Paieškos rezultatai (566) pagal: Dešimt dievo įsakymų

„Apaštalo Tomo pamokslavimas“ (The Preaching of Thomas) yra vienas iš didžiausių, dramatiškiausių ir teologiškai sodriausių rytų krikščioniškosios apokrifinės literatūros kūrinių. Tai tekstas, tikriausiai susiformavęs V–VII amžiuje, išlikęs koptų, sirų ir arabų rankraščiuose, ir priklausantis tam pačiam plačiajam apaštalų misijų ciklui kaip Baltramiejaus, Pilypo, Andriejaus ir Jono apokrifai. Šiame kūrinyje Tomas vaizduojamas kaip ypatingas Kristaus mokinys … [Skaityti toliau…]

„Palaimintojo mokinio Baltramiejaus pamokslavimas“ (The Preaching of Bartholomew) yra ryškus rytų krikščioniškosios apokrifinės tradicijos tekstas, priklausantis plačiam apaštalų misijų ciklui, kuriame kiekvienas mokinys siunčiamas į tolimas, pagoniškas žemes skelbti Evangelijos. Šis kūrinys (Praedicatio Bartholomaei), išlikęs koptų ir arabų rankraščiuose, tikriausiai susiformavo V–VII amžiuje ir rodo Egipto bei Sirijos krikščionių pasaulėvaizdį, kuriame apaštalai vaizduojami kaip Dievo … [Skaityti toliau…]

„Šventojo Jono mirtis“ (The Death of Saint John, the Son of Zebedee) yra nekanǫninis, anoniminis, tikriausiai V–VII amžiaus rytų krikščionių apokrifas, išlikęs koptų, sirų, arabų ir etiopų rankraščių tradicijose. Tai vienas iš brandžiausių ir teologiškai giliausių tekstų apie apaštalą Joną, kuriame pasakojama ne tik apie jo paskutines dienas, bet ir apie jo ramų iškeliavimą pas … [Skaityti toliau…]

„Zebediejaus sūnaus Jono kelionės“ (The Travels of John the Son of Zebedee) yra vienas iš didžiausių, literatūriškai turtingiausių ir teologiškai įdomiausių rytų krikščioniškos tradicijos apokrifų. Tai nekanǫninis, anoniminis, tikriausiai V–VII amžiaus kūrinys, išlikęs sirų, koptų, arabų ir etiopų rankraščiuose. Tekstas priskiriamas Prochorui, vienam iš septyniasdešimties mokinių ir šventojo Stepono bičiuliui, tačiau tai yra tipiška pseudoepigrafija … [Skaityti toliau…]

„Šventojo Jokūbo pasakojimas arba Zebediejaus sūnaus Jokūbo istorija“ (The Story of St James, Son of Zebedee) yra nekanǫninis, anoniminis, tikriausiai V–VII amžiaus rytų krikščionių apokrifas, kilęs iš sirų–koptų tradicijos. Tai vienas iš nedaugelio tekstų, kuriuose Jokūbas Vyresnysis (Jokūbas, Zebediejaus sūnus, evangelisto Jono brolis) vaizduojamas ne tik kaip kankinys, bet ir kaip misijų apaštalas, siunčiamas į … [Skaityti toliau…]

„Andriejaus ir Baltramiejaus darbai“ (The Acts of Andrew and Bartholomew, lot. Acta Andreae et Bartholomaei) yra vienas iš įdomiausių ir egzotiškiausių rytų krikščioniškosios apokrifinės tradicijos kūrinių. Tai nekanǫninis, anoniminis, tikriausiai V–VII amžiaus tekstas, kilęs iš sirų aplinkos, vėliau paplitęs koptų, arabų ir etiopų rankraščių tradicijose. Šis kūrinys nepriklauso klasikinei graikiškajai Leucijaus apokrifų linijai, bet atstovauja … [Skaityti toliau…]

„Andriejaus ir Matijo darbai“ (Acts of Andrew and Matthias in the City of the Man‑eaters, Acta Andreae et Matthiae apud Anthropophagos) yra vienas iš labiausiai fantastinių ankstyvosios krikščionybės apokrifų. Tai III–IV amžiaus literatūrinė legenda, priklausanti platesniam apaštalų nuotykių ciklui, kuriame apaštalai siunčiami į tolimas, pavojingas ir beveik mitines žemes. Šis kūrinys nėra istorinis dokumentas, o … [Skaityti toliau…]

„Petro darbai“ angliškai vadinami Acts of Peter, lotyniškai – Actus Petri arba Acta Petri. Tai vienas iš ankstyvųjų krikščioniškų apokrifų, priklausantis vadinamajam „apokrifinių apaštalų darbų“ ciklui kartu su Jono, Pauliaus, Andriejaus ir Tomo darbais. Tai nėra kanoninė knyga, o ankstyvosios krikščionybės literatūros kūrinys, atsiradęs II amžiaus pabaigoje. Dauguma tyrinėtojų mano, kad autorius buvo kilęs iš … [Skaityti toliau…]

Trisdešimt devyni straipsniai – tai pagrindinis Anglikonų bažnyčios doktrininis tekstas, kuriame išdėstyti esminiai tikėjimo principai. Jie buvo patvirtinti 1563 m. ir galutinai suformuluoti 1571 m., valdant karalienei Elžbietai I. Šie straipsniai tapo kompromisiniu dokumentu, siekusiu suvienyti protestantiškus reformacijos siekius su istorine katalikiška Bažnyčios sandara. Straipsniai buvo sudaryti Anglijos Reformacijos metu, kai šalies dvasininkija ir monarchai … [Skaityti toliau…]

Šv. Bonifacas (apie 675–754 m.), dažnai vadinamas „Vokietijos apaštalu“, yra viena ryškiausių VIII a. Vakarų Bažnyčios figūrų. Jo gyvenimas ir darbai padėjo pagrindą krikščionybės plėtrai germanų žemėse, o išlikę laiškai, žinomi kaip Bonifacii Epistolae, yra neįkainojamas istorinis šaltinis, atskleidžiantis ne tik jo asmeninį tikėjimą ir misijų organizavimą, bet ir Frankų imperijos religinius, politinius bei kultūrinius … [Skaityti toliau…]

Pranašas – tai žmogus, kuris, kaip tikima, gauna dievišką žinią ar įkvėpimą ir perduoda ją žmonėms. Pranašai dažniausiai laikomi dvasiniais mokytojais, perspėjančiais apie ateitį, skelbiančiais moralines vertybes ar dievišką valią. Skirtingose religijose pranašai suvokiami nevienodai, bet juos vienija pagrindinis bruožas: jie nesiekia valdžios ar asmeninės naudos, o tampa „tiltu“ tarp dieviškojo ir žmogiškojo pasaulio. Pranašo … [Skaityti toliau…]