„Martyno Mažvydo Katekizmas“ – pirmoji lietuviška spausdinta knyga, kuri yra ne tik Lietuvos kultūrinis ir literatūrinis paveldas, bet ir krikščionybės sklaidos pradžia Lietuvoje. Išleista 1547 metais Karaliaučiuje (dabartinėje Kaliningrado srityje), ši knyga žymi pirmąjį žingsnį rašytinės lietuvių kalbos istorijoje. Tai ne tik religinis tekstas, bet ir dokumentas, atspindintis to laikmečio lietuvių kalbą ir visuomenės būklę. … [Skaityti toliau…]
„Dr. Martyno Liuterio Didysis Katekizmas“ yra viena svarbiausių Reformacijos laikotarpio teologinių knygų, turinti didelę reikšmę ne tik krikščionių tikėjimo pagrindų aiškinime, bet ir Vakarų kultūros bei mąstymo raidai. Ši knyga buvo išleista pirmą kartą 1529 m. ir tapo neatsiejama dalis protestantiškojo krikščioniško mokymo, kuris iki šių dienų formuoja daugybės žmonių tikėjimo suvokimą. Kontekstas ir autorius … [Skaityti toliau…]
Seksas religijoje dažnai turi įvairias interpretacijas ir reikšmes, kurios priklauso nuo konkrečios religijos ar dvasinio konteksto. Seksualumas ir jo praktikavimas religijose gali būti suvokiamas kaip tam tikra dvasinė, moralinė ar ritualinė dimensija. Šios interpretacijos gali apimti tiek teigiamas, tiek neigiamas konotacijas, priklausomai nuo religijos ir jos doktrinų. Žemiau pateikiamos pagrindinės perspektyvos apie seksą religijoje: 1. … [Skaityti toliau…]
Pagarba tėvams (lot. pietas filialis) yra esminė dorybė krikščioniškoje moralinėje etikoje, pagrįsta dėkingumu ir meile tiems, kurie padovanojo vaikams gyvybę ir pasirūpino jų auklėjimu bei augimu. Ši pagarba kyla ne tik iš biologinio ryšio, bet ir iš dėkingumo už tėvų sunkų darbą, rūpestį, meilę ir aukas, kuriomis jie vaikams suteikė galimybę augti ne tik fiziškai, … [Skaityti toliau…]
Nuo pirmykščių bendruomenių iki didžiųjų religijų žmonės visada ieškojo vietų, kurios būtų daugiau nei gamtos peizažai. Kalnai, upės, giraitės, akmenys ir slėniai tapo ne tik kraštovaizdžio dalimi, bet ir dvasiniais orientyrais, jungiančiais žemę su dievais, protėvių dvasiomis ar kosmine tvarka. Kai kurios vietos siejamos su svarbiais religiniais įvykiais – Dievo apsireiškimu, pranašų pamokslais ar šventųjų … [Skaityti toliau…]
Šilas (hebrajiškai שִׁלוֹ, Šīlō; anglų ir lotynų kalbose Shiloh; lietuviškoje Biblijos tradijoje dažniausiai Šilas arba Šilo) – vienas svarbiausių senovės Izraelio miestų, minimas Toros knygose ir Pranašų raštuose. Šiandien archeologinė vietovė vadinama Tel Šilo (arba Khirbet Seilun), į šiaurę nuo Jeruzalės, dabartinėje Vakarų Kranto teritorijoje, netoli palestiniečių kaimo Turmus Ayya. Šilas buvo pagrindinė izraelitų šventovė … [Skaityti toliau…]
Tai yra glaustas, tačiau itin gilus katalikiškas katekizmas, sukurtas kaip dvasinis kelrodis kiekvienam tiesos ieškančiam žmogui. Knygos ašimi tampa pamatiniu laikomas laimės troškimas, kuris, pasak autorių, yra įdiegtas į kiekvieno žmogaus širdį ir pilnatvę randa tik bendrystėje su Dievu. Remiantis šventojo Augustino mintimi apie neramią žmogaus sielą, šiame veikale paprastai ir suprantamai paaiškinama, kodėl žemiškieji … [Skaityti toliau…]
Šventasis Raštas nuo pat pradžių aiškiai apibrėžia, kad lytinis ryšys turi vykti santuokos rėmuose. Jau Pradžios knygoje sakoma: „Todėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir susijungs su savo žmona, ir jie taps vienu kūnu“ (Pr 2, 24). Tai reiškia ne tik fizinę, bet ir dvasinę vienybę. Svetimavimas – viena aiškiausiai pasmerktų nuodėmių. Dešimt Dievo … [Skaityti toliau…]
„Kebra Nagast“ (taip pat rašoma Kebra Naghast) yra vienas svarbiausių Etiopijos literatūros ir religijos tekstų, turėjęs didžiulę įtaką Etiopijos tapatybei, politinei ideologijai ir krikščioniškajai tradicijai. Pavadinimas amharų kalba reiškia „Karalių šlovė“ arba „Karalių galybė“, ir tai tiksliai atspindi knygos tikslą – pateisinti Etiopijos karalių valdžią, susiejant ją su bibliniu pasakojimu ir dieviška kilme. Tekstas susiformavo … [Skaityti toliau…]
Horebas dar vadinamas Sinajaus kalnas (hebrajų k. חֹרֵב – Hōrēv, siejamas su šaknimi ḥ-r-v, reiškiančia „sausra“, „išdžiūvimas“ arba „dykuma“) Biblijoje žymi vieną iš svarbiausių šventosios istorijos vietų, glaudžiai susijusių su žydų, krikščionių ir islamo tradicijomis. Šis pavadinimas tikriausiai kilo iš aplinkos pobūdžio – sausos, nederlingos, asketiškos dykumos, kurioje žmogus susiduria su Dievo artumu be jokių … [Skaityti toliau…]
Encikliką Acerbo nimis („Per daug skaudu“) paskelbė popiežius Pijus X 1905 m. balandžio 15 d. Šiame dokumente popiežius išreiškė didelį susirūpinimą dėl tikinčiųjų nežinojimo apie pagrindines krikščioniškojo tikėjimo tiesas. Jis pabrėžė, kad ši nežinojimo būsena yra pagrindinė priežastis, dėl kurios daugelis krikščionių atitolsta nuo tikėjimo ir moralės normų. Enciklikos pavadinimas Acerbo nimis pažodžiui reiškia „Per … [Skaityti toliau…]
Religijų konkurencija per istoriją gali būti traktuojama kaip natūrali žmonių grupių reakcija į ribotą išteklių pasaulį – tiek dvasinių, tiek materialių. Nors religijos dažnai siejamos su asmeniniu tikėjimu ir dvasiniu tobulėjimu, jų plėtra dažnai buvo siejama su socialine ir politine galia. Religijos, ypač didžiosios monoteistinės – judaizmas, krikščionybė ir islamas – ne tik skelbė tikėjimą … [Skaityti toliau…]