Epifanijus Salaminietis, kurio veikalas „Panarion“ (gr. Πανάριον, pažodžiui „vaistinėlė“ arba „vaistų dėžė“) yra vienas didžiausių ir išsamiausių IV amžiaus krikščioniškosios literatūros kūrinių, skirtų erezijų aprašymui ir jų paneigimui. Pats autorius, Kipro Konstantijos vyskupas Epifanijus, veikalo pradžioje paaiškina, kad erezijos yra tarsi dvasiniai nuodai, o jo knyga – priešnuodžių rinkinys, skirtas apsaugoti tikinčiuosius nuo klaidamokslių. Šis … [Skaityti toliau…]
VII a. viduryje, arabų užkariavimams pasiekus Siriją ir Mesopotamiją, krikščionių bendruomenės susidūrė su nauja politine ir religine realybe. Vienas ankstyviausių šio susidūrimo liudijimų yra tekstas, originalo sirų kalba vadinamas Egarta d‑Mar Yuhannon d‑Sedreh (arba Egarta d‑Yuhannon Patriarqa, taip pat Mamlālā d‑Yoḥannan d‑Sedre). Lotyniškoje mokslinėje tradicijoje jis žinomas kaip Homilia Ioannis Sedrensis, Epistula Ioannis Sedrensis, Disputatio … [Skaityti toliau…]
„Pseudo‑Metodijaus Apokalipsė“ (lot. Apocalypsis Pseudo‑Methodii, gr. Ἀποκάλυψις Ψευδομεθοδίου, angl. Apocalypse of Pseudo‑Methodius) – vienas įtakingiausių viduramžių politinės eschatologijos paminklų, akademinėje aplinkoje dažnai vadinamas ir „Sirų apokalipse“. Nors tekstas ilgą laiką buvo priskiriamas kankiniui šv. Metodijui iš Olimpų (mirė apie 311 m.), šiandien tvirtai sutariama, kad tai VII a. pabaigos pseudoniminis kūrinys. Jo autorius – anoniminis … [Skaityti toliau…]
Uolos kupolas (arab. قبة الصخرة, Qubbat al-Sakhra; hebr. כיפת הסלע, Kipat HaSela) – tai aštunkampė šventovė, esanti Šventyklos kalno centre, Jeruzalės senamiestyje. Pastatyta 691–692 m. Umayyadų kalifo Abd al-Maliko įsakymu, tai seniausias išlikęs islamo architektūros paminklas pasaulyje. Uolos kupolas nėra mečetė, o šventovė, supanti šventą uolą, laikomą reikšminga islamo, judaizmo ir krikščionybės tradicijose. Dėl savo … [Skaityti toliau…]
Sandoros skrynia (hebrajiškai Aron ha‑Brit) yra viena iš paslaptingiausių ir švenčiausių relikvijų, kada nors minėtų religiniuose tekstuose. Judaizmo tradicijoje ji buvo laikoma Dievo buvimo ženklu tarp žmonių, o jos viduje, pagal Senąjį Testamentą, buvo saugomos Dešimt Dievo įsakymų plokštės, Aarono lazda (kunigystės teisėtumo ženklas, stebuklingai pražydusi kaip Dievo pasirinkimo įrodymas) ir mana (dangiškas maistas, kuriuo … [Skaityti toliau…]
„Pranašysčių kompendiumas“ (Compendium revelationum) yra vienas žymiausių Girolamo Savonarolos tekstų, išleistas 1495 m. Florencijoje. Tai veikalas, kuriame dominikonas, pamokslininkas ir politinis reformatorius Savonarola surinko savo regėjimus, pranašystes ir jų aiškinimus. Knyga greitai paplito po Europą ir tapo vienu iš labiausiai žinomų jo raštų, nes buvo suvokiama kaip liudijimas, kad jo skelbiami įspėjimai ir vizijos jau … [Skaityti toliau…]
Žodis „epitafija” atėjęs iš senovės graikų kalbos – epitaphios reiškia „prie kapo” arba „ant kapo sakomas”. Iš pradžių tai buvo ne įrašas, o gyvas žodis: graikai prie kapų sakydavo gedulingas kalbas, vadinamas epitaphios logos. Žymiausia išlikusi – Periklio kalba, kurią Tukididas užrašė Peloponeso karo istorijoje, girianti žuvusius karius. Tik vėliau, helėnizmo laikais, tas žodis persikėlė … [Skaityti toliau…]
„The Lectures on Faith“ („Tikėjimo paskaitos“) – tai ankstyvosios Pastarųjų Dienų Šventųjų judėjimo teologijos tekstas, kuriame tikėjimas pristatomas kaip pirmasis ir esminis Dievo pažinimo bei dvasinio gyvenimo principas. Šios paskaitos buvo skirtos mokyti bendruomenę, kaip suprasti tikėjimo prigimtį, jo objektą ir jo veikimą žmogaus gyvenime. Tekstas parašytas aiškiai, logiškai ir nuosekliai, todėl iki šiol išlieka … [Skaityti toliau…]
„Augsburgo išpažinimas“ (Confessio Augustana) – Reformacijos dokumentas, parengtas Philipo Melanchthono (Filipas Melanchtonas) ir 1530 m. pristatytas imperatoriui Karoliui V per Reichstago susirinkimą Augsburge. Tai aiškus, santūrus ir teologiškai nuoseklus liuteroniškosios tradicijos tikėjimo išdėstymas, kuriuo siekta parodyti, kad naujoji reformuota teologija nėra naujovė, bet grįžimas prie apaštalinės ir patristinės krikščionybės. Tekstas prasideda išsamia įžanga imperatoriui, kurioje … [Skaityti toliau…]
„De contemptu saeculi“ („Apie pasaulio niekinimą“) yra vienas ankstyviausių ir ryškiausių Petro Damiano tekstų, rodantis XI amžiaus dvasinės reformos įtampą ir idealus. Šis traktatas gimė laikotarpiu, kai Bažnyčia siekė apsivalyti nuo pasaulietinės įtakos, sustiprinti vienuolinę drausmę ir grąžinti dvasininkiją prie asketiškų šaknų. Damianas, vienas iš griežčiausių ir įtakingiausių to meto reformatorių, šiame veikale formuluoja aiškią … [Skaityti toliau…]
Šv. Petro Damiano (Petrus Damianus) traktatas De perfectione monachorum („Apie vienuolių tobulumą“) yra vienas svarbiausių XI amžiaus vienuolinės reformos tekstų, priklausantis jo mažųjų traktatų rinkiniui ir sudarytas iš dvidešimt keturių skyrių. Šis kūrinys, parašytas kaip dvasinis vadovas vienuoliams, atspindi Damianio, vieno iš griežčiausių Grigaliaus reformos veikėjų, pastangas atkurti benediktiniško gyvenimo grynumą, drausmę ir asketinę dvasią. … [Skaityti toliau…]
XI amžiaus viduryje, kai Europa dar tik pradėjo budintis iš ankstyvųjų viduramžių snaudulio, pasirodė tekstas, kuris sudrebino tuometinį teologinį pasaulį. Tai buvo šv. Petro Damiano (1007–1072) traktatas-laiškas, žinomas lotynišku pavadinimu „De divina omnipotentia“ (liet. „Apie dieviškąją visagalybę“). Mokslininkų jis žymimas kaip Epistola 119 ir yra adresuotas Monte Kasino vienuolyno rektoriui Deziderijui. Šis kūrinys gimė ne … [Skaityti toliau…]