Milano ediktas (kartais vadinamas Konstantino ediktas) buvo svarbus dokumentas, kurį 313 m. paskelbė Romos imperatoriai Konstantinas Didysis ir Licinijus. Šiuo ediktu buvo suteikta religijos laisvė visiems Romos imperijos gyventojams, ir, svarbiausia, krikščionybė tapo legali religija, užbaigiant krikščionių persekiojimą, kuris buvo įprastas ankstesniais amžiais. Iki Milano edikto krikščionys dažnai buvo persekiojami už savo tikėjimą, nes Romos … [Skaityti toliau…]
Misijinis priesakas yra Jėzaus Kristaus nurodymas Jo mokiniams skleisti Evangeliją visoms tautoms ir žmonėms, kad visi būtų kviečiami tapti Jo sekėjais ir įgytų amžinąjį gyvenimą per tikėjimą. Tai viena iš svarbiausių krikščionių misijų – liudyti ir skelbti Jėzaus mokymą visame pasaulyje. Šis priesakas įtvirtintas Evangelijos pagal Matą 28:19-20, kur Jėzus, po prisikėlimo, sako savo mokiniams: … [Skaityti toliau…]
„Gaudium et Spes“ (lat. „Džiaugsmas ir viltis“) yra viena iš svarbiausių dokumentų, priimtų Vatikano II Susirinkimo metu (1962–1965). Pilnas dokumento pavadinimas yra „Gaudium et Spes: Pastoralinė konstitucija apie Bažnyčios vaidmenį šiuolaikinėje pasaulyje“. Šis dokumentas buvo paskelbtas 1965 m. gruodžio 7 d. ir jis apima svarbias temas apie Bažnyčios santykį su šiuolaikiniu pasauliu, socialinį teisingumą, žmogaus … [Skaityti toliau…]
Sielovada – tai praktinė veikla, orientuota į tikinčiųjų dvasinį ugdymą, vadovavimą ir paramą krikščioniškame gyvenime. Sielovados tikslas yra padėti asmenims ir bendruomenėms augti tikėjime, gilinti dvasinį gyvenimą ir spręsti praktinius bei dvasinius iššūkius, su kuriais jie susiduria kasdien. Sielovada yra svarbi krikščioniškos bendruomenės veiklos dalis, kurią dažnai vykdo dvasininkai, katechetai, ir kiti religinių organizacijų nariai. … [Skaityti toliau…]
Enoko knyga arba Henoko knyga (angl. The Book of Enoch, ge’ez መጽሐፈ ሄኖክ Mäṣḥäfä Henok, hebrajų סֵפֶר חֲנוֹךְ Sefer Ḥanokh) yra vienas paslaptingiausių senovės judaizmo religinių raštų, kuris nepateko į oficialų hebrajiškąjį Biblijos kanoną, tačiau paliko neištrinamą pėdsaką ankstyvojoje krikščionybėje. Šis tekstas priskiriamas septintajam patriarchui po Adomo, apie kurį Pradžios knygoje rašoma, jog jis „vaikščiojo … [Skaityti toliau…]
Septintosios dienos adventistai (SDA) (Seventh-day Adventists). yra protestantų krikščionių konfesija, kurios tikėjimas ir praktika turi tam tikrų specifinių bruožų. Informacija apie šią religinę grupę: Septintosios dienos adventistai pabrėžia tiek dvasinį pasiruošimą Kristaus sugrįžimui, tiek sveiką gyvenimo būdą, laikydamiesi savo religinių principų ir skatindami aktyvų dalyvavimą visuomenėje bei misijų darbe.
Visi šventieji – tai tie žmonės, kurie, pasak krikščioniškojo tikėjimo, po savo gyvenimo žemėje pasiekė dangiškąjį gyvenimą ir yra Dievo akivaizdoje. Jie laikomi dorybingumo, tikėjimo ir šventumo pavyzdžiais. Šventieji gyveno pagal Dievo įsakymus, pasižymėjo ypatingomis dorybėmis, pasiaukojimu, meile artimui ir ištikimybe Dievui. Šventieji yra laikomi tarpininkais tarp Dievo ir žmonių – jie gali užtarti tikinčiuosius … [Skaityti toliau…]
Gyventi pagal Dievo valią reiškia orientuotis savo gyvenimą pagal Dievo įsakymus, moralinius principus ir dvasinius idealus, kaip jie yra apibrėžti Šventajame Rašte ir Bažnyčios mokyme. Tai yra siekis būti ištikimam Dievo planui ir veikti pagal Jo norus, kurie dažnai apima meilę, teisingumą, gailestingumą ir tarnystę. Kas reiškia gyventi pagal Dievo valią? Ar tai sunku? Gyventi … [Skaityti toliau…]
Pelagijonizmas yra ankstyvųjų krikščionybės laikų teologinė erezija, pavadinta pagal britų vienuolį Pelagijų, gyvenusį IV–V a. Jis teigė, kad žmogus turi laisvą valią ir savo pastangomis gali pasiekti išganymą, nepriklausomai nuo Dievo malonės. Pelagijonizmas buvo laikomas priešingu krikščioniškam mokymui apie pirminę nuodėmę ir Dievo malonės būtinumą žmogaus išganymui. Pagrindinės Pelagijaus ir pelagijonizmo idėjos: Kova su pelagijonizmu … [Skaityti toliau…]
Barucho apokalipsė (dar vadinama II Barucho knyga, 2 Baruch, Syriac Apocalypse of Baruch, Apocalypsis Baruchi Syriaca) yra žydų apokrifinis apokaliptinis tekstas, parašytas po Jeruzalės sunaikinimo romėnų 70 m. po Kr., nors pasakojimas įrėmintas į Babilonijos laikų istoriją ir priskiriamas Baruchui – pranašo Jeremijo raštininkui. Svarbu pabrėžti, kad tai nėra ta pati knyga kaip kanoninė Barucho … [Skaityti toliau…]
„Abraomo testamentas“ (gr. Διαθήκη Ἀβραάμ, lot. Testamentum Abrahae, angl. Testament of Abraham) – vienas žymiausių judaizmo ir ankstyvosios krikščionybės apokrifų, priklausantis vadinamajam „testamentų“ žanrui. Tokiuose tekstuose paprastai pateikiami biblinio veikėjo paskutiniai žodžiai, pamokymai ir dvasinės įžvalgos prieš mirtį. Šiame kūrinyje daugiausia dėmesio skiriama mirties temai, dieviškajam teismui ir žmogaus gyvenimo pabaigos prasmei, tai yra humoro … [Skaityti toliau…]
Povilo apokalipsė (Apocalypse of Paul, Visio Pauli, Ἀποκάλυψις Παύλου) yra ankstyvosios krikščioniškosios apokaliptinės literatūros kūrinys, kuriame pasakojama apie apaštalo Povilo dvasinę kelionę per dangų ir pragarą. Šis veikalas nėra Naujojo Testamento dalis, tačiau jis remiasi 2 Korintiečiams laiške minimomis Povilo vizijomis ir jas išplėtoja į savarankišką, itin detalų pasakojimą. Tekstas išliko graikų, koptų, etiopų, sirų, … [Skaityti toliau…]