Žodis eretikas lietuvių kalboje yra senesnė forma, kilusi iš lotyniško haereticus, kuris reiškė „tas, kuris nukrypsta nuo tikėjimo“. Pats lotyniškas terminas atėjo iš graikų kalbos žodžio haíresis – „pasirinkimas“, „mokyklos pasirinkimas“. Iš pradžių šis žodis graikų filosofijoje turėjo neutralią prasmę – pasirinkti tam tikrą mąstymo kryptį ar mokyklą. Tačiau krikščioniškoje tradicijoje jis įgavo neigiamą atspalvį: „tas, kuris pasirenka klaidingą kelią“ arba „tas, kuris atmeta ortodoksiją“.
Eretikai ir heretikai
Lietuvių kalboje egzistuoja dvi vartosenos formos – eretikas ir heretikas.
- Eretikas – tai lietuviškesnė, senesnė forma, dažniau vartota liaudiškuose tekstuose, Biblijos vertimuose ar senesnėje literatūroje. Ji artima žodžiui „klaidatikis“ – tas, kuris nukrypsta nuo tikrojo tikėjimo.
- Heretikas – tarptautinė forma, artimesnė originalui haereticus. Ji dažniau vartojama akademiniuose, istoriniuose ar filosofiniuose kontekstuose, ypač kalbant apie viduramžių Europą, inkviziciją ir teologinius ginčus.
Taigi skirtumas yra ne semantinis, o stilistinis: abu žodžiai reiškia tą patį – žmogų, kurį Bažnyčia laikė nukrypusiu nuo oficialios doktrinos. Eretikas labiau siejasi su lietuviška tradicija, o heretikas – su tarptautine, mokslinėje literatūroje įprasta vartosena.
Eretikai buvo žmonės, kurie kėlė klausimus apie Dievo prigimtį, Bažnyčios autoritetą ar moralės pagrindus. Viduramžiais jie dažnai buvo laikomi pavojingais, nes jų idėjos galėjo kelti grėsmę religinei ir politinei vienybei. Dėl to buvo įkurta inkvizicija, siekusi juos išaiškinti ir nubausti. Nors daugelio eretikų likimas buvo tragiškas – jie buvo persekiojami, teisiami ar net sudeginami ant laužo – jų idėjos paliko gilų pėdsaką religijos, filosofijos ir mokslo istorijoje.
Eretikas ir heretikas – tai du žodžiai, reiškiantys tą pačią sąvoką, tik vartojami skirtinguose kontekstuose. Vienas labiau įsišaknijęs lietuviškoje kalbinėje tradicijoje, kitas – tarptautinėje akademinėje. Abu jie žymi žmones, kurie drįso mąstyti kitaip, nei leido oficiali doktrina, ir dėl to tapo istorijos dalimi.
10 žymiausių įvykių su eretikais
- Nikėjos susirinkimas (325 m.) – pasmerktas Arijaus mokymas.
Tai pirmasis visuotinis Bažnyčios susirinkimas, kuriame buvo atmesta Arijaus doktrina, teigusi, kad Kristus nėra lygus Dievui Tėvui, ir patvirtinta Trejybės dogma. - Pelagianizmo pasmerkimas (418 m.) – Augustinas prieš Pelagijaus idėjas.
Pelagijus mokė, kad žmogus gali pasiekti išganymą savo pastangomis be dieviškos malonės, o Augustinas pasmerkė šią idėją, pabrėždamas malonės būtinybę. - Jonas Husas sudegintas Konstanco susirinkime (1415 m.).
Čekų reformatorius Jonas Husas kritikavo Bažnyčios korupciją ir indulgencijų praktiką, dėl to buvo pripažintas eretiku ir sudegintas ant laužo. - Reformacijos pradžia (1517 m.) – Liuterio 95 tezės.
Martynas Liuteris paskelbė savo tezes prieš indulgencijų pardavinėjimą, pradėdamas Reformaciją, kuri iš esmės pakeitė Europos religijos istoriją. - Kalvinizmo plitimas Ženevoje (XVI a.).
Jonas Kalvinas sukūrė griežtą protestantišką bendruomenę Ženevoje, kurioje buvo įtvirtinta predestinacijos doktrina ir nauja bažnytinė disciplina. - Giordano Bruno egzekucija Romoje (1600 m.).
Italų filosofas ir kosmologas Bruno skleidė idėjas apie begalinę Visatą ir daugybę pasaulių, dėl to buvo apkaltintas erezija ir sudegintas. - Tyndale egzekucija už Biblijos vertimą (1536 m.).
Vilhelmas Tyndale išvertė Bibliją į anglų kalbą, kad ją galėtų skaityti paprasti žmonės, bet už tai buvo pripažintas eretiku ir nubaustas mirtimi. - Migelio Serveto sudeginimas Ženevoje (1553 m.).
Ispanų gydytojas ir teologas Servetas neigė Trejybės dogmą, dėl to buvo suimtas ir sudegintas, nors pats buvo protestantas. - Abeliaro konfliktai su Bažnyčia (XII a.).
Viduramžių filosofas Pjeras Abeliaras garsėjo drąsiomis teologinėmis idėjomis ir kritika, dėl to ne kartą buvo pasmerktas ir priverstas atsižadėti savo mokymų. - Galilėjaus teismas inkvizicijoje (1633 m.).
Mokslininkas Galilėjus gynė heliocentrinę teoriją, kad Žemė sukasi aplink Saulę, ir buvo priverstas viešai atsisakyti savo pažiūrų inkvizicijos teisme.
Įdomu tai, kad kai kurios vėlyvosios krikščioniškosios srovės, pavyzdžiui, donatistai Šiaurės Afrikoje, buvo labiau susirūpinusios ne tiek doktrinos grynumu, kiek sakramentų galiojimu. Jie teigė, kad sakramento galiojimas priklauso nuo kunigo moralinio nepriekaištingumo. Ši pozicija, nors ir nukrypusi nuo vėliau priimtos ortodoksijos, parodo, kaip eretikų judėjimai galėjo kilti iš praktinių, o ne vien metafizinių ginčų. Viduramžiais, ypač po 1054 metų Skizma, ortodoksų ir katalikų ginčuose vieni kitus vadino eretikais, pabrėžiant, kad erezija yra ne tik nukrypimas nuo praeities, bet ir aktyvus pasirinkimas, kuris atskiria nuo tikrosios Kristaus mistinės mistinės bendruomenės. Tai buvo gilus sielos ir bendruomenės padalijimas.