Paieškos rezultatai (607) pagal: apie trejybe

Tikėjimo išsaugojimas ir civilizacijos formavimas

Per 2000 metų Bažnyčia turėjo įvairiapusę įtaką – teologinę, kultūrinę, socialinę ir politinę. Didžiausiu laimėjimu galima laikyti Bažnyčios gebėjimą išsaugoti krikščioniškąjį tikėjimą per amžius, kartu formuojant Vakarų civilizaciją. Šis laimėjimas apima tiek dvasinį, tiek praktinį aspektą: tikėjimo tiesų apibrėžimą (pvz., per visuotinius susirinkimus) ir visuomenės transformaciją per švietimą, kultūrą bei socialinį teisingumą. Vienas didžiausių Bažnyčios … [Skaityti toliau…]

Popiežiaus kryžius

Popiežiaus kryžius – tai krikščioniškas simbolis, siejamas su Romos popiežiaus autoritetu ir Bažnyčios vadovavimu. Šis kryžius išsiskiria tuo, kad turi ne vieną, bet tris horizontalias skersines, išdėstytas mažėjančiu ilgiu nuo apačios į viršų. Lotyniškai jis dažnai vadinamas Crux Papalis, kitos kalbos: Cruz Papal (ispaniškai), Croce Papale (itališkai), Päpstliches Kreuz (vokiškai) ir Croix Papale (prancūziškai), o … [Skaityti toliau…]

Kas yra lavra?

Lavra – tai unikalus vienuolynų tipas, daugiausia siejamas su Rytų krikščionybe, ypač stačiatikybe, simbolizuojantis dvasinį atsiskyrimą ir bendruomeninį gyvenimą. Žodis lavra kilęs iš graikų kalbos laura (Λαύρα), iš pradžių reiškusio „siaurą gatvę“ ar „alėją“ mieste, vėliau pritaikyto apibūdinti atsiskyrėlių ląstelių ar urvų sankaupą aplink centrinę bažnyčią. Rytų krikščionybėje lavra yra vienuolynas, kuriame derinamas atsiskyrėliškas (eremitinis) … [Skaityti toliau…]

Kas yra inedija?

Vien mintis apie tai skamba kaip provokacija: žmogus, kuris nevalgo metų metais – ir išgyvena. Jokio maisto, jokio vandens. Ne vienu metu, ne per kokį pasninką, o nuolatos. Tokį reiškinį vadina inedija (lot. inedia – „nevalgymas“). Ir tai ne dieta, ne asketinis eksperimentas. Tai – dvasinės kilmės būsena, kurią kai kurie mistikai išgyveno kaip Dievo … [Skaityti toliau…]

Etiopijos bažnyčia

Etiopijos Ortodoksų Tewahedo Bažnyčia (Yäityop’ya ortodoks täwaḥədo betä krəstiyan) yra viena seniausių krikščionių bažnyčių pasaulyje, turinti unikalią istoriją, teologiją ir kultūrinę reikšmę. Jos išskirtinumas slypi ne tik ilgoje tradicijoje, bet ir platesniame Šventojo Rašto kanone, kuriame yra tokios knygos kaip Enocho knyga ir Jubiliejų knyga, nerandamos daugelyje kitų krikščioniškų tradicijų. Etiopijos Ortodoksų Tewahedo Bažnyčia teigia, … [Skaityti toliau…]

Pseudo‑Klemento laiškas Jokūbui

Pseudo‑Klemento laiškas Jokūbui (lot. Epistola ad Iacobum Fratrem Domini) yra įvadinis ir programinis vadinamųjų Klementinų korpuso tekstas, priskiriamas ne tikrajam Klemensui I, bet anoniminiam vėlyvojo antikinio laikotarpio autoriui. Žodis pseudo vartojamas todėl, kad kūrinys parašytas prisidengiant Klemenso vardu, siekiant suteikti jam apaštalinį autoritetą, nors pats autorius buvo kitas ir gyveno gerokai vėliau. Kūrinys greičiausiai sukurtas … [Skaityti toliau…]

Mūsų Viešpaties testamentas (Testamentum Domini)

„Mūsų Viešpaties testamentas“ (angl. Testament of our Lord, lot. Testamentum Domini) yra ankstyvosios krikščionybės apokrifinis veikalas, priskiriamas vadinamajai bažnytinių nurodymų (angl. Church Orders) literatūrai. Šis tekstas, kurį tradicija priskiria pačiam Jėzui Kristui (neva tai Jo žodžiai, pasakyti apaštalams po prisikėlimo), iš tiesų buvo sukurtas vėliau, greičiausiai IV amžiuje. „Testamentas“ reikšmingas tuo, kad jame pateikiama išsami … [Skaityti toliau…]

Jėzaus sekmadienio laiškas

„Jėzaus sekmadienio laiškas“ (arba tiesiog „Dangiškasis laiškas“) (angl. Jesus’ Sunday Letter / Letter from Heaven, gr. Επιστολή του Κυρίου ημών Ιησού Χριστού) yra vienas įdomiausių ir labiausiai paplitusių krikščioniškosios apokrifinės literatūros fenomenų. Tai pseudepigrafinis tekstas – laiškas, kuris, kaip teigiama, buvo parašytas paties Jėzaus Kristaus (arba Dievo Tėvo) ir stebuklingai nuleistas iš dangaus į žemę. … [Skaityti toliau…]

Šv. Jokūbo dieviškoji liturgija

Šv. Jokūbo dieviškoji liturgija (angl. Divine Liturgy of St James, sen. gr. Ἡ Θεία Λειτουργία τοῦ Ἁγίου Ἰακώβου τοῦ Ἀδελφοθέου) yra vienas seniausių, archajiškiausių ir reikšmingiausių krikščioniškojo pasaulio liturginių tekstų. Ši liturgija, pagal tradiciją priskiriama šventajam Jokūbui Teisiajam – Jėzaus Kristaus broliui ir pirmajam Jeruzalės vyskupui, – yra istorinis Jeruzalės Bažnyčios eucharistinių pamaldų tekstas. Ji … [Skaityti toliau…]

Bičių knyga

Bičių knyga (siriškai Ktābā d-Debbā, lot. Liber Apis, angl. The Book of the Bee) yra vienas įdomesnių vėlyvosios Rytų krikščionybės literatūros kūrinių, sudarytas XIII amžiuje. Autorius – Saliamonas iš Basros (Solomon of Basra, siriškai Mar Šlēmōn d-Baṣrā), Perat-Maišano metropolitas, priklausęs Rytų Bažnyčios tradicijai. Kūrinys buvo parašytas kaip glausta teologinių ir istorinių žinių santrauka, apimanti pasaulio … [Skaityti toliau…]

Rozenkreicerių brolijos išpažinimas (Confessio Fraternitatis)

„Confessio Fraternitatis“ (The Confession of the Brotherhood, „Brolijos išpažinimas“) yra antrasis iš trijų klasikinių rozenkreicerių manifestų, paskelbtų XVII a. pradžioje. Tekstas pasirodė 1615 m. lotynų kalba ir buvo pateiktas kaip viešas Rozenkreicerių brolijos (Fraternitas Rosae Crucis) pareiškimas Europai. Kartu su Fama Fraternitatis (1614, The Fame of the Brotherhood, „Brolijos žinia“) ir Chymical Wedding of Christian … [Skaityti toliau…]

Kristiano Rozenkreico cheminės vestuvės

Kristiano Rozenkreico cheminės vestuvės (Chymische Hochzeit Christiani Rosencreutz anno 1459, angl. The Chymical Wedding of Christian Rosenkreutz) yra alegorinis, simbolinis renesanso laikų tekstas, pirmą kartą išleistas 1616 m. vokiečių kalba. Kūrinys tradiciškai priskiriamas Johannui Valentinui Andreae – protestantų teologui ir rašytojui, nors pats Andreae vėliau jį vadino „literatūriniu pokštu“. Nepaisant to, tekstas tapo vienu iš … [Skaityti toliau…]



Ieškote daugiau apie: apie trejybe?

Trumpas paaiškinimas pagal užklausą

Šventoji Trejybė yra viena pagrindinių ir kartu paslaptingiausių krikščioniškojo tikėjimo tiesų, mokanti apie vieną Dievą trijuose asmenyse. Šie trys asmenys yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, kurie sudaro vieną nedalomą dieviškąją esmę. Nors šis žodis Biblijoje tiesiogiai neparašytas, pats mokymas kyla iš Naujojo Testamentų tekstų, kur minimi visi trys dieviškieji pradai. Tėvas yra visatos kūrėjas, Sūnus – Jėzus Kristus, atėjęs išvaduoti žmonijos, o Dvasia veikia tikinčiųjų širdyse kasdien. Ankstyvoji Bažnyčia šią dogmą išgrynino visuotiniuose susirinkimuose, kovodama su įvairiomis klaidingomis nuomonėmis. Žmogišku protu visiškai suvokti šios didžios paslapties neįmanoma, todėl ji priimama per tikėjimą ir meilės patirtį. Trejybės vienybė mums rodo tobulą bendrystę, į kurią kviečiamas kiekvienas žmogus. Šis slėpinys lydi krikščionis nuo pat krikšto akimirkos, kai jie palaiminami Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu.