Klemento laiškai – tai vieni seniausių krikščioniškosios literatūros tekstų, parašyti tuo metu, kai Bažnyčia dar neturėjo galutinai susiformavusio kanono ir jos bendruomenės tvarkėsi be tvirto teologinio aparato. Juos parašė šv. Klementas Romietis, ketvirtasis Romos vyskupas po šv. Petro, Lino ir Anakleto. Apie jo gyvenimą žinoma nedaug: gimė I amžiuje, tikėtina, Romoje ar Graikijoje, o mirė … [Skaityti toliau…]
„Enchiridion ad Laurentium de fide, spe et caritate“ („Trumpas vadovas Laurencijui apie tikėjimą, viltį ir meilę“) – tai Šventojo Augustino teologinis veikalas, parašytas apie 421 metus, vienas glaustiausių ir aiškiausių jo tikėjimo santraukų. Pats pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio enchiridion, reiškiančio „vadovą“ arba „knygelę, kurią galima laikyti rankoje“. Kūrinys skirtas Augustino bičiuliui Laurencijui, kuris … [Skaityti toliau…]
Danieliaus knyga – viena paslaptingiausių ir įtaigiausių Senojo Testamento knygų, jungiančių istorinius pasakojimus, pranašystes ir apokaliptinius regėjimus. Ji pasakoja apie pranašą Danielių – išmintingą jaunuolį, išvežtą į Babilono tremtį VI a. pr. Kr., kuris išlieka ištikimas Dievui nepaisant svetimos valdžios spaudimo ir pagundų. Ši knyga įkvėpta minties, kad Dievas, nors ir leidžia išmėginimus, galiausiai valdo … [Skaityti toliau…]
Lotynų Bažnyčios kanonų kodeksas (Codex Iuris Canonici, CIC) – tai pagrindinis Katalikų Bažnyčios teisės rinkinys, reglamentuojantis Bažnyčios gyvenimą, tvarką, valdžią, dvasininkų ir pasauliečių teises bei pareigas. Tai tarsi Bažnyčios „konstitucija“, kuri nustato, kaip turi būti organizuota jos veikla – nuo sakramentų teikimo iki parapijų administravimo ir bažnytinių teismų veiklos. Pirmasis Lotynų Bažnyčios kanonų kodeksas buvo … [Skaityti toliau…]
Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, lotyniškai Codex Canonum Ecclesiarum Orientalium (sutrumpintai CCEO), yra pagrindinis teisinis dokumentas, reglamentuojantis Rytų apeigų katalikų Bažnyčių gyvenimą. Jį 1990 m. paskelbė popiežius Jonas Paulius II, siekdamas, kad visos Rytų katalikų Bažnyčios, išlaikydamos savo dvasinį paveldą ir savitą liturginę tradiciją, turėtų bendrą teisinį pagrindą, atitinkantį jų istoriją ir santykį su Romos Sostu. … [Skaityti toliau…]
Žodis „džinas“ (arab. jinn) yra vienas seniausių ir paslaptingiausių terminų islamo kultūroje, kuris vėliau perėjo ir į pasaulio tautų folklore, pasakas bei literatūrą. Šis terminas kildinamas iš arabiško žodžio „janna“, reiškiančio „paslėpti, būti nematomam“. Tai atspindi pačią džinų prigimtį – jie egzistuoja šalia žmonių, tačiau žmogaus akiai paprastai nematomi. Korane džinai minimi daugiau nei dvidešimt … [Skaityti toliau…]
Mozė (hebrajiškai Moshe, arabiškai Musa) yra viena iš centrinių figūrų trijose didžiosiose monoteistinėse religijose – judaizme, krikščionybėje ir islame. Jo gyvenimas ir darbai, aprašyti šventuosiuose tekstuose, padėjo formuoti šių tikėjimų pamatus. Nors Mozės istorijos pagrindas – išvadavimas iš Egipto vergijos, Dievo įstatymų gavimas ir izraelitų vedimas į Pažadėtąją žemę – yra bendras, kiekviena religija pabrėžia … [Skaityti toliau…]
Philo Judaeus (Filonas Aleksandrietis) – I a. žydų filosofas, teologas ir ieškotojas, bandęs sujungti graikų mąstyseną su judaizmo tradicija. Jo kūryba – tai platus traktatų, komentavimų ir dialogų rinkinys, parašytas graikų kalba, kuriame Philo pasitelkia platoniškos ir stojiškos filosofijos idėjas, kad alegoriškai išaiškintų Senojo Testamento pasakojimus bei Mozės įstatymus. Jo interpretacijos nėra paviršutiniškos – jos … [Skaityti toliau…]
„Hypothetica“ parašė Philo Judaeus, geriau žinomas kaip Filo Aleksandrietis (apie 20 m. pr. Kr. – 50 m. po Kr.). Tai buvo žydų filosofas iš Aleksandrijos (Egiptas), gyvenęs helenistiniame kontekste, kur jungėsi žydų religija ir graikų filosofija. Filas stengėsi parodyti, kad Mozės įstatymas nėra kažkas provincinio ar uždaro, bet universalus, visiems žmonėms naudingas išminties šaltinis. Jo … [Skaityti toliau…]
Antikiniame pasaulyje, ypač permainingame ir ideologijų kupiname Pirmojo amžiaus prieš Kristų ir Pirmojo amžiaus po Kristaus Artimuosiuose Rytuose, egzistavo įvairios religinės ir filosofinės srovės. Tarp jų ryškiai išsiskyrė dvi bendruomenės – esenai ir terapeutai. Nors abiems būdingas asketiškumas ir nuoširdus atsidavimas Dievui, jos aprašomos kaip skirtingos, tačiau glaudžiai susijusios, judėjimo formos. Mūsų žinios apie jas … [Skaityti toliau…]
„Vidinė pilis“ (isp. El Castillo Interior, autorės rankraštyje vadinta tiesiog Las Moradas – „Būstinės“) yra krikščioniškosios mistikos viršūnė ir kurią parašė brandžiausia Bažnyčios daktarė, basųjų karmeličių ordino steigėja šventoji Teresė Avilietė (Jėzaus Teresės, 1515–1582) veikalas. Parašytas 1577 m., o pirmą kartą išleistas 1588 m. Salamankoje (kartu su kitais jos raštais, redaguotais Fray Luiso de Leóno), … [Skaityti toliau…]
„Tyla“ (originalus japoniškas pavadinimas 沈黙 / Chinmoku, angliškai Silence) – japonų rašytojo Shūsaku Endō (1923–1996) 1966 m. išleistas istorinis ir teologinis romanas, pelnęs Tanizaki premiją ir laikomas vienu svarbiausių XX a. japonų literatūros kūrinių. Lietuviškai jis pasirodė kaip Tyla. Romanas nukelia į XVII a. Japoniją, į laikus po Šimabaros sukilimo, kai krikščionybė buvo žiauriai persekiojama, … [Skaityti toliau…]