Tiurkų dievai sudarė dinamišką, kosmiškai orientuotą panteoną, kuriame kiekviena dievybė buvo susijusi su dangaus, žemės ar požemio sferomis. Ši religija formavosi Eurazijos stepėse nuo II tūkst. pr. Kr. ir lydėjo klajokliškas tiurkų gentis nuo Altajaus iki Anatolijos. Tiurkų dievybės nebuvo nutolusios nuo žmonių – jos veikė per vėją, audras, kalnus, gyvūnus, protėvių dvasią ir klajoklių kasdienybę. Pasaulis buvo suvokiamas kaip gyvas, trijų sluoksnių kosmosas: Viršutinis Dangus, Vidurinė Žemė ir Apatinis Požemis, o dievai buvo šių sferų jėgos. Tiurkai tikėjo, kad žmogaus likimą lemia dangaus valia (Tengri), protėvių palaikymas ir teisingas gyvenimas pagal kosminę tvarką. Ši religija buvo glaudžiai susijusi su gamta, klajoklių gyvenimo ritmu ir bendruomenės garbe, todėl tiurkų dievai išliko itin artimi kasdieniam pasauliui.
Terminas „tiurkų“ vartojamas todėl, kad ši mitologija priklauso visai plačiai tiurkų kalbų šeimai ir daugybei tautų (nuo Sibiro jakutų iki Vidurinės Azijos kazachų), o apibrėžimas „turkų“ nurodytų tik vieną konkrečią šiuolaikinę Turkijos valstybę ir jos tautą. Ši grupė taip pat apima kitas Sibiro tautas (tuviečius, altajiečius, chakasus), Volgos ir Uralo regiono grupes (totorius, baškirus, čiuvašus) bei Kaukazo ir Vakarų tiurkus (azerbaidžaniečius, turkmėnus, kirgizus bei gagauzus). Visas jas vienija bendros lingvistinės šaknys ir archajiškas dvasinis paveldas, kilęs iš senovės klajoklių imperijų. Turkija gavo pavadinimą iš tiurkų, o ne atvirkščiai.
Tiurkų dievai nepriklauso indoeuropiečių religiniam laukui, todėl jų panteonas labai skiriasi nuo baltų, slavų ar skandinavų tradicijų. Skandinavų dievai turi aiškias genealogijas ir epines kovas, o tiurkų dievybės dažniau yra kosminės jėgos, ne antropomorfiniai herojai. Tengri nėra dangaus karalius kaip Odinas – jis pats yra Dangus, visatos tvarka ir likimo valdovas. Erlikas nėra demonas ar velnias, o požemio valdovas, atsakingas už mirtį ir ligas, bet kartu ir už pusiausvyrą. Su mongolų ir kitomis šiaurės Azijos tradicijomis tiurkų religija turi daug bendro: šamanizmą, protėvių kultą, gamtos dvasių sistemą. Tačiau tiurkų panteonas išlaikė savitą struktūrą, kurioje dangaus dievai yra aukščiausi, o žemės ir vandens dvasios – artimiausios žmogui. Platesniame pasaulyje tiurkų dievai išsiskiria tuo, kad nėra literatūrinės mitologijos su epais ir dramomis – jų pasaulis perduodamas per šamanų pasakojimus, ritualus ir dainas, todėl išliko archajiškas ir gyvas.
Tiurkų religija kilo iš senųjų šiaurės Azijos šamanistinių tikėjimų, kurie persipynė su klajoklių gyvenimo būdu ir gamtos ciklais. Todėl tiurkų dievai yra ir kosminės jėgos, ir vietos dvasios: kalnų globėjai, upių motinos, vėjo dvasios, protėvių sielos. Žmonės tikėjo, kad dievai gali suteikti pergalę kare, apsaugoti nuo nelaimių, atnešti lietų ar nukreipti likimą. Šamanai buvo tarpininkai tarp pasaulių, galintys keliauti į dangų ar požemį, kad išsiaiškintų dievų valią. Aukos, ritualai, ugnies garbinimas ir protėvių pagerbimas buvo neatsiejama gyvenimo dalis – ne formalūs veiksmai, o tikras bendravimas su pasaulio dvasiomis. Tiurkų dievai šiandien išlieka kaip vienas archajiškiausių Eurazijos religinių paveldo sluoksnių, atskleidžiantis pasaulį, kuriame dangus, žemė ir žmogus sudaro vieną gyvą visumą.
Tiurkų dievai
Aan (Aan) – dangaus dvasia, susijusi su šviesa ir tyrumu. Ji simbolizuoja aukštąjį pasaulį ir kosminę tvarką. Aan – tai dangaus šviesos jėga.
Abasy (Abası) – piktosios dvasios, gyvenančios požemyje ar tamsiuose miškuose. Jos sukelia ligas, nelaimes ir baimes. Abasy – tai tamsos ir chaoso būtybės.
Ay (Ay) – mėnulio dievas, valdantis nakties šviesą ir laiko ciklus. Jis simbolizuoja ramybę, vaisingumą ir dangaus ritmą. Ay – tai mėnulio šviesa.
Ayısıt (Ayısıt) – gimimo, motinystės ir vaikų globėja. Ji saugo nėščias moteris ir naujagimius. Ayısıt – tai gyvybės pradžios deivė.
Ak (Ak) – šviesos ir tyrumo dvasia, susijusi su gerumu ir apsauga. Ji simbolizuoja baltąją, gėrio pusę. Ak – tai šviesos dvasia.
Alaz (Alaz) – ugnies dvasia, valdanti liepsną ir šilumą. Jis saugo namų židinį ir naikina blogį. Alaz – tai gyvoji ugnies jėga.
Albastı (Albastı) – pavojinga moteriška dvasia, sukelianti ligas, ypač gimdyvėms. Ji simbolizuoja tamsiąją moterišką energiją. Albastı – tai gimdymo demonė.
Alkarısı (Alkarısı) – raudonplaukė moteriška dvasia, galinti pakenkti vaikams ar keliautojams. Ji dažnai siejama su klasta ir ligomis. Alkarısı – tai pavojinga nakties būtybė.
Arçura (Arçura) – miško dvasia, sauganti medžius ir gyvūnus. Ji gali būti tiek draugiška, tiek pavojinga. Arçura – tai miško šeimininkas.
Arsan (Arsan Duha) – apsaugos ir gerųjų dvasių valdovas. Jis saugo žmones nuo demonų ir nelaimių. Arsan – tai apsaugos dvasia.
Asena (Asena) – mitinė vilkė, tiurkų protėvių motina. Ji simbolizuoja kilmę, jėgą ir tautos atgimimą. Asena – tai tiurkų gimimo legenda.
Bai (Bay) – turtų, gausos ir klestėjimo dvasia. Jis suteikia sėkmę ir materialinę gerovę. Bai – tai klestėjimo jėga.
Bayanai (Bayanay) – medžioklės ir miško dievas, saugantis žvėris ir medžiotojus. Jis lemia sėkmę medžioklėje. Bayanai – tai miško globėjas.
Bichura (Bıçura) – namų dvasia, gyvenanti troboje ar kluone. Ji saugo namus, bet gali pykti, jei negerbiama. Bichura – tai namų sargas.
Boz (Boz) – pilkojo dangaus ir neutraliosios jėgos dvasia. Jis simbolizuoja pusiausvyrą tarp šviesos ir tamsos. Boz – tai tarpinė kosminė jėga.
Buk (Buk) – miško ir laukinių vietų dvasia, galinti klaidinti keliautojus. Jis įkūnija gamtos laukinę pusę. Buk – tai miško klajūnas.
Buraq (Buraq) – sparnuotas mitinis žirgas, galintis keliauti tarp pasaulių. Jis simbolizuoja greitį, dvasinę kelionę ir apsaugą. Buraq – tai dangiškasis žirgas.
Chugay (Çugay) – miško dvasia, dažnai vaizduojama kaip gauruotas žmogus. Jis saugo miškus ir baudžia tuos, kurie juos niokoja. Chugay – tai laukinės gamtos gynėjas.
Chulpan (Çolpan) – Veneros žvaigždės dvasia, ryto žvaigždė. Ji simbolizuoja grožį, aušrą ir naują pradžią. Chulpan – tai ryto žvaigždė.
Erlik (Erlik) – požemio ir mirties dievas, valdantis tamsą, ligas ir mirusiųjų pasaulį. Jis yra Tengri priešingybė, bet ne absoliutus blogis – veikiau pusiausvyros dalis. Erlik – tai požemio valdovas.
Gun (Gün Ana / Gün) – saulės deivė, šviesos ir gyvybės nešėja. Ji palaiko dienos ritmą ir šildo pasaulį. Gun – tai saulės šviesa.
Yarym (Yarym) – tarpinė, pusinė dvasia, stovinti tarp šviesos ir tamsos. Ji simbolizuoja nepilną, nebaigtą būseną ir dažnai pasirodo kaip permaininga jėga. Yarym – tai pusiausvyros ir neapibrėžtumo dvasia.
Yel (Yel) – vėjo dvasia, valdanti oro judėjimą, audras ir permainas. Ji gali būti tiek švelni, tiek griaunanti. Yel – tai gyvas vėjo kvėpavimas.
Yer (Yer) – žemės dievas, įkūnijantis dirvožemį, kalnus ir pasaulio tvirtumą. Jis palaiko gyvybę ir stabilumą. Yer – tai žemės pagrindas.
Yer-Sub (Yer-Sub) – žemės ir vandenų dvasios, saugančios upes, ežerus, slėnius ir žemdirbystę. Jos palaiko gamtos pusiausvyrą. Yer-Sub – tai žemės ir vandens globėjai.
Iye (İye) – vietos dvasia, sauganti tam tikrą vietovę, namus, mišką ar upę. Kiekvienas objektas turi savo Iye. Iye – tai vietos sargas.
Yryn (Yryn) – likimo ir pranašystės dvasia, susijusi su žmogaus gyvenimo keliu. Ji lemia sėkmę ar nesėkmę. Yryn – tai likimo balsas.
Jel (Jel) – šalčio, žiemos ir ledo dvasia. Ji simbolizuoja stingdantį gamtos aspektą. Jel – tai žiemos alsavimas.
Kayra (Kayra Han) – aukščiausiasis kūrėjas, dangaus dievas, sukūręs pasaulį ir visas dvasias. Jis yra gėrio ir šviesos šaltinis. Kayra – tai visatos kūrėjas.
Kara (Kara) – tamsos, gilumos ir paslaptingų jėgų dvasia. „Kara“ tiurkų mitologijoje reiškia ne blogį, o gilią, rimtą, paslaptingą jėgą. Kara – tai gili tamsos energija.
Karakhan (Kara Han) – tamsos ir nakties valdovas, vienas iš dangaus dievų. Jis simbolizuoja rimtį, galią ir nakties tvarką. Karakhan – tai nakties valdovas.
Karakız (Karakız) – tamsioji mergelė, moteriška dvasia, susijusi su naktimi, paslaptimis ir apsauga. Ji gali būti tiek globėja, tiek bauginanti. Karakız – tai nakties mergelė.
Karakızlar (Karakızlar) – tamsiųjų mergelių grupė, lydinčios nakties dvasią ir saugančios slaptas vietas. Jos simbolizuoja paslaptį ir ribą. Karakızlar – tai nakties palydovės.
Karakoncolos (Karakoncolos) – bauginanti žiemos dvasia, pasirodanti tamsiuoju metų laiku. Ji gąsdina keliautojus ir klajūnus. Karakoncolos – tai žiemos demonas.
Karakurt (Karakurt) – juodoji našlė, pavojinga dvasia-voras, sukelianti ligas ar nelaimes. Ji simbolizuoja staigią grėsmę. Karakurt – tai nuodinga tamsos būtybė.
Karakush (Karakuş) – juodasis paukštis, dangaus ženklų ir pranašysčių dvasia. Jis simbolizuoja budrumą ir likimo žinią. Karakush – tai pranašaujantis paukštis.
Kyks (Kıks) – vandens ar pelkių dvasia, susijusi su drėgme ir paslėptomis vietomis. Ji gali būti klastinga. Kyks – tai pelkių dvasia.
Kyzagan (Kızagan) – karo dievas, raudonojo dangaus jėga, suteikianti drąsą ir pergalę. Jis globoja kariuomenę. Kyzagan – tai karo jėga.
Koyash (Koyaş) – saulės dievas, šviesos ir gyvybės šaltinis. Jis palaiko dienos ritmą ir šildo pasaulį. Koyash – tai saulės spindesys.
Kök (Kök) – dangaus, mėlynosios sferos dvasia. Ji simbolizuoja tyrumą, dangų ir kosminę tvarką. Kök – tai mėlynojo dangaus jėga.
Kormos (Kormos) – klajojančios mirusiųjų dvasios, nepriimtos į požemį. Jos klaidžioja tarp pasaulių. Kormos – tai neramios sielos.
Kubai (Kubai) – motinystės, vaisingumo ir gimdymo deivė. Ji globoja moteris ir vaikus. Kubai – tai motinos globa.
Kuday (Kuday) – aukščiausiasis dievas, panašus į Tengri, bet labiau moralinis ir globėjiškas. Jis suteikia likimą ir apsaugą. Kuday – tai dieviškoji globa.
Kultun (Kültün) – namų ir židinio dvasia, sauganti šeimą ir namų ramybę. Kultun – tai namų šiluma.
Kutan (Kutan) – likimo ir sėkmės dvasia, suteikianti palaiminimą arba atimanti jį. Kutan – tai likimo dovana.
Kutang (Kutang) – apsaugos dvasia, sauganti nuo blogųjų jėgų ir nelaimių. Kutang – tai apsaugos skydas.
Merdan (Merdan) – drąsos ir vyriškumo dvasia, įkūnijanti jėgą ir garbę. Merdan – tai kario dvasia.
Mergen (Mergen) – išminties, taiklios minties ir žinojimo dievas. Jis vaizduojamas kaip lankininkas, kurio strėlė visada pataiko į tiesą. Mergen – tai aiškios minties ir išminties jėga.
Od (Od / Ot) – ugnies dvasia, sauganti namų židinį ir ritualinę liepsną. Ji suteikia šilumą, apsaugą ir valo nuo blogio. Od – tai gyvoji ugnies dvasia.
Oksoko (Oksoko) – trigalvis paukštis-dvasia, saugantis dangų ir kovojantis su demonais. Jis simbolizuoja budrumą ir dangišką galią. Oksoko – tai trigalvis dangaus sargas.
Sakhadai (Sahadai) – dykumų ir sausų vietovių dvasia, susijusi su karščiu ir išbandymais. Ji simbolizuoja ištvermę ir keliautojų apsaugą. Sakhadai – tai dykumos jėga.
Samr (Samr) – didysis paukštis, panašus į Simurgą, išminties ir apsaugos dvasia. Jis padeda herojams ir saugo pasaulio tvarką. Samr – tai išminties paukštis.
Sary (Sarı) – geltonosios, vidurinės pasaulio sferos dvasia. Ji simbolizuoja neutralumą, žemės energiją ir pusiausvyrą. Sary – tai žemės spalvos dvasia.
Shalky (Şalky) – klastinga miško dvasia, galinti juokauti, gąsdinti ar klaidinti žmones. Ji dažnai pasirodo kaip gauruotas padaras. Shalky – tai miško pokštininkas.
Shurale (Şurale) – miško dvasia su ilgu pirštu, gąsdinanti keliautojus. Jis gali būti pavojingas, bet kartais padeda tiems, kurie gerbia mišką. Shurale – tai miško demonas.
Su (Su) – vandens dvasia, įkūnijanti upes, ežerus ir lietų. Ji suteikia gyvybę ir valo pasaulį. Su – tai vandens gyvybė.
Suyla (Suyla) – vandens motina, šaltinių ir upelių globėja. Ji saugo tyrumą ir moterišką vandens energiją. Suyla – tai švelni vandens deivė.
Sün (Sün) – saulės dievas, šviesos ir gyvybės šaltinis. Jis palaiko dienos ritmą ir šildo pasaulį. Sün – tai saulės spindesys.
Sungur (Sungur) – sakalas, dangaus pasiuntinys ir karžygių globėjas. Jis simbolizuoja greitį, aiškų matymą ir jėgą. Sungur – tai dangaus sakalas.
Tarkun (Tarkun) – valdžios ir kilmingumo dvasia, susijusi su karališka galia. Jis palaiko tvarką ir teisingą valdymą. Tarkun – tai valdžios dvasia.
Temir (Temir) – geležies ir metalo dvasia, globojanti kalvius ir ginklus. Jis simbolizuoja tvirtumą ir jėgą. Temir – tai geležies jėga.
Tengri (Tengri) – aukščiausias dangaus dievas, visatos valdovas ir likimo skyrėjas. Jis yra mėlynojo dangaus esmė ir kosminė tvarka. Tengri – tai pats Dangus.
Tepegöz (Tepegöz) – vienakis milžinas, tiurkų mitologijos pabaisa. Jis simbolizuoja chaotišką, laukinę jėgą. Tepegöz – tai vienakis milžinas.
Tulpar (Tulpar) – sparnuotas žirgas, greičio ir dangiškos kelionės simbolis. Jis padeda herojams ir perneša juos tarp pasaulių. Tulpar – tai dangiškasis žirgas.
Ülgen (Ülgen) – gėrio, šviesos ir kūrybos dievas, Kayros sūnus. Jis kuria pasaulį, žmones ir gerąsias dvasias. Ülgen – tai kūrėjas ir šviesos valdovas.
Ulu (Ulu) – didžioji, aukščiausioji dvasia, dažnai vartojama kaip epitetas dievams. Ji simbolizuoja didybę ir šventumą. Ulu – tai didžioji dvasia.
Umai (Umai) – motinystės, vaisingumo ir vaikų globėja. Ji saugo šeimą ir gimimą. Umai – tai motinos deivė.
Uot (Uot) – protėvių dvasia, sauganti giminę ir jos likimą. Jis simbolizuoja ryšį su praeitimi. Uot – tai protėvių balsas.
Zada (Zada) – likimo ir sėkmės dvasia, suteikianti palaiminimą arba atimanti jį. Ji simbolizuoja netikėtą sėkmę. Zada – tai likimo dovana.