Proskynesis (gr. προσκύνησις) krikščionių teologijoje reiškia pagarbą arba nusilenkimą, išreiškiamą šventųjų ikonoms, relikvijoms, kryžiui ar šventiesiems, kaip Dievo tarnams. Tai išorinis pagarbos gestas, nukreipiantis tikinčiuosius į Dievą per šventą atvaizdą ar asmenį, bet neprilygstantis dieviškam garbinimui. Ši praktika tapo ypač svarbi VII–VIII a. Bizantijos imperijoje per ikonoklazmo krizę, kai buvo ginčijamasi dėl ikonų pagarbumo teisėtumo. … [Skaityti toliau…]
Latreia (gr. λατρεία) krikščionių teologijoje reiškia garbinimą, skirtą tik Dievui – Švenčiausiajai Trejybei (Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai). Tai aukščiausia pagarba, išreiškiama per Mišių auką, maldas ir šlovinimą, pripažįstant Dievą kaip vienintelį Kūrėją. VII–VIII a. Bizantijos imperijoje, ypač per ikonoklazmo krizę, latreia buvo griežtai atribota nuo kitų pagarbos formų, kad būtų išvengta stabmeldystės kaltinimų. Skirtumas … [Skaityti toliau…]
Skirtumas tarp garbinimo (latreia) ir pagarbos (proskynesis) yra esminis krikščionių teologijoje, ypač aptariant šventųjų ikonų, relikvijų ar kitų šventų objektų vietą tikėjime. Šios sąvokos buvo ypač svarbios Nikėjos II susirinkime (787 m.), kuris įtvirtino ikonų garbinimo praktiką, aiškiai atskirdamas šiuos du veiksmus. Skirtumas tarp latreia ir proskynesis tapo ypač aktualus VII–VIII a. Bizantijos imperijoje, per … [Skaityti toliau…]
Ankstyvoji krikščionybė nebuvo tikėjimas, į kurį buvo galima įšokti lengvai ir greitai. Norint tapti visaverčiu Bažnyčios nariu, reikėjo pereiti ilgą ir kruopštų pasiruošimo laikotarpį, vadinamą katechumenatas, o patys besiruošiantieji buvo vadinami katechumenais. Šis procesas buvo gyvybiškai svarbus formuojant tvirtą ir sąmoningą krikščionių bendruomenę dažnai priešiškoje pagoniškoje aplinkoje. Žodis „katechumenas“ kilęs iš graikų kalbos žodžio κατηχούμενος … [Skaityti toliau…]
Judo Tomo darbų palimpsesto fragmentai – tai vienas įdomiausių ir sudėtingiausių ankstyvosios krikščionybės tekstų sluoksnių, išlikusių ne pilna forma, o kaip vėlesniame rankraštyje perrašytas ir iš dalies nutrintas tekstas. Palimpsestas reiškia, kad senasis raštas buvo nuvalytas, o ant jo užrašytas naujas, tačiau senasis sluoksnis vis tiek išliko ir gali būti atkurtas. Šie fragmentai priklauso prie … [Skaityti toliau…]
„Teisiojo Jokūbo pamokslavimas“ (The Preaching of James the Just) yra ramus, teologiškai aiškus ir istoriškai svarbus rytų krikščioniškosios apokrifinės tradicijos tekstas, perteikiantis Jokūbo – vadinamo „Viešpaties broliu pagal kūną“ – misiją ir jo paskyrimą Jeruzalės vyskupu. Šis kūrinys, tikriausiai susiformavęs ankstyvaisiais viduramžiais ir išlikęs koptų bei arabų rankraščiuose, išsiskiria tuo, kad jame nėra teatrališkų stebuklų … [Skaityti toliau…]
„Šventojo Tomo kankinystė“ (The Martyrdom of Saint Thomas) yra brandus, dramatiškas ir teologiškai tankus rytų krikščioniškosios apokrifinės tradicijos tekstas, tęsiantis pasakojimą, pradėtą „Tomo pamokslavime“. Šis kūrinys, tikriausiai susiformavęs V–VII amžiuje ir išlikęs koptų bei arabų rankraščiuose, vaizduoja paskutinį apaštalo Tomo gyvenimo etapą — jo keliones, stebuklus, persekiojimus ir galiausiai mirtį, kuri pristatoma kaip jo „kovos … [Skaityti toliau…]
„Apaštalo Tomo pamokslavimas“ (The Preaching of Thomas) yra vienas iš didžiausių, dramatiškiausių ir teologiškai sodriausių rytų krikščioniškosios apokrifinės literatūros kūrinių. Tai tekstas, tikriausiai susiformavęs V–VII amžiuje, išlikęs koptų, sirų ir arabų rankraščiuose, ir priklausantis tam pačiam plačiajam apaštalų misijų ciklui kaip Baltramiejaus, Pilypo, Andriejaus ir Jono apokrifai. Šiame kūrinyje Tomas vaizduojamas kaip ypatingas Kristaus mokinys … [Skaityti toliau…]
„Zebediejaus sūnaus Jono kelionės“ (The Travels of John the Son of Zebedee) yra vienas iš didžiausių, literatūriškai turtingiausių ir teologiškai įdomiausių rytų krikščioniškos tradicijos apokrifų. Tai nekanǫninis, anoniminis, tikriausiai V–VII amžiaus kūrinys, išlikęs sirų, koptų, arabų ir etiopų rankraščiuose. Tekstas priskiriamas Prochorui, vienam iš septyniasdešimties mokinių ir šventojo Stepono bičiuliui, tačiau tai yra tipiška pseudoepigrafija … [Skaityti toliau…]
„Šventojo Andriejaus kankinystė“ (The Martyrdom of Saint Andrew, lot. Martyrium Andreae) yra nekanǫninis, anoniminis, tikriausiai V–VII amžiaus rytų krikščionių apokrifas, išlikęs daugiausia koptų ir arabų rankraščių tradicijoje. Tai nėra klasikinė graikiškoji Andriejaus kankinystės versija, žinoma iš Acta Andreae, bet atskiras, savitas rytietiškas pasakojimas, kuriame Andriejus vaizduojamas kaip apaštalas, iki pat mirties skelbiantis Evangeliją žiauriuose, stabmeldiškuose … [Skaityti toliau…]
O didis Dieve, Vienas Trejyje, patikiu tau slavų tautų tikėjimo paveldą; išsaugok ir palaimink šį savo darbą! Prisimink, Visagali Tėve, tą akimirką, kai, pagal tavo valią, atėjo „laikų pilnatvė“ šioms tautoms ir nacijoms, ir šventieji misionieriai iš Salonikų ištikimai vykdė įsakymą, kurį tavo Sūnus Jėzus Kristus patikėjo savo apaštalams; sekdami jų ir jų įpėdinių pėdomis, … [Skaityti toliau…]
Anglikonų Bažnyčia, dažnai vadinama Anglijos Bažnyčia (Church of England), yra viena iš reikšmingiausių krikščioniškų denominacijų pasaulyje, turinti gilias istorines šaknis ir unikalią teologinę tapatybę. Šis straipsnis apžvelgia jos įkūrimą, istoriją, veiklą, doktriną ir skirtumus nuo žemyninės Europos bažnyčių bei tikėjimų. Anglikonų Bažnyčia oficialiai laikoma įkurta XVI a., per Anglijos Reformaciją, kai 1534 m. Anglijos karalius … [Skaityti toliau…]