Enchiridion

„Enchiridion ad Laurentium de fide, spe et caritate“ („Trumpas vadovas Laurencijui apie tikėjimą, viltį ir meilę“) – tai Šventojo Augustino teologinis veikalas, parašytas apie 421 metus, vienas glaustiausių ir aiškiausių jo tikėjimo santraukų. Pats pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio enchiridion, reiškiančio „vadovą“ arba „knygelę, kurią galima laikyti rankoje“. Kūrinys skirtas Augustino bičiuliui Laurencijui, kuris paprašė trumpai, bet išsamiai paaiškinti krikščioniško tikėjimo esmę. Augustinas atsakė kūriniu, kuris tapo vienu svarbiausių dvasinio mąstymo vadovų Vakarų tradicijoje.

Veikale Enchiridionas Augustinas remiasi trimis pagrindinėmis krikščioniškomis dorybėmis – tikėjimu, viltimi ir meile. Kiekviena jų sudaro atskirą dalį: pirmoje aptariamas tikėjimas į Dievą ir išganymo planas, antroje – viltis ir amžinojo gyvenimo pažadas, trečioje – meilė kaip aukščiausia dorybė, sujungianti žmogų su Dievu. Jis aiškina, kad tikrasis tikėjimas nėra aklas priėmimas, bet vidinis atsidavimas tiesai; viltis – tai pasitikėjimas Dievo gailestingumu; o meilė – ne jausmas, o dvasinis įstatymas, iš kurio kyla visi kiti gėriai.

„Enchiridion“ parašytas aiškia, logiška kalba, bet išlaiko Augustinui būdingą dvasinį gilumą. Jis bando suderinti žmogaus laisvę su Dievo malone, teigdamas, kad žmogus pats negali pasiekti išganymo, tačiau turi bendradarbiauti su Dievo valia. Augustinas čia suformulavo ir vieną garsiausių savo teiginių: blogis neegzistuoja kaip savarankiška jėga – tai tik gėrio stoka. Šis požiūris tapo vienu kertinių Vakarų teologijos principų.

Kūrinys turi 67 trumpus skyrius ir parašytas lotynų kalba. Jis buvo plačiai skaitomas viduramžiais, naudotas kaip tikėjimo vadovas vienuolynuose ir universitetuose. Vėliau tapo svarbiu šaltiniu tiek Tomui Akviniečiui, tiek reformacijos teologams, o iki šiol cituojamas kaip vienas aiškiausių ankstyvosios krikščionybės teologinių tekstų. „Enchiridion“ išlieka tarsi tiltas tarp proto ir tikėjimo – knyga, kuri moko ne aklai tikėti, o suprasti, kodėl tikėjimas, viltis ir meilė yra trys ramstis, ant kurių laikosi žmogaus siela.

Šv. Augustinas – Enchiridion: Apie tikėjimą, viltį ir meilę

1. Šio „vadovo“ atsiradimo priežastis ir tikslas
2. Tikėjimo išpažinimas ir Viešpaties malda kaip gairės teologinių dorybių – tikėjimo, vilties ir meilės – aiškinimui
3. Dievas – visų dalykų Kūrėjas; ir visos kūrinijos gėris
4. Blogio problema
5. Klaidų rūšys ir laipsniai
6. Melavimo problema
7. Ginčytini klausimai apie žinojimo ribas ir tikrumą įvairiais klausimais
8. Žmogaus padėtis po nuopuolio
9. Kritusių angelų pakeitimas išrinktais žmonėmis (28–30); malonės būtinybė (30–32)
10. Jėzus Kristus – Tarpininkas
11. Įsikūnijimas kaip pagrindinis Dievo malonės veikimo pavyzdys
12. Šventosios Dvasios vaidmuo
13. Krikštas ir gimtoji nuodėmė
14. Kristaus tarpininkavimo slėpiniai (48–49) ir nuteisinimas (50–55)
15. Šventoji Dvasia (56) ir Bažnyčia (57–60)
16. Klausimai apie dangiškąją ir žemiškąją Bažnyčios padalą
17. Nuodėmių atleidimas Bažnyčioje
18. Tikėjimas ir darbai
19. Išmaldos davimas ir atleidimas
20. Dvasinė išmalda
21. Kasuistikos (moralinių atvejų) problemos
22. Dvi nuodėmės priežastys
23. Prisikėlimo tikrovė
24. Dvasinių paslapčių, kurios dabar lieka neaiškios, paaiškėjimas būsimojo pasaulio gyvenime
25. Išankstinis paskyrimas (predestinacija) ir Dievo teisingumas
26. Dievo visavalės geros valios triumfas
27. Dievo plano dėl žmogaus išganymo ribos
28. Žmogaus likimas
29. „Paskutiniai dalykai“
30. Krikščioniško gyvenimo principai: tikėjimas ir viltis
31. Meilė
32. Visų įstatymų tikslas
33. Pabaiga

I SKYRIUS. Šio „Vadovo“ atsiradimo priežastis ir tikslas

1. Negaliu pasakyti, brangiausiasis mano sūnau Laurencijau, kiek man džiugu matyti tavo mokslumą ir kaip labai trokštu, kad būtum išmintingas – bet ne iš tų, apie kuriuos parašyta: „Kur išmintingasis? Kur raštininkas? Kur šio pasaulio ginčytojas? Argi Dievas nepadarė šio pasaulio išminties kvailyste?“ (1 Kor 1,20). Verčiau būk iš tų, apie kuriuos rašoma: „Išmintingųjų gausa yra pasaulio sveikata“ (Išm 6,26), ir toks žmogus, kokio apaštalas linki, sakydamas: „Noriu, kad būtumėte išmintingi gėryje ir paprasti blogyje“ (Rom 16,19).
2. Žmogiškoji išmintis slypi dievobaimingume. Tai rasi pas šventąjį Jobą, kuris rašo, jog pati Išmintis pasakė žmogui: „Štai dievobaimingumas yra išmintis“ (Job 28,28). Jei paklausi, kokį dievobaimingumą ji turėjo omenyje, tai aiškiau nusako graikiškas žodis theosebeia, pažodžiui reiškiantis „Dievo tarnystę“. Graikų kalboje yra ir kitas žodis eusebeia, kuris taip pat reiškia „tinkamą garbinimą“ ar „pagarbią tarnystę“. Abu jie daugiausia taikomi Dievui, tačiau nė vienas taip aiškiai neišreiškia žmogaus tarnystės Dievui kaip theosebeia, kuri tiesiogiai nusako, kad tikroji išmintis kyla iš Dievo garbinimo.
   Kai prašai manęs trumpumo, juk nesitiki, kad tokias dideles temas išdėstyčiau vos keliais sakiniais, ar ne? Greičiau tu trokšti trumpo vadovo, glausto veikalo apie tai, kaip tinkamai garbinti ir tarnauti Dievui.
3. Jei tau atsakyčiau: „Dievą reikia garbinti tikėjimu, viltimi ir meile“, tu, be abejo, pasakytum, kad tai per trumpa ir paprašytum, jog trumpai paaiškinčiau, ką reiškia kiekviena iš šių trijų dorybių: ką reikia tikėti, ko reikia tikėtis ir ką reikia mylėti. Jei į šiuos klausimus atsakyčiau, tada turėtum viską, ko prašei savo laiške. Jei turi jo kopiją, gali lengvai į ją atsiremti; jei ne, prisimink savo klausimus, kol juos nagrinėsiu.
4. Tu, kaip rašei, nori, kad paruoščiau knygą – tarsi enchiridion, kaip tai būtų galima pavadinti – mažą vadovą, kurį visada galėtum „turėti po ranka“, ir kuris atsakytų į tavo klausimus. Tu klausi: ko reikia ieškoti labiausiai? Ko, matant įvairias erezijas, reikia labiausiai vengti? Kiek protas gali paremti tikėjimą, arba kas nutinka protui, kai kalbama apie dalykus, susijusius vien su tikėjimu? Kokia mūsų pastangų pradžia ir pabaiga? Koks paaiškinimas yra visapusiškiausias? Koks yra tvirtas ir išskirtinis katalikiško tikėjimo pagrindas? Į visus šiuos klausimus gautum atsakymus, jei suprastum, ką žmogus turi tikėti, ko turi tikėtis ir ką turi mylėti. Nes tai yra pagrindiniai dalykai – iš tiesų, vieninteliai – kurių reikia ieškoti religijoje. Kas nuo jų nukrypsta, tas arba visai nėra krikščionis, arba yra eretikas. Tai, kas kyla iš juslinės patirties ar iš proto analizės, gali būti įrodyta protu. Tačiau kai kalbama apie dalykus, kurie peržengia juslinio pažinimo ribas ir kurių negalime suvokti vien savo supratimu, čia turime be dvejonių tikėti tų vyrų liudijimu, per kuriuos buvo parašyti Raštai – teisingai vadinami dieviškaisiais – ir kurie, Dievo padedami, savo pojūčiais bei protu regėjo ir netgi iš anksto numatė tai, apie ką liudijo.
5. Bet kai šis tikėjimas, veikiantis per meilę, pradeda skverbtis į sielą, jis, veikiamas gėrio gyvybinės jėgos, pamažu virsta regėjimu. Tada šventi ir tobuli širdimi ima matyti tą neišreiškiamą grožį, kurio pilnas regėjimas yra didžiausia mūsų laimė. Štai ir atsakymas į tavo klausimą apie mūsų pastangų pradžią ir pabaigą: mes pradedame tikėjimu, o tobulėjame regėjimu. Tai ir yra visapusiškiausias visų paaiškinimų. O tvirtas ir išskirtinis katalikiško tikėjimo pamatas yra Kristus. Apaštalas sakė: „Kito pamato niekas negali padėti, kaip tik tą, kuris jau padėtas – Jėzų Kristų“ (1 Kor 3,11). Ir nereikia neigti, kad tai yra būtent katalikiško tikėjimo pagrindas vien dėl to, kad atrodo, jog šį pamatą pripažįsta ir kai kurie eretikai. Nes jei atidžiai pamąstysime, ką reiškia Kristus, pamatysime, kad tarp tų, kurie nori būti vadinami krikščionimis, yra tokių, kurie gerbia Kristaus vardą, bet pačios tikrosios Kristaus tikrovės tarp jų nėra. Visa tai išsamiai paaiškinti būtų per ilga – reikėtų peržvelgti visas erezijas, kurios kada nors buvo, kurios egzistuoja dabar, ir tas, kurios dar gali atsirasti po krikščioniško vardo priedanga, ir parodyti, kad tai, ką pasakėme apie visas, tinka kiekvienai atskirai. Toks tyrimas užimtų tiek tomų, kad atrodytų begalinis.
6. Tu prašei enchiridiono – vadovo, kurį galėtum nešiotis su savimi, o ne tiesiog laikyti lentynoje. Todėl galime grįžti prie trijų dalykų, kuriais, kaip sakėme, reikia tarnauti Dievui: tikėjimo, vilties ir meilės. Lengva pasakyti, kuo reikia tikėti, ko tikėtis ir ką mylėti. Bet apginti šiuos mokymus nuo tų, kurie mąsto kitaip ir juos menkina, – tai daug sunkesnė ir sudėtingesnė užduotis. Norint turėti šią išmintį, neužtenka turėti enchiridioną rankoje – būtina, kad širdyje įsižiebtų didelis uolumas.

II SKYRIUS. Tikėjimo simbolis ir Viešpaties malda kaip teologinių tikėjimo, vilties ir meilės dorybių aiškinimo vadovas

7 Pradėkime, pavyzdžiui, nuo Simbolio ir Viešpaties maldos. Kas trumpiau girdėti ar skaityti? Kas lengviau įsiminti? Kadangi nuodėmės metu žmogaus giminė buvo sunkiai prislėgta didžiulės kančios ir labai reikalinga gailestingumo, pranašas, skelbdamas apie Dievo malonės laiką, pasakė: „Ir bus, kad visi, kurie šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėti.“ Štai taip turime Viešpaties maldą. Vėliau apaštalas, norėdamas pagerbti tą pačią malonę, prisiminė šį pranašišką liudijimą ir nedelsdamas pridūrė: „Bet kaip jie šauksis to, kurio neįtikėjo?“ Štai taip turime Simbolį. Šiuose dviejuose veikia kartu trys teologinės dorybės: tikėjimas tiki; viltis ir meilė meldžiasi. Tačiau be tikėjimo nieko kito neįmanoma; tad ir tikėjimas meldžiasi. Štai šios frazės prasmė: „Kaip jie šauksis to, kurio neįtikėjo?“

8 Ar galima tikėtis to, kuo netikime? Žinoma, galime tikėti tuo, ko netikime. Kuris iš tikinčiųjų netiki nedorėlių bausme? Tačiau jis jos netiki ir kas tiki, kad tokia bausmė jam gresia, ir su siaubu nuo jos traukiasi, labiau bijo nei tikisi. Poetas, skirdamas šiuos du jausmus, pasakė:

„Tegul tie, kurie bijo, leidžiama tikėtis,“

bet kitas poetas, ir geresnis, neteisingai pasakė:

„Štai, jei būčiau galėjęs tikėtis (t. y. numatyti)
tokio skaudaus smūgio…“

Iš tiesų kai kurie gramatikai naudoja tai kaip netikslios kalbos pavyzdį ir komentuoja: „Jis pasakė ‘tikėtis’, kai turėjo pasakyti ‘bijoti’.“

Todėl tikėjimas gali būti susijęs su blogais dalykais tiek pat, kiek su gerais, nes tikime ir gerais, ir blogais. Tačiau tikėjimas yra geras, ne blogas. Be to, tikėjimas susijęs su praeities, dabarties ir ateities dalykais. Tikime, kad Kristus mirė; tai praeitis. Tikime, kad jis sėdi Tėvo dešinėje; tai dabartis. Tikime, kad jis ateis kaip mūsų teisėjas; tai ateitis. Vėlgi, tikėjimas susijęs su mūsų pačių reikalais ir su kitų. Kiekvienas tiki tiek apie save, tiek apie kitus asmenis – ir apie daiktus – kad kažkada pradėjo egzistuoti ir kad neegzistavo amžinai. Tad ne tik apie žmones, bet net apie angelus tikime daug dalykų, susijusių su religija.

Bet viltis susijusi tik su gerais dalykais, tik su tais, kurie yra ateityje ir kurie priklauso tam, kuris puoselėja viltį. Kadangi taip yra, tikėjimą reikia skirti nuo vilties: tai skirtingi terminai ir skirtingos sąvokos. Tačiau tikėjimas ir viltis turi bendro: jie susiję su tuo, kas nematyta, ar tai tikima, ar tikimasi. Tad Laiške hebrajams, kurį naudoja katalikiškojo tikėjimo taisyklės šviesūs gynėjai, tikėjimas vadinamas „nematytų dalykų įsitikinimu“. Tačiau kai žmogus tvirtina, kad jo tikėjimą lemia ne žodžiai, ne liudytojai, ne argumentai, bet tik dabartinės patirties įrodymai, vis tiek jo nereikėtų vadinti absurdišku ar sakyti: „Tu matei, tad netikėjai.“ Nes nebūtinai, jei kas nematyta, negali būti tikima. Vis dėlto geriau naudoti terminą „tikėjimas“, kaip mus moko „šventoji iškalba“, nematytiems dalykams. O dėl vilties apaštalas sako: „Viltis, kuri matoma, nėra viltis. Nes jei žmogus mato, kodėl jis tikisi? Jei tačiau tikimės to, ko nematom, kantriai laukiame.“ Kai tad mūsų gėris tikima esąs ateityje, tai tas pats, kas jo tikėtis.

Ką tada pasakysiu apie meilę, be kurios tikėjimas nieko negali? Tikros vilties negali būti be meilės. Iš tiesų, kaip apaštalas Jokūbas sako: „Net demonai tiki ir dreba.“

Tačiau jie nei tikisi, nei myli. Vietoj to, tikėdami, kaip mes, kad tai, ko tikimės ir mylime, įvyks, jie dreba. Todėl apaštalas Paulius pritaria ir giria tikėjimą, veikiantį per meilę, kuris negali egzistuoti be vilties. Tad meilė nėra be vilties, viltis nėra be meilės, ir nei viltis, nei meilė nėra be tikėjimo.

III SKYRIUS. Dievas – visko Kūrėjas; ir viso kūrinijos gėrio gerumas

9 Todėl, kai klausiama, kuo turėtume tikėti religijos klausimais, atsakymo nereikia ieškoti tyrinėjant daiktų prigimtį, kaip daro tie, kuriuos graikai vadino „fizikais“. Taip pat neturėtume nusiminti, jei krikščionys nežino apie pagrindinių gamtos elementų savybes ir skaičių, apie žvaigždžių judėjimą, tvarką ir nukrypimus, dangaus žemėlapį, gyvūnų, augalų, akmenų, šaltinių, upių ir kalnų rūšis ir prigimtį; apie erdvės ir laiko dalis, apie artėjančių audrų ženklus ir nesuskaičiuojamą daugybę kitų dalykų, kuriuos šie „fizikai“ suprato ar mano supratę. Nes net šie vyrai, apdovanoti tokia pranašesne įžvalga, su savo studijų aistra ir gausiu laisvalaikiu, tyrinėdami kai kuriuos iš šių dalykų žmogiškomis spėlionėmis, o kitus per istorinį tyrinėjimą, dar neišmoko visko, ką galima žinoti. Be to, daugelis dalykų, kuriais jie taip didžiuojasi atradę, dažniau yra nuomonės nei patikrintos žinios.

Krikščioniui pakanka tikėti, kad visų sukurtų dalykų priežastis, ar danguje, ar žemėje, ar matomų, ar nematomų, yra niekas kitas, tik Kūrėjo gerumas, kuris yra vienas ir tikras Dievas. Be to, krikščionis tiki, kad niekas neegzistuoja, išskyrus Dievą patį ir tai, kas iš jo kyla; ir tiki, kad Dievas yra trejybė, t. y. Tėvas, ir Sūnus, gimęs iš Tėvo, ir Šventoji Dvasia, kylanti iš to paties Tėvo, bet viena ir ta pati Tėvo ir Sūnaus Dvasia.

10 Šia Trejybe, aukščiausiai ir lygiai bei nekintamai gera, buvo sukurti visi dalykai. Bet jie nebuvo sukurti aukščiausiai, lygiai ar nekintamai gerais. Vis dėlto kiekvienas atskiras sukurtas dalykas yra geras, o visi kartu jie yra labai geri, nes sudaro nuostabaus grožio visatą.

11 Šioje visatoje net tai, kas vadinama blogiu, kai teisingai sutvarkyta ir savo vietoje, dar labiau iškelia gėrį, nes geri dalykai teikia didesnį malonumą ir pagyrimą, palyginti su blogais. Nes Visagalis Dievas, kurį net pagonys pripažįsta aukščiausia galia viskam, neleistų jokio blogio savo darbuose, nebent savo visagalybe ir gerumu, kaip Aukščiausias Gėris, galėtų iš blogio išvesti gėrį. Juk kas gi yra tas, ką vadiname blogiu, jei ne gėrio trūkumas? Pavyzdžiui, gyvūnų kūnuose liga ir žaizdos yra niekas kitas, kaip sveikatos trūkumas. Kai įvyksta išgydymas, blogiai, kurie buvo (t. y. liga ir žaizdos), nepasitraukia ir neina kitur. Jie paprasčiausiai nebeegzistuoja. Nes toks blogis nėra substancija; žaizda ar liga yra kūno substancijos defektas, kuri kaip substancija yra gera. Tad blogis yra atsitiktinumas, t. y. to gėrio, vadinamo sveikata, trūkumas. Tad kokie defektai sieloje yra natūralaus gėrio trūkumai. Kai įvyksta išgydymas, jie neperkeliami kitur, bet, kadangi sveikatos būklėje jų nebėra, jie apskritai nebeegzistuoja.

IV SKYRIUS. Blogio problema

12 Visa gamta tad yra gera, nes visos gamtos Kūrėjas yra aukščiausiai geras. Bet gamta nėra aukščiausiai ir nekintamai gera kaip jos Kūrėjas. Tad sukurtų dalykų gėris gali būti mažinamas ir didinamas. Gėrio mažinimas yra blogis; vis dėlto, kad ir kiek jis mažėtų, kažkas iš jo pradinės prigimties turi likti, kol jis apskritai egzistuoja. Nes kad ir kokios rūšies ar kokio nereikšmingumo dalykas būtų, gėris, kuris yra jo „prigimtis“, negali būti sunaikintas be paties dalyko sunaikinimo. Tad yra pagrindo girti nesugadintą dalyką, o jei tai būtų iš tiesų nesunaikinamas dalykas, kuris negali būti sunaikintas, jis neabejotinai būtų dar labiau vertas pagyrimo. Tačiau kai dalykas sugadinamas, jo sugadinimas yra blogis, nes tai yra tiek pat gėrio trūkumas. Kur nėra gėrio trūkumo, nėra blogio. Kur yra blogis, ten atitinkamai sumažėjęs gėris. Kol tad dalykas gadinamas, jame yra gėris, kurio jis netenka; ir šiame procese, jei lieka kažkas iš jo būties, kas negali būti toliau gadinama, tai bus nesugadinama prigimtis, ir prie šio didžio gėrio jis ateis per gadinimo procesą. Bet net jei gadinimas nesustabdomas, jis vis tiek nepaliauja turėti kažkokio gėrio, kurio negali būti toliau netekta. Jei tačiau gadinimas tampa visiškas ir pilnas, nelieka jokio gėrio, nes tai jau nebe esybė. Todėl gadinimas negali suvartoti gėrio be paties dalyko suvartojimo. Kiekviena tikra esybė tad yra gera; didesnis gėris, jei negali būti sugadinta, mažesnis gėris, jei gali. Tačiau tik kvaili ir nežinantys gali neigti, kad ji vis tiek gera net sugadinta. Kai dalykas suvartojamas gadinimo, net gadinimas nelieka, nes jis pats savaime yra niekas, neturintis savarankiškos būties, kurioje egzistuotų.

13 Iš to seka, kad nėra nieko, ką būtų galima vadinti blogiu, jei nėra nieko gero. Gėris, kuris visiškai neturi blogio aspekto, yra visiškai geras. Kur daikte yra kažkoks blogis, jo gėris yra defektiškas ar defektyvus. Tad negali būti blogio ten, kur nėra gėrio. Tai veda prie stebinančios išvados: kadangi kiekviena būtybė, kiek ji yra būtybė, yra gera, jei tad sakome, kad defektiškas dalykas yra blogas, atrodytų, kad sakome, jog kas bloga yra gera, kad tik kas gera kada nors bloga ir kad nėra blogio be kažko gero. Nes kiekviena tikra esybė yra gera. Nieko blogo savaime neegzistuoja, bet tik kaip blogas kažkokios tikros esybės aspektas. Todėl negali būti nieko blogo, išskyrus kažką gero. Kad ir kaip absurdiškai tai skamba, argumentų loginiai ryšiai verčia mus prie to kaip neišvengiamo. Tuo pačiu turime saugotis, kad nepatirtume pranašiško nuosprendžio: „Vargas tiems, kurie vadina blogį geru ir gėrį blogiu; kurie vadina tamsą šviesa ir šviesą tamsa; kurie vadina kartų saldžiu ir saldų kartiu.“ Be to, Viešpats pats sako: „Blogas žmogus iš blogo savo širdies lobyno iškelia blogį.“ Kas tad yra blogas žmogus, jei ne bloga esybė, nes žmogus yra esybė? Dabar, jei žmogus yra kažkas gero, nes yra esybė, kas tad yra blogas žmogus, jei ne blogas gėris? Tačiau kai skiriame šias dvi sąvokas, randame, kad blogas žmogus nėra blogas todėl, kad yra žmogus, nei geras todėl, kad nedoras. Verčiau, jis yra gera esybė, kiek yra žmogus, blogas, kiek nedoras. Todėl jei kas sako, kad paprasčiausiai būti žmogumi yra blogis, ar kad būti nedoru žmogumi yra gerai, jis teisingai patenka po pranašiško nuosprendžio: „Vargas tam, kuris vadina blogį geru ir gėrį blogiu.“ Nes tai reiškia kaltinti Dievo darbą, nes žmogus yra Dievo kūrinijos esybė. Tai taip pat reiškia girti defektus šiame konkrečiame žmoguje, nes jis nedoras. Tad kiekviena esybė, net jei defektiška, kiek yra esybė, yra gera. Kiek defektiška, yra bloga.

14 Iš tiesų tad šiuose dviejuose priešingybėse, kuriuos vadiname blogiu ir geru, logikų taisyklė netaikoma. Jokio oro nėra tamsaus ir šviesaus tuo pačiu metu; jokio maisto ar gėrimo saldaus ir rūgštaus tuo pačiu metu; jokio kūno tuo pačiu metu ir vietoje balto ir juodo, nei deformuoto ir gerai sudėto tuo pačiu metu. Ši principas randamas beveik visose disjunkcijose: dvi priešingybės negali共egzistuoti viename dalyke. Nepaisant to, nors niekas netvirtina, kad gėris ir blogis nėra priešingybės, jie gali ne tik共egzistuoti, bet blogis apskritai negali egzistuoti be gėrio ar daikte, kuris nėra gėris. Kita vertus, gėris gali egzistuoti be blogio. Nes žmogus ar angelas galėtų egzistuoti ir nebūti nedoras, o nedorybės negali būti, išskyrus žmoguje ar angelo. Būti žmogumi gera, būti angelu gera; bet būti nedoru bloga. Šios dvi priešingybės tad共egzistuoja, taip kad jei blogame nebūtų gėrio, blogis paprasčiausiai negalėtų būti, nes neturėtų būdo egzistuoti, nei šaltinio, iš kurio kyla gadinimas, nebent tai būtų kažkas gadinamo. Nebent šis kažkas gera, negali būti gadinama, nes gadinimas yra niekas daugiau kaip gėrio atėmimas. Blogiai tad turi šaltinį gėryje, ir nebent jie parazituoja ant kažko gero, jie apskritai nėra niekas. Nėra kito šaltinio, iš kurio blogas dalykas galėtų kilti. Jei taip yra, tad kiek dalykas yra esybė, jis neabejotinai geras. Jei nesugadinama esybė, tai didis gėris. Bet net jei gadinama esybė, ji vis tiek neturi egzistavimo būdo, išskyrus kaip kažko gero aspektą. Tik gadindamas kažką gero gadinimas gali padaryti žalą.

15 Bet kai sakome, kad blogis turi šaltinį gėryje, nesupraskite, kad tai neigia mūsų Viešpaties nuosprendį: „Geras medis negali nešti blogų vaisių.“ Tai negali būti, kaip pati Tiesa pareiškia: „Žmonės nerenka vynuogių nuo erškėčių“, nes erškėčiai negali nešti vynuogių. Nepaisant to, iš geros dirvos galime matyti augant tiek vynuogienojus, tiek erškėčius. Lygiai taip blogas medis neaugina gerų vaisių, taip ir bloga valia negamina gerų darbų. Iš žmogiškos prigimties, kuri savaime gera, gali kilti tiek gera, tiek bloga valia. Nebuvo kitos vietos, iš kur blogis galėjo kilti iš pradžių, išskyrus angelo ar žmogaus prigimtį – savaime gerą. Tai ką mūsų Viešpats pats aiškiausiai rodo pasaže apie medžius ir vaisius, nes pasakė: „Padarykite medį geru, ir vaisiai bus geri, ar padarykite medį blogu, ir jo vaisiai bus blogi.“ Tai pakankamas įspėjimas, kad blogi vaisiai negali augti ant gero medžio, nei geri ant blogo. Tačiau iš tos pačios žemės, į kurią jis kreipėsi, gali augti abiejų rūšių medžiai.

V SKYRIUS. Klaidos rūšys ir laipsniai

16 Esant taip, kai Maro eilutė teikia mums malonumą,

„Laimingas tas, kuris gali suprasti dalykų priežastis,“

vis tiek iš to neseka, kad mūsų laimė priklauso nuo didžiųjų fizinių procesų pasaulyje priežasčių žinojimo, kurios slepiasi paslaptingame gamtos labirinte,

„Iš kur žemės drebėjimai, kurių jėga išpučia jūrą potvyniui,
kad jie pratrūksta ribas ir tada vėl nuslūgsta,“

ir kiti tokie dalykai.

Bet turėtume žinoti gėrio ir blogio priežastis daiktuose, bent kiek žmonės gali tai padaryti šiame gyvenime, pilname klaidų ir kančių, kad išvengtume šių klaidų ir kančių. Visada turime siekti tikros laimės, kur kančia nenukreipia, nei klaida neveda klaidingai. Jei gera suprasti fizinio judėjimo priežastis, nėra nieko svarbesnio šiuose reikaluose, ką turėtume suprasti, nei savo sveikatą. Bet kai nežinome tokių dalykų, ieškome gydytojo, kuris matė, kaip dangaus ir žemės paslaptys vis dar lieka paslėptos nuo mūsų, ir kokio kantrumo reikia nežinojime.

17 Nors turėtume saugotis klaidos kur įmanoma, ne tik dideliuose, bet ir mažuose reikaluose, neįmanoma nežinoti daugelio dalykų. Tačiau iš to neseka, kad iš vien nežinojimo patenkama į klaidą. Jei kas mano žinąs tai, ko nežino, jei laiko tiesa tai, kas iš tiesų klaidinga, tai tada yra klaida tikrąja prasme. Akivaizdu, kad daug priklauso nuo klausimo, susijusio su klaida, nes viename ir tame pačiame klausime natūralu teikti pirmenybę mokytam prieš nemokšą, ekspertui prieš klystantį, ir tai pagrįstai. Tačiau sudėtingame reikale, kaip kai vienas žino vieną dalyką, o kitas kitą, jei pirmoji žinios naudingesnės, o pastaroji mažiau naudinga ar net žalinga, kas pastaruoju atveju nepasirinktų nežinojimo? Juk yra dalykų, kuriuos geriau nežinoti nei žinoti. Lygiai taip kartais klaida duoda naudos – bet kelionėje, ne morale. Toks dalykas nutiko mums kartą, kai suklydome kelyje sankryžoje ir nenuėjome pro vietą, kur donatistų ginkluota gauja tykojo pasalos mums. Galiausiai atvykome ten, kur ėjome, bet apeidami, ir sužinoję apie pasalą, džiaugėmės suklydę ir dėkojome Dievui už klaidą. Kas abejotų tokijoje situacijoje, kad klystantis keliautojas geriau nei neklystantis plėšikas? Tai galbūt paaiškina mūsų geriausio poeto prasmę, kai jis kalba už nelaimingą meilužį:

„Kai pamačiau ją, žuvau,
ir lemtinga klaida nunešė mane,“

nes yra tokia laiminga klaida, kuri ne tik nekenkia, bet net duoda naudos.

Bet dabar kruopštesniam tiesos svarstymui šioje srityje. Klysti reiškia nieką daugiau, kaip laikyti tiesa tai, kas klaidinga, ir klaidinga tai, kas tikra. Reiškia būti tikram dėl netikro, netikram dėl tikro, ar tai būtų tikrai tikra, ar tikrai klaidinga. Tokia klaida prote yra deformuojanti ir netinkama, nes tinkama ir proper būtų mokėti sakyti kalboje ar sprendime: „Taip, taip. Ne, ne.“ Iš tiesų nelaimingi gyvenimai, kuriuos gyvename, iš dalies iš to: kad kartais, jei jie nebūtų visiškai prarasti, klaida neišvengiama. Kitaip toje aukštesnėje gyvenime, kur Tiesa pati yra mūsų sielų gyvenimas, kur niekas neapgaudinėja ir niekas neapgaunamas. Šiame gyvenime žmonės apgaudinėja ir būna apgaudinėjami, ir iš tiesų blogiau, kai apgaudinėja meluodami nei kai būna apgaudinėjami tikėdami melais. Tačiau mūsų racionalus protas vengia melo ir natūraliai vengia klaidos kiek gali, taip kad net apgavikas nenori būti apgautas kito. Nes melagis mano, kad neapgaudinėja savęs ir kad apgaudinėja tik tuos, kurie juo tiki. Iš tiesų jis neklysta savo melavime, jei pats žino, kas tiesa. Bet jis apgaunamas tuo, kad mano, jog jo melas nekenkia jam pačiam, kai iš tiesų kiekviena nuodėmė kenkia tam, kuris ją daro, labiau nei tam, kuris kenčia.

VI SKYRIUS. Melavimo problema

18 Čia kyla labai sudėtingas ir painus klausimas, kurį kartą aptariau didelėje knygoje, atsakydamas į skubų klausimą, ar kada nors teisiojo žmogaus pareiga yra meluoti. Kai kurie eina taip toli, kad tvirtina, jog atvejais, susijusiais su Dievo garbinimu ar net Dievo prigimtimi, kartais yra geras ir pamaldus poelgis kalbėti netiesą. Tačiau man atrodo, kad kiekvienas melas yra nuodėmė, nors yra didelis skirtumas priklausomai nuo melo ketinimo ir temos. Tas, kuris meluoja siekdamas padėti, nus Sako ne tiek pat, kiek tas, kuris meluoja kaip dalis tyčinio nedorybės. Tas, kuris meluodamas nukreipia keliautoją klaidingu keliu, nepadaro tiek žalos, kiek tas, kuris apgaulingai meluodamas iškreipia gyvenimo kelią. Akivaizdu, kad niekas neturėtų būti laikomas melagiu, kuris klaidingai kalba tai, ką nuoširdžiai laiko tiesa, nes jo atveju jis neapgaudinėja, bet pats apgaunamas. Panašiai žmogus nėra melagis, nors galėtų būti kaltinamas neatsargumu, kai neatsargiai priima kaip tiesą tai, kas klaidinga. Kita vertus, tas žmogus yra melagis savo pačios sąžinėje, kuris kalba tiesą manydamas, kad tai melas. Nes kiek tai liečia jo sielą, kadangi jis nepasakė to, kuo tikėjo, jis nemelavo, nors tiesa ir išėjo iš jo pasakytų žodžių. Taip pat žmogus neturi būti atleistas nuo melavimo kaltės, kurio burna nežinodama kalba tiesą, kai jo sąmoningas ketinimas yra meluoti. Jei neatsižvelgiame į kalbamus dalykus, bet tik į kalbančiojo ketinimus, geresnis žmogus yra tas, kuris nežinodamas kalba klaidingai – nes jis laiko savo pareiškimą tiesa – nei tas, kuris nežinodamas kalba tiesą, kai savo širdyje bando apgauti. Nes pirmasis žmogus neturi vieno ketinimo širdyje ir kito žodyje, o antrasis, kad ir kokie būtų faktai jo pareiškime, vis tiek „turi vieną mintį užrakintą širdyje, kitą pasiruošusią ant liežuvio“, kas yra pati melavimo esmė. Bet kai atsižvelgiame į kalbamus dalykus, daro didelį skirtumą, kokiu atžvilgiu kas apgaunamas ar meluoja. Būti apgautam yra mažesnė blogybė nei meluoti, kiek tai liečia žmogaus ketinimus. Bet daug labiau pakenčiama, kad žmogus meluotų apie dalykus, nesusijusius su religija, nei kad kas būtų apgautas dalykuose, kur tikėjimas ir žinios yra būtini tinkamam Dievo tarnavimui. Iliustruoti, ką turiu omenyje pavyzdžiais: Jei vienas žmogus meluoja sakydamas, kad miręs žmogus gyvas, o kitas, būdamas apgautas, tiki, kad Kristus vėl mirs po kažkokio ilgo ateities laikotarpio – ar nebūtų nepalyginamai geriau meluoti pirmuoju atveju nei būti apgautam antruoju? Ir ar nebūtų mažesnė blogybė įvesti ką nors į pirmąją klaidą nei būti įvestam į pastarąją?

19 Kai kuriuose dalykuose tad būname apgaudinėjami dideliuose reikaluose; kituose, mažuose. Kai kuriuose iš jų nepadaroma jokios žalos; kituose, net geri rezultatai. Didelė blogybė yra žmogui būti apgautam taip, kad netikėtų tuo, kas vestų jį į amžinąjį gyvenimą, ar tuo, kas vestų į amžinąją mirtį. Bet maža blogybė būti apgautam priskiriant melą tiesai reikale, kur pats sau užsitraukia kažkokį laikiną nesėkmę, kuri tada gali būti paversta geram naudojimui ištvermingai kantrumu – pavyzdžiui, kai kas laiko žmogų geru, kuris iš tikrųjų blogas, ir dėl to turi kentėti blogį iš jo. Arba imkime žmogų, kuris tiki, kad blogas žmogus geras, bet nekencia jokios žalos iš jo rankos. Jis nėra blogai apgautas, nei pranašiškas pasmerkimas kristų ant jo: „Vargas tiems, kurie vadina blogį geru.“ Nes turėtume suprasti, kad šis posakis nurodo į dalykus, kuriuose žmonės blogi, o ne į pačius žmones. Tad tas, kuris vadina svetimavimą geru dalyku, gali būti teisingai kaltinamas pranašišku žodžiu. Bet jei jis vadina žmogų geru manydamas, kad jis skaistus, ir nežinodamas, kad jis svetimautojas, toks žmogus nėra apgautas savo doktrinoje apie gėrį ir blogį, bet tik dėl žmogaus elgesio paslapčių. Jis vadina žmogų geru remdamasis tuo, kuo laikė jį esant, ir tai neabejotinai yra geras dalykas. Be to, jis vadina svetimavimą blogu ir skaistumą geru. Bet jis vadina šį konkretų žmogų geru nežinodamas fakto, kad jis svetimautojas ir ne skaistus. Panašiai, jei kas išvengia sužeidimo per klaidą, kaip minėjau anksčiau nutiko man toje kelionėje, net kažkas gero atitenka žmogui per jo klaidas. Bet kai sakau, kad tokiu atveju žmogus gali būti apgautas be kenčiamos žalos iš to, ar net gali gauti kažkokios naudos, nesakau, kad klaida nėra blogas dalykas, nei kad ji yra teigiamai geras dalykas. Kalbu tik apie blogį, kuris neįvyko, ar gėrį, kuris įvyko per klaidą, kuri nebuvo sukelta pačios klaidos, bet iš jos išėjo. Klaida savaime ir pati savaime, ar didelė klaida dideliuose reikaluose ar maža klaida mažuose reikaluose, visada yra blogas dalykas. Nes kas, išskyrus klaidoje, neigia, kad blogai pritarti klaidingam kaip tiesai, ar nepritarti tiesai kaip melui, ar laikyti tikrą kaip netikrą, ar netikrą kaip tikrą? Vienas dalykas yra laikyti žmogų geru, kuris iš tikrųjų blogas – tai klaida. Visai kitas dalykas nepatirti žalos iš kažko blogo, jei nedorasis žmogus, kurį laikėme geru, iš tikrųjų nieko žalingo mums nepadaro. Vienas dalykas manyti, kad šis konkretus kelias yra teisingas, kai jis nėra. Visai kitas dalykas, kad iš šios klaidos – kuri yra blogas dalykas – iš tikrųjų išeina kažkas gero, pavyzdžiui, išsigelbėjimas nuo nedorėlių antpuolio.

VII SKYRIUS. Ginčytini klausimai apie žinojimo ir tikrumo ribas įvairiuose reikaluose

20 Nežinau teisingai, ar tokios klaidos turėtų būti vadinamos nuodėmėmis – kai kas galvoja gerai apie nedorą žmogų, nežinodamas, koks jo charakteris iš tikrųjų, ar kai vietoj mūsų fizinio suvokimo panašūs suvokimai vyksta, kuriuos patiriame dvasioje (kaip apaštalo Petro iliuzija, kai jis manė matąs regėjimą, bet iš tikrųjų buvo išlaisvintas iš pančių ir grandinių angelo), ar suvokimo iliuzijose, kai manome kažką lygiu, kas iš tikrųjų šiurkštu, ar kažką saldaus, kas kartku, kažką kvapnaus, kas dvokiantį, kad triukšmas yra griaustinis, kai iš tikrųjų važiuoja vežimas, kai vieną žmogų laikome kitu, ar kai du vyrai panašūs, kaip nutinka dvyniams – iš kur mūsų poetas kalba apie „malonią klaidą tėvams“ – sakau, nežinau, ar šios ir kitos tokios klaidos turėtų būti vadinamos nuodėmėmis.

Taip pat šiuo metu nesistengiu nagrinėti to painiausio klausimo, kuris sutrikdė aštriausius Akademijos vyrus, ar išminčius kada nors turėtų kažką teigiamai tvirtinti, kad nebūtų įtrauktas į klaidą tvirtinant kaip tiesą tai, kas gali būti klaidinga, nes visi klausimai, kaip jie tvirtina, yra arba paslaptingi, arba netikri. Šiais punktais parašiau tris knygas ankstyvoje savo atsivertimo stadijoje, nes mano tolesnė pažanga buvo blokuojama prieštaravimų kaip šis, kurie stovėjo pačiame mano supratimo slenkskyje. Buvo būtina įveikti neviltį pasiekti tiesą, į kurią jų argumentai atrodė vedantys. Tarp jų kiekviena klaida laikoma nuodėme, ir tai galima atremti tik sistemingai sustabdant teigiamą pritarimą. Iš tiesų jie sako, kad tai klaida, jei kas tiki tuo, kas netikra. Jiems tačiau niekas nėra tikra žmogiškoje patirtyje dėl apgaulingo melo panašumo į tiesą, taip kad net jei tai, kas atrodo tiesa, pasirodo esanti tiesa, jie vis tiek ginčys tai aštriausiais ir net begėdžiais argumentais.

Tarp mūsų tačiau „teisusis gyvena tikėjimu“. Dabar, jei atimate teigiamą tvirtinimą, atimate tikėjimą, nes be teigiamo tvirtinimo niekas netikima. Ir yra tiesų apie nematomus dalykus, ir nebent jie tikimi, negalime pasiekti laimingo gyvenimo, kuris nėra niekas mažiau nei amžinasis gyvenimas. Klausimas, ar turėtume ginčytis su tais, kurie skelbiasi nežinantys ne tik apie ateities amžinybę, bet ir apie savo dabartinę egzistenciją, nes Akademikai net ginčija, kad nežino to, ko negali nežinoti. Nes niekas negali „nežinoti“, kad pats gyvena. Jei jis negyvena, negali „nežinoti“ apie tai ar bet ką kitą, nes ar žinoti, ar „nežinoti“ reiškia gyvenantį subjektą. Bet tokiu atveju, ne teigiamai tvirtindami, kad gyvena, skeptikai atremia klaidos išvaizdą savyje, tačiau jie daro klaidas paprasčiausiai rodydami save gyvus; negali klysti tas, kuris negyvas. Kad gyvename tad ne tik tiesa, bet ir visiškai tikra. Ir yra daug dalykų, kurie taip tiesūs ir tikri, kad jei sulaikome teigiamą pritarimą, tai neturėtų būti laikoma aukštesne išmintimi, bet veikiau kažkokia demencija.

21 Tose dalykose, kurios neliečia mūsų pasiekimo Dievo Karalystės, nesvarbu, ar jie tikimi, ar ne, ar jie tiesa, ar laikomi tiesa, ar klaidingi. Klysti tokiuose klausimuose, supainioti vieną dalyką su kitu, nėra vertinama kaip nuodėmė ar, jei yra, kaip maža ir lengva. Trumpai, kad ir kokia rūšis ar kiek klaidos šie nukrypimai būtų, tai neįtraukia kelio, vedančio į Dievą, kuris yra Kristaus tikėjimas, veikiantis per meilę. Šis gyvenimo būdas nebuvo apleistas toje klaidoje, taip brangioje tėvams dėl dvynių. Nei apaštalas Petras nenukrypo nuo šio kelio, kai manė matąs regėjimą ir tad supainiojo vieną dalyką su kitu. Jo atveju jis nesužinojo tikrosios situacijos, kol angelas, kuriuo buvo išlaisvintas, neišėjo iš jo. Nei patriarchas Jokūbas nenukrypo nuo šio kelio, kai tikėjo, kad jo sūnus, kuris iš tikrųjų gyvas, buvo suėstas laukinžio žvėries. Galime klysti per klaidingus įspūdžius tokio pobūdžio, su mūsų tikėjimu Dievu vis dar saugiu, nei tad paliekame kelią, vedantį mus pas jį. Nepaisant to, tokios klaidos, net jei nėra nuodėmės, vis tiek turi būti įtrauktos tarp šio gyvenimo blogybių, kuris taip lengvai pavaldus tuštybei, kad laikome klaidingą tiesa, atmetame tiesą kaip klaidingą ir laikome kaip netikrą tai, kas iš tikrųjų tikra. Nes net jei šios klaidos neveikia to tikėjimo, kuriuo judame į priekį tvirtinti tiesą ir amžinąją palaimą, jos nėra nesusijusios su vargu, kuriame vis dar egzistuojame. Iš tikrųjų mes nebūtume apgaudinėjami nieko, nei sielose, nei fiziniuose pojūčiuose, jei jau mėgautumėmės ta tikra ir tobula laime.

22 Kiekvienas melas tad turi būti vadinamas nuodėme, nes kiekvienas žmogus turėtų kalbėti tai, kas jo širdyje – ne tik kai pats žino tiesą, bet net kai klysta ir apgaunamas, kaip žmogus gali būti. Tai taip, ar tai tiesa, ar tik laikoma tiesa, kai nėra. Bet tas, kuris meluoja, sako priešingai tam, kas jo širdyje, su tyčiniu ketinimu apgauti. Dabar aišku, kalba savo tinkama funkcija buvo sukurta ne kaip priemonė, kuria žmonės galėtų apgaudinėti vienas kitą, bet kaip terpė, per kurią žmogus galėtų perduoti savo mintį kitiems. Tad naudoti kalbą apgauti, o ne taip, kaip ji sukurta naudoti, yra nuodėmė.

Taip pat neturėtume manyti, kad yra toks dalykas kaip melas, kuris nėra nuodėmė, vien todėl, kad manome, kad kartais galime padėti kam nors meluodami. Nes galėtume tai daryti ir vogdami, kaip kai slaptas vagystė iš turtingo žmogaus, kuris nejaučia nuostolio, atvirai duodama vargšui, kuris labai vertina laimėjimą. Tačiau niekas nesakytų, kad tokia vagystė nėra nuodėmė. Arba vėl, galėtume „padėti“ svetimavimu, jei kas atrodo mirštantis iš meilės, jei nesutiksime su jos troškumu ir kuri, jei gyventų, galėtų būti apvalyta atgaila. Bet negalima neigti, kad toks svetimavimas būtų nuodėmė. Jei tad laikome skaistumą tokia aukšta pagarba, kuo tiesa mus įžeidė, kad nors skaistumas negali būti pažeistas svetimavimu, net dėl kažkokio kito gėrio, tiesa gali būti pažeista melu? Kad žmonės padarė pažangą link gėrio, kai nemeluoja, išskyrus dėl žmogiškų vertybių, negalima neigti. Bet kas teisingai giriama tokiame žingsnyje į priekį, ir gal net apdovanojama, yra jų gera valia, o ne apgaulė. Apgaulė gali būti atleista, bet tikrai neturėtų būti giriama, ypač tarp Naujosios Sandoros paveldėtojų, kuriems pasakyta: „Tebūnie jūsų kalba taip, taip; ne, ne: nes kas daugiau nei tai, iš blogio.“

Tačiau dėl to, ką šis blogis daro, niekada nenustodamas griauti mūsų mirtingumo, net Kristaus bendrapaveldėtojai patys meldžiasi: „Atleisk mums mūsų skolas.“

VIII SKYRIUS. Žmogaus būklė po nuopuolio

23 Su tuo daug pasakyta, būtiname tokio traktato trumpume, apie tai, ką turime žinoti apie gėrio ir blogio priežastis – pakankamai, kad vestų mus keliu link Karalystės, kur bus gyvenimas be mirties, tiesa be klaidos, laimė be nerimo – neturėtume abejoti jokiu būdu, kad visko, susijusio su mūsų gėriu, priežastis yra niekas kitas, tik gausus Dievo paties gerumas. Blogio priežastis yra mutabiliai gero būtybės valios nukrypimas nuo Nekintamo Gėrio. Tai įvyko pirmiausia angelų atveju ir vėliau žmogaus.

24 Tai buvo primalus racionalios būtybės nuopuolis, tai yra, jos pirmas gėrio netekimas. Po to įslinko, net be jo valios, nežinojimas teisingų dalykų daryti ir apetitas kenksmingiems dalykams. Ir šie atsinešė su savimi, kaip kompanionus, klaidą ir vargą. Kai šie du blogiai jaučiami artėjantys, sielos judesys bėgant nuo jų vadinamas baime. Be to, kai sielos apetitas patenkinamas kenksmingais ar bent tuščiais dalykais – ir kai ji nepajėgia atpažinti savo kelių klaidos – ji tampa nesveikų malonumų auka ar net gali būti pakylėta tuščių džiaugsmų. Iš šių užterštų veiksmų šaltinių – judamų apetito botago, o ne gausos jausmo – išteka visokia rūšies vargas, kuris dabar yra racionalių prigimčių dalia.

25 Tačiau tokia prigimtis, net savo blogoje būklėje, negalėjo prarasti apetito palaimai. Yra blogiai, kurie bendri tiek žmonėms, tiek angelams, už kurių nedorybę Dievas pasmerkė juos paprastu teisingumu. Bet žmogus turi unikalią bausmę taip pat: jis baudžiamas kūno mirtimi. Dievas iš tiesų grasino žmogui mirtimi kaip bausme, jei nusidėtų. Jis apdovanojo jį laisva valia, kad valdytų jį racionaliu įsakymu ir atgrasytų mirties grėsme. Jis net pastatė jį rojaus laimėje saugomoje gyvenimo vietoje, kur, būdamas geru teisumo valdytoju, kiltų į geresnius dalykus.

26 Iš šios būklės, po to, kai nusidėjo, žmogus buvo išvarytas, ir per savo nuodėmę paveldėjo savo palikuonims nuodėmės ir pasmerkimo bausmę, nes radikaliai sugadino juos savyje per savo nuodėmę. Dėl to visi, kilę iš jo ir jo žmonos (kuri paskatino jį nusidėti ir kuri buvo pasmerkta kartu su juo tuo pačiu metu) – visi gimę per kūnišką geismą, ant kurių krenta ta pati bausmė už nepaklusnumą – visi įėjo į originalios nuodėmės paveldą. Per šį įtraukimą jie buvo vedami per įvairias klaidas ir kančias (kartu su maištaujančiais angelais, jų gundytojais, valdytojais ir kompanionais) į tą galutinę bausmės stadiją be pabaigos. „Tad per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį ir mirtis per nuodėmę; ir tad mirtis atėjo ant visų žmonių, nes visi nusidėjo.“ „Pasauliu“ šiame pasaže apaštalas, žinoma, nurodo į visą žmogaus giminę.

27 Tai tad buvo situacija: visa žmogaus giminės masė stovėjo pasmerkta, griaunama ir besivoliojanti blogyje, panardinama iš blogio į blogį ir, prisijungusi prie nusidėjusių angelų, mokėjo visiškai pelnytą bausmę už bedievišką apleidimą. Tikrai Dievo pyktis ilsisi visišku teisingumu ant poelgių, kuriuos nedorieji daro laisvai aklame ir nevaldomame geisme; ir jis akivaizdus bet kokiose bausmėse, į kurias jie šaukiami kęsti, tiek atvirai, tiek slapta. Tačiau Kūrėjo gerumas nenustoja palaikyti gyvenimo ir gyvybingumo net bloguose angeluose, nes jei šis palaikymas būtų atimtas, jie paprasčiausiai nustotų egzistuoti. Dėl žmonijos, nors gimusi iš sugadintos ir pasmerktos giminės, ji vis dar išlaiko galią formuoti ir animuoti savo sėklą, valdyti savo narius laikinėje tvarkoje, gaivinti savo pojūčius erdviniuose santykiuose ir aprūpinti kūno maitinimu. Nes Dievas nusprendė geriau išvesti gėrį iš blogio nei neleisti jokiam blogiui egzistuoti. Ir jei jis būtų norėjęs, kad nebūtų reformacijos vyrų atveju, kaip nėra nedoriems angelams, ar nebūtų buvę teisinga, jei prigimtis, apleidusi Dievą ir per blogą savo galių naudojimą sutrypusi ir peržengusi savo Kūrėjo priesakus, kurie galėjo būti lengvai laikomi – ta pati būtybė, kuri užsispyrusiai nusigręžė nuo Jo Šviesos ir pažeidė Kūrėjo atvaizdą savyje, kuri blogame laisvos valios naudojime nutrūko nuo sveikos Dievo įstatymo disciplinos – ar nebūtų buvę teisinga, jei tokia būtybė būtų visiškai ir amžinai apleista Dievo ir padėta po amžina bausme, kurią nusipelnė? Aišku, Dievas būtų tai padaręs, jei būtų tik teisingas, o ne gailestingas, ir jei nebūtų norėjęs parodyti daug ryškesnio savo gailestingumo įrodymo atleisdamas kai kuriems nevertiems.

IX SKYRIUS. Kritusių angelų pakeitimas išrinktaisiais žmonėmis (28-30); Malonės būtinybė (30-32)

28 Kol kai kurie angelai apleido Dievą bedieviškame puikume ir buvo įmesti į žemiausią tamsą iš savo dangaus namų šviesos, likęs angelų skaičius išlaikė amžiną palaimą ir šventumą su Dievu. Nes šie ištikimi angelai nebuvo kilę iš vieno angelo, nukritusio ir pasmerkto. Tad originalus blogis nesusaistė jų paveldėtos kaltės pančiais, nei perdavė visos kompanijos pelnytai bausmei, kaip yra žmogiškoji dalia. Vietoj to, kai tas, kuris tapo velniu, pirmas pakilo maište su savo bedieviška kompanija ir tada su j[ jais buvo parblokštas, likusieji angelai stovėjo tvirtai pamaldžiame paklusnume Viešpačiui ir tad gavo tai, ko kiti neturėjo – tikrą žinojimą savo amžino saugumo Jo nekintamame tvirtume.

29 Tad taip patiko Dievui, visatos Kūrėjui ir Valdovui, kad kadangi visa angelų daugybė nebuvo žuvusi šiame jo apleidime, tie, kurie žuvo, liktų amžinai praradime, bet tie, kurie liko ištikimi per maištą, eitų džiaugdamiesi tikru žinojimu palaimos amžinai jų. Iš kitos racionalios kūrinijos dalies – tai yra žmonijos – nors ji žuvo visa per nuodėmes ir bausmes, tiek originalias, tiek asmenines, Dievas nusprendė, kad dalis jos būtų atstatyta ir užpildytų nuostolį, kurį tas velniškas nelaimė sukėlė angeliškoje visuomenėje. Nes tai pažadas šventiesiems prisikėlime, kad jie bus lygūs Dievo angelams.

Tad dangaus Jeruzalė, mūsų motina ir Dievo sandrauga, nebus apgauta savo pilno piliečių kvotos, bet gal valdys net didesnį skaičių. Mes nežinome nei šventų vyrų skaičiaus, nei nešvarių demonų, kurių vietas užpildys šventos motinos sūnūs, kuri atrodė nevaisinga žemėje, bet kurios sūnūs gyvens amžinai ramybėje, kurią demonai prarado. Bet tų piliečių skaičius, ar tie, kurie dabar priklauso, ar tie, kurie bus ateityje, žinomas Kūrėjo protui, „kuris kviečia į egzistenciją dalykus, kurių nėra, kaip tie, kurie yra“, ir „tvarko viską matu, skaičiumi ir svoriu“.

30 Bet dabar, ar ta žmogaus giminės dalis, kuriai Dievas pažadėjo išlaisvinimą ir vietą amžinoje Karalystėje, gali būti atstatyta per savo pačių darbų nuopelnus? Žinoma ne! Nes kokius gerus darbus galėtų padaryti prarasta siela, išskyrus kai ji išgelbėta iš savo praradimo? Ar galėtų tai padaryti savo laisvos valios apsisprendimu? Žinoma ne! Nes blogame laisvos valios naudojime žmogus sunaikino save ir savo valią tuo pačiu metu. Nes kaip žmogus, kuris žudo save, vis dar gyvas kai žudo save, bet nužudęs save tada nebe gyvas ir negali savęs prikelti po to, kai sunaikino savo gyvenimą – taip ir nuodėmė, kilusi iš laisvos valios veiksmo, pasirodo esanti nugalėtoja valios ir laisva valia sunaikinama. „Per ką žmogus nugalėtas, tam tada jis surištas kaip vergas.“ Tai aiškiai apaštalo Petro sprendimas. Ir kadangi tai tiesa, klausiu, kokios laisvės gali turėti tas, kuris surištas kaip vergas, išskyrus laisvę mylėti nuodėmę?

Jis tarnauja laisvai, kas laisvai daro savo šeimininko valią. Tad tas, kuris vergas nuodėmei, laisvas nuodėmei. Bet po to jis nebebus laisvas daryti teisingai, nebent bus išlaisvintas iš nuodėmės vergovės ir pradės būti teisumo tarnas. Tai tad tikra laisvė: džiaugsmas darant tai, kas teisinga. Tuo pačiu metu tai taip pat atsidavusi tarnyba paklusnume teisingam priesakui.

Bet kaip žmogus, surištas ir parduotas, galėtų atgauti savo laisvę daryti gėrį, nebent galėtų atgauti ją iš To, kurio balsas sako: „Jei Sūnus jus išlaisvins, tada būsite laisvi iš tikrųjų“? Bet prieš šiam procesui prasidedant žmoguje, ar kas galėtų girtis savo gerais darbais, kaip jei jie būtų jo laisvos valios aktai, kai jis dar ne laisvas veikti teisingai? Jis galėtų tai daryti tik jei, išpūstas puikybės tuštybėje, paprasčiausiai girtųsi. Ši nuostata yra tai, ką apaštalas barė sakydamas: „Malone jūs išgelbėti per tikėjimą.“

31 Ir kad žmonės neturėtų priskirti sau išgelbstinčio tikėjimo kaip savo darbo ir nesuprastų jo kaip dieviškos dovanos, tas pats apaštalas, kuris kitur sako, kad gavo „Viešpaties gailestingumą būti patikimu“, čia priduria papildomą komentarą: „Ir tai nėra iš jūsų pačių, veikiau tai Dievo dovana – ne dėl darbų, kad niekas negirtųsi.“ Bet tada, kad nebūtų manoma, kad tikintieji neturi gerų darbų, pridūrė toliau: „Nes mes jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paruošė mums eiti jais.“

Mes tad tikrai laisvi, kai Dievas tvarko mūsų gyvenimus, tai yra, formuoja ir kuria mus ne kaip vyrus – tai jis jau padarė – bet taip pat kaip gerus vyrus, ką dabar daro per savo malonę, kad mes iš tiesų būtume naujos būtybės Kristuje Jėzuje. Tad malda: „Sukurk manyje švarią širdį, Dieve.“ Tai nereiškia, kiek tai liečia natūralią žmogišką širdį, kad Dievas jau nesukūrė šios.

32 Vėlgi, kad niekas negirtųsi, jei ne savo darbais, bent savo laisvos valios apsisprendimu, kaip jei kažkoks nuopelnas kilo iš jo ir kaip jei laisvė daryti gerus darbus buvo jam duota kaip kažkokio atlygio, tegul išgirsta tą patį malonės šauklį, skelbiantį: „Nes Dievas veikia jumyse tiek norėti, tiek daryti pagal savo gerą valią.“ Ir kitoje vietoje: „Tad ne nuo norinčio žmogaus ar bėgančio, bet nuo Dievo gailestingumo.“ Vis dėlto akivaizdu, kad žmogus, pakankamai senas naudotis protu, negali tikėti, tikėtis ar mylėti nebent nori, nei galėtų bėgti dėl savo aukšto pašaukimo Dievuje be savo valios sprendimo. Kokiu tad prasme „ne nuo žmogaus norėjimo ar bėgimo, bet nuo Dievo gailestingumo“, nebent kad „valia pati paruošiama Viešpaties“, kaip parašyta? Šis posakis tad, kad „ne nuo žmogaus norėjimo ar bėgimo, bet nuo Dievo gailestingumo“, reiškia, kad veiksmas iš abiejų, tai yra iš žmogaus valios ir iš Dievo gailestingumo. Tad priimame diktumą: „Ne žmogaus norėjimo ar bėgimo, bet Dievo gailestingumo“, kaip jei reikštų: „Žmogaus valios nepakanka pati savaime, nebent taip pat Dievo gailestingumas.“ Tuo pačiu ženklu Dievo gailestingumas nepakanka pats savaime, nebent taip pat žmogaus valia. Bet jei teisingai sakome, kad „ne nuo žmogaus norėjimo ar bėgimo, bet nuo Dievo gailestingumo“, nes žmogaus valia viena nepakanka, kodėl tad priešingai neteisingai sakoma: „Ne nuo Dievo gailestingumo, bet nuo žmogaus norėjimo“, nes Dievo gailestingumas pats vienas nepakanka? Dabar iš tikrųjų joks krikščionis nedrįstų sakyti: „Ne nuo Dievo gailestingumo, bet nuo žmogaus norėjimo“, kad aiškiai neprieštarautų apaštalui. Išvada tad lieka, kad šis posakis: „Ne žmogaus norėjimo ar bėgimo, bet Dievo gailestingumo“, turi būti suprantamas kaip reiškiantis, kad visas procesas priskiriamas Dievui, kuris tiek paruošia valią gauti dievišką pagalbą, tiek padeda valiai, kuri taip paruošta.

Nes žmogaus gera valia ateina prieš daugelį kitų Dievo dovanų, bet ne visas. Viena dovanų, kurios ji neanteceduoja, yra – pati ji! Tad Šventoje Iškalboje skaitome abu: „Jo gailestingumas eina prieš mane“, ir taip pat „Jo gailestingumas seks mane.“ Ji predisponuoja žmogų prieš jam norint, kad paskatintų jo norą. Ji seka norėjimo aktą, kad noras nebūtų nusivylęs. Kitaip kodėl mes raginami melstis už savo priešus, kurie aiškiai dabar nenori gyventi pamaldžiai, nebent kad Dievas net dabar veikia juose ir jų valiose? Arba vėl, kodėl raginami prašyti, kad gautume, nebent kad Tas, kuris duoda mums tai, ką norime, yra tas, per kurį įvyksta, kad norime? Meldžiame už priešus tad, kad Dievo gailestingumas eitų prieš juos, kaip eina prieš mus; meldžiame už save, kad jo gailestingumas sektų mus.

X SKYRIUS. Jėzus Kristus Tarpininkas

33 Tad taip žmogiškoji giminė buvo surišta teisingame likime ir visi žmonės buvo pykčio vaikai. Apie šį pyktį parašyta: „Nes visos mūsų dienos iššvaistytos; mes sugadinti tavo pyktyje; mūsų metai atrodo kaip voratinklis.“ Taip pat Jobas kalbėjo apie šį pyktį: „Moteris gimęs žmogus trumpų dienų ir pilnas rūpesčių.“ Ir net Viešpats Jėzus pasakė apie tai: „Tas, kuris tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, bet tas, kuris netiki, neturi gyvenimo. Vietoj to, Dievo pyktis lieka jame.“ Jis nesako „Jis ateis“, bet „Dabar lieka.“ Iš tiesų kiekvienas žmogus gimsta į šią būklę. Todėl apaštalas sako: „Nes ir mes buvome prigimtimi pykčio vaikai kaip kiti.“ Kadangi žmonės yra šiame pykčio būvyje per originalią nuodėmę – būklę, kuri tapo dar sunkesnė ir žalingesnė, kai jie pridėjo daugiau ir blogesnių nuodėmių – reikalingas Tarpininkas; tai yra Sutaikintojas, kuris siūlydamas unikalią auką, kurios visos Įstatymo ir Pranašų aukos buvo šešėliai, nuramintų tą pyktį. Tad apaštalas sako: „Nes jei, kai buvome priešai, buvome sutaikinti su Dievu per jo Sūnaus mirtį, dar labiau dabar, būdami sutaikinti per jo kraują, būsime išgelbėti nuo pykčio per jį.“ Tačiau kai sakoma, kad Dievas pyksta, tai nereiškia jokio tokio sutrikimo jame, kaip yra pykstančio žmogaus sieloje. Jo verdiktas, kuris visada teisingas, ima vardą „pyktis“ kaip terminą pasiskolintą iš žmogiškų jausmų kalbos. Tai tad Dievo malonė per Jėzų Kristų mūsų Viešpatį – kad esame sutaikinti su Dievu per Tarpininką ir gauname Šventąją Dvasią, kad galėtume būti pakeisti iš priešų į sūnus, „nes kiek daug vedami Dievo Dvasios, jie Dievo sūnūs“.

34 Užtruktų per ilgai pasakyti viską, kas būtų tikrai verta šio Tarpininko. Iš tiesų žmonės negali tinkamai kalbėti apie tokius dalykus. Nes kas gali išskleisti pakankiai įtikinamai šį pareiškimą, kad „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“, kad mes tad tikėtume „vieninteliu Dievo Tėvo Sūnumi Visagaliu, gimusiu iš Šventosios Dvasios ir Mergelės Marijos.“ Tačiau iš tiesų tiesa, kad Žodis tapo kūnu, kūnas prisiimtas Dievybės, ne Dievybė pakeista į kūną. Žinoma, terminu „kūnas“ turėtume čia suprasti „žmogų“, išraišką, kur dalis žymi visumą, kaip sakoma: „Nes per įstatymo darbus joks kūnas nebus pateisintas“, kas reiškia, joks žmogus nebus pateisintas. Tačiau tikrai turime sakyti, kad tame prisiėmime nieko netrūko624, kas priklauso žmogiškajai prigimčiai.

Bet tai buvo prigimtis visiškai laisva nuo visos nuodėmės pančių. Tai nebuvo prigimtis gimusi iš abiejų lyčių su kūniškais geismais, su nuodėmės našta, kurios kaltė nuplaunama regeneracijoje. Vietoj to, tai buvo prigimties rūšis, kuri tinkamai gimtų iš mergelės, suvokta jos motinos tikėjimu, o ne kūniškais geismais. Dabar jei jos gimdoje mergystė būtų sunaikinta, jis tada nebūtų gimęs iš mergelės. Tada būtų klaidinga (kas neįsivaizduojama) visai Bažnyčiai išpažinti jį „gimusį iš Mergelės Marijos“. Tai Bažnyčia, kuri, mėgdžiodama jo motiną, kasdien gimdo jo narius, bet lieka mergelė. Skaitykite, jei norite, mano laišką apie Šventosios Marijos mergystę, parašytą tam garsiam vyrui Volusianui, kurį miniu su pagarba ir meile.

35 Kristus Jėzus, Dievo Sūnus, tad yra tiek Dievas, tiek žmogus. Jis buvo Dievas prieš visas amžinybes; jis žmogus šiame mūsų amžiuje. Jis Dievas, nes Dievo Žodis, nes „Žodis buvo Dievas.“ Tačiau jis taip pat žmogus, nes jo Asmenybės vienybėje racionalioji siela ir kūnas sujungti su Žodžiu.

Tad kiek jis Dievas, jis ir Tėvas yra vienas. Tačiau kiek jis žmogus, Tėvas didesnis už jį. Kadangi jis buvo Dievo vienintelis Sūnus – ne malone, bet prigimtimi – kad jis iš tiesų būtų visos malonės pilnatvė, jis taip pats tapo Žmogaus Sūnumi – ir tačiau buvo vienoje prigimtyje taip pat kaip kitoje, vienas Kristus. „Nes būdamas Dievo pavidale, jis nelaikė pažeidimu būti tuo, kuo buvo prigimtimi, Dievo lygiu. Tačiau jis ištuštino save, priimdamas tarno pavidalą“, tačiau nei prarasdamas, nei mažindamas Dievo pavidalą. Tad jis tapo mažesnis ir liko lygus, ir abu šie vienybėje, kaip sakėme anksčiau. Bet jis vienas iš šių, nes Žodis; kitas, nes buvo žmogus. Kaip Žodis, jis Tėvo lygius; kaip žmogus, mažesnis. Jis vienas Dievo Sūnus ir tuo pačiu metu Žmogaus Sūnus; vienas Žmogaus Sūnus ir tuo pačiu metu Dievo Sūnus. Tai nėra du Dievo sūnūs, vienas Dievas ir kitas žmogus, bet vienas Dievo Sūnus – Dievas be pradžios, žmogus su aiškia pradžia – mūsų Viešpats Jėzus Kristus.

XI SKYRIUS. Įsikūnijimas kaip pagrindinis Dievo malonės veiksmo pavyzdys

36 Šioje Dievo malonėje aukščiausiai akivaizdi, giriama didinga ir matoma mada; nes ką žmogiškoji prigimtis žmoguje Kristuje nusipelnė, kad ji, o ne kita, būtų prisiimta į Dievo vienintelio Sūnaus Asmenybės vienybę? Kokios geros valios, kokie uolūs siekiai, kokie geri darbai prieš tai prisiėmimą, kuriuo tas konkretus žmogus nusipelnė tapti viena Asmenybe su Dievu? Ar jis buvo žmogus prieš sąjungą, ir ši singuliari malonė duota jam kaip ypač nusipelniusiam prieš Dievą? Žinoma ne! Nes nuo momento, kai pradėjo būti žmogus, tas žmogus pradėjo būti niekas kitas, tik Dievo Sūnus, vienintelis Sūnus, ir tai nes Žodis Dievo prisiimdamas jį tapo kūnu, bet vis dar užtikrintai liko Dievu. Kaip kiekvienas žmogus yra asmeninė vienybė – tai yra racionalios sielos ir kūno vienybė – taip ir Kristus asmeninė vienybė: Žodis ir žmogus.

Kodėl tad turėtų būti tokia didelė šlovė žmogiškajai prigimčiai – ir tai neabejotinai malonės aktas, j oks nuopelnas ne prieš tai, nebent kad tie, kurie svarsto tokį klausimą ištikimai ir blaiviai, galėtų čia turėti aiškų Dievo didelės ir vienintelės malonės pasireiškimą, ir tai tam, kad suprastų, kaip jie patys pateisinami iš savo nuodėmių ta pačia malone, kuri padarė taip, kad žmogus Kristus neturėjo galios nuodėmei? Tad iš tiesų angelas pasveikino jo motiną skelbdamas jai ateitį gimimą: „Sveika, – pasakė jis, – pilna malonės.“ Ir netrukus po to: „Tu radai malonę pas Dievą.“ Ir tai buvo pasakyta apie ją, kad ji pilna malonės, nes turėjo būti savo Viešpaties motina, iš tiesų visų Viešpaties. Tačiau apie patį Kristų, kai evangelistas Jonas pasakė: „Ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“, pridūrė: „ir mes matėme jo šlovę, šlovę kaip vienintelio Sūnaus iš Tėvo, pilną malonės ir tiesos.“ Kai pasakė: „Žodis tapo kūnu“, tai reiškia „Pilnas malonės.“ Kai taip pat pasakė: „Vienatinio Tėvo šlovė“, tai reiškia „Pilnas tiesos.“ Iš tiesų tai Tiesa pati, Dievo vienintelis gimęs Sūnus – ir vėl, tai ne malone, bet prigimtimi – kuris malone prisiėmė žmogiškąją prigimtį į tokią asmeninę vienybę, kad pats tapo Žmogaus Sūnumi.

37 Tas pats Jėzus Kristus, Dievo vienas ir vienintelis Sūnus mūsų Viešpats, gimė iš Šventosios Dvasios ir Mergelės Marijos. Dabar akivaizdu, Šventoji Dvasia yra Dievo dovana, dovana, kuri pati lygi Davėjui; tad Šventoji Dvasia yra Dievas taip pat, ne menkesnė už Tėvą ir Sūnų. Dabar ką tai reiškia, kad Kristaus gimimas jo žmogiškosios prigimties atžvilgiu buvo iš Šventosios Dvasios, išskyrus kad tai taip pat buvo malonės darbas?

Nes kai Mergelė klausė angelo būdo, kuriuo tai, ką jis skelbė, įvyks (nes ji nepažino vyro), angelas atsakė: „Šventoji Dvasia ateis ant tavęs ir Aukščiausiojo galia užtemdys tave; tad Šventasis, kuris gims iš tavęs, bus vadinamas Dievo Sūnumi.“ Ir kai Juozapas norėjo ją paleisti, įtardamas svetimavimą (nes žinojo, kad ji nėščia ne nuo jo), gavo panašų atsakymą iš angelo: „Nebijok paimti Marijos kaip savo žmonos; nes tai, kas joje suvokta, yra iš Šventosios Dvasios“ – tai yra „Tai, ką įtari iš kito vyro, yra iš Šventosios Dvasios.“

XII SKYRIUS. Šventosios Dvasios vaidmuo

38 Ar tad turime sakyti, kad Šventoji Dvasia yra Kristaus žmogiškosios prigimties Tėvas, taip kad kaip Dievas Tėvas gimdė Žodį, taip Šventoji Dvasia gimdė žmogiškąją prigimtį, ir iš abiejų prigimčių Kristus tapo vienas, Dievo Tėvo Sūnus kaip Žodis, Šventosios Dvasios Sūnus kaip žmogus? Ar manome, kad Šventoji Dvasia yra jo Tėvas per gimdymą iš Mergelės Marijos? Kas drįstų sakyti tokį dalyką? Nė-ra reikalo rodyti argumentais, kiek daug absurdiškų pasekmių tokia idėja turi, kai pati savaime tokia absurdiška, kad jokio tikinčiojo ausis negali pakęsti girdėti. Iš tiesų tad, kaip išpažįstame mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris yra Dievas iš Dievo, bet gimęs kaip žmogus iš Šventosios Dvasios ir Mergelės Marijos, yra kiekvienoje prigimtyje (tiek dieviškoje, tiek žmogiškoje) vienintelis Dievo Tėvo Visagalio Sūnus, iš kurio kyla Šventoji Dvasia.

Kaip tad sakome, kad Kristus gimė iš Šventosios Dvasios, jei Šventoji Dvasia jo negimdė? Ar nes jis padarė jį? Tai galėtų būti, nes per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų – Dievo pavidale – visi dalykai buvo padaryti. Tačiau kiek jis žmogus, jis pats buvo padarytas, kaip apaštalas sako: „Jis padarytas iš Dovydo sėklos pagal kūną.“ Bet kadangi ta būtybė, kurią Mergelė suvokė ir pagimdė, nors susijusi tik su Sūnaus Asmenybe, buvo padaryta visos Trejybės – nes Trejybės darbai neskiriami – kodėl Šventoji Dvasia vadinama Ta, kuri padarė? Ar galbūt kad kai bet kuris iš Trijų minimas ryšyje su kažkokiu dievišku veiksmu, visa Trejybė suprantama kaip įtraukta į tą veiksmą? Tai tiesa ir gali būti parodyta pavyzdžiais, bet neturėtume per ilgai užsibūti prie tokio sprendimo.

Nes kas vis dar mums rūpi yra, kaip gali būti pasakyta „Gimęs iš Šventosios Dvasios“, kai jis jokiu būdu nėra Šventosios Dvasios Sūnus? Dabar vien nes Dievas padarė šį pasaulį, negalima sakyti, kad pasaulis yra Dievo sūnus ar kad jis „gimęs“ iš Dievo. Veikiau sakoma, kad jis buvo „padarytas“ ar „sukurtas“ ar „įkurtas“ ar „įtvirtintas“ jo, ar kaip kitaip norėtųsi kalbėti apie tai. Tad kai išpažįstame „Gimęs iš Šventosios Dvasios ir Mergelės Marijos“, prasme, kuria jis nėra Šventosios Dvasios Sūnus ir vis dėlto Mergelės Marijos sūnus, kai gimė tiek iš jo, tiek iš jos, sunku paaiškinti. Bet nėra abejonės dėl fakto, kad jis negimė iš jo kaip Tėvo, kaip gimė iš jos kaip motinos.

39 Todėl neturėtume pripažinti, kad kas gimsta iš kažko, tad turėtų būti vadinamas to dalyko sūnumi. Tegul praeina faktą, kad sūnus „gimsta“ iš vyro kitokia prasme nei plaukas ar utėlė ar pilvo kirminas – nė vienas iš šių nėra sūnus. Tegul praeina šiuos dalykus, nes jie netinkama analogija tokiame dideliame reikale. Tačiau tikra, kad tie, kurie gimsta iš vandens ir Šventosios Dvasios, niekas tinkamai nevadintų vandens sūnumis. Bet prasminga vadinti juos Dievo Tėvo ir Motinos Bažnyčios sūnumis. Tad tad tas, gimęs iš Šventosios Dvasios, yra Dievo Tėvo sūnus, ne Šventosios Dvasios.

Ką sakėme apie plauką ir kitus dalykus, turi tiek relevancijos, kad primena mums, kad ne viskas, kas „gimsta“ iš kažko, sakoma esąs „sūnus“ tam, iš kurio „gimsta“. Lygiai taip neseka, kad tie, kurie vadinami kažkieno sūnumis, visada sakoma gimę iš jo, nes yra kai kurie, kurie įvaikinti. Net tie, kurie vadinami „Gehenos sūnumis“, nėra gimę iš jos, bet skirti jai, kaip Karalystės sūnūs skirti tai.

40 Tad kadangi dalykas gali „gimti“ iš kažko kito, bet ne sūnaus madoje, ir atvirkščiai, nes ne kiekvienas, vadinamas sūnumi, gimsta iš to, kurio sūnumi vadinamas – tai pats būdas, kuriuo Kristus „gimė“ iš Šventosios Dvasios (bet ne kaip sūnus), ir iš Mergelės Marijos kaip sūnus – tai rodo mums Dievo malonę, kuria tam tikra žmogiškoji asmuo, joks nuopelnas ne prieš tai, pačioje egzistencijos pradžioje buvo sujungtas su Dievo Žodžiu tokioje asmeninėj vienybėje, kad tas pats, kuris Žmogaus Sūnus, būtų Dievo Sūnus, ir tas, kuris Dievo Sūnus, būtų Žmogaus Sūnus. Tad jo žmogiškosios prigimties prisiėmime malonė tapo natūrali tai prigimčiai, neleidžiant jokios galios nuodėmei. Tai kodėl malonė žymima Šventąja Dvasia, nes jis pats taip tobulai Dievas, kad taip pat vadinamas Dievo Dovana. Vis dėlto tinkamai kalbėti apie tai – net jei galėtų – reikalautų labai ilgo aptarimo.

XIII SKYRIUS. Krikštas ir originalioji nuodėmė

41 Kadangi jis buvo pagimdytas ir suvoktas jokio kūniško apetito malonume – ir tad neturėjo originalios nuodėmės pėdsako – jis buvo Dievo malone (veikiančia nuostabiu ir neišsakomu būdu) sujungtas ir suvienytas asmeninėje vienybėje su Tėvo vieninteliu gimęs Žodžiu, Sūnumi ne malone, bet prigimtimi. Ir nors jis pats nepadarė jokios nuodėmės, tačiau dėl „nuodėmingo kūno panašumo“, kuriame atėjo, jis pats vadinamas nuodėme ir padarytas auka nuodėmių nuplovimui.

Iš tiesų pagal senąjį įstatymą aukos už nuodėmes dažnai vadinamos nuodėmėmis. Tačiau tas, kurio tos aukos buvo tik šešėliai, pats iš tikrųjų padarytas nuodėme. Tad kai apaštalas pasakė: „Kristaus labui meldžiame jus susitaikinti su Dievu“, jis tiesiai pridūrė: „Tą, kuris nežinojo nuodėmės, jis padarė nuodėme už mus, kad mes taptume Dievo teisumu jame.“ Jis nesako, kaip skaitome kai kuriuose defektyviuose kopijose: „Tas, kuris nežinojo nuodėmės, padarė nuodėmę už mus“, kaip jei Kristus pats padarė nuodėmę mūsų labui. Veikiau sako: „Kristus, kuris nežinojo nuodėmės, jis Dievas padarė nuodėme už mus.“ Dievas, su kuriuo turime susitaikyti, tad padarė jį nuodėmės auka, kuria galime susitaikyti.

Jis pats tad yra nuodėmė, kaip mes patys esame teisumas – ne mūsų pačių, bet Dievo, ne savyje, bet jame. Kaip jis buvo nuodėmė – ne savo, bet mūsų, įsišaknijusi ne savyje, bet mumyse – taip jis parodė per nuodėmingo kūno panašumą, kuriame nukryžiuotas, kad kadangi nuodėmė nebuvo jame, jis galėtų tad mirti nuodėmei mirtimi kūne, kuris buvo „nuodėmės panašumas“. Ir kadangi jis niekada negyveno senu nuodėmės būdu, jis galėtų savo prisikėlime žymėti naują gyvenimą, kuris mūsų, kuris pavasarį atgyja iš senos mirties, kuria buvome mirę nuodėmei.

42 Tai didžiojo krikšto sakramento prasmė, švenčiama tarp mūsų. Visi, kurie pasiekia šią malonę, miršta nuodėmei – kaip jis pats sakoma miręs nuodėmei, nes mirė kūne, tai yra „nuodėmės panašume“ – ir jie tad gyvi būdami atgimę krikšto šrifte, kaip jis prisikėlė iš kapo. Tai atvejis nesvarbu kokio kūno amžiaus.

43 Nes ar naujagimis kūdikis, ar senyvas senukas – nes niekas neturėtų būti uždraustas nuo krikšto – taip pat nėra tokio, kuris nemirtų nuodėmei krikšte. Kūdikiai miršta tik originaliai nuodėmei; suaugusieji visoms toms nuodėmėms, kurias pridėjo per savo blogą gyvenimą prie naštos, kurią atsinešė gimdami.

44 Bet net šie dažnai sakoma miršta nuodėmei, kai be abejonės miršta ne vienai, bet daugeliui nuodėmių ir visoms nuodėmėms, kurias patys jau padarė mintimi, žodžiu ir darbu. Iš tikrųjų naudojant singularų skaičių dažnai žymimas pluralus, kaip poetas pasak, „Ir jie pripildo pilvą ginkluotu kariu“, nors tai darė su daug kariais. Ir mūsų Šventraščiuose skaitome: „Tad melskitės Viešpačiui, kad paimtų nuo mūsų gyvatę.“ Nesako „gyvates“, kaip galėtų, nes jie kentėjo nuo daug gyvačių. Yra be to nesuskaičiuojama daugybė kitų tokių pavyzdžių.

Tačiau kai originalioji nuodėmė žymima pluralu, kaip sakome, kai kūdikiai krikštijami „nuodėmių atleidimui“, vietoj „nuodėmės atleidimui“, tada turime atvirkštinę išraišką, kur singularas išreikštas pluralu. Tad Evangelijoje sakoma apie Erodo mirtį: „Nes mirę tie, kurie ieškojo vaiko gyvybės“; nesako „Jis miręs.“ Ir Išėjime: „Jie padarė, – sako Mozė, – sau aukso dievus“, kai padarė vieną veršį. Ir apie šį veršį sakė: „Tai tavo dievai, Izraeli, kurie išvedė tave iš Egipto žemės“, čia taip pat pluralas už singularą.

45 Vis dėlto net toje vienoje nuodėmėje – kuri „įėjo į pasaulį per vieną žmogų ir taip pasklido visiems žmonėms“, ir dėl kurios kūdikiai krikštijami – galima atpažinti nuodėmių pluralumą, jei ta vienintelė nuodėmė padalinta, taip sakant, į atskirus elementus. Nes joje yra puikybė, nes žmogus pasirinko būti po savo valdžia, o ne Dievo; ir šventvagystė taip pat, nes žmogus nepripažino Dievo; ir žmogžudystė, nes jis metė save į mirtį; ir dvasinė paleistuvystė, nes žmogiškojo proto vientisumas sugadintas gyvatės gundymo; ir vagystė, nes uždraustas vaisius pagrobtas; ir godumas, nes jis alkjo daugiau nei turėtų pakaktų jam – ir kokios kitos nuodėmės galėtų būti atrastos kruopščioje to vienos nuodėmės analizėje.

46 Taip pat sakoma – ir ne be pagrindo – kad kūdikiai įtraukti į savo tėvų nuodėmes, ne tik pirmosios poros, bet net savo pačių, iš kurių gimė. Iš tiesų tas dieviškas sprendimas: „Aš aplankysiu tėvų nuodėmes jų vaikams“, tikrai taikomas jiems prieš jiems ateinant į Naująją Sandorą per regeneraciją. Ši Sandora buvo pranašauta Ezechielio, kai pasakė, kad sūnūs neturėtų nešti tėvų nuodėmių, nei patarlė daugiau taikoma Izraelyje: „Mūsų tėvai valgė rūgščias vynuoges ir vaikų dantys sustingo.“

Tai kodėl kiekvienas iš jų turi būti atgimęs, kad per tai būtų atleistas nuo bet kokios nuodėmės, kuri buvo jame gimimo metu. Nes nuodėmės, padarytos blogu elgesiu po gimimo, gali būti išgydytos atgaila – kaip iš tiesų matome nutinkant net po krikšto. Nes nauja gimimas regeneratio nebūtų įsteigtas, nebent pirmas gimimas generatio būtų užterštas – ir tokia laipsniu, kad vienas gimęs net iš teisėtos santuokos pasakė: „Aš buvau suvoktas neteisybėse; ir nuodėmėse mano motina maitino mane savo įsčiose.“ Nei pasakė „neteisybėje“ ar „nuodėmėje“, kaip galėtų teisingai; veikiau pasirinko sakyti „neteisybėse“ ir „nuodėmėse“, nes kaip paaiškinau aukščiau, tiek daug nuodėmių toje vienoje nuodėmėje – kuri perėjo į visus žmones ir buvo tokia didelė, kad žmogiškoji prigimtis pakeista ir per ją atvesta po mirties būtinybe – ir taip pat nes yra kitų nuodėmių, kaip tėvų, kurios net jei negali pakeisti mūsų prigimties taip pat, vis tiek įtraukia vaikus į kaltę, nebent dieviškoji malonė ir Dievo gailestingumas įsiterptų.

47 Bet kito tėvų nuodėmių reikale, tų, kurie stovi kaip protėviai nuo Adomo iki savo pačių tėvų, gali kilti klausimas: ar žmogus gimime įtrauktas į visų savo protėvių blogus darbus ir jų padaugintas originalias nuodėmes, taip kad vėliau gimęs blogesnėje būklėje gimsta; ar dėl to Dievas grasina aplankyti tėvų nuodėmes iki – bet ne toliau – trečios ir ketvirtos kartos, nes savo gailestingume nenori tęsti savo pykčio už tai. Ne jo tikslas, kad tie, kuriems neduota regeneracijos malonė, būtų sutraiškyti po per sunkia našta savo amžiname pasmerkime, kaip būtų jei būtų įpareigoti nešti kaip originalią kaltę visas savo protėvių nuodėmes nuo žmogaus giminės pradžios ir mokėti už jas pelnytą bausmę. Ar dar kitas sprendimas tokiai sunkiai problemai galėtų ar negalėtų būti rastas kruopštesniu Šventojo Rašto ieškojimu ir interpretacija, nedrįstu skubotai tvirtinti.

XIV SKYRIUS. Kristaus tarpininkavimo darbo paslaptys (48-49) ir pateisinimas (50-55)

48 Ta viena nuodėmė, tačiau padaryta tokioje didelėje laimės aplinkoje, pati buvo tokia didelė, kad per ją viename žmoguje visa žmogiškoji giminė buvo originaliai ir, taip sakant, radikaliai pasmerkta. Ji negali būti atleista ir nuplauta, išskyrus per „vieną tarpininką tarp Dievo ir žmonių, žmogų Kristų Jėzų“, kuris vienas galėjo gimti taip, kad nereikėtų būti atgimęs.

49 Jie nebuvo atgimę, tie, kurie buvo pakrikštyti Jono krikštu, kuriuo ir pats Kristus buvo pakrikštytas. Veikiau jie buvo paruošti šio pirmtako tarnyste, kuris sakė: „Paruoškite kelią Viešpačiui“, Jam, kuriame viename jie galėjo būti atgimę.

Nes jo krikštas nėra tik su vandeniu, kaip Jono buvo, bet su Šventąja Dvasia taip pat. Tad kas tik tiki Kristų, atgimsta ta pačia Dvasia, iš kurios ir Kristus gimė, nereikalingas būti atgimusiu. Tai priežastis Tėvo Balso, pasakytas virš jo per jo krikštą: „Šiandien aš tave pagimdžiau“, kas nurodė ne į tą konkrečią dieną, kuria jis buvo pakrikštytas, bet į tą „dieną“ nekintamos amžinybės, kad parodytų mums, kad šis Žmogus priklausė gimstančiojo Vienatinio Asmenybės Vienybei. Nes diena, kuri neprasideda vakarykštės dienos pabaiga nei baigiasi rytdienos pradžia, iš tiesų yra amžina „šiandien“.

Todėl jis pasirinko būti pakrikštytas vandenyje per Joną, ne tam, kad nuplautų savo nuodėmę, bet kad parodytų savo didelį nuolankumą. Iš tiesų krikštas rado nieko jame nuplauti, kaip mirtis rado nieko bausti. Tad autentiškame teisingume, o ne smurtine galia velnias buvo įveiktas ir nugalėtas: nes kaip jis neteisingiausiai nužudė Tą, kuris jokiu būdu nenusipelnė mirties, taip pat teisingiausiai prarado tuos, kuriuos teisingai laikė vergovėje kaip bausmę už jų nuodėmes. Todėl Jis prisiėmė tiek krikštą, tiek mirtį, ne iš gailesčio būtinybės, bet per savo laisvą gailestingumo aktą – kaip dalį apibrėžto plano, kuriuo Vienas galėtų pašalinti pasaulio nuodėmę, kaip vienas žmogus atnešė nuodėmę į pasaulį, tai yra visą žmogiškąją giminę.

50 Yra skirtumas tačiau. Pirmasis žmogus atnešė nuodėmę į pasaulį, o Šis pašalino ne tik tą vieną nuodėmę, bet ir visas kitas, kurias rado pridėtas prie jos. Todėl apaštalas sako: „Ir malonės dovana nėra kaip to, kuris nusidėjo, poveikis: nes sprendimas už tą vieną nusižengimą buvo pasmerkimas; bet malonės dovana yra už daugelį nusižengimų ir atneša pateisinimą.“ Dabar aišku, kad viena originaliai paveldėta nuodėmė, net jei ji būtų vienintelė įtraukta, daro žmones kaltus pasmerkimui. Tačiau malonė pateisina žmogų už daugelį nusižengimų, tiek nuodėmę, kurią jis originaliai paveldėjo bendrai su visais kitais, tiek nuodėmių gausybę, kurias pats padarė.

51 Tačiau kai apaštalas netrukus po to sako: „Todėl kaip vieno žmogaus nusižengimas vedė visus žmones į pasmerkimą, taip ir vieno žmogaus teisumas veda visus žmones į gyvenimo pateisinimą“, jis pakankamai nurodo, kad kiekvienas gimęs iš Adomo yra pavaldus pasmerkimui, ir niekas, nebent atgimęs iš Kristaus, nėra laisvas nuo tokio pasmerkimo.

52 Ir po šio bausmės per vieną žmogų ir malonės per Kitą aptarimo, kaip jis laikė pakankamu tai epistolės daliai, apaštalas pereina prie švento krikšto didžiosios paslapties Kristaus kryžiuje kalbėjimo, ir daro tai taip, kad suprastume nieko kito Kristaus krikšte, nei Kristaus mirties panašumą. Kristaus nukryžiavimo mirtis nėra niekas kitas, nei nuodėmių atleidimo panašumas – taip kad ta pačia prasme, kuria mirtis tikra, taip ir mūsų nuodėmių atleidimas tikras, ir ta pačia prasme, kuria jo prisikėlimas tikras, taip ir mumyse autentiškas pateisinimas.

Jis klausia: „Ką tad sakysime? Ar liksime nuodėmėje, kad malonė gausėtų?“ – nes anksčiau pasakė: „Bet kur nuodėmė gausėjo, malonė dar labiau gausėjo.“ Ir todėl pats kėlė klausimą, ar dėl malonės gausos, kuri seka nuodėmę, turėtų tada likti nuodėmėje. Bet atsako: „Dievas draudžia!“ ir priduria: „Kaip mes, kurie mirę nuodėmei, galime dar gyventi joje?“ Tada, kad parodytų, kad esame mirę nuodėmei: „Ar nežinote, kad visi mes, kurie buvome pakrikštyti Kristuje Jėzuje, buvome pakrikštyti į jo mirtį?“

Jei tad faktas, kad esame pakrikštyti į Kristaus mirtį, rodo, kad esame mirę nuodėmei, tada tikrai kūdikiai, kurie krikštijami Kristuje, miršta nuodėmei, nes jie krikštijami į jo pačią mirtį. Nes nėra išimties posakyje: „Visi mes, kurie pakrikštyti į Kristų Jėzų, esame pakrikštyti į jo mirtį.“ Ir šio poveikis yra parodyti, kad esame mirę nuodėmei.

Tačiau kokiai nuodėmei kūdikiai miršta būdami atgimę, išskyrus tą, kurią paveldi gimdami? Kas seka epistole taip pat priklauso šiam: „Todėl buvome palaidoti su juo per krikštą į mirtį; kad kaip Kristus buvo prikeltas iš mirusiųjų per Tėvo šlovę, taip ir mes eitume gyvenimo naujume. Nes jei buvome suvienyti su juo jo mirties panašume, būsime ir jo prisikėlimo panašume, žinodami tai, kad mūsų senasis žmogus nukryžiuotas su juo, kad nuodėmės kūnas būtų sunaikintas, kad nuo šiol netarnautume nuodėmei. Nes tas, kuris miręs, išlaisvintas nuo nuodėmės. Dabar jei mirę su Kristumi, tikime, kad ir gyvensime su juo: žinodami, kad Kristus, prikeltas iš mirusiųjų, daugiau nemiršta; mirtis daugiau nevaldo jo. Nes mirtis, kuria mirė, mirė nuodėmei kartą visam; bet gyvenimas, kurį gyvena, gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, bet gyvais Dievui per Kristų Jėzų.“

Dabar jis buvo pradėjęs įrodyti, kad neturėtume tęsti nuodėmėje, kad malonė gausėtų, ir pasakė: „Jei mirę nuodėmei, kaip tad gyvensime joje?“ Ir tada parodyti, kad esame mirę nuodėmei, pridūrė: „Ar nežinote, kad kiek mūsų buvo pakrikštyta į Jėzų Kristų, buvo pakrikštyta į jo mirtį?“ Tad jis užbaigia passage kaip pradėjo. Iš tiesų jis įvedė Kristaus mirtį, kad pasakytų, kad net jis mirė nuodėmei. Kokiai nuodėmei, išskyrus kūno, kuriame egzistavo, ne kaip nusidėjėlis, bet „nuodėmės panašume“ ir kuri tad vadinama nuodėmės vardu? Tad tiems, pakrikštytiems į Kristaus mirtį – į kurią ne tik suaugusieji, bet ir kūdikiai krikštijami – sako: „Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, bet gyvais Dievui Kristuje Jėzuje.“

53 Kad ir kas buvo padaryta Kristaus nukryžiavime, jo palaidojime, jo prisikėlime trečią dieną, jo žengime į dangų, jo sėdėjime Tėvo dešinėje – visi šie dalykai buvo padaryti taip, kad ne tik žymėtų jų mistines prasmes, bet ir tarnautų kaip modelis krikščioniškam gyvenimui, kurį vedame čia žemėje. Tad apie jo nukryžiavimą pasakyta: „Ir tie, kurie yra Jėzaus Kristaus, nukryžiavo savo kūną su aistromis ir geismais“; ir apie jo palaidojimą: „Nes esame palaidoti su Kristumi per krikštą į mirtį“; apie jo prisikėlimą: „Kadangi Kristus prikeltas iš mirusiųjų per Tėvo šlovę, taip ir mes eitume su juo gyvenimo naujume“; apie jo žengimą ir sėdėjimą Tėvo dešinėje: „Bet jei prisikėlėte su Kristumi, ieškokite to, kas viršuje, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Mąstykite apie tai, kas viršuje, ne apie tai, kas žemėje. Nes mirėte, ir jūsų gyvenimas paslėptas su Kristumi Dieve.“

54 Dabar ką tikime apie Kristaus ateities veiksmus, nes išpažįstame, kad jis vėl ateis iš dangaus teisti gyvų ir mirusių, nepriklauso šiam mūsų gyvenimui, kaip gyvename jį čia žemėje, nes tai priklauso ne jo jau padarytiems darbams, bet tam, ką darys amžiaus pabaigoje. Į tai apaštalas nurodo ir priduria: „Kai Kristus, kuris yra jūsų gyvenimas, pasirodys, tada ir jūs pasirodysite su juo šlovėje.“

55 Yra du būdai interpretuoti tvirtinimą, kad jis „teisis gyvus ir mirusius“. Viena vertus, galime suprasti „gyvus“ kaip tuos, kurie dar nemirę, bet bus rasti gyvi kūne, kai jis ateis; ir „mirusius“ kaip tuos, kurie paliko kūną ar paliks prieš jo atėjimą. Kita vertus, „gyvieji“ gali reikšti „teisuosius“, o „mirusieji“ „neteisuosius“ – nes teisiuosius taip pat teisti, kaip ir neteisuosius. Nes kartais Dievo teismas perduodamas blogiui, kaip žodyje: „Bet tie, kurie darė bloga, išeis į prisikėlimo teismą.“ Ir kartais perduodamas gėriui, kaip žodyje: „Išgelbėk mane, Dieve, savo vardu ir teisk mane savo galia.“ Iš tiesų Dievo teismu daromas skirtumas tarp gėrio ir blogio, kad, išlaisvinti iš blogio ir nesunaikinti su blogadariais, geri būtų pastatyti jo dešinėje. Tai kodėl psalmininkas šaukė: „Teisk mane, Dieve“, ir, kaip paaiškindamas, ką pasakė: „ir gink mano bylą prieš bedievių tautą“.

XV SKYRIUS. Šventoji Dvasia (56) ir Bažnyčia (57-60)

56 Dabar, kai kalbėjome apie Jėzų Kristų, vienintelį Dievo Sūnų mūsų Viešpatį, trumpume, tinkančiame mūsų tikėjimo išpažinimui, tęsiame tvirtindami, kad tikime ir Šventąja Dvasia, kaip užbaigiančia Trejybę, kuri yra Dievas; ir po to prisimename savo tikėjimą „šventoje Bažnyčioje“. Per tai mums duodama suprasti, kad racionalioji kūrinija, priklausanti laisvajai Jeruzalei, turėtų būti minima pavaldžioje tvarkoje Kūrėjui, tai yra aukščiausiai Trejybei. Nes žinoma, viskas, kas pasakyta apie žmogų Kristų Jėzų, nurodo į gimstančiojo Vienatinio Asmenybės Vienybę.

Tad teisinga Credo tvarka reikalavo, kad Bažnyčia būtų pavaldi Trejybei, kaip namas pavaldus tam, kuris jame gyvena, šventykla Dievui ir miestas jo įkūrėjui. Per Bažnyčią čia suprantame visą Bažnyčią, ne tik dalį, kuri keliauja čia žemėje nuo saulės tekėjimo iki nusileidimo, garbindama Viešpaties vardą ir giedodama naują išlaisvinimo iš senosios nelaisvės giesmę, bet ir tą dalį, kuri danguje visada nuo kūrinijos laikėsi Dievo ir niekada nepatyrė nuopuolio blogybių. Ši dalis, sudaryta iš šventų angelų, lieka palaimoje ir duoda pagalbą, kaip pridera, kitai daliai, vis dar piligrimystėje. Nes abi dalys kartu sudarys vieną amžiną sutuoktinę, kaip net dabar jos viena meilės ryšyje – visa įsteigta tinkamam vieno Dievo garbinimui. Todėl nei visa Bažnyčia, nei jokia jos dalis nenori būti garbinama kaip Dievas nei būti Dievu kam nors, priklausančiam Dievo šventyklai – šventyklai, kuri statoma iš „dievų“, kuriuos nekurtas Dievas sukūrė. Todėl jei Šventoji Dvasia būtų kūrinys, o ne Kūrėjas, ji akivaizdžiai būtų racionalus kūrinys, nes tai aukščiausias kūrinijos lygių. Bet šiuo atveju ji nebūtų pastatyta tikėjimo taisyklėje prieš Bažnyčią, nes tada priklausytų Bažnyčiai, toje jos dalyje, kuri danguje. Ji neturėtų šventyklos, nes pati būtų šventykla. Tačiau iš tikrųjų ji turi šventyklą, apie kurią apaštalas kalba: „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra Šventosios Dvasios šventykla, kuri jumyse, kurią turite iš Dievo?“ Kitoje vietoje jis sako apie šį kūną: „Ar nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai?“ Kaip tad ji nėra Dievas, kuri turi šventyklą? Ar kaip gali būti mažesnė už Kristų, kurios nariai yra jo šventykla? Ne tai, kad ji turi vieną šventyklą ir Dievas kitą, nes tas pats apaštalas sako: „Ar nežinote, kad esate Dievo šventykla“, ir tada, kaip įrodydamas savo punktą, pridūrė: „ir kad Dievo Dvasia gyvena jumyse?“

Dievas tad gyvena savo šventykloje, ne tik Šventoji Dvasia, bet ir Tėvas bei Sūnus, kuris sako apie savo kūną – kuriame stovi kaip Bažnyčios Galva žemėje, „kad visur jis būtų pirmas“ – „Sunaikinkite šią šventyklą ir per tris dienas aš ją prikelsiu.“ Todėl Dievo šventykla – tai yra aukščiausios Trejybės kaip visumos – yra šventoji Bažnyčia, visuotina Bažnyčia danguje ir žemėje.

57 Bet ką galime tvirtinti apie tą Bažnyčios dalį danguje, išskyrus kad joje nėra randama jokio blogio, nei apostatų, nei vėl bus, nes nuo to laiko, kai „Dievas nepagailėjo nusidėjusių angelų“ – kaip rašo apaštalas Petras – „bet išmetęs juos, atidavė į tamsos kalėjimus pragare, laikyti teismo dienai“?

58 Vis dėlto kaip gyvenimas tvarkomas toje palaimingiausioje ir aukščiausioje visuomenėje? Kokie skirtumai rangais tarp angelų, kad nors visi vadinami bendru vardu „angelai“ – kaip skaitome Laiške hebrajams: „Bet kuriam iš angelų jis kada nors pasakė: ‘Sėdėk mano dešinėje’?„; ši išraiška aiškiai reiškia, kad visi angelai be išimties – vis dėlto ten yra archangelai taip pat? Vėl, ar šie archangelai turėtų būti vadinami „galybėmis“, kad eilutė: „Girkite jį visi jo angelai; girkite jį visos jo galybės“ reikštų tą patį kaip „Girkite jį visi jo angelai; girkite jį visi jo archangelai“? Arba kokie skirtumai reiškiami keturiais pavadinimais, kuriais apaštalas atrodo apima visą dangaus visuomenę: „Ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar galybės“? Tegul atsako į šiuos klausimus tie, kurie gali, jei iš tiesų gali įrodyti savo atsakymus. Sau prisipažįstu nežinojimą tokių dalykų. Net nesu tikras dėl kito klausimo: ar saulė, mėnulis ir visos žvaigždės priklauso tai pačiai dangaus visuomenei – nors atrodo niekas daugiau nei šviečiantys kūnai, be suvokimo ar supratimo.

59 Be to, kas gali paaiškinti kūnų rūšį, kuriais angelai pasirodė žmonėms, kad jie buvo ne tik matomi, bet ir apčiuopiami? Ir vėl, kaip jie, ne fizinio stimulo smūgiu, bet dvasine jėga, atneša tam tikrus regėjimus, ne fizinėms akims, bet dvasinėms proto akims, ar kalba kažką, ne ausims, kaip iš išorės, bet iš tikrųjų iš žmogaus sielos viduje, nes jie taip pat ten? Nes kaip parašyta pranašų knygoje: „Ir angelas, kuris kalbėjo manyje, pasakė man…“ Jis nesako „Kalbéjo man“, bet „Kalbéjo manyje“. Kaip jie pasirodo žmonėms miegant ir bendrauja per sapnus, kaip skaitome Evangelijoje: „Štai Viešpaties angelas pasirodė jam sapne, sakydamas…“? Per šiuos įvairius pateikimo būdus angelai atrodo nurodantys, kad neturi apčiuopiamų kūnų. Tačiau tai kelia labai sunkų klausimą: Kaip tad patriarchai plovė angelų kojas? Kaip taip pat Jokūbas kovojo su angelu tokiu apčiuopiamu būdu?

Klausti tokių klausimų ir spėlioti atsakymus, kaip galima, nėra nenaudingas spekuliacijos pratimas, kol aptarimas nuosaikus ir vengiama klaidos tų, kurie mano žiną tai, ko nežino.

XVI SKYRIUS. Problemos apie dangaus ir žemės Bažnyčios padalijimus

60 Svarbiau yra mokėti atskirti ir pasakyti, kada Šėtonas transformuojasi kaip šviesos angelas, kad per šią apgaulę nesuviliotų mus į žalingus aktus. Nes kai jis apgauna kūniškuosius pojūčius ir per tai nepasuka proto nuo to tikro ir teisingo sprendimo, kuriuo vedamas tikėjimo gyvenimas, nėra pavojaus religijai. Ar jei, apsimetęs geru, daro ar sako dalykus, kurie tiktų gerų angelų charakteriui, net jei tada tikime jį geru, klaida nėra pavojinga nei mirtina krikščioniškam tikėjimui. Bet kai per šias svetimas gudrybes pradeda vesti mus į savo kelius, tada reikalingas didelis budrumas jį atpažinti ir nesekti. Bet kiek mažai žmonių yra, kurie gali išvengti jo mirtinų strategemų, nebent Dievas veda ir saugo juos! Tačiau šio verslo sunkumas pats naudingas šiuo atžvilgiu: rodo, kad joks žmogus neturėtų dėti vilčių savyje, nei vienas žmogus kitame, bet visi, kurie Dievo, turėtų mesti vil tis ant jo. Ir kad pastarasis akivaizdžiai geriausias kursas mums, joks pamaldus žmogus neneigtų.

61 Tad ši Bažnyčios dalis, sudaryta iš šventų angelų ir Dievo galių, taps žinoma mums tokia, kokia yra iš tikrųjų, tik amžiaus pabaigoje, kai prisijungsime prie jos, kad kartu su ja turėtume amžiną palaimą. Bet kita dalis, kuri, atskirta nuo šios dangaus kompanijos, klajoja per žemę, geriau žinoma mums, nes esame joje ir nes ji sudaryta iš žmonių kaip mes patys. Tai dalis, kuri išpirkta iš visos nuodėmės per nekaltą Tarpininko kraują, ir jos šauksmas: „Jei Dievas už mus, kas prieš mus? Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus…“ Dabar Kristus nemirė už angelus. Bet vis dėlto kas buvo padaryta žmogui per jo mirtį žmogaus išpirkimui ir išlaisvinimui iš blogio, buvo padaryta ir angelams, nes per tai priešiškumas, sukeltas nuodėmės tarp žmonių ir angelų, pašalinamas ir draugystė atstatoma. Be to, šis žmonijos išpirkimas tarnauja taisyti griuvėsius, paliktus angeliško apostazės.

62 Žinoma, šventi angelai, mokomi Dievo – amžiname kurio tiesos kontempliacijoje jie palaiminti – žino, kiek žmogiškosios giminės reikalaujama užpildyti pilną tos sandraugos census. Tai kodėl apaštalas sako, kad „visi dalykai atstatomi vienybėje Kristuje, tiek dangaus, tiek žemės jame“. Danguje dalis iš tiesų atstatoma, kai skaičius prarastų iš angeliškos apostazės pakeičiamas iš žmonijos gretų. Žemėje dalis atstatoma, kai tie žmonės, predestinuoti amžinam gyvenimui, išpirkti iš senosios korupcijos būklės.

Tad per vieną auką, kurios daugybė įstatymo aukų buvo tik šešėliai, dangaus dalis sutaria su žemės dalimi ir žemė sutaikoma su dangumi. Todėl kaip tas pats apaštalas sako: „Nes patiko Dievui, kad visa pilnatvė gyventų jame ir per jį sutaikinti visus dalykus sau, sudarydamas taiką per jo kryžiaus kraują, ar tuos dalykus žemėje, ar danguje.“

63 Ši taika, kaip parašyta, „viršija visą supratimą“. Ji negali būti žinoma mums, kol neįeisime į ją. Nes kaip dangaus karalystė sutaria, išskyrus kartu su mumis; tai yra per sutarimą su mumis? Nes toje karalystėje visada taika, tiek tarp visos racionalių būtybių kompanijos, tiek tarp jų ir jų Kūrėjo. Tai taika, kuri, kaip sakoma, „viršija visą supratimą“. Bet akivaizdžiai tai reiškia mūsų supratimą, ne tų, kurie visada mato Tėvo veidą. Nes kad ir koks didelis mūsų supratimas būtų, „žinome dalinai ir matome veidrodyje miglotai“. Bet kai tapsime „lygūs Dievo angelams“, tada net kaip jie „matysime veidas į veidą“. Ir tada turėsime tokį didelį draugiškumą jiems, kaip jie mums; nes mylėsime juos tiek, kiek esame mylimi jų.

Šiuo būdu jų taika taps žinoma mums, nes mūsų bus panaši į jų rūšimi ir matu – nei tada viršys mūsų supratimą. Bet Dievo taika, kuri ten, vis tiek neabejotinai viršys mūsų ir jų supratimą. Nes žinoma, kiek racionalioji būtybė palaiminta, ši palaima ateina ne iš savęs, bet iš Dievo. Tad seka, kad geriau interpretuoti passage: „Dievo taika, kuri viršija visą supratimą“, taip kad iš žodžio „visą“ net šventų angelų supratimas nebūtų išimtas. Tik Dievo supratimas išimtas; nes žinoma jo taika neviršija jo paties supratimo.

XVII SKYRIUS. Nuodėmių atleidimas Bažnyčioje

64 Angelai sutaria su mumis net dabar, kai mūsų nuodėmės atleidžiamos. Todėl Credo tvarkoje po nuorodos į „šventą Bažnyčią“ pastatyta nuoroda į „nuodėmių atleidimą“. Nes per tai žemėje Bažnyčios dalis stovi; per tai „kas buvo prarasta ir vėl rasta“ nėra vėl prarasta. Žinoma krikšto dovana yra išimtis. Tai antidotas duotas mums prieš originalią nuodėmę, kad kas sutraukta gimimu būtų pašalinta nauju gimimu – nors ji taip pat pašalina aktualias nuodėmes, ar širdies, žodžio ar darbo. Bet išskyrus šį didį atleidimą – vyro atnaujinimo pradžios tašką, kuriame visa kaltė, paveldėta ir įgyta, nuplaunama – likęs gyvenimas nuo atsakingo amžiaus (ir kad ir kaip energingai progresuotume teisume) nėra be nuodėmių atleidimo poreikio. Taip yra nes Dievo sūnūs, kol gyvena šį mirtingą gyvenimą, yra konflikte su mirtimi. Ir nors tiesa sakoma apie juos: „Kiek daug vedami Dievo Dvasios, jie Dievo sūnūs“, vis dėlto net kai vedami Dievo Dvasios ir kaip Dievo sūnūs žengia link Dievo, jie taip pat vedami savo pačių dvasių, kad slegiami sugedusio kūno ir veikiami tam tikrų žmogiškų jausmų, tad nukrenta nuo savęs ir daro nuodėmę. Bet svarbu kiek. Nors kiekvienas nusikaltimas yra nuodėmė, ne kiekviena nuodėmė yra nusikaltimas. Tad galime sakyti apie šventų vyrų gyvenimą net kol jie gyvena šioje mirtingumo būsenoje, kad randami be nusikaltimo. „Bet jei sakome, kad neturime nuodėmės“, kaip sako didysis apaštalas, „apgaudinėjame net save, ir tiesos nėra mumyse“.

65 Nepaisant to, kad ir kokie dideli mūsų nusikaltimai, jų atleidimas niekada neturėtų būti beviltiškas šventoje Bažnyčioje tiems, kurie tikrai atgailauja, kiekvienas pagal savo nuodėmės matą. Ir atgailos akte, kur nusikaltimas padarytas tokio sunkumo, kad taip pat atskiria nusidėjėlį nuo Kristaus kūno, neturėtume tiek svarstyti laiko mato, kiek sielvarto mato. Nes „sugniuždytos ir nuolankios širdies Dievas neniekins“.

Vis dėlto kadangi vienos širdies sielvartas daugiausia paslėptas nuo kitos ir neateina į paviršių per žodžius ir kitus ženklus – net kai akivaizdu Tam, apie kurį pasakyta: „Mano dejonė nėra paslėpta nuo tavęs“ – atgailos laikai teisingai nustatyti tų, pastatytų virš bažnyčių, kad pasitenkinimas taip pat būtų padarytas Bažnyčioje, kurioje nuodėmės atleidžiamos. Nes žinoma už jos ribų jos neatleidžiamos. Nes ji viena gavo Šventosios Dvasios įkeitą, be kurio nėra nuodėmių atleidimo. Tie atleisti tad gauna amžinąjį gyvenimą.

66 Dabar nuodėmių atleidimas daugiausia susijęs su ateities teismu. Šiame gyvenime Šventojo Rašto posakis galioja: „Sunkus jungas ant Adomo sūnų nuo dienos, kai išeina iš motinos įsčių, iki dienos palaidojimo visų motinoje.“ Tad matome net kūdikius po regeneracijos plovimo kankinamais įvairiomis blogomis nelaimėmis. Tai padeda mums suprasti, kad visa išganymo sakramentų prasmė daugiau susijusi su ateities gėrybių viltimi nei su dabartinių gėrybių išlaikymu ar pasiekimu.

Iš tiesų daug nuodėmių atrodo ignoruojamos ir lieka nebaudžiamos; bet jų bausmė rezervuota ateičiai. Ne veltui diena, kai ateis gyvų ir mirusių Teisėjas, teisingai vadinama Teismo Diena. Lygiai taip atvirkščiai kai kurios nuodėmės baudžiamos čia, ir jei atleidžiamos, tikrai neatneš žalos mums ateities amžiuje. Todėl nurodydamas į tam tikras laikinąsias bausmes, kurios lankomos nusidėjėliams šiame gyvenime, apaštalas, kalbėdamas tiems, kurių nuodėmės ištrintos ir nerezervuotos pabaigai, sako: „Nes jei teisingai teisiame save, nebūtume teisiami Viešpaties. Bet kai teisiami, baudžiami Viešpaties, kad nebūtume pasmerkti kartu su šiuo pasauliu.“

XVIII SKYRIUS. Tikėjimas ir darbai

67 Yra kai kurie, iš tiesų, kurie tiki, kad tie, kurie neatsisako Kristaus vardo ir kurie pakrikštyti jo plovimo Bažnyčioje, kurie nėra atskirti nuo jos schizma ar erezija, kurie tada gali gyventi nuodėmėse, kad ir kokios didelės, neplaudami jų atgaila, nei išpirkdami išmaldymu – ir kurie užsispyrusiai laikosi jų iki gyvenimo paskutinės dienos – net šie vis dar bus išgelbėti, „nors tarsi per ugnį“. Jie tiki, kad tokie žmonės bus baudžiami ugnimi, ilgai pagal jų nuodėmes, bet vis dar ne amžina.

Bet tie, kurie taip tiki ir vis dar yra katalikai, apgaudinėjami, kaip man atrodo, tam tikru grynai žmogišku geranoriškumu. Nes dieviškasis Raštas, kai konsultuojamas, atsako kitaip. Be to, parašiau knygą šiuo klausimu, pavadintą Tikėjimas ir darbai, kurioje, su Dievo pagalba, parodžiau geriausiai, kaip galėjau, kad pagal Šventąjį Raštą tikėjimas, kuris gelbsti, yra tikėjimas, kurį apaštalas Paulius pakankamai aprašo sakydamas: „Nes Kristuje Jėzuje nei apipjaustymas ką nors reiškia, nei neapipjaustymas, bet tikėjimas, veikiantis per meilę.“ Bet jei tikėjimas daro bloga, o ne gera, tada be abejonės pagal apaštalą Jokūbą „jis miręs pats savaime“. Tada jis tęsia sakydamas: „Jei žmogus sako turįs tikėjimą, bet neturi darbų, ar gali jo tikėjimas jį išgelbėti?“

Dabar jei nedorėlis būtų išgelbėtas ugnimi tik dėl savo tikėjimo ir jei taip turėtų būti suprantamas palaimintojo Pauliaus posakis – „Bet jis pats bus išgelbėtas, bet tarsi per ugnį“ – tada tikėjimas be darbų būtų pakankamas išganymui. Bet tada būtų klaidinga, ką pasakė apaštalas Jokūbas. Ir taip pat klaidinga būtų kitas to paties Pauliaus posakis: „Neklyskite“, sako jis; „nei paleistuvis, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei ištižėliai, nei homoseksualai, nei vagys, nei goduoliai, nei girtuokliai, nei piktžodžiautojai, nei plėšikai nepaveldės Dievo Karalystės.“ Dabar jei tie, kurie laikosi tokių nusikaltimų, vis dėlto išgelbėti per savo tikėjimą Kristumi, ar tada jie nebūtų Dievo Karalystėje?

68 Bet kadangi šie visiškai aiškūs ir tinkamiausi apaštališki liudijimai negali būti klaidingi, tas vienas neaiškus posakis apie tuos, kurie stato ant „pagrindo, kuris yra Kristus, ne auksą, sidabrą ir brangakmenius, bet medį, šieną ir ražienas“ – nes apie šiuos sakoma, kad bus išgelbėti tarsi per ugnį, neprarasdami dėl savo pagrindo gelbstinčios vertės – toks posakis turi būti interpretuotas taip, kad neprieštarautų šiems visiškai aiškiems liudijimams.

Iš tiesų medis, šienas ir ražienos gali būti suprantami be absurdo kaip toks prisirišimas prie tų pasaulietiškų dalykų – nors teisėti patys savaime – kad negali pakęsti jų praradimo be sielos kančios. Dabar kai tokia kančia „dega“ ir Kristus vis dar laiko savo vietą kaip pagrindas širdyje – tai yra jei niekas nėra teikiamas virš jo ir jei žmogus, kurio kančia „dega“, vis dar mieliau kentėtų dalykų, kuriuos labai myli, praradimą nei prarastų Kristų – tada vienas išgelbimas „per ugnį“. Bet jei bandymo metu jis mieliau laikytųsi šių laikinų ir pasaulietiškų gėrybių nei Kristaus, jis neturi jo kaip pagrindo – nes pastatė „dalykus“ pirmoje vietoje – o pastate niekas neateina prieš pagrindus.

Dabar ši ugnis, apie kurią kalba apaštalas, turėtų būti suprantama kaip ta, per kurią turi praeiti abiejų rūšių vyrai: tai yra žmogus, kuris stato su auksu, sidabru ir brangakmeniais ant šio pagrindo, ir tas, kuris stato su medžiu, šienu ir ražienomis. Nes kai kalbėjo apie tai, pridūrė: „Ugnis išbandys kiekvieno žmogaus darbą, kokios rūšies jis yra. Jei kieno nors darbas lieka, kurį pastatė ant jo, gaus atlygį. Jei kieno nors darbas sudega, patirs nuostolį; bet jis pats bus išgelbėtas, bet tarsi per ugnį.“ Tad ugnis išbands darbą ne tik vieno, bet abiejų.

Ugnis yra tam tikras kančios bandymas, apie kurį aiškiai parašyta kitur: „Krosnis išbando puodžiaus indus ir teisiųjų vyrus išbando kančios bandymas.“ Ši ugnis veikia šiame gyvenime, kaip pasakė apaštalas, paveikdama dvi skirtingas ištikimų vyrų rūšis. Pavyzdžiui, yra žmogus, kuris „mąsto apie Dievo dalykus, kaip įtikti Dievui“. Toks žmogus stato ant Kristaus pagrindo su auksu, sidabru ir brangakmeniais. Kitas žmogus „mąsto apie pasaulio dalykus, kaip įtikti savo žmonai“; tai yra stato ant to paties pagrindo su medžiu, šienu ir ražienomis. Pirmojo darbas nesudega, nes jis nemylėjo tų dalykų, kurių praradimas atneša kančią. Bet antrojo darbas sudega, nes dalykai neprarandami be kančios, kai mylimi su savininkiška meile. Bet nes šiame antrame atveju jis mieliau kentėtų šių dalykų praradimą nei prarastų Kristų ir nenusigręžia nuo Kristaus bijodamas prarasti tokius dalykus – net jei gedi dėl savo nuostolio – „jis išgelbėtas“, iš tiesų „bet tarsi per ugnį“. Jis „dega“ gedulu dėl dalykų, kuriuos mylėjo ir prarado, bet tai jo nesugriauna nei nesunaikina, saugomo kaip jis yra savo pagrindo stabilumu ir nesunaikinamumu.

69 Nėra neįtikėtina, kad kažkas panašaus įvyktų po šio gyvenimo, ar tai vaisinga tyrinėjimo tema, ar ne. Gali būti atrasta ar likti paslėpta, ar kai kurie ištikimi anksčiau ar vėliau bus išgelbėti tam tikra valančia ugnimi, proporcingai kaip mylėjo pražūvančius gėrius ir proporcingai jų prisirišimui prie jų. Tačiau tai netaikoma tiems, apie kuriuos pasakyta: „Jie nepaveldės Dievo Karalystės“, nebent jų nusikaltimai atleisti per tinkamą atgailą. Sakau „tinkama atgaila“, kad reikštų, kad jie neturi būti be išmaldos, ant kurios dieviškasis Raštas tiek daug deda, kad mūsų Viešpats iš anksto mums sako, kad ant vaisingumo išmaldoje pagrindo jis priskirs nuopelnus tiems dešinėje; ir ant to paties nevaisingumo pagrindo – nuodemę tiems kairėje – kai sakys pirmiesiems: „Ateikite, palaimintieji mano Tėvo, paveldėkite Karalystę“, bet pastariesiems: „Eikite į amžiną ugnį“.

XIX SKYRIUS. Išmalda ir atleidimas

70 Turime saugotis tačiau, kad kas nors nemanytų, kad neišsakomi nusikaltimai, tokie kaip tie, kuriuos daro tie, kurie „nepaveldės Dievo Karalystės“, gali būti daromi kasdien ir tada kasdien išperkami išmalda. Žinoma gyvenimas turi būti pakeistas į geresnį, ir išmalda turėtų būti aukojama kaip maldavimas Dievui už mūsų praeities nuodėmes. Bet jis nėra kažkaip nuperkamas, tarsi visada turėtume licenciją daryti nusikaltimus be bausmės. Nes „jis nedavė nė vienam žmogui licencijos nuodėmiauti“ – nors savo gailestingume ištrina jau padarytas nuodėmes, jei tinkamas pasitenkinimas už jas nėra apleistas.

71 Nes praeinantys ir smulkūs kasdieniniai nuodėmės, iš kurių joks gyvenimas laisvas, kasdieninė ištikimų malda daro pasitenkinimą. Nes jie gali sakyti: „Tėve mūsų, kuris esi danguje“, kurie jau atgimę tokiam Tėvui „per vandenį ir Dvasią“. Ši malda visiškai ištrina mūsų smulkias ir kasdienines nuodėmes. Ji taip pat ištrina tas nuodėmes, kurios kartą padarė ištikimų gyvenimą nedorą, bet iš kurių dabar, pakeitę į geresnį per atgailą, pasitraukė. Šio sąlyga yra ta, kad kaip jie tiesiai sako: „Atleisk mums mūsų skolas“ (nes nėra skolų trūkumo atleisti), taip tiesiai sako: „Kaip ir mes atleidžiame savo skolininkams“; tai yra jei kas pasakyta, taip ir daroma. Nes atleisti žmogui, kuris ieško atleidimo, iš tiesų yra duoti išmaldą.

72 Tad ką mūsų Viešpats sako – „Duokite išmaldą ir štai visi dalykai švarūs jums“ – taikoma visiems naudingiems gailestingumo aktams. Todėl ne tik tas, kuris duoda maisto alkanam, gėrimo troškančiam, drabužio nuogam, svetingumo keliautojui, prieglobsčio bėgliui; kuris lanko ligonį ir kalinį, išperka belaisvį, neša silpnų naštas, veda aklą, guodžia liūdintį, gydo ligonį, rodo klaidžiančiam teisingą kelią, duoda patarimą sutrikusiam ir daro viską, ko reikia vargšams – ne tik šis duoda išmaldą, bet tas, kuris atleidžia nusižengėliui, taip pat duoda išmaldą. Jis taip pat išmaldos davėjas, kuris pataisymu ar kita drausme taiso ir sutramdo tuos po savo vadovybe, jei tuo pačiu metu atleidžia iš širdies nuodėmę, kuria buvo įžeistas ar nuskriaustas, ar meldžia, kad būtų atleista nusidėjėliui. Toks žmogus duoda išmaldą ne tik tuo, kad atleidžia ir meldžia, bet ir tuo, kad bara ir vykdo taisymo bausmę, nes tai rodo gailestingumą.

Dabar daug naudingų dalykų suteikiama nenorintiems, kai konsultuojami jų interesai, o ne pageidavimai. Ir vyrai dažnai randami būti savo pačių priešais, o tie, kuriuos laiko priešais, yra tikri draugai. Ir tada per klaidą grąžina bloga už gera, kai krikščionis neturėtų grąžinti blogo net už bloga. Tad yra daug išmaldos rūšių, kuriomis kai darome, padedami gauti savo pačių nuodėmių atleidimą.

73 Bet nė viena iš šių išmaldų nėra didesnė už atleidimą iš širdies nuodėmės, padarytos prieš mus kažkam kitam. Mažesnis dalykas palinkėti gero ar net daryti gera tam, kuris nepadarė tau bloga. Kur kas didesnis – tam tikras nuostabus gerumas – mylėti savo priešą ir visada palinkėti jam gero ir kaip gali daryti gera tam, kuris linki tau bloga ir daro žalą kai gali. Tad vienas klauso Dievo įsakymo: „Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia, ir melskitės už tuos, kurie jus persekioja.“

Tokie patarimai skirti tobuliems Dievo sūnums. Ir nors visi ištikimi turėtų siekti jų ir per maldą Dievui bei rimtą pastangą pakelti savo sielas į šį lygį, vis tiek toks aukštas gerumo laipsnis nėra galimas tokiai daugybei, kokią tikime girdimi kai maldoje sako: „Atleisk mums mūsų skolas, kaip ir mes atleidžiame savo skolininkams“. Tad negali būti abejonės, kad šio įžado terminai įvykdomi jei žmogus, dar ne toks tobulas, kad jau mylėtų savo priešus, vis dar atleidžia iš širdies tam, kuris nusidėjo prieš jį ir dabar prašo jo atleidimo. Nes jis tikrai ieško atleidimo kai prašo jo kai meldžia sakydamas: „Kaip mes atleidžiame savo skolininkams“. Nes tai reiškia: „Atleisk mums mūsų skolas kai prašome atleidimo, kaip mes atleidžiame savo skolininkams kai jie prašo atleidimo.“

74 Vėl jei vienas ieško atleidimo nuo žmogaus, prieš kurį nusidėjo – judinamas savo nuodėmės ieškoti jo – jis daugiau nebe laikomas priešu ir dabar neturėtų būti taip sunku mylėti jį kaip buvo kai jis aktyviai priešiškas.

Dabar žmogus, kuris neatleidžia iš širdies tam, kuris prašo atleidimo ir gailisi savo nuodėmių, jokiu būdu negali manyti, kad jo pačios nuodėmės atleistos Viešpaties, nes Tiesa negali meluoti ir koks girdėtojas ir Evangelijos skaitytojas nepastebėjo kas tai pasakė: „Aš esu Tiesa“? Žinoma Tas, kuris mokydamas maldą stipriai pabrėžė šį sakinį, kurį įdėjo sakydamas: „Nes jei atleisite žmonėms jų nusižengimus, jūsų Dangaus Tėvas taip pat atleis jums jūsų nusižengimus. Bet jei neatleisite žmonėms, nei jūsų Tėvas atleis jums jūsų nusikaltimų.“ Tas, kuris nepažadinamas tokio didelio griaustinio, nėra miega, bet miręs. Ir vis dėlto toks žodis turi galią pažadinti net mirusius.

XX SKYRIUS. Dvasinė išmalda

75 Dabar tikrai tie, kurie gyvena dideliame nedorumе ir nesirūpina taisyti savo gyvenimo ir įpročių, kurie vis dėlto tarp savo nusikaltimų ir piktadarybių tęsia dauginti savo išmaldas, veltui save glosto Viešpaties žodžiais: „Duokite išmaldą; ir štai visi dalykai švarūs jums.“ Jie nesupranta kiek toli siekia šis posakis. Kad suprastų, tegul pastebi kam jis pasakė. Nes tai kontekstas Evangelijoje: „Kai jis kalbėjo, tam tikras fariziejus paprašė jo pietauti su juo. Ir jis įėjo ir atsigulė prie stalo. Ir fariziejus pradėjo stebėtis ir klausti savęs kodėl Jis neplovė savęs prieš vakarienę. Bet Viešpats pasakė jam: ‘Dabar jūs fariziejai valote taurės ir indo išorę, bet viduje jūs vis dar pilni plėšimo ir nedorybės. Kvailiai! Ar Tas, kuris padarė išorę, nepadarė ir vidaus? Vis dėlto duokite kaip išmaldą tai, kas lieka viduje; ir štai visi dalykai švarūs jums.’“ Ar turėtume interpretuoti tai reiškiant, kad fariziejams, kurie neturėjo Kristaus tikėjimo, visi dalykai švarūs jei tik duoda išmaldas, kaip laiko teisinga duoti jas, net jei netikėjo juo nei atgimė vandenyje ir Dvasioje? Bet visi nešvarūs, kurie nepadaryti švarūs per Kristaus tikėjimą, apie kurį parašyta: „Valydami jų širdis tikėjimu.“ Ir kaip apaštalas pasakė: „Bet tiems, kurie nešvarūs ir netikintys, niekas nėra švaru; tiek jų protai, tiek sąžinės nešvarios.“ Kaip tad visi dalykai būtų švarūs fariziejams net jei davė išmaldas, bet nebuvo tikintieji? Arba kaip jie galėtų būti tikintieji jei nenorėjo tikėti Kristumi ir atgimti jo malonėje? Ir vis dėlto ką girdėjo yra tiesa: „Duokite išmaldą; ir štai visi dalykai švarūs jums.“

76 Tas, kuris duotų išmaldas kaip savo gyvenimo planą, turėtų pradėti nuo savęs ir duoti jas sau. Nes išmalda yra gailestingumo darbas ir posakis labai tiesa: „Pasigailėk savo sielos, įtikdamas Dievui.“ Naujo gimimo tikslas yra kad taptume įtikę Dievui, kuris teisingai nepatenkintas nuodėme, kurią sutraukėme gimime. Tai pirmoji išmalda, kurią duodame sau – kai per gailestingo Dievo gailestingumą ateiname tyrinėti savo vargą ir pripažinti teisingą verdiktą, kuriuo buvome pastatyti poreikyje to gailestingumo, apie kurį apaštalas sako: „Sprendimas atėjo per tą vieną nusižengimą pasmerkimui.“ Ir tas pats malonės šauklys tada priduria (dėkingumo žodyje už Dievo didelę meilę): „Bet Dievas patvirtina savo meilę mums tuo, kad kol dar buvome nusidėjėliai, Kristus mirė už mus.“ Tad kai ateiname į galiojantį savo vargo vertinimą ir pradedame mylėti Dievą meile, kurią pats duoda mums, tada pradedame gyventi pamaldžiai ir teisingai.

Bet fariziejai, duodami kaip išmaldą dešimtinę net mažiausių savo vaisių, nepaisė šio „sprendimo ir Dievo meilės“. Todėl jie nepradėjo savo išmaldos nuo savęs nei pirmiausia parodė gailestingumo sau. Nuorodoje į šią teisingą savimeilės tvarką pasakyta: „Mylėk savo artimą kaip save.“

Todėl kai Viešpats bara fariziejus už plovimą išorėje kol viduje vis dar pilni plėšimo ir nedorybės, tada jis pataria jiems duoti tas išmaldas, kurias žmogus pirmiausia skolingas sau – padaryti švarų vidinį žmogų: „Vis dėlto“, pasakė: „duokite kas lieka kaip išmaldą ir štai visi dalykai švarūs jums.“ Tada kad paaiškintų savo patarimo prasmę, kurio nepaisė, ir parodytų, kad nebuvo nežinantis jų išmaldos rūšies, priduria: „Bet vargas jums fariziejams“ – tarsi sakydamas: „Aš patariu jums duoti išmaldos rūšį, kuri padarys visus dalykus švarius jums.“ „Bet vargas jums, nes dešimtinę duodate mėtų ir rūtų ir kiekvienos žolės“ – „Aš žinau jūsų išmaldas ir jums nereikia manyti, kad patariu jums jas mesti“ – „ir tada nepaisote teisingumo ir Dievo meilės.“ „Ši išmalda padarytų jus švarius nuo viso vidinio nešvarumo, kaip kūnai, kuriuos plaunate, padaromi švarūs jums.“ Nes žodis „visi“ čia reiškia tiek „vidinį“, tiek „išorinį“ – kaip kitur skaitome: „Padarykite švarų vidų ir išorė taps švari.“

Bet kad neatrodyti, kad atmeta išmaldos rūšį, kurią duodame iš žemės gėrybių, priduria: „Šiuos dalykus turėtumėte daryti“ – tai yra paisyti sprendimo ir Dievo meilės – „ir neapleisti kitų“ – tai yra išmaldos padarytos su žemės gėrybėmis.

77 Todėl tegul neapgaudinėja savęs tie, kurie mano, kad duodami išmaldas – kad ir kiek gausiai, ar iš savo vaisių, ar pinigų, ar bet ko kito – perka nebaudžiamumą tęsti savo nusikaltimų didybėje ir nedorybės grubume. Nes ne tik daro tokius dalykus, bet ir tiek myli juos, kad visada rinktųsi tęsti juose – jei galėtų tai daryti be bausmės. „Bet tas, kuris myli neteisybę, nekenčia savo sielos.“ Ir tas, kuris nekenčia savo sielos, nėra gailestingas, bet žiaurus jai. Nes mylėdamas ją pasaulio būdu, nekenčia jos pagal Dievo sprendimą. Todėl jei vienas tikrai norėtų duoti išmaldą sau, kad visi dalykai taptų švarūs jam, nekenčia savo sielos pasaulio būdu ir mylėtų pagal Dievo būdą. Tačiau niekas neduoda jokios išmaldos nebent duoda iš To, kuris nieko nereikalauja, sandėlio. „Tad“, sakoma: „Jo gailestingumas eis prieš mane.“

XXI SKYRIUS. Kazuistikos problemos

78 Kokios nuodėmės smulkios ir kokios sunkios tačiau nėra žmogaus, bet dieviško sprendimo nustatyti. Nes matome, kad dėl kai kurių nuodėmių net apaštalas atleisdamas jas pripažino šį punktą. Toks atvejis matomas tame, ką gerbiamas Paulius sako vedusiems: „Nelaikykite vienas kito, išskyrus sutikimu kurį laiką atsiduoti maldai ir tada grįžti kartu, kad Šėtonas negundytų jūsų savikontrolės taške.“ Galima laikyti, kad nėra nuodėmė vedusiems turėti lytinius santykius ne tik vaikų gimdymo dėlei – kas yra santuokos gėris – bet ir kūniško malonumo dėlei. Tad tie, kurių savikontrolė silpna, galėtų išvengti paleistuvystės ar svetimavimo ir kitų nešvankybių rūšių, pernelyg gėdingų įvardinti, į kurias jų geismas galėtų įtraukti per Šėtono gundymą. Tad galima kaip sakiau laikyti tai ne nuodėme jei apaštalas nepridūrė: „Bet sakau tai kaip nuolaidą, ne kaip taisyklę.“ Kas tad neigia, kad tai nuodėmė kai sutinka, kad apaštališkas autoritetas tai daryti duotas tik „nuolaida“?

Kitas toks atvejis matomas kur sako: „Ar drįsta kas iš jūsų turėdamas bylą prieš kitą nešti ją teisti prieš neteisuosius, o ne šventuosius?“ Ir šiek tiek vėliau: „Jei tad turite bylų dėl pasaulietiškų dalykų“, sako: „paskiriate tuos, kurie niekinami Bažnyčios akyse. Sakau tai jums gėdai. Ar nėra tarp jūsų išminčiaus, kuris galėtų teisti tarp savo brolių? Bet brolis eina į teismą su broliu ir tai prieš netikinčiuosius.“ Ir čia galima manyti, kad ne nuodėmė paduoti brolį į teismą ir kad vienintelė nuodėmė yra norėti teisti už Bažnyčios ribų jei apaštalas tuoj pridūrė: „Dabar tad visa kaltė tarp jūsų yra kad turite bylų vienas su kitu.“ Tada kad kas neatsiprašinėtų šiuo punktu sakydamas, kad turėjo teisingą bylą ir kentėjo neteisybę, kurią norėjo pašalinti teismo nuosprendžiu, apaštalas tiesiogiai priešinasi tokioms mintims ir atsiprašinėjimams sakydamas: „Kodėl ne mieliau kentėti neteisybę? Kodėl ne mieliau būti apgautam?“ Tad grąžinami į tą Viešpaties posakį: „Jei kas paimtų tavo tuniką ir bylinėtis teisme su tavimi, paleisk ir apsiaustą.“ Ir kitoje vietoje: „Jei žmogus paima tavo gėrius, neieškok jų atgal.“ Tad jis draudžia saviesiems eiti į teismą su kitais vyrais pasaulietinėse bylose. Ir dėl šio mokymo apaštalas sako, kad ši veiksmų rūšis yra „kaltė“. Vis dėlto kai leidžia tokias bylas spręsti Bažnyčioje, broliams teisėjant brolius, bet griežtai draudžia tokią už Bažnyčios, aišku, kad kažkokia nuolaida daroma silpniesiems silpnybėms.

Dėl šių ir panašių nuodėmių – ir kitų net mažesnių nei šios, kaip nusižengimai žodžiais ir mintimis – ir nes kaip apaštalas Jokūbas prisipažįsta: „mes visi nusižengiame daugelyje dalykų“, mums dera melsti Viešpatį kasdien ir dažnai ir sakyti: „Atleisk mums mūsų skolas“ ir nemeluoti apie tai, kas seka šį prašymą: „Kaip ir mes atleidžiame savo skolininkams“.

79 Yra tačiau kai kurios nuodėmės, kurios galėtų būti laikomos gana smulkiomis jei Raštai nerodytų, kad jos rimtesnės nei manome. Nes kas manytų, kad tas sakantis savo broliui „kvailys“ yra „pavojuje pragaro ugnies“ jei Tiesa nebūtų pasakiusi? Vis dėlto už skaudą tuoj pateikė vaistą pridėdamas broliško sutaikinimo įsakymą: „Jei tad aukoji dovaną prie altoriaus ir ten prisimeni kad tavo brolis turi kažką prieš tave“ ir t.t.

Arba kas manytų kiek didelė nuodėmė stebėti dienas ir mėnesius ir metus ir sezonus – kaip tie žmonės daro kurie nori ar nenori pradėti projektų tam tikromis dienomis ar mėnesiais ar metais nes seka tuščiomis žmogiškomis doktrinomis ir mano, kad įvairūs sezonai laimingi ar nelaimingi – jei nenutuoktume šio blogio didumo iš apaštalo baimės sakant tokiems vyrams: „Bijau dėl jūsų kad galbūt veltui tarp jūsų triūsiau“?

80 Prie šio galima pridėti tas nuodėmes kad ir kokios sunkios ir baisios kurios kai tampa įpročiu tada tikima, kad smulkios ar visai ne nuodėmės. Ir tiek toli tai eina kad tokios nuodėmės ne tik neslepiamos bet net skelbiamos ir platinamos – atvejai kurių parašyta: „Nusidėjėlis giriamas savo sielos geismuose; ir tas, kuris daro neteisybę, palaimintas.“

Dieviškose knygose tokia neteisybė vadinama „šauksmu“. Turite tokį naudojimą pranašo Izaijo nuorodoje į blogą vynuogyną: „Laukiau, kad atliktų teisingumą, bet jis padarė neteisybę; ne teisingumą bet šauksmą.“ Taip pat tas passage Pradžioje: „Sodomos ir Gomoros šauksmas padaugėjo“, nes tarp šių žmonių tokie nusikaltimai ne tik nebaudžiami bet atvirai daromi tarsi sankcionuoti įstatymu.

Taip ir mūsų laikais tiek daug blogybių net jei ne kaip senovėje tapo viešais papročiais kad ne tik nedrįstame ekskomunikuoti pasauliečio; nedrįstame degraduoti dvasininko už jas. Tad prieš kelis metus kai aiškinau Laišką galatams kur apaštalas sako: „Bijau dėl jūsų kad galbūt veltui tarp jūsų triūsiau“, buvau judinamas sušukti: „Vargas žmonių nuodėmėms! Mes traukiamės nuo jų tik kai neįpratę prie jų. O dėl tų nuodėmių prie kurių įpratę – nors Dievo Sūnaus kraujas pralietas jas nuplauti – nors jos tokios didelės kad Dievo Karalystė visiškai uždaryta joms vis dėlto gyvenant su jomis dažnai ateiname toleruoti jas ir toleruodami net praktikuojame kai kurias! Bet duok Dieve kad nepraktikuotume nė vienos iš jų kurias galėtume uždrausti!“ Kažkada žinosiu ar per didelis pasipiktinimas judino mane čia kalbėti neapgalvotai.

XXII SKYRIUS. Dvi nuodėmės priežastys

81 Dabar paminėsiu ką dažnai aptariau prieš tai kitose vietose savo trumpuose traktatuose. Mes nuodėmiauja iš dviejų priežasčių: arba iš nematymo ką turėtume daryti arba iš nedarymo ką jau matėme turėtume daryti. Iš šių dviejų pirmoji yra blogio nežinojimas; antroji silpnybė.

Turime tikrai kovoti prieš abu; bet būsime tikrai nugalėti nebent dieviškai padėti ne tik matyti ką turėtume daryti bet ir kaip sveikas sprendimas auga padaryti mūsų meilę teisumui nugalėtoja virš meilės tiems dalykams dėl kurių – arba geisdami juos turėti arba bijodami prarasti – krentame atviromis akimis į žinomą nuodėmę. Šiuo pastaruoju atveju mes ne tik nusidėjėliai – kas esame net kai nuodėmiauja per nežinojimą – bet ir įstatymo laužytojai: nes nedarome ką turėtume ir darome ką žinome jau neturėtume.

Tad turėtume melsti atleidimo jei nusidėjome kaip darome sakydami: „Atleisk mums mūsų skolas kaip ir mes atleidžiame savo skolininkams.“ Bet turėtume ir melsti kad Dievas vestų mus toli nuo nuodėmės ir tai darome sakydami: „Nevedžiok mūsų į pagundą“ – ir turėtume pateikti savo prašymus Tam apie kurį pasakyta psalme: „Viešpats yra mano šviesa ir mano išganymas“; kad kaip Šviesa pašalintų mūsų nežinojimą kaip Išganymas mūsų silpnybę.

82 Dabar atgaila pati dažnai praleidžiama dėl silpnybės net kai Bažnyčios paprotyje yra pakankama priežastis kodėl ji turėtų būti atliekama. Nes gėda yra baimė neįtikti vyrams kai žmogus myli jų gerą nuomonę daugiau nei paiso sprendimo kuris padarytų jį nuolankų atgailoje. Tad ne tik atgailauti bet ir kad būtų leista tai daryti Dievo gailestingumas yra būtinas. Kitaip apaštalas nebūtų pasakęs apie kai kuriuos vyrus: „Jei Dievas duotų jiems atgailą.“ Ir panašiai kad Petras būtų leista karčiai verkti Evangelistas pasakoja: „Viešpats pažvelgė į jį.“

83 Bet žmogus, kuris netiki, kad nuodėmės atleidžiamos Bažnyčioje kuris niekina tokį didelį dieviškų dovanų ir pabaigų gausumą ir laikosi iki paskutinės dienos tokio proto užsispyrimo – tas žmogus kaltas neatleistinos nuodėmės prieš Šventąją Dvasią kurioje Kristus atleidžia nuodėmes. Aptariau šį sunkų klausimą kuo aiškiau galėjau mažoje knygelėje skirtoje išimtinai šiam punktui.

XXIII SKYRIUS. Prisikėlimo realybė

84 Dabar dėl kūno prisikėlimo – ir tuo turiu omenyje ne atgaivinimo atvejus po kurių žmonės vėl mirė bet prisikėlimą į amžiną gyvenimą Kristaus kūno būdu – neradau būdo aptarti trumpai ir vis dar duoti patenkinamus atsakymus į visus klausimus paprastai keliamus apie tai. Vis dėlto joks krikščionis neturėtų turėti menkiausios abejonės dėl fakto, kad visų vyrų kūnai ar jau gimusių ar dar gimsiusių ar mirusių ar dar mirsiusių prisikels.

85 Kai šis faktas nustatytas tada pirmiausia ateina klausimas apie abortuotus vaisius kurie iš tiesų „gimsta“ motinos įsčiose bet niekada taip kad galėtų būti „atgimę“. Nes jei sakome, kad jiems yra prisikėlimas tada galime sutikti, kad bent tiek tiesa pilnai suformuotiems vaisiams. Bet dėl neišsivysčiusių vaisių kas nemanytų greičiau, kad jie žūva kaip sėklos kurios nesudygo?

Bet kas tad drįstų neigti – nors nedrįstų ir teigti – kad prisikėlimo dieną kas trūksta dalykų formose bus užpildyta? Tad tobulumas kurį laikas būtų įvykdęs nebus trūkstamas nebėra dėmių kurias laikas padarė. Gamta tad bus apgauta nieko tinkamo ir derančio kurį laiko praėjimas būtų atnešęs nei kas liks subjaurota bet kokio priešiško ir priešingo kurį laikas padarė. Bet kas dar ne visa taps visa kaip kas subjaurota bus atstatyta į pilną figūrą.

86 Šiuo balu koroliarinis klausimas gali būti kruopščiai aptartas išmoksliniausių vyrų ir vis dar nežinau ar koks žmogus gali atsakyti būtent: Kada žmogus pradeda gyventi įsčiose? Ar yra kažkokia paslėpta gyvenimo forma dar neaiški gyvo dalyko judesiuose? Neigti pavyzdžiui kad tie vaisiai kada nors gyveno visai kurie pjaustomi gabalais ir išmetami iš nėščių moterų įsčių kad motinos nemirtų taip pat jei vaisiai palikti ten mirę atrodytų pernelyg skubota. Bet bet kuriuo atveju kai žmogus pradeda gyventi tada įmanoma jam mirti. Ir kartą mirus kad ir kur mirtis užklupo negaliu rasti pagrindo ant kurio neturėtų dalies mirusiųjų prisikėlime.

87 Tuo pačiu ženklu prisikėlimas neturi būti neigiamas monstrų atveju kurie gimsta ir gyvena net jei greitai miršta nei turėtume tikėti, kad prisikels tokie kokie buvo bet veikiau pataisytoje gamtoje ir laisvi nuo ydų. Toli nuo mūsų sakyti apie tą dvigubą galūnę vyrą neseniai gimusį Rytuose – apie kurį patikimiausi broliai davė akivaizdžių liudijimų ir šventos atminties presbiteris Jeronimas paliko rašytinį aprašymą – toli nuo mūsų sakau manyti kad prisikėlime bus vienas dvigubas vyras o ne veikiau du vyrai kaip būtų jei jie būtų gimę dvyniai. Taip ir kituose atvejuose kurie dėl kažkokio perteklius ar trūkumo ar grubios deformacijos vadinami monstrais: prisikėlime jie bus atstatyti į normalią žmogišką fiziognomiją kad kiekviena siela turėtų savo kūną o ne du kūnai sujungti net jei gimė taip. Kiekviena siela turės kaip savo viską ko reikia užbaigti visą žmogišką kūną.

88 Be to su Dievu žemiškoji substancija iš kurios gaminamas mirtingo vyro kūnas nepražūva. Vietoje to ar ištirpsta į dulkes ar pelenus ar išsisklaido į garus ir vėjus ar paverčiama į kitų kūnų substanciją (ar net atgal į pačius pagrindinius elementus) ar tarnavo kaip maistas žvėrims ar net vyrams ir paversta į jų kūną – akimirksniu laiko ši materija grįžta į sielą kuri pirmiausia animavo ją ir sukėlė tapti vyru gyventi ir augti.

89 Ši žemiškoji materija kuri tampa lavonu sielai išėjus nebus taip atstatyta prisikėlime kad dalys į kurias buvo atskirtos ir kurios tapo kitų dalykų dalimis būtinai grįžtų į tas pačias kūno dalis kuriose buvo – nors grįžta į kūną iš kurio buvo atskirtos. Kitaip manyti kad plaukai atgauna ką dažni kirpimai nuėmė ar nagai atgauna ką kirpimas nupjovė daro laukinį ir visiškai netinkamą vaizdą tų protuose kurie taip spekuliuoja ir veda juos taip netikėti prisikėlimu. Bet paimkite pavyzdį statulos pagamintos iš lydomo metalo: jei ji ištirpdyta karštyje ar sumušta į dulkes ar sumažinta į beformę masę ir menininkas norėtų atstatyti ją vėl iš tos pačios materijos masės nesvarbu atstatytai statulai kuri dalis perdaryta iš kurios metalo dalies kol statula atstatyta gavo visą materiją iš kurios originally sudaryta. Lygiai taip Dievas – menininkas kuris dirba nuostabiais ir paslaptingais būdais – atstatys mūsų kūnus su nuostabiu ir paslaptingu greičiu iš viso ko originally sudaryta. Ir nesvarbu atstatyme ar plaukai grįžta į plaukus ir nagai į nagus ar ta dalis šios originalios materijos kuri pražuvo paversta atgal į kūną ir atstatyta į kitas kūno dalis. Pagrindinis dalykas yra dieviško Menininko apvaizda rūpinasi kad niekas netinkamo neįvyktų.

90 Nei seka kad kiekvieno stature bus skirtinga kai vėl atgaivinta nes buvo skirtumai stature kai pirmą kartą gyvi nei liesi prisikels liesi ar riebus grįš į gyvenimą savo buvusiame nutukime. Bet jei tai Kūrėjo plane kad kiekvienas išlaikytų savo specialius bruožus ir tinkamą ir atpažįstamą savo buvusio savęs panašumą – kol fizinio aprūpinimo lygybė išsaugota – tada materija iš kurios kiekvienas prisikėlimo kūnas sudarytas bus taip išdėstyta kad niekas neprarasta ir bet koks defektas tiekiamas To kuris gali kurti iš nieko kaip nori.

Bet jei kylančių kūnuose bus suprantamas nelygumas kaip tarp balsų kurios užpildo chorą tai bus valdoma išdėstant kiekvieno kūno materiją taip kad atvestų vyrus į jų vietą angeliškoje grupėje ir neprimestų nieko nejautraus jų pojūčiams. Nes tikrai nieko netinkamo ten nebus ir kas ten bus tinkama ir tai nes nefitting tiesiog nebus.

91 Šventųjų kūnai tad prisikels laisvi nuo dėmės ir deformacijos kaip bus laisvi nuo korupcijos apsunkinimo ar negalios. Jų lengvumas bus toks pilnas kaip jų laimė. Tai kodėl jų kūnai vadinami „dvasiniais“ nors neabejotinai bus kūnai o ne dvasios. Nes kaip dabar kūnas vadinamas „animuotu“ nors kūnas o ne „dvasia“ taip tada bus „dvasinis kūnas“ bet vis dar kūnas o ne dvasia.

Tad kiek korupcija kuri slegia sielą ir ydų per kurias „kūnas geidžia prieš dvasią“ susiję nebus „kūno“ bet tik kūno nes yra kūnai vadinami „dangaus kūnais“. Tai kodėl sakoma: „Kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo Karalystės“ ir tada tarsi aiškindamas kas pasakyta priduria: „Nei korupcija paveldės nekrupumą.“ Ką rašytojas pirmiausia vadino „kūnu ir krauju“ vėliau vadino „korupcija“ ir ką pirmiausia vadino „Dievo Karalyste“ tada vėliau vadino „nekorupcija“.

Bet kiek prisikėlimo kūno substancijos susiję net tada bus „kūnas“. Tai kodėl Kristaus kūnas vadinamas „kūnu“ net po prisikėlimo. Todėl apaštalas taip pat sako: „Kas sėjama natūralus kūnas prisikelia dvasinis kūnas.“ Nes tada bus toks sutarimas tarp kūno ir dvasios – dvasia gaivinanti tarną kūną be jokio poreikio maisto iš ten – kad nebebus konflikto mumyse. Ir kaip nebebus išorinių priešų kęsti taip nei turėsime kęsti save kaip priešus viduje.

92 Bet kas nėra išlaisvinti iš tos pražūties masės (įvykdytos per pirmąjį vyrą) per vieną Tarpininką tarp Dievo ir vyro jie taip pat prisikels kiekvienas savo kūne bet tik kad būtų baudžiami kartu su velniu ir jo angelais. Ar šie vyrai prisikels su visomis savo ydomis ir deformacijomis su sergančiomis ir deformuotomis galūnėmis – ar yra priežastis mums triūsti tokį klausimą? Nes akivaizdžiai netikrumas apie jų kūno formą ir grožį nereikia mūsų nuweary nes jų pasmerkimas tikras ir amžinas. Ir tegul nebūname judinami klausti kaip jų kūnas gali būti nekrupus jei gali kentėti – ar koruptiškas jei negali mirti. Nes nėra tikro gyvenimo nebent gyvenamas laimėje; nėra tikro nekoruptiškumo išskyrus kur sveikata nepažeista skausmo. Bet kur nelaimingai būtybei neleidžiama mirti tada mirtis pati taip sakant nemiršta; ir kur skausmas amžinai kankina bet niekada nesunaikina korupcija tęsiasi be galo. Ši būsena vadinama Rašte „antra mirtimi“.

93 Vis dėlto nei pirmoji mirtis kurioje siela priversta palikti savo kūną nei antroji mirtis kurioje neleidžiama palikti kūno kenčiančio bausmę nebūtų užklupusi vyro jei niekas nebūtų nusidėjęs. Tikriausiai lengviausia iš visų bausmių bus uždėta tiems kurie nepridėjo jokios tolesnės nuodėmės prie originally sutrauktos. Tarp likusių kurie pridėjo tolesnes nuodėmes prie tos jie kentės pasmerkimą kiek toleruotinesnį proporcingai mažesniam jų neteisybės laipsniui.

XXIV SKYRIUS. Dabartinių dvasinių mįslių sprendimas laukiamas pasaulio ateities gyvenime

94 Ir tad bus kad kol atmestieji angelai ir vyrai tęs savo amžiną bausmę šventi tęs mokytis pilniau palaimų kurias malonė suteikė jiems. Tada per tikras jų patirties realybes matys aiškiau prasmę ko parašyta Psalmuose: „Giedosiu tau apie gailestingumą ir sprendimą Viešpatie“ – nes niekas neišlaisvinamas išskyrus per nepelnytą gailestingumą ir niekas nepasmerkiamas išskyrus per pelnytą pasmerkimą.

95 Tada kas dabar paslėpta nebebus paslėpta: kai vienas iš dviejų kūdikių paimamas Dievo gailestingumo ir kitas apleistas per Dievo sprendimą – ir kai išrinktasis žino kas būtų buvęs jo teisingi nuopelnai sprendime – kodėl vienas išrinktas o ne kitas kai dviejų būklė ta pati? Arba vėl kodėl stebuklai nepadaryti tam tikrų žmonių akivaizdoje kurie būtų atgailavę stebuklų akivaizdoje kol stebuklai padaryti tų akivaizdoje kurie neketino tikėti. Nes mūsų Viešpats sako visiškai aiškiai: „Vargas tau Chorazine; vargas tau Betsaida. Nes jei Tyre ir Sidone būtų padaryti stebuklai padaryti jūsų viduryje jie būtų seniai atgailavę maišuose ir pelenuose.“ Dabar akivaizdžiai Dievas neelgėsi neteisingai nenorėdamas jų išganymo net jei jie galėjo būti išgelbėti jei jis norėtų taip.

Tada aiškiausioje išminties šviesoje bus matoma kas dabar pamaldūs laiko tikėjimu dar nesuvokdami aiškiai – kaip tikra nekintama ir efektyvi Dievo valia kaip yra dalykų kuriuos jis gali daryti bet nenori daryti vis dėlto nenori nieko ko negali daryti ir kaip tiesa kas giedama psalme: „Bet mūsų Dievas viršuje danguje; danguje ir žemėje padarė visus dalykus kad ir ką norėjo.“ Tai akivaizdžiai netiesa jei yra kas ko norėjo padaryti ir nepadarė ar kas blogiau jei nepadarė kažko nes vyro valia trukdė Jam Visagaliui daryti ką norėjo. Nieko tad neįvyksta nebent Visagalis nori kad įvyktų. Jis arba leidžia įvykti arba realiai sukelia įvykti.

96 Nei turėtume abejoti kad Dievas daro gerai net kai leidžia kad ir kas bloga įvyktų. Nes leidžia tik per teisingą sprendimą – ir tikrai viskas kas teisinga gera. Tad nors blogis kiek blogis nėra gera vis dėlto gera kad ne tik geros egzistuoja bet blogos taip pat. Nes jei nebūtų gera kad blogi dalykai egzistuoja jie tikrai nebūtų leidžiami egzistuoti Visagalio Gėrio kuriam neabejotinai taip lengva neleisti egzistuoti ko nenori kaip jam daryti ką nori.

Nebent tikime tuo mūsų Tikėjimo Išpažinimo pradžia pavojuje – sakinys kuriame išpažįstame tikėjimą Dievu Tėvu Visagaliu. Nes jis vadinamas Visagaliu ne dėl kitos priežasties nei kad gali daryti kad ir ką nori ir nes jo visagaliios valios efektyvumas netrukdomas jokios būtybės valios.

97 Tad dabar turime klausti prasmės ko pasakyta labai tiesiai apaštalo apie Dievą: „Kuriam nori kad visi vyrai būtų išgelbėti.“ Nes kadangi ne visi – net ne dauguma – išgelbėti iš tiesų atrodytų kad faktas kad kas Dievas nori įvykti neįvyksta dėl embargo Dievo valiai per žmogišką valią.

Dabar kai klausiame priežasties kodėl ne visi išgelbėti įprastas atsakymas: „Nes jie patys nenorėjo.“ Bet tai negali būti pasakyta apie kūdikius kurie dar neatėjo į valios ar nevalios galią. Nes jei galėtume priskirti jų valioms kūdikių raivymus kuriuos daro krikšte kai priešinasi kiek gali tada turėtume sakyti kad išgelbėti prieš jų valią. Bet Viešpaties kalba aiškesnė kai Evangelijoje bara neteisią miestą: „Kiek kartų“, sako: „norėjau surinkti tavo vaikus kaip višta surenka savo viščiukus ir tu nenorėjai.“ Tai skamba tarsi Dievo valia būtų nugalėta žmogiškų valių ir tarsi silpniausi nenorėdami trukdė Galingiausiam kad negalėtų daryti ko norėjo. Ir kur ta visagalybė kuria „kad ir ką norėjo danguje ir žemėje padarė“ jei norėjo surinkti Jeruzalės vaikus ir nepadarė? Ar veikiau nėra atvejis kad nors Jeruzalė nenorėjo kad jos vaikai būtų surinkti jo vis dėlto nepaisant jos nenoro Dievas iš tiesų surinko tuos jos vaikus kuriuos norėjo? Nėra kad „danguje ir žemėje“ norėjo ir padarė kai kuriuos dalykus ir norėjo kitų ir nepadarė. Vietoje to „visus dalykus kad ir ką norėjo padarė“.

XXV SKYRIUS. Predestinacija ir Dievo teisingumas

98 Be to, kas būtų taip bedieviškai kvailas, kad sakytų, jog Dievas negali paversti blogų žmonių valių – kaip nori, kada nori ir kur nori – į gera? Bet kai veikia, veikia per gailestingumą; kai neveikia, tai per teisingumą. Nes „pasigaili ko nori; ir ką nori, užgrūdina“.

Dabar kai apaštalas tai pasakė, gyrė malonę, apie kurią ką tik kalbėjo ryšium su dvyniais Rebekos įsčiose: „Prieš jiems gimstant ar padarius ką gera ar bloga, kad Dievo išrinkimo tikslas liktų – ne per darbus, bet per dievišką pašaukimą – buvo pasakyta apie juos: ‘Vyresnysis tarnaus jaunesniajam’“. Tad jis remiasi kitu pranašišku liudijimu, kur parašyta: „Jokūbą mylėjau, bet Ezavą nekenčiau“. Tada suprasdamas kaip tai ką pasakė gali sutrikdyti tuos, kurių supratimas negali prasiskverbti į šį malonės gylį, priduria: „Ką tad sakysime? Ar neteisingumas Dievuje? Jokiu būdu!“ Vis dėlto atrodo neteisinga, kad be jokių nuopelnų iš gerų darbų ar blogų Dievas mylėtų vieną ir nekenčia kito. Dabar jei apaštalas būtų norėjęs, kad suprastume, jog buvo ateities geri vieno darbai ir blogi kito – kuriuos Dievas žinoma numatė – niekada nebūtų pasakęs „ne iš gerų darbų“, bet veikiau „iš ateities darbų“. Tad būtų išsprendęs sunkumą; ar veikiau nebūtų palikęs jokio sunkumo spręsti. Kaip yra tačiau kai tęsė sušukdamas: „Jokiu būdu!“ – tai yra „Jokiu būdu, kad būtų neteisingumas Dievuje“ – tuoj priduria (įrodyti, kad jokio neteisingumo Dievuje čia nėra), „Nes sako Mozei: ‘Pasigailėsiu ko noriu pasigailėti ir parodysiu gailestingumą kam noriu parodyti gailestingumą’“. Dabar kas gi, išskyrus kvailį, manytų Dievą neteisingu ar kai uždeda bausmės nuosprendį nusipelniusiam ar kai rodo gailestingumą nenusipelniusiam? Galiausiai apaštalas daro išvadą ir sako: „Tad ne to, kuris nori, nei to, kuris bėga, bet Dievo, rodančio gailestingumą“.

Tad abu dvyniai buvo „pagal prigimtį rūstybės vaikai“, ne dėl savo pačių darbų, bet nes abu buvo surakinti pasmerkimo pančiais originally sukaltais Adomo. Bet Tas, kuris pasakė: „Pasigailėsiu ko noriu pasigailėti“, mylėjo Jokūbą nepelnytu gailestingumu, vis dėlto nekenčia Ezavo pelnytu teisingumu. Nes šis rūstybės nuosprendis buvo dėl jų abiejų, pirmasis mokosi iš to kas nutiko kitam kad faktas jog jis su lygiu nuopelnu nepatyrė tos pačios bausmės neduoda jam pagrindo girtis savo išskirtiniais nuopelnais – bet veikiau kad girtųsi dieviškos malonės gausa nes „ne to kuris nori nei to kuris bėga bet Dievo rodančio gailestingumą“. Ir iš tiesų visas Rašto veidas ir jei galiu taip sakyti jo veido bruožai randami rodantys paslaptį giliausią ir išganingiausią įspėti visus kurie kruopščiai žiūri ten „kad tas kuris giriasi girtųsi Viešpatyje“.

99 Dabar po to kai apaštalas gyrė Dievo gailestingumą sakydamas: „Tad nėra to kuris nori nei to kuris bėga bet Dievo rodančio gailestingumą“, toliau ketina kalbėti ir apie jo sprendimą – nes kur jo gailestingumas nerodomas tai ne neteisingumas bet teisingumas. Nes su Dievu nėra neteisybės. Tad tuoj pridūrė: „Nes Raštas sako Faraonui: ‘Tam pačiam tikslui tave pakėliau kad per tave parodyčiau savo galią ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje’“. Tada pasakęs tai daro išvadą kuri žiūri abiem kryptim – į gailestingumą ir į sprendimą: „Tad“, sako: „pasigaili ko nori ir ką nori užgrūdina“. Jis rodo gailestingumą iš savo didelio gerumo; užgrūdina iš jokio neteisingumo visai. Šiuo būdu nei tas kuris išgelbėtas turi pagrindą girtis jokiu savo nuopelnu; nei tas kuris pasmerktas turi pagrindą skųstis niekuo išskyrus ką pilnai nusipelnė. Nes malonė vienintelė skiria atpirktuosius nuo prarastųjų visiems sumaišytiems kartu vienoje pražūties masėje kylančioje iš bendros priežasties vedančios atgal į jų bendrą kilmę. Bet jei koks vyras girdės tai taip kad sakytų: „Kodėl tad randa kaltę? Nes kas priešinasi jo valiai?“ – tarsi kad atrodytų kad vyras tad neturėtų būti kaltinamas už blogį nes Dievas „pasigaili ko nori ir ką nori užgrūdina“ – Dievas draudžia kad gėdytumėmės duoti tą patį atsakymą kurį matome apaštalą duodant: „O žmogau kas tu atsakyti Dievui? Ar liejimo objektas sako liejėjui: ‘Kodėl mane padarei tokį?’ Ar nėra puodžius savo molio šeimininkas padaryti iš tos pačios masės vieną indą garbingam kitą negarbingam naudojimui?“

Yra kai kurie kvaili vyrai kurie mano kad šioje argumento dalyje apaštalas neturėjo atsakymo duoti; ir trūkstant protingo atsakymo paprasčiausiai bara savo prieštarautojo akiplėšiškumą. Bet ką pasakė – „O žmogau kas tu?“ – iš tiesų turi didelę svorį ir argumento kaip šis primena vyrui vienu žodžiu apsvarstyti savo galios ribas ir tuo pačiu tiekia svarbų paaiškinimą.

Nes jei vienas nesupranta šių dalykų kas jis kalbėti atgal Dievui? Ir jei supranta neranda geresnio pagrindo net tada kalbėti atgal. Nes jei supranta mato kad visa žmogiškoji rasė buvo pasmerkta jos atskalūniškame vadove per dievišką sprendimą tokį teisingą kad net jei nė vienas rasės narys niekada nebūtų išgelbėtas iš jos niekas negalėtų piktžodžiauti prieš Dievo teisingumą. Ir taip pat mato kad tie kurie išgelbėti turėjo būti išgelbėti tokiais terminais kad parodytų – kontrastu su didesniu skaičiumi tų neišgelbėtų bet paprasčiausiai paliktų jų visiškai teisingam pasmerkimui – ką visa masė nusipelnė ir kokiam galui Dievo pelnytas sprendimas būtų atvedęs juos jei ne jo nepelnytas gailestingumas įsikištų. Tad kiekviena burna tų linkusių girtis savo nuopelnais turėtų būti uždaryta kad „tas kuris giriasi girtųsi Viešpatyje“.

XXVI SKYRIUS. Dievo suvereninės geros valios triumfas

100 Tai yra „didieji Viešpaties darbai gerai apsvarstyti visuose jo valios aktuose“ – ir taip išmintingai gerai apsvarstyti kad kai jo angeliškoji ir žmogiškoji kūrinija nusidėjo (tai yra nedarė ko jis norėjo bet ką norėjo) jis vis tiek galėjo įvykdyti ką pats norėjo ir tai per tą pačią kūrinijos valią kuria pirmas aktas priešingas Kūrėjo valiai buvo padarytas. Kaip Aukščiausias Gėris jis gerai panaudojo blogus darbus pasmerkimui tų kuriuos teisingai predestinavo bausmei ir išganymui tų kuriuos gailestingai predestinavo malonei.

Nes kiek jie susiję darė ką Dievas nenorėjo kad darytų bet kiek Dievo visagalybės susiję jie visiškai negalėjo pasiekti savo tikslo. Jų pačiame akte eiti prieš jo valią jo valia tad buvo įvykdyta. Tai posakio prasmė: „Viešpaties darbai dideli gerai apsvarstyti visuose jo valios aktuose“ – kad keistu ir neišsakomu būdu net tas kas daroma prieš jo valią nedaroma be jo valios. Nes nebūtų padaryta be jo leidimo – ir tikrai jo leidimas nėra nenorintis bet norintis – nei tas kuris geras leistų blogiui būti padarytam nebent savo visagalybėje galėtų išvesti gera net iš blogio.

101 Kartais tačiau geros valios vyras nori kažko ko Dievas nenori net jei Dievo valia kur kas daugiau ir kur kas tikriau gera – nes jokiomis aplinkybėmis negali būti bloga. Pavyzdžiui gero sūnaus valia kad jo tėvas gyventų o Dievo gera valia kad mirtų. Arba vėl gali nutikti kad blogos valios vyras nori kažko ko Dievas taip pat nori su gera valia – kaip pavyzdžiui blogas sūnus nori kad jo tėvas mirtų ir tai taip pat Dievo valia. Žinoma pirmasis nori ko Dievas nenori o pastarasis nori ko Dievas nori. Vis dėlto pirmojo pamaldumas nors nenori ko Dievas nori labiau sutinka su Dievo valia nei antrojo bedievystė kuris nori to paties ko Dievas nori. Yra labai didelis skirtumas tarp ko tinkama vyrui norėti ir ko tinkama Dievui – ir tarp galų į kuriuos vyras nukreipia savo valią – ir šis skirtumas nustato ar valios aktas patvirtintinas ar nepatvirtintinas. Iš tiesų Dievas pasiekia kai kuriuos savo tikslus – kurie žinoma visi geri – per blogas blogų vyrų valias. Pavyzdžiui per žydų blogą valią per Tėvo gerą valią Kristus nužudytas už mus – darbas toks geras kad kai apaštalas Petras būtų panaikinęs jį buvo pavadintas „Šėtonu“ To kuris atėjo būti nužudytas. Kaip geri atrodė pamaldžių ištikimų tikslai kurie nenorėjo kad apaštalas Paulius eitų į Jeruzalę kad ten nekentėtų dalykų kuriuos pranašas Agabas numatė! Ir vis dėlto Dievas norėjo kad jis kentėtų šiuos dalykus Kristaus skelbimo dėlei ir Kristaus kankinio mokymo dėlei. Ir šis geras jo tikslas pasiekė ne per krikščionių gerą valią bet per žydų blogą valią. Vis dėlto jie buvo pilniau jo kurie nenorėjo ko jis norėjo nei tie kurie buvo norintys jo tikslo įrankiai – nes kol jis ir pastarieji darė tą patį dalyką jis dirbo per juos su gera valia o jie darė jo gerą valią su savo bloga valia.

102 Bet kad ir kokios stiprios valios ar angelų ar vyrų ar geros ar blogos ar nori ko Dievas nori ar nori kažko kito Visagalio valia visada nenugalėta. Ir ši valia niekada negali būti bloga nes net kai uždeda blogius vis dar teisinga; ir akivaizdžiai kas teisinga nėra bloga. Tad ar per gailestį „pasigaili ko nori“ ar teisingume „ką nori užgrūdina“ visagalis Dievas niekada nedaro nieko išskyrus ką nori ir daro viską ko nori.

XXVII SKYRIUS. Dievo plano žmogiškajam išganymui ribos

103 Tad kai girdime ir skaitome šventajame Rašte kad Dievas „nori kad visi vyrai būtų išgelbėti“ nors žinome pakankamai gerai kad ne visi vyrai išgelbėti nesame dėl to sumenkinti visiškai visagalią Dievo valią. Veikiau turime suprasti Raštą: „Kuriam nori kad visi vyrai būtų išgelbėti“ kaip reiškiantį kad joks vyras neišgelbėtas nebent Dievas nori jo išganymo: ne kad nėra vyro kurio išganymo jis nenori bet kad niekas neišgelbėtas nebent Jis nori. Be to jo valia turėtų būti ieškoma maldoje nes jei nori tada kas nori būtinai turi būti. Ir iš tiesų maldoje Dievui apaštalas kalbėjo kai padarė tą posakį. Tad turime suprasti kas parašyta Evangelijoje apie Tą „kuris apšviečia kiekvieną vyrą“. Tai reiškia kad nėra vyro kuris apšviestas išskyrus per Dievą.

Bet kuriuo atveju žodis apie Dievą: „kuriam nori kad visi vyrai būtų išgelbėti“ nereiškia kad nėra nieko kurio išganymo jis nenori – jis kuris nenorėjo daryti stebuklų tarp tų kurie pasakė būtų atgailavę jei būtų padaręs juos – bet „visi vyrai“ turime suprasti visą žmogiškumą kiekvienoje grupėje į kurią gali būti padalinta: karaliai ir pavaldiniai; bajorai ir plebėjai; aukštieji ir žemi; mokyti ir nemokyti; sveiki ir ligoti; ryškūs nuobodūs ir kvaili; turtingi vargšai ir vidurinė klasė; vyrai moterys kūdikiai vaikai paaugliai jauni suaugusieji vidutinio amžiaus ir labai seni; kiekvienos kalbos ir mados visų menų visų profesijų su nesuskaičiuojama valių ir protų įvairove ir visais kitais dalykais kurie diferencijuoja žmones. Nes iš kurių šių grupių Dievas nenori kad kai kurie vyrai iš kiekvienos nacijos būtų išgelbėti per jo vienatinį Sūnų mūsų Viešpatį? Tad jis gelbsti juos nes Visagalis negali norėti veltui kad ir ką nori.

Dabar apaštalas įsakė kad maldos būtų aukojamos „už visus vyrus“ ir ypač „už karalius ir visus aukštas pareigas“ kurių pasaulietiškas pompastiškumas ir puikybė galėtų būti laikomi pakankama priežastimi jiems niekinti krikščioniško tikėjimo nuolankumą. Tada tęsdamas savo argumentą: „nes tai gera ir priimtina mūsų Gelbėtojo Dievo akyse“ – tai yra melsti net už tokius kaip šie karaliai – apaštalas pašalinti bet kokį pagrindą nevilties pridūrė: „Kuriam nori kad visi vyrai būtų išgelbėti ir ateitų į tiesos pažinimą“. Tikrai tad Dievas nusprendė gera kad per žemųjų maldas jis teiktųsi suteikti išganymą aukštiesiems – paradoksą kurį jau matėme pavyzdyje. Mūsų Viešpats taip pat naudoja tą patį kalbėjimo būdą Evangelijoje kur sako fariziejams: „Jūs dešimtinę duodate mėtų ir rūtų ir kiekvienos žolės“. Akivaizdžiai fariziejai nedešimtinėjo kas priklauso kitiems nei visų žolių visų kitų žemių žmonių. Tad kaip turėtume interpretuoti „kiekvieną žolę“ kaip „kiekvieną žolės rūšį“ taip galime interpretuoti „visus vyrus“ kaip „visų rūšių vyrus“. Galėtume interpretuoti bet kokiu kitu būdu kol nesame priversti tikėti kad Visagalis norėjo kažko būti padaryta kas nepadaryta. „Padarė visus dalykus danguje ir žemėje kad ir ką norėjo“ kaip Tiesa gieda apie jį ir tikrai nenorėjo padaryti nieko ko nepadarė. Turi būti jokio dviprasmiškumo šiuo punktu.

XXVIII SKYRIUS. Žmogaus likimas

104 Tad Dievas būtų norėjęs išsaugoti net pirmąjį vyrą toje išganymo būsenoje kurioje sukurtas ir būtų atvedęs jį deramu laiku po vaikų gimdymo į geresnę būseną be mirties įsikišimo – kur ne tik būtų negalėjęs nusidėti bet neturėtų net valios nusidėti – jei būtų numatęs kad vyras turės tvirtą valią tęsti be nuodėmės kaip sukurtas daryti. Bet nes numatė kad vyras blogai panaudos savo laisvą valią – tai yra nusidės – Dievas iš anksto sutvarkė savo tikslą kad galėtų daryti gera vyrui net vyro blogio daryme ir kad Visagalio gera valia nebūtų panaikinta bloga vyrų valia bet vis tiek būtų įvykdyta.

105 Tad tinkama kad vyras būtų sukurtas pirmiausia kad galėtų norėti ir gero ir blogio – ne be atlygio jei norės gero; ne be bausmės jei norės blogio. Bet ateities gyvenime neturės galios norėti blogio; ir vis dėlto tai neapribos jo laisvos valios. Iš tiesų jo valia bus kur kas laisvesnė nes tada neturės jokios galios tarnauti nuodėmei. Nes tikrai neturėtume rasti kaltės tokiai valiai nei sakyti kad tai ne valia ar kad neteisingai vadinama laisva kai taip trokštame laimės kad ne tik nenorime būti nelaimingi bet neturime jokios galios tai norėti.

Ir kaip mūsų dabartinėje būsenoje mūsų siela negali norėti nelaimės sau taip tada amžinai negalės norėti neteisybės. Bet Dievo plano tvarkinga eiga neturėjo būti praleista kuria norėjo parodyti kiek gera racionali kūrinija kuri gali nenusidėti nors geriau tas kuris negali nusidėti. Taip pat buvo žemesnė nemirtingumo tvarka – bet vis tiek nemirtingumas – kuriame vyras galėjo nemirti net jei aukštesnė tvarka kuri bus ta kurioje vyras bus negalintis mirti.

106 Žmogiškoji prigimtis prarado buvusį nemirtingumo rūšį per laisvos valios piktnaudžiavimą. Ji gaus pastarąjį per malonę – nors būtų gavusi per nuopelnus jei nebūtų nusidėjęs. Net tada tačiau negalėjo būti jokių nuopelnų be malonės. Nes nors nuodėmė turėjo kilmę vien laisvoje valioje vis tiek laisva valia nebūtų pakankama teisingumui palaikyti nebent dieviškoji pagalba būtų suteikta vyrui dovanoje dalyvauti nekintamame gere. Tad pavyzdžiui galia mirti kada nori yra vyro pačiose rankose – nes nėra kas negalėtų nusižudyti nevalgydamas (jau nekalbant apie kitus būdus). Bet plika valia nėra pakankama gyvybei palaikyti jei trūksta maisto pagalbos ir kitų išsaugojimo priemonių.

Panašiai vyras rojuje galėjo savęs sunaikinimo apleisdamas teisingumą valios aktu; vis dėlto jei teisingumo gyvenimas turėjo būti palaikytas jo valia viena nebūtų pakakusi nebent Tas kuris padarė jį būtų davęs pagalbos. Bet po Puolimo Dievo gailestingumas buvo dar gausenis nes tada valia pati turėjo būti išlaisvinta iš vergijos kurioje nuodėmė ir mirtis yra šeimininkai. Nėra jokio būdo kuriuo galėtų būti išlaisvinta pati bet tik per Dievo malonę kuri padaroma efektinga Kristaus tikėjime. Tad kaip parašyta net valia kuria „valia pati paruošiama Viešpaties“ kad gautume kitus Dievo dovanas per kurias ateiname į amžiną Dovana – tai taip pat ateina iš Dievo.

107 Tad net amžinasis gyvenimas kuris tikrai gerų darbų atlygis apaštalo vadinamas Dievo dovana. „Nes nuodėmės atlygis“, sako: „mirtis; bet Dievo dovana amžinasis gyvenimas Kristuje Jėzuje mūsų Viešpatyje“. Dabar atlygis už karinę tarnybą mokamas kaip teisingas debitas ne kaip dovana. Tad pasakė „nuodėmės atlygis mirtis“ parodyti kad mirtis ne nepelnyta bausmė nuodėmei bet teisingas debitas. Bet dovana nebent būtų nemokama nėra malonė. Tad turime suprasti kad net vyro pelnyti gėriai yra Dievo dovanos ir kai amžinasis gyvenimas duotas per juos ką kitą turime bet „malonę ant malonės grąžintos“?

Vyras tad buvo padarytas tiesus ir tokiu būdu kad galėtų arba tęsti tame tiesume – nors ne be dieviškos pagalbos – arba tapti iškrypęs savo pasirinkimu. Kad ir kurį iš šių dviejų vyras būtų pasirinkęs Dievo valia būtų padaryta arba per vyrą arba bent apie jį. Tad nes vyras pasirinko daryti savo valią vietoje Dievo Dievo valia apie jį buvo padaryta; nes iš tos pačios pražūties masės kuri ištekėjo iš tos bendros šaltinio Dievas daro „vieną indą garbingam kitą negarbingam naudojimui“; vienus garbingam naudojimui per savo gailestingumą vienus negarbingam naudojimui per savo sprendimą; kad niekas negirtųsi vyru ar – kas tas pats – savimi.

108 Dabar negalėtume būti atpirkti net per „vieną Tarpininką tarp Dievo ir vyro Patį Vyrą Kristų Jėzų“ jei jis nebūtų ir Dievas. Nes kai Adomas buvo padarytas – būdamas padarytas tiesus vyras – nereikėjo tarpininko. Kartą nuodėmė tačiau plačiai atskyrė žmogiškąją rasę nuo Dievo buvo būtinas tarpininkui kuris vienas gimė gyveno ir buvo nužudytas be nuodėmės sutaikyti mus su Dievu ir suteikti net mūsų kūnams prisikėlimą į amžiną gyvenimą – ir visa tai kad vyro puikybė būtų atskleista ir išgydyta per Dievo nuolankumą. Tad galėtų būti parodyta vyrui kiek toli nuklydo nuo Dievo kai per įsikūnijusį Dievą primenamas Dievui; kad vyras savo nepaklusnumu būtų aprūpintas paklusnumo pavyzdžiu per Dievą-Vyrą; kad malonės šaltinis būtų atidarytas; kad net kūno prisikėlimas – pats pažadėtas atpirktiesiems – būtų peržiūrėtas paties Atpirkėjo prisikėlime; kad velnias būtų nugalėtas tos pačios prigimties kurią džiaugėsi apgavęs – visa tai tačiau be davimo vyrui pagrindo girtis savimi kad puikybė vėl neišdygtų. Ir jei yra kitų privalumų kylančių iš tokio didelio Tarpininko paslapties kuriuos tie kurie iš jų pelnosi gali matyti ar liudyti – net jei negali būti aprašyti – tegul pridedami prie šio sąrašo.

XXIX SKYRIUS. „Paskutiniai dalykai“

109 Dabar laikui tarp vyro mirties ir galutinio prisikėlimo yra slapta prieglobsčio jo sielai kaip kiekvienas vertas poilsio ar kančios pagal ką nusipelnė kol gyveno kūne.

110 Nėra neigimo kad mirusiųjų sielos gauna naudos iš jų gyvenančių draugų pamaldumo kai Tarpininko auka aukojama už mirusiuosius ar išmalda duodama bažnyčioje. Bet šios priemonės naudingos tik tiems kurie kai gyveno nusipelnė kad tokios paslaugos galėtų jiems padėti. Nes yra gyvenimo būdas kuris nei toks geras kad nereikėtų tokių pagalbos po mirties nei toks blogas kad negautų naudos iš jų po mirties. Yra tačiau geras gyvenimo būdas kuris nereikia tokių pagalbos ir vėl vienas toks visiškai blogas kad kai toks vyras išeina iš šio gyvenimo tokios pagalbos jam nieko nenaudingos. Čia tad šiame gyvenime įgyjamas visas nuopelnas ar nuodėmė kuria vyro būklė gyvenime po to pagerinama ar pabloginama. Tad tegul niekas tikisi gauti jokio nuopelno su Dievu po mirties kurį apleido gauti čia šiame gyvenime.

Tad tos priemonės kurias Bažnyčia nuolat naudoja tarpininkaudama už mirusiuosius nėra priešingos apaštalo posakiui kai pasakė: „Nes visi mes stovėsime prieš Kristaus teismo kėdę kad kiekvienas gautų pagal ką padarė kūne ar gera ar bloga“. Nes kiekvienas turi sau kol gyvena kūne užsidirbęs nuopelną kuria šios priemonės gali jam padėti po mirties. Nes jos nenaudingos visiems. Ir vis dėlto kodėl neturėtų būti naudingos visiems nebent dėl skirtingų gyvenimų rūšių kuriuos vyrai veda kūne? Tad kai aukos ar altoriaus ar išmaldos aukojamos už pakrikštytus mirusiuosius jie yra dėkojimo aukos už labai gerus maldavimai už ne-tokius-labai-blogus ir už labai blogus – net jei jokios pagalbos mirusiems – jie bent tam tikras paguoda gyvenantiems. Kur naudingi jų nauda susideda arba gauti pilną atleidimą arba bent pasmerkimas toleruotinesnis.

111 Po prisikėlimo tačiau kai bendras sprendimas laikomas ir baigtas ribinės linijos bus nustatytos dviem miestams: vienas Kristaus kitas velnio; vienas geriems kitas blogiems – abu įskaitant angelus ir vyrus. Vienoje grupėje nebus valios nusidėti kitoje jokios galios nusidėti nei tolesnės galimybės mirti. Pirmosios sandraugos piliečiai tęs gyventi tiesiai ir laimingai amžiname gyvenime. Antra tęs nelaiminga amžinoje mirtyje be galios mirti jai. Abu visuomenių būklės tada bus fiksuotos ir begalinės. Bet pirmame mieste kai kurie pralenks kitus palaimoje ir antrame kai kurie turės toleruotinesnę kančios naštą nei kiti.

112 Visai veltui tad kad kai kurie – iš tiesų labai daug – pasiduoda grynai žmogiškiems jausmams ir gedi amžinos pasmerktųjų bausmės ir jų nenutrūkstamos ir amžinos kančios sąvokos. Jie netiki kad tokie dalykai bus. Ne kad eitų prieš dieviškąjį Raštą – bet pasiduodami savo žmogiškiems jausmams sušvelnina kas atrodo atšiauru ir duoda švelnesnį pabrėžimą posakiams kuriuos tiki skirtus labiau gąsdinti nei išreikšti literalinę tiesą. „Dievas nepamirš“, sako: „parodyti gailestingumą nei savo pyktyje uždarys savo gailestingumą“. Tai iš tiesų švento psalmo tekstas. Bet nėra abejonės kad interpretuotinas remiantis į tuos vadinamus „gailestingumo indais“ tuos kurie išlaisvinti iš kančios ne savo nuopelnais bet per Dievo gailestingumą. Net jei tad tarkime kad tekstas taikomas visiems vyrams nėra pagrindo jiems toliau tarkime kad gali būti galas tiems apie kuriuos pasakyta: „Tad šie eis į amžiną bausmę“. Kitaip gali būti taip pat manoma kad bus galas laimei tų apie kuriuos antithezė pasakyta: „Bet teisieji į amžiną gyvenimą“.

Bet tegul tarkime jei jiems patinka kad tam tikrais laiko intervalais pasmerktųjų bausmės kiek sušvelninamos. Net taip Dievo rūstybė turi būti suprantama vis dar ilsinti ant jų. Ir tai pasmerkimas – nes šis pyktis kuris nėra smurtinė aistra dieviškame prote vadinamas „rūstybe“ Dievuje. Vis dėlto net savo rūstybėje – jo rūstybė ilsinti ant jų – jis neuždaro savo gailestingumo. Tai ne baigti jų amžinoms kančioms bet veikiau pritaikyti ar įsiterpti mažą atokvėpį jų kančiose. Nes psalmas nesako: „Baigti savo pyktį“ ar „Po savo pykčio“ bet „Savo pyktyje“. Dabar jei ši rūstybė būtų viskas vyro pasmerkime ir net jei būtų dabartinė mažiausiame įsivaizduojamame laipsnyje – vis tiek būti prarastam iš Dievo Karalystės būti tremtiniui iš Dievo Miesto būti svetimu nuo Dievo gyvenimo kentėti didelės Dievo palaimų gausos praradimą kurias paslėpė tiems kurie jo bijo ir paruošė tiems kurie tikisi juo – tai būtų bausmė tokia didelė kad jei amžina jokios kančios kurias žinome negalėtų būti palygintos su ja kad ir kiek amžių tęstųsi.

113 Tad pasmerktųjų amžina mirtis – tai yra jų atsiskyrimas nuo Dievo gyvenimo – tad liks be galo ir bus bendra jiems visiems kad ir ką kai kurie žmonės judinami savo žmogiškų jausmų norėtų galvoti apie bausmių gradacijas ar jų kančios palengvėjimą ar pertrauką. Lygiai taip šventųjų amžinasis gyvenimas liks amžinai ir taip pat bus bendras jiems visiems kad ir kokie skirtingi rangų ir garbės laipsniai kuriuose šviečia jų spindinčioje harmonijoje.

XXX SKYRIUS. Krikščioniško gyvenimo principai: Tikėjimas ir viltis

114 Tad iš mūsų tikėjimo išpažinimo trumpai apibendrinto Tikėjimo simbolyje (kuris yra pienas kūdikiams kai apsvarstotas kūniškame lygyje bet maistas stipriesiems kai apsvarstotas ir studijuotas dvasiškai) gimsta gera ištikimų viltis lydima šventos meilės. Bet iš šių afirmacijų visų kurios turėtų būti ištikimai tikimos tik tos kurios susijusios su viltimi randamos Viešpaties maldoje. Nes „prakeistas kiekvienas“ kaip dieviškoji iškalba liudijo „kuris ilsisi savo viltį vyre“. Tad tas kuris ilsisi savo viltį savyje surištas šio prakeikimo ryšiu. Tad turėtume ieškoti iš jokio kito nei Viešpaties Dievo kad ir ką tikimės gerai padaryti ar tikimės gauti kaip atlygį už mūsų gerus darbus.

115 Tad Evangelijoje pagal Matą Viešpaties malda matoma turinti septynis prašymus: trys prašo amžinų gėrių kiti keturi laikinų gėrių kurie tačiau būtini amžinų gėrių gavimui.

Nes kai sakome: „Šventas būk tavo vardas. Ateik tavo Karalystė. Būk tavo valia daroma žemėje kaip danguje“ – šis pastarasis neteisingai interpretuotas kai kurių kaip reiškiantis „kūne ir dvasioje“ – šie palaiminimai bus išlaikyti amžinai. Žinoma prasideda šiame gyvenime; auga mumyse kai darome pažangą bet jų tobulume – kuris tikėtinas kitame gyvenime – bus turimi amžinai! Bet kai sakome: „Duok mums šiandien mūsų kasdieninės duonos. Ir atleisk mums mūsų skolas kaip mes atleidžiame savo skolininkams. Ir nevedžiok mūsų į pagundą bet gelbėk mus nuo blogio“ kas nemato kad visi šie susiję su mūsų poreikiais dabartiniame gyvenime? Tame amžinajame gyvenime – kur visi tikimės būti – Dievo vardo šventinimas jo Karalystė ir jo valia mūsų dvasioje ir kūne liks tobulai ir nemirtingai. Bet šiame gyvenime prašome „kasdieninės duonos“ nes būtina sielos ir kūno poreikio matu ar imame terminą dvasine ar kūniška prasme ar abiem. Ir čia taip pat prašome atleidimo kur nuodėmės daromos; čia pagundos kurios vilioja ir varo į nuodėmiavimą; čia galiausiai blogis iš kurio norime būti išlaisvinti. Bet kitame pasaulyje nė vienas iš šių nebus rastas.

116 Tačiau Evangelijoje pagal Luką Viešpaties maldos versijoje sujungta ne septyni bet penki prašymai. Vis dėlto akivaizdžiai nėra nesutapimo čia bet veikiau savo trumpu būdu Evangelijos autorius parodė mums kaip septyni prašymai turėtų būti suprantami. Iš tiesų Dievo vardas net dabar šventinamas dvasioje bet Dievo Karalystė dar ateis kūno prisikėlime. Tad Lukas siekė parodyti kad trečias prašymas „Būk tavo valia“ yra pirmų dviejų kartojimas ir daro tai geriau suprantama praleisdamas jį. Tada priduria tris kitus prašymus apie kasdieninę duoną nuodėmių atleidimą ir pagundų vengimą. Tačiau ką Matas deda paskutinėje vietoje: „Bet gelbėk mus nuo blogio“ Lukas praleidžia kad suprastume kad įtraukta į kas anksčiau pasakyta apie pagundą. Tai iš tiesų kodėl Matas pasakė: „Bet gelbėk mus“ vietoje „Ir gelbėk mus“ tarsi nurodyti kad tik vienas prašymas – „Ne šito bet to“ – kad kas nors suprastų kad išlaisvinamas iš blogio tuo kad nevedamas į pagundą.

XXXI SKYRIUS. Meilė

117 Ir dabar apie meilę kurią apaštalas sako didesnę už kitus du – tai yra tikėjimą ir viltį – nes kuo gausiau gyvena vyre tuo geresnis vyras kuriame gyvena. Nes kai klausiame ar kas nors geras vyras neklausiame ką tiki ar tikisi bet ką myli. Dabar be abejonės tas kuris myli teisingai tiki ir tikisi teisingai. Lygiai tas kuris nemyli tiki veltui net jei kas tiki tiesa; tikisi veltui net jei kas tikisi paprastai sutinkama susijusi su tikra laime nebent tiki ir tikisi šito: kad per maldą gautų meilės dovaną. Nes nors tiesa kad negali tikėtis be meilės gali būti kad yra kažkas be kurio jei nemyli negali realizuoti savo vilčių objekto. Pavyzdys būtų jei vyras tikisi amžinojo gyvenimo – ir kas nemylėtų to? – ir vis dėlto nemyli teisumo be kurio niekas neateina prie jo.

Dabar tai tikras Kristaus tikėjimas kurį apaštalas giria: tikėjimas kuris veikia per meilę. Ir ką dar trūksta meilėje prašo kad gautų ieško kad rastų ir beldžia kad būtų atidaryta jam. Nes tikėjimas pasiekia ką įstatymas įsako. Ir be Dievo dovanos – tai yra be Šventosios Dvasios per kurią meilė išlieta mūsų širdyse – įstatymas gali įsakyti bet negali padėti. Be to gali padaryti iš vyro nusižengėlį kuris tada negali atsiprašyti maldaudamas nežinojimo. Nes apetitas viešpatauja kur Dievo meilė ne.

118 Kai giliausiuose nežinojimo šešėliuose gyvena pagal kūną be proto suvaržymo – tai primal vyro būsena. Vėliau kai „per įstatymą nuodėmės pažinimas“ ateina vyrui ir Šventoji Dvasia dar neatėjo jo pagalbai – kad net jei nori gyventi pagal įstatymą nugalimas – vyras nusidėja žinodamas ir patenka po kerų ir padaromas nuodėmės vergu „nes kuo vyras nugalėtas to šeimininko vergas“. Žinojimo įstatymo efektas kad nuodėmė veikia vyre visą geismingumo ratą kuris prideda prie pirmo nusižengimo kaltės. Ir tad parašyta įvykdyta: „Įstatymas įėjo kad nusikaltimas gausėtų“. Tai antroji vyro būsena.

Bet jei Dievas žiūri į vyrą su rūpesčiu kad tada tiki Dievo pagalboje vykdant Jo įsakymus ir jei vyras pradeda būti vedamas Dievo Dvasios tada meilės galingesnė galia kovoja prieš kūno galią. Ir nors vyrui dar yra galia kuri kovoja prieš jį – jo silpnybė dar ne pilnai išgydyta – vis dėlto teisusis gyvena tikėjimu ir gyvena teisingai kiek nepasiduoda blogiems troškimams nugalėdamas juos savo meile teisumui. Tai trečioji gero viltingo vyro stadija.

Galiausiai taika laukia to kuris tęs eiti šiuo keliu į tobulumą per tvirtą pamaldumą. Tai bus tobulinta už šio gyvenimo dvasios poilsyje ir galiausiai kūno prisikėlime.

Iš šių keturių skirtingų vyro stadijų pirmoji prieš įstatymą antroji po įstatymu trečioji po malone ir ketvirtoji pilnoje ir tobulame taikoje. Tad ir Dievo žmonių istorija buvo sutvarkyta sekančiomis laiko epochomis kaip patiko Dievui kuris „sutvarkė visus dalykus matu skaičiumi ir svoriu“. Pirmas periodas buvo prieš įstatymą; antras po įstatymu kuris duotas per Mozę; kitas po malone kuri apreikšta per pirmą Tarpininko Atėjimą. Ši malonė nebuvo anksčiau absent iš tų kuriems turėjo būti suteikta nors konformuota laiko dispansacijoms buvo uždengta ir paslėpta. Nes nė vienas iš senovės teisiųjų negalėjo rasti išganymo be Kristaus tikėjimo. Ir nebent Kristus būtų jiems žinomas negalėjo būti pranašautas mums – kartais atvirai kartais obscuriškai – per jų tarnystę.

119 Dabar kuriuo iš šių keturių „amžių“ – jei galima vadinti – regeneracijos malonė randa vyrą tada ir ten visi jo praeities nuodėmės atleidžiamos jam ir kaltė sutraukta gimstant pašalinama per atgimimą. Ir taip tiesa kad „Dvasia pučia kur nori“ kad kai kurie vyrai niekada nežinojo antrosios „vergijos po įstatymu amžiaus“ bet pradeda turėti dievišką pagalbą tiesiog po nauju įsakymu.

120 Vis dėlto prieš vyras gali gauti įsakymą žinoma turi gyventi pagal kūną. Bet kartą impregnuotas atgimimo sakramentu jokios žalos neateis jam net jei tada tuoj išeina iš šio gyvenimo – „Todėl šiuo account Kristus mirė ir prisikėlė kad būtų Viešpats tiek gyvųjų tiek mirusiųjų“. Nei mirties karalystė viešpataus virš jo kuriam Tas kuris buvo „laisvas tarp mirusiųjų“ mirė.

XXXII SKYRIUS. Viso įstatymo pabaiga

121 Visi dieviškieji įsakymai tad remiami atgal į meilę apie kurią apaštalas sako: „Dabar įsakymo pabaiga meilė iš grynos širdies ir geros sąžinės ir neapsimestinio tikėjimo“. Tad kiekvienas įsakymas grįžta į meilę. Nes kad ir ką vienas daro ar bijodamas bausmės ar iš kažkokio kūniško impulso kad neatsilygina meilės standartui kurį Šventoji Dvasia išlieja mūsų širdyse – kad ir kas tai nėra dar daroma kaip turėtų nors gali atrodyti. Meilė šiame kontekste žinoma įtraukia tiek Dievo meilę tiek artimo meilę ir iš tiesų „ant šių dviejų įsakymų kabo visas Įstatymas ir Pranašai“ – ir galime pridėti evangelija ir apaštalai nes iš niekur kitur ateina balsas: „Įsakymo pabaiga meilė“ ir „Dievas yra meilė“.

Todėl kad ir ką Dievas įsako (ir vienas iš šių: „Nesvetimauk“) ir kad ir ką ne pozityviai įsakyta bet stipriai patariama kaip gera dvasinė patarimas (ir vienas iš šių: „Gera vyrui neliesti moters“) – visi šie imperatyvai teisingai paklūstami tik kai matuojami mūsų meilės Dievui ir mūsų artimo meilės Dievuje standartu. Tai taikoma tiek dabartiniame amžiuje tiek pasaulio ateityje. Dabar mylime Dievą tikėjime; tada regėjime. Nes nors mirtingi vyrai patys nežinome mirtingų vyrų širdžių. Bet tada „Viešpats apšviesti paslėptus dalykus tamsoje ir padarys manifestu širdies mintis; ir tada kiekvienas turės savo pagyrimą iš Dievo“ – nes kas bus giriama ir mylima artime per artimą yra tiesiog tas kuris kad neliktų paslėptas Dievas pats atneš į šviesą. Be to aistra mažėja kai meilė auga kol meilė ateina galiausiai į tą pilnumą kuri negali būti pralenktą „nes didesnės meilės nei ši niekas neturi kad vyras padėtų savo gyvybę už savo draugus“. Kas tad gali paaiškinti kiek didelė meilės galia bus kai nebebus aistros jai suvaržyti ar nugalėti? Nes tada aukščiausia tikros sveikatos būsena bus pasiekta kai kova su mirtimi nebebus.

XXXIII SKYRIUS. Išvada

122 Bet kažkur ši knyga turi turėti pabaigą. Galite matyti patys ar turėtumėte vadinti ją Enchiridionu ar naudoti kaip vieną. Bet nes nusprendžiau kad jūsų uolumas Kristuje neturėtų būti niekinamas ir nes tikiu ir tikiuosi gerų dalykų jums per mūsų Atpirkėjo pagalbą ir nes myliu jus labai kaip vieną iš jo kūno narių parašiau šią knygą jums – tegul jos naudingumas atitinka jos ilgumą! – apie Tikėjimą Viltį ir Meilę.