie, man pasirodei ir įsakei keliauti į Garianuso miestą?“ Ir jis tarė dviem savo mokiniams: „Grįžkime į miestą, kol Viešpats leis mums keliauti ir nukreips pas mus laivą, kuris mus nuplukdys.“ Jie jam atsakė: „Tebūna taip, kaip Jis nori.“ Jiems besikalbant, vienas iš mokinių Rufas pažvelgė ir – štai! – jūros viduryje artėja laivas. Jis pranešė apie tai savo mokytojui Andriejui, o šis nepaprastai apsidžiaugė. Jie visi atsistojo jo pasitikti. Kai laivas pasiekė krantą, jie paklausė laivo šeimininko: „Ur nori plaukti?“ Tačiau Viešpats buvo paruošęs jiems dvasinį laivą; jame dar prieš jiems ateinant buvo jūreiviai ir laivo kapitonas. Andriejus priėjo, pasveikino laivą ir kapitonui palinkėjo ramybės: „Viešpats tebūna su tavimi, o gerasis laivo kapitone!“ Viešpats Jėzus Kristus, kuris buvo panašus į laivo kapitoną, jam atsakė: „Tebūna tau Viešpaties ramybė, o mano mylimas broli!“
Andriejus paklausė jo: „Į kokį miestą plauki?“ Žmogus, kuris buvo mūsų Viešpats Jėzus Kristus, jam atsakė: „Dievo valia – į Barbaro miestą.“ Andriejus jam tarė: „O gerasis žmogau, argi tu nepasiklydai jūroje? Štai čia yra Barbaro miestas, tu jau jame.“ Jis atsakė jam: „Tai ne Barbaro miestas; tai Garianuso miestas, ir šiandien yra trečia diena, kai aš jame esu.“
Jiems tęsiant pokalbį, atėjo vyrai iš Makedonijos, ieškodami kelio į Garianuso miestą pas Bartolomėjų, kad šis keliautų su jais ir išvarytų velnią, kurio buvo apsėsta Makedonijos karaliaus žmona. Jie pamatė Viešpatį ir Andriejų jūros pakrantėje. Andriejus paklausė: „Koks tai miestas?“ Vyrai jam atsakė: „Tai Garianuso miestas.“ Jis paklausė jų: „Kokia jūsų buvimo čia priežastis?“ Jie atsakė: „Miesto valdovas atsiuntė mus pas Bartolomėjų, kad jis keliautų su mumis į Makedoniją ir išvarytų velnią, kurio yra apsėsta jo žmona.“ Andriejaus nuostaba dar labiau išaugo; o vyrai nuėjo į miestą ir netrukus grįžo kartu su Bartolomėjumi. Kai Bartolomėjus ir tie vyrai atėjo prie laivo ir pamatė jame sėdintį Gelbėtoją, jie pagalvojo, kad tai jis kelia žmones į Makedoniją. Jėzus jiems atsakė tardamas: „We norime plaukti į Barbaroso kraštą, bet jūs keliaukite pas tuos vyrus, kurie sėdi po medžiu, galbūt jie yra keltininkai.“ Bartolomėjus nuėjo prie medžio ir pamatė sėdinčius Andriejų su dviem mokiniais. Pamatęs jį, Andriejus suskubo pasitikti, pabučiavo jį ir paklausė: „Iš kur ateini? Ir koks tai miestas?“ Bartolomėjus jam atsakė: „Tai Garianuso miestas, kuris man atiteko burtų keliu, kad jame pamokslaučiau.“ Andriejus labai nustebo ir tarė Bartolomėjui: „Kokią padėką ir kokią šlovę mano liežuvis gali išreikšti kilniam Viešpats, kuris man padarė šį didį darbą ir per vieną naktį atgabeno mane į šį tolimą miestą; Jis suvedė mus kartu, kad aš nukeliaučiau į Barbaroso ir Betaso miestus, kad juose skelbtume gerąją Evangelijos naujieną.“ Tuomet Viešpats išlipo iš laivo, ir jie paklausė, koks būtų jų užmokestis už perkėlimą į Makedonijos pakrantę, nes valdovo žmona buvo sukvietusi miesto vargšus bei nepasiturinčius, kad išdalytų jiems išmaldą, ir jai esant tarp jų, piktas dvasia ją užvaldė; ji pradėjo pulti ir akmenimis apmėtyti kiekvieną, buvusį jos namuose. „Valdovas ją sučiupo ir uždarė saugioje vietoje, o mus atsiuntė į šį miestą pas Viešpaties mokinį Bartolomėjų, kad jis atvyktų ir išvarytų iš jos velnią.“ Viešpats tarė Andriejui: „Kiekvienas žmogus, kuris palieka tai, kas yra šiame pasaulyje, seka paskui Viešpatį Jėzų ir tampa Jo mokiniu, išvarinės velnius kaip ir jūs.“ Andriejus jam atsakė: „Iš tiesų taip, ir jei jis ištars šiam kalnui: „Pasitrauk“, šis pasitrauks.“
Viešpats paklausė: „O jei aš išsižadėsiu šio pasaulio su visu jo turtu, nešiu savo kryžių, ar aš galėsiu išvaryti šį velnią iš šios moters?“ Andriejus jam atsakė: „Šventoji Dvasia, Mokytoja, dar neapsigyveno tavyje; bet parduok šį laivą, išdalink jo kainą vargšams, našlėms bei našlaičiams ir sek paskui mus, kad ir kur keliautume. Tu darysi viską, ką mes darome.“ Viešpats atsakydamas tarė: „Kelkitės ir melskime Jėzaus vardu, kad kiekvienas iš mūsų padarytų savo stebuklą.“
Andriejus atsistojo, ištiesė rankas ir taip pasimeldė: „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, pernešk mane, o jūra, ir kiekvieną, esantį čia su manimi, ir leisk mums pasiekti Makedonijos pakrantę.“ Ir tuoj pat jūros vanduo išsiliejo, pasiekė vietą, kur jie buvo, ir apsupo juos, jiems esant jo viduryje tarsi laive, ir nunešė juos į pakrantę. Minia tarė Andriejui: „Iš tiesų tu tarnauji geram Viešpačiui.“ Pasiuntiniai nusilenkė jam ir tarė: „Nėra kito Dievo, tik tavo Dievas.“
Bartolomėjus atsistojo ir taip meldėsi: „O mano Viešpatie ir mano Dieve Jėzau Kristau! Atsiųsk savo gerąjį angelą į Makedonijos valdovo namus, tegu jis išvaro velnią iš moters ir atveda ją pas mus, kol mes dar nepasiekėme miesto.“ Tą pačią akimirką iš dangaus nusileido Mykolas ir įžengė į valdovo namus. Jis paėmė moterį, jos vyrą bei jos namiškius ir atvedė juos prie jūros, kur buvo mokiniai ir Viešpats. Pamatęs Viešpatį Jėzų, velnias norėjo sušukti ir pranešti miniai, tačiau Viešpats jį sudraudė ir įsakė apie tai nekalbėti, bet išeiti iš moters.
Bartolomėjus tarė Andriejui: „Ši moteris, kurioje yra velnias – kelkis ir išgydyk ją Viešpaties vardu.“ Šis atsakė: „Išgydyk ją tu.“ Bartolomėjus tarė: „Kelkis, uždėk ant manęs ranką, palaimink mane, ir aš padarysiu taip, kaip man įsakei.“ Andriejus jam tarė: „Viešpats, tas saldusis vardas, kuriame išsipildo visi palaiminimai, tepalaimina mus visus kartu.“
Andriejus atsistojo, priėjo prie moters ir tarė piktajai dvasiai: „Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu: išeik iš šios moters ir nugarmėk į jūros gelmes iki tos dienos, kai Viešpats teis tave ir tavo tėvą šėtoną, ir nebegrįžk į ją niekuomet.“ Moteris tuoj pat pasveiko, atsistojo ir nusilenkė mokiniams, ji, jos vyras bei visi jos namiškiai, sakydami: „Nėra kito Dievo, tik Tu, Jėzau Kristau, Gyvojo, Amžinojo Dievo Sūnus, dangaus ir žemės Viešpats.“ Mokiniai juos palaimino, o moteris paklausė: „Jei radau malonę jūsų akyse, keliaukite su manimi į miestą ir pailsėkite savo tarnaitės namuose.“ Ir ji išsiuntė savo tarnus į priekį, kad jie paruoštų namus.
Tuomet Viešpats tarė: „Aš taip pat padarysiu stebuklą jūsų Dievo vardu.“ Ir Jis tarė: „Jėzaus Kristaus vardu, tegu vėjas nuneša mane, Andriejų, Bartolomėjų ir jų mokinius ir leisk mums pasiekti vietą, į kurią jie nori keliauti.“ Tuoj pat mokiniai gavo švytinčius sparnus ir pasiekė Barbaroso miestą. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus ėjo pirma jų, o jie nežinojo, kad tai Viešpats. Jie nusileido ant teatro viršūnės, priklausiusios miestui, kur buvo susirinkusi minia. Tą dieną buvo stabo, kurį garbino miesto gyventojai, šventė; jie visi kartu valgė, gėrė ir džiaugėsi.
Išvydusi mokinius stovinčius ant teatro, minia labai nustebo. Valdytojo Galijono dar nebuvo, tačiau žmonės jo laukė. Andriejus paklausė: „Pasakyk man, kas tu esi ir koks tavo tikėjimas, kuriuo tai ištarei?“ Viešpats nusišypsojo ir tarė jam: „Argi jūsų širdys nebuvo apsunkusios? Atverkite akis ir pažinkite, kad tai aš.“ Ir Jis pasirodė jiems tokiu pavidalu, kokį jie pažinojo. Ir Jis tarė jiems: „Būkite stiprūs ir drąsūs, mano šventieji mokiniai! Aš būsiu su jumis, kad ir kur būtumėte. Aš įsakiau žuviai jus praryti, kai miegojote, o jūs to nežinojote, kol ji jus atplukdė į Barbaroso miesto pakrantę. Būkite kantrūs ir pakantūs su didžiule tauta, esančia šiame mieste, nes ne visi jie greitai įtikės, bet tik per daugelį stebuklų, kuriuos jūs padarysite.“ Jis suteikė jiems ramybę ir apsireiškęs didžiulėje šlovėje pakilo į dangų.
Ir štai mokiniai stovėjo teatro viršūnėje, o visa minia žiūrėjo į juos ir kalbėjo: „Kaip šie žmonės atsidūrė tokiame aukštyje?“ Kai kurie iš jų sakė: „Tai šio miesto dievai; jie nori padaryti stebuklingų dalykų. Arba kunigai juos apleido, todėl jie pyksta ir nori palikti miestą; skubiai praneškime valdytojui apie jų reikalą.“ Jiems besikalbant, prisiartino karalius Galijonas, jojantis ant žirgo, o su juo ir visa jo kariauna. Jis atsisėdo savo kėdėje, o minia kreipėsi į jį. Jis juos sudraudė, galvodamas, kad tai vyksta šventykloje. Žmonės jam tarė: „Pakelk akis į dievų pusę; jie nori išeiti iš miesto. Pasidomėk tuo, kad kunigai nebūtų sumažinę jiems tarnystės. Jei jie išeis iš mūsų miesto, mūsų priešai mus nugalės, nužudys ir nebus kam mums padėti.“
Valdytojas įsakė atvesti kunigus ir kad dievai būtų atgabenti. Kunigai apsivilko gražiausiais drabužiais, paėmė keturis stabus, atnešė juos į teatrą su trimitais rankose ir pasodino juos pagal jų rangą. Išvydusi juos, minia pakėlė balsus ir teikė jiems šlovę, nes tai buvo jų šventės diena. Mokiniai, pamatę, kad mieste esanti minia susirinko teatre, tą dieną nusileido iš aukštybių.
Pamačiusi juos, minia juos sučiuptų ir atvedė pas valdytoją. Valdytojas jų paklausė: „Kas jūs tokie, o vyrai?“ Andriejus jam atsakė: „Mes esame gerojo Viešpaties mokiniai; Jo vardas Jėzus.“ Kai kurie iš minios sakė: „Tai dvylika burtininkų, kurie keliauja po miestus ir skiria moteris nuo jų vyrų. Pašalinkite juos nuo mūsų, kad jie mūsų neužburtų ir neišskirtų su mūsų žmonomis bei vaikais.“
Valdytojas tarė miniai: „Būkite kantrūs, aš užlipsiu; nesukelkite sumaišties, kol nepatikrinsiu jų klausimais.“ Ir jis tarė mokiniams: „Jei jūsų Dievas yra tikrasis Dievas, darantis tai, ką nori, padarykite stebuklą mano akivaizdoje, kad sužinočiau jūsų žodžių tiesą.“
Andriejus priėjo prie stabų ir įsakė miniai tylėti. Jie nutilo. Jis garsiu balsu sušuko stabams: „Argi jūs esate dievai, kaip ši minia apie jus galvoja?“
Iš jų pasigirdo garsūs balsai, sakantys: „Mes nesame dievai, o tik melas, žmonių rankų darbas, per mus vykdoma apgaulė.“ Jis jiems atsakė: „Taip sako Viešpats Jėzus Kristus, Gyvojo Dievo Sūnus, visų karalių Karalius: pakilkite į šio teatro viršūnę, kol aš jums įsakysiu nugarmėti į Geheną.“ Ir jie tuoj pat pakilo.
Andriejus tarė miniai: „Jei jie būtų dievai, turėtų galią ir klausytų savo kunigų, jie sugrįžtų ir liktų savo vietose.“ Tai pamačiusi, minia labai susigėdo. Valdytojas tarė kunigams: „Šaukite savo dievus, kad jie sugrįžtų į savo vietas.“ Kunigai ėmė karštai maldauti savo dievų, kad jie nusileistų, tačiau šie nepajudėjo iš savo vietos. O juose gyvenantys demonai prabilo jų burnomis: „O miesto žmonės! Jei nesučiupsite šių vyrų ir nesudeginsite jų kūnų ugnyje, wir paliksime šį miestą. Neklausykite šių maištininkų žodžių, kurie apvertė pasaulį aukštyn kojomis. Jei mes iš jūsų pasitrauksime, miestas bus sugriautas. Nepriimkite jų žodžių.“
Išgirdę tai iš demonų, minios žmonės labai užsirūstino, paėmė akmenis ir pradėjo mėtyti į mokinius. Valdytojas įsakė surakinti mokinius geležinėmis grandinėmis ir pakabinti juos ant kartuvių, kad sudegintų ugnyje jų stabų akivaizdoje. Tačiau tuoj pat iš dangaus nusileido Viešpaties angelas, išgelbėjo juos iš jų rankų ir išlaisvino iš grandinių. Demonai vėl prabilo: „Ne taip dera juos sudeginti; įmeskite juos į krosnį, kol jie sudegs.“ Ir jie padarė taip, kaip demonai įsakė. Viešpaties angelas nusileido į krosnį ir išgelbėjo juos nuo liepsnų. Minia baisiai sušuko, o jie stovėjo priešais ją; Viešpaties angelas išvedė mokinius ir pastatė juos minios viduryje, jiems to nematant. Jie kalbėjo, draudė juos ir tyčiojosi iš juose esančių demonų. Valdytojas tarė miniai: „Ką mums daryti su šiais vyrais? Štai jau tris kartus jie buvo deginami ugnyje, bet ji jų nesudegino ir visiškai jiems nepakenkė. Štai jie traukiasi tolyn nuo mūsų; mes jų nerasime, kad įvykdytume savo valią prieš juos.“
Andriejus atsakė: „Štai mes stovime jūsų viduryje; arba nugalėkite mus, arba mes nugalėsime jus mūsų Viešpaties galybe.“
Valdytojas atsakė: „Mums nedera laužyti šio dievų įstatymo.“ Tuomet komendantas ir visi kareiviai sučiupę juos nuvedė prieš teisingumo teismą, o minia mėtė į juos daug akmenų. Andriejus užsirūstino dvasioje ir norėjo prakeikti miestą bei visus jame esančius, kad jie dėl savo mažatikystės nugarmėtų į pragarą; tačiau jis buvo kantrus ir prisiminė Viešpaties įsakymą: „Neatsilygink jiems už jų mažą tikėjimą.“ Valdytojas įsakė miniai tylėti ir tarė mokiniams: „Kokie tai bjaurūs darbai, kuriais klaidinate žmones? Aš nulupsiu jums odą ir įmėsiu jus plėšriems laukiniams žvėrims, kad jie jus suėstų.“
Andriejus paklausė jo: „Dėl kokios priežasties nori mums tai padaryti?“ Valdytojas jam atsakė: „Todėl, kad atvykote į mūsų miestą, ir kai mūsų dievai jus pamatė, jie iš jo pasitraukė.“
Andriejus jam atsakė: „Jūsų dievai nėra dievai, kaip jūs manote, bet yra sukurti žmonių rankų. Nėra kito Dievo, tik Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.“ Išgirdę šiuos žodžius, minios žmonės tarė valdytojui: „Arba tu nužudyk šiuos vyrus, arba, jei ne, mes nužudysime tave ir visus tavo namus.“
Valdytojas, matydamas šaukiančius didžiūnus ir minią, kurios balsai vis garsėjo, paklausė jų: „Ką norite, kad su jais padaryčiau?“ Jie jam atsakė: „Supjaustyk juos pjūklais arba įmesk į varinę krosnį, kol jų kūnai ištirps, ir įmesk juos į jūrą.“
Valdytojas įsakė atvesti šventuosius; jie pririšo juos prie medinio rato ir suko juos ant jo. Jie atnešė didelį pjūklą, kad juos perpjautų. Jiems pradėjus pjauti, jų rankos sudžiuvo ir jie nebegalėjo jų pajudinti; jie pradėjo rėkti, sakydami: „Vargas mums! Mes neturime jėgų tam padaryti.“
Valdytojas tarė miniai: „Ką norite, kad su jais padaryčiau? Aš neturiu jiems jokios galios.“
Tuomet jis įsakė pastatyti ratus, paguldyti ant jų šventuosius vyrus, surišti juos virvėmis ir vilkti per miesto gatves, o vėliau, pririštus prie ratų, įmesti į jūrą. Kai karaliaus tarnai norėjo paimti virves, jų kūno sąnariai išniro, o rankos buvo nukirstos ties alkūnėmis ir nukrito ant žemės. Mieste kilo didelis sielvartas ir gilus raudojimas. Tą dieną valdytojas tarė miniai: „Ką norite, kad su jais padaryčiau? Matėte, ką mes su jais darėme, ir mes nieko negalime jiems padaryti blogo.“
Minia jam tarė: „Kelkis, mes visi kartu nueisime ir paklausime jų, ar jie sutiks su mūsų prašymu ir išeis iš mūsų miesto.“
Valdytojas padarė taip, kaip minia prašė; jis ir jie priėjo prie mokinių, ir jis tarė jiems: „O palaimintieji broliai, kokių pinigų norite, kad jums sumokėtume, jog išeitumėte iš mūsų miesto, kad mūsų dievai sugrįžtų pas mus? Jei to nepadarysite, visas mūsų miestas pražus.“
Mokiniai jiems atsakė: „Mums nereikia nei aukso, nei sidabro.“
Minia supyko ir išvarė mokinius už miesto ribų. Jie apmėtė juos akmenimis ir paliko gulėti kaip negyvus.
Tuomet jiems pasirodė Viešpats Jėzus ir tarė: „Kelkitės, mano šventieji mokiniai! Būkite kantrūs ir nebijokite, nes šiame mieste dėl jūsų kilo didelis sąjūdis; bet eikite į šią dykumą, aš esu su jumis, nebijokite, aš nukreipsiu pas jus žmogų, kurio veidas panašus į šuns veidą, o išvaizda nepaprastai baisi. Pasiimkite jį kartu su savimi į miestą.“
Davęs jiems šį įsakymą, Viešpats pasišalino nuo jų, šlovingai pakildamas į dangų.
Mokiniai išėjo į dykumą, liūdėdami, kad miestas neįtikėjo; jie trumpam apsistojo pailsėti ir užmigo. Viešpaties angelas pakėlė juos, nunešė į miestą, kurio gyventojai buvo žmogėdros, paliko juos po kalno uola ir pasišalino. Pabudę jie nustebo ir šlovino Dievą. Jiems besikalbant po kalnais, – štai! – iš žmogėdrų miesto išėjo žmogus, ieškodamas kito žmogaus, kurį galėtų suėsti. Jis visą dieną vaikščiojo, bet nieko nerado valgyti. Viešpaties angelas pasirodė jam ir tarė: „Padėk, o tu, žmogau, kurio veidas panašus į šuns. Štai tu rasi du vyrus ir su jais du mokinius, sėdinčius po šia uola. Kai juos pasieksi, nepadaryk jiems nieko blogo, nes jie yra Dievo tarnai, kad jų Dievas neužsirūstintų ant tavęs ir neperpjautų tavęs pusiau.“ Kai tas žmogus, kuris buvo tarsi Šunagalvis, išgirdo šiuos žodžius, jis nepaprastai išsigando, sudrebėjo ir atsakė angelui: „Kas tu toks? Aš tavęs nepažįstu, nepažįstu ir Viešpaties; pasakyk man, kas yra tas Dievas Viešpats, apie kurį man kalbi.“
Angelas jam atsakė tardamas: „Jis yra Tas, kuris sukūrė dangų ir žemę, Jis yra tikrasis Dievas. Šis dangus yra skliautas virš tavo galvos, tu vaikštai žeme, ir Jis juos sukūrė, taip pat saulę, mėnulį, žvaigždes, jūrą ir visa, kas joje yra; laukinius žvėris, paukščius, visus gyvulius – Jis viską sukūrė. Ir Jis turi galią atimti jų visų gyvybę.“ Šunagalvis jam atsakė: „Noriu stebuklo iš Jo, kad patikėčiau viskuo, ką iš tavęs išgirdau.“
Ir tuoj pat aus dangaus nusileido ugnis ir apsupo Šunagalvį, ir jis negalėjo iš jos išsiveržti. Jis stovėjo jos viduryje, pabėgti buvo neįmanoma; jis labai išsigando. Garsiu balsu jis sušuko: „O Tu Dieve, kurio nepažinojau! Išgelbėk mane iš šios nelaimės, kurioje esu, ir aš Tavimi įtikėsiu.“ Angelas jam atsakė: „Jei Dievas išgelbės tave iš šios ugnies nelaimės, ar tu seksi paskui Jo mokinius į kiekvieną vietą, kur jie keliaus, ir ar klausysi visko, ką jie tau sakys?“ Šunagalvis atsakė: „O mano viešpatie, aš nesu panašus į kitus žmones, nes mano išvaizda skiriasi nuo daugelio žmonių, ir aš nesuprantu jų kalbos. Jei keliaučiau su jais, ką jie darytų dėl mano maisto? Jei būčiau alkanas, kur rasčiau žmonių, kuriuos galėčiau suėsti? Aš atsisukčiau prieš juos ir juos suėsčiau. Štai, aš tau atskleidžiau savo būklę, kad nepadaryčiau jiems blogo, o jų Dievas neužsirūstintų ant manęs.“
Angelas jam tarė: „Dievas suteiks tau žmogaus prigimtį ir atims iš tavęs laukinio žvėries prigimtį.“ Tuoj pat angelas ištiesė ranką, ištraukė Šunagalvį iš ugnies, pažymėjo jį kryžiaus ženklu ir pašaukė Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu. Tuomet laukinio žvėries prigimtis pasitraukė iš jo, ir jis tapo švelnus kaip avinėlis. Angelas tarė: „Kelkis, eik prie šio kalno; rasi keturis vyrus, sėdinčius po uolos šešėliu, sek paskui juos; ir nepadaryk jiems nieko blogo. Nes tai Viešpats tave atsiuntė daryti stebuklų kiekvienoje vietoje, kur jie keliaus.“ Ir angelas pasišalino nuo jo.
Šunagalvis atsistojo ir nuėjo ten, kur buvo mokiniai, džiaugdamasis ir linksmas dėl tikrojo tikėjimo pažinimo. Jo išvaizda buvo nepaprastai baisi: jo ūgis buvo keturios uolektys, veidas – kaip didelio šuns, o akys – kaip degančios ugnies lempos; jo krūminiai dantys buvo kaip laukinio šerno iltys, o priekiniai dantys – kaip liūto dantys; jo kojų nagai buvo kaip išlenktas pjautuvas, o rankų nagai – kaip liūto nagai, ir visa jo išvaizda buvo bauginanti bei kelianti siaubą.
Kai mokiniai pabudo iš miego, liūdnomis širdimis dėl šio miesto ir jo žmonių mažo tikėjimo, jiems besėdint, – štai! – prieš juos iškilo Šunagalvis. Kai Aleksandras, Andriejaus mokinys, pastebėjo jį artėjantį, iš baimės tapo tarsi negyvas. Mokiniai pagalvojo, kad jį užvaldė piktas dvasia, ir pažymėjo jį Viešpaties vardu bei nubrėžė kryžių ant jo veido. Po to Andriejus pažvelgė į Šunagalvį, labai sudrebėjo dėl jo išvaizdos ir ranka davė ženklą Bartolomėjui. Pamatęs jį, Bartolomėjus kartu su juo pabėgo, palikęs po uola du mokinius – Rufą ir Aleksandrą.
Šunagalvis priėjo ir rado mokinius guliančius kaip negyvus iš baimės. Jis paėmė abiejų rankas ir tarė: „Nebijokite, o mano dvasiniai tėvai!“ Ir Dievas pašalino iš jų širdžių baimę bei atsiuntė jiems Šventosios Dvasios galybę, ir jie nebebijojo jo išvaizdos. Šunagalvis nusilenkė jiems ir maldavo pakviesti savo tėvus, kad galėtų jiems papasakoti viską, ką Viešpats Jėzus Kristus jam buvo įsakęs. Jie skubiai nuėjo ieškoti Andriejaus ir Bartolomėjaus. Suradę juos, jie tarė: „Tas žmogus, kurio veidas jus nuliūdino, kviečia jus.“ Abu mokiniai atėjo ten, kur buvo Šunagalvis. Jie negalėjo žiūrėti į jo asmenį, nes jis buvo labai baisus. Šunagalvis, pamatęs juos, nusilenkė jiems iki žemės ir tarė: „Nebijokite mano išvaizdos, o Aukščiausiojo Dievo tarnai! Jūsų Dievas atsiuntė mane pas jus, kad keliaučiau su jumis į kiekvieną vietą, kur tik norite. Ir aš jums paklusiu visame kame, ką tik man įsakysite.“ Mokiniai stebėjosi Šunagalviu. Andriejus jam tarė: „Tepalaimina tave Viešpats, mano vaike! Tikiu, kad mes rasime tavyje didelį paguodimą; bet pasakyk mums savo vardą.“
Šunagalvis atsakė: „Mano vardas – Užburtasis.“ Andriejus jam tarė: „Iš tiesų tavo varde paslėpta paslaptis. Jis yra saldus ir garbingas, bet nuo šios dienos tavo vardas bus „Krikščionis“.“
Jie pasimeldė ir iškeliavo iš to miesto. Viešpats pasiuntė savo angelą kaip vadovą kartu su jais. Trečią dieną jie pasiekė Barbaroso miestą. Jie atsisėdo už miesto pailsėti. Šėtonas atvyko į miestą pirmiau už juos, prisiėmęs turtingo miestiečio pavidalą, ir nuėjo pas valdytoją, o su juo buvo visi giminės vyresnieji. Jis tarė jam: „Tie vyrai, kuriuos išvarėte iš miesto akmenimis, vėl pasirodė, norėdami į jį įeiti. Jei mūsų dievai sužinotų apie jų artėjimą, jie pasišalintų iš mūsų miesto. Tautos tai išgirs, kils prieš mus ir paims mus bei mūsų vaikus į nelaisvę.“
Tai išgirdęs, valdytojas įsakė uždaryti visus miesto vartus ir pastatė prie jų sargybą. Kai mokiniai norėjo įeiti į miestą, Šunagalvis jiems tarė: „Uždenkite mano veidą, prieš man įžengiant į miestą, kad žmonės mane pamatę nepabėgtų.“ Ir jie uždengė jo veidą.
Andriejus atsistojo ir pasimeldė: „O Viešpatie! Išklausyk mano maldą.“ Jis priėjo prie miesto vartų ir tarė: „Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, kuris sulaužė žalvarinius vartus ir sutrupino geležines užkardas, tebūna šis miestas skubiai atvertas.“ Jam tai ištarus, miesto vartai nukrito, ir mokiniai įžengė, o Šunagalvis buvo kartu su jais. Vartų sargai nuskubėjo pranešti valdytojui ir visiems miesto žmonėms apie tai, kas nutiko. Tai išgirdę, jie nepaprastai susijaudino. Visi suskubo nešini karo ginklais – kas turėjo kalaviją, kas ietį, kiekvienas pagal savo išgales. Jie išėjo pasitikti mokinių, kad juos nužudytų. Valdytojas įsakė atvesti mokinius į minios vidurį ir paleisti prieš juos plėšrius laukinius žvėris – septynis liūtus, tris liūtukus, besivaikuojančią liūtę ir du tigrus. Karaliaus sargybiniai sučiuptų Andriejų, kad žvėrys jį nužudytų. Pamatęs, ką jie ketina daryti, Šunagalvis tarė Andriejui: „Įsakyk man, o gerasis tarne, atidengti savo veidą.“ Andriejus jam tarė: „Daryk viską, ką tau įsakau.“ Šunagalvis pasimeldė, sakydamas: „Meldžiu Tave, o mano Viešpatie Jėzau Kristau, kuris pakeitei mano širdies kietumą į švelnumą ir padarei mane vertą būti Tavo mokinių kompanionu, meldžiu Tave, kad sugrąžintum man mano pradinę prigimtį, kad ši minia mane pamatytų, ir sustiprintum mane savo galybe, kad jie žinotų, jog nėra kito Dievo be Tavęs.“ Ir tuoj pat jam sugrįžo pradinė prigimtis; jis baisiai užsirūstino, jį užliejo pyktis, jis atidengė veidą ir baisiu pykčiu pažvelgė į minią. Jis puolė visus liūtus, buvusius tarp minios, pradėjo juos žudyti, draskė jų kailius ir ėdė jų mėsą. Miesto žmonės, tai pamatę, nepaprastai išsigando, kilo sumaištis, jie bėgo ir bandė išsiveržti iš miesto. Dėl didelio suspaudimo vienas kito spūstyje žuvo šeši šimtai vyrų ir trys didikai. Likusieji gyvi ieškojo vietos pasislėpti ir išbėgo iš miesto. Viešpats užleido didžiulę ugnį, kuri apgaubė miestą, ir nei vienas iš jų negalėjo išsigelbėti.
Valdytojas ir didikai susirinko, prisiartino prie mokinių, verkdami iš baimės bei drebėdami, ir tarė: „Mes tikime ir žinome, kad nėra kito Dievo danguje nei žemėje, tik jūsų Dievas, Viešpats Jėzus Kristus. Meldžiame jus pasigailėti mūsų ir išgelbėti mus nuo šios mirties, kuri mus supa iš dviejų pusių – nuo ugnies ir nuo Šunagalvio baimės.“ Mokiniai pajuto jiems atjautą ir meldė Viešpatį Jėzų Kristų pašalinti ugnį. Bartolomėjus tarė valdytojui: „Sušauk mums visus miesto žmones – vyrus ir moteris. Ir tegu jie atneša mums visus stabus, kokie tik yra jų namuose, kad jie žinotų, jog tai nėra dievai, o tik žmonių rankų darbai – akmenys, neturintys sielos.“ Valdytojas įsakė miniai tai padaryti, ir jie juos atnešė. Mokiniai atsistojo, pasimeldė, trenkė kojomis į žemę ir tarė: „O Dieve, kuris anuomet įsakei žemei atsiverti ir praryti Dataną bei Abiramą ir visą jų kariauną, pasipriešinusią Tavo vardui, tegu žemė atsiveria šią valandą ir tegu šie stabai būna praryti; nugramzdink juos į Geheną šios minios akivaizdoje.“ Ir tai skubiai įvyko. Valdytojas ir visa vyrų bei moterų minia pakėlė savo balsus ir tarė: „Yra tik vienas Dievas – nazarėnų Dievas, Jėzus Kristus.“
Mokiniai jiems tarė: „Eikime kartu į teatrą; ten priimsite tikėjimo pilnatvę.“ Valdytojas ir minia maldavo mokinių: „O mūsų viešpačiai! Atleiskite mums, bet mes negalime ten eiti dėl Šunagalvio baimės, kad jis mūsų nesuėstų, kaip suėdė laukinius žvėris.“ Bartolomėjus jiems tarė: „Nebijokite, sekite paskui mus; šiandien šiame mieste išvysite Dievo šlovę ir didžių stebuklų.“ Ir didžiulė minia nusekė paskui juos į teatrą; mokiniai nuėjo pirmieji, uždėjo rankas ant žmogaus, kuris buvo tarsi šunagalvis, ir tarė jam: „Jėzaus Kristaus vardu, tegu laukinio žvėries prigimtis tave palieka ir tegrįžta žmogaus prigimtis. Tau pakanka, mano vaike! Tu atlikai tarnystę, kuriai buvai siųstas.“ Ir tą pačią valandą jis vėl tapo toks, koks buvęs – švelnus kaip avinėlis; jis priėjo ir nusilenkė mokiniams. Valdytojas ir minia, pamatę šį nuostabų dalyką, pasiėmė alyvmedžių šakas ir nusilenkė mokiniams. Jie tarė jiems: „Tegul jūsų palaiminimas pasilieka su mumis; pakrikštykite mus.“ Mokiniai jiems atsakė: „Išlaikykite savo sielas kantrumu; Dievo dovana pasilieka su jumis.“
Miesto viduryje, šalia teatro, stovėjo kolona. Priėjęs prie jos, Andriejus atsistojo ir spyrė į ją koja. Tuoj pat kolona atsivėrė ir iš jos išsiveržė saldus vanduo. Mokiniai atsistojo vandens viduryje ir pakrikštijo minią Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu. Kai minia buvo pakrikštyta, Šunagalvis maldavo Andriejų: „O gerasis tėve! Teapgaubia tavo gailestingumas tuos, kurie žuvo, kad jie atgytų, būtų pakrikštyti ir džiaugtųsi kartu su savo broliais. Ir kad jie žinotų, jog Viešpats turi galią duoti gyvybę mirusiems.“
Andriejus atsistojo ir pasimeldė. Ir iš dangaus pasigirdo kitas garsus balsas: „Galiausiai tai bus suteikta mylimam Šunagalviui: aš duosiu jam dovaną sugrąžinti jiems gyvybę, nes jie žuvo iš baimės prieš tave; ir tavo rankomis jiems sugrįš gyvybė.“ Ir jie buvo pakrikštyti kartu su miesto žmonėmis; mokiniai padarė daug stebuklų Viešpaties vardu. Akli praregėjo, raišieji vaikščiojo, kurtieji girdėjo, nebyliai prabilo, demonai buvo išvaromi. Visame mieste neliko nei vieno ligonio, kuris nebūtų pagydytas Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu. Po šių dalykų jie pastatė jiems bažnyčias, paskyrė jiems vyskupą, kunigus ir diakonus. Juos visus padarė šventyklos tarnais, išmokė Šventosios Evangelijos ir visų Šventosios Bažnyčios apeigų. Jie paaukojo tyrus slėpinius, baigė maldas, davė miniai auką ir šventuosius slėpinius. Mieste kilo didelis džiaugsmas, kad jie buvo pripažinti vertais krikšto džiaugsmo ir šventųjų slėpinių – Viešpaties Kūno ir Jo brangiojo Kraujo – priėmimo. Jie sutvirtino juos šventajame tikėjime Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu. Ir jie iškeliavo iš jų, šlovindami Dievą, kuriam tebūna šlovė per amžių amžius. Amen.