Apaštališkoji įpėdinystė yra viena iš pagrindinių krikščioniškosios Bažnyčios sampratų, kuri užtikrina Bažnyčios tęstinumą nuo apaštalų laikų iki šių dienų. Tai reiškia, kad Bažnyčios vadovų – vyskupų – tarnystė ir autoritetas kyla tiesiogiai iš apaštalų, o jų įgaliojimai perduodami per rankų uždėjimą, vadinamą konsekracija. Ši praktika remiasi tiek Šventojo Rašto mokymu, tiek Bažnyčios tradicija, kuri buvo … [Skaityti toliau…]
Monofizitai yra krikščionių grupė, susiformavusi ankstyvaisiais Bažnyčios laikais, po Chalkedono Susirinkimo (451 m.), dėl teologinio ginčo apie Kristaus prigimtis. Šis terminas kilęs iš graikiškų žodžių monos („viena“) ir physis („prigimtis“), nes monofizitai tikėjo, kad Jėzus Kristus turėjo vieną prigimtį – dieviškąją, kuri visiškai sugėrė arba panaikino žmogiškąją. Toks mokymas prieštaravo ortodoksiniam krikščionių tikėjimui, kuris buvo … [Skaityti toliau…]
Apaštalo Pauliaus žodžiai „neprisimąstyti daugiau, negu parašyta“ (1 Kor 4,6) yra giliai prasmingi ir svarbūs krikščioniško tikėjimo sampratai. Šie žodžiai atskleidžia dvasinį principą, kuris skatina nuolankumą, paprastumą ir ištikimybę Dievo apreikštoms tiesoms. Apaštalas ragina tikinčiuosius neperžengti Dievo duotų ribų, nes tikėjimas nėra žmogaus intelekto vaisius, bet Dievo apreiškimas, kurį reikia priimti tikėjimu ir gyvenimu. Šventasis … [Skaityti toliau…]
Nikėjos–Konstantinopolio Tikėjimo simbolis, suformuluotas pirmųjų ekumeninių Susirinkimų metu, yra pagrindinė krikščionybės tikėjimo taisyklė, apibrėžianti pagrindines doktrinas apie Dievą, Kristų, Šventąją Dvasią ir Bažnyčią. Šį simbolį aiškina penkių vėlesnių ekumeninių Susirinkimų apibrėžimai, kurie gilino ir gynė tikėjimo tiesas prieš kylančias erezijas. Apibrėžimai išliko pamatiniai krikščionių ortodoksų tikėjime. Penki susirinkimai padėjo tiksliai išaiškinti Nikėjos–Konstantinopolio Tikėjimo simbolio mokymą … [Skaityti toliau…]
Regula fidei, arba „tikėjimo taisyklė“, yra senovinis terminas, vartotas ankstyvojoje Bažnyčioje apibūdinti pagrindines tikėjimo tiesas, kurios buvo perduodamos per apaštalus. Šis terminas išreiškia krikščionių bendruomenės tikėjimo esmę ir autoritetą, kuriuo ji vadovaujasi. Apaštalas Paulius savo laiškuose nuolat ragino bendruomenes laikytis tų taisyklių, kurios buvo perduotos žodžiu ar raštu, ir nesuklupti sekant klaidingais mokymais. Regula fidei … [Skaityti toliau…]
Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 18,15-17; 18,18). Evangelijos pagal Matą ištrauka, kur Jėzus kalba apie „surišimą“ ir „atrišimą“, atskleidžia didžiulę atsakomybę ir autoritetą, kurią Jis suteikia savo mokiniams bei Bažnyčiai. Šie žodžiai, pasakyti Jėzaus, nurodo ne tik … [Skaityti toliau…]
„Anathema“ – graikiškas terminas, kuris Šventajame Rašte ir krikščioniškoje tradicijoje įgauna įvairias reikšmes, tačiau visada išreiškia atskyrimą ar atmetimą. Laiške galatams apaštalas Paulius vartoja šį žodį, norėdamas pabrėžti ypatingą rimtumą: „Nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią Gerąją Naujieną, negu esame jums paskelbę, tebūnie prakeiktas (anathema)“ (Gal 1,8). Šis įspėjimas … [Skaityti toliau…]
Euangelizētai – graikiškas žodis, reiškiantis „skelbti Gerąją Naujieną“ arba „evangelizuoti“. Šis terminas yra glaudžiai susijęs su krikščionybės esmės sklaida ir Dievo žodžio perdavimu pasauliui. Apaštalas Paulius savo laiškuose pabrėžia, kad Geroji Naujiena nėra tik informacija ar žinia. Tai kvietimas į naują gyvenimą, į dvasinį atgimimą ir Dievo pažinimą. Laiške galatams Paulius rašo: „Nors ir mes … [Skaityti toliau…]
Traditiones, minimos antrame Tesalonikiečiams laiške, yra terminas, turintis gilią reikšmę tiek krikščioniškoje doktrinoje, tiek platesniame tikėjimo kontekste. Lotyniškai šis žodis reiškia „tradicijas“ arba „tai, kas perduodama“. Tai nurodo paveldą, kuris nėra materialus, o dvasinis, idėjinis, kultūrinis ir religinis. Šventajame Rašte jis įgauna ypatingą reikšmę, nes susijęs su tiesų, mokymo ir tikėjimo paveldo išlaikymu bei perdavimu … [Skaityti toliau…]
Graikiškas terminas gnōmē, reiškiantis „protas“, „nuomonė“ ar „požiūris“, teologinėje literatūroje dažnai vartojamas kalbant apie Dievo protą ar valią. Tai reiškia ne tik Dievo mąstymo esmę, bet ir Jo veikimą, pagrįstą išmintimi, gailestingumu ir amžinu planu. Dievo protas nėra suvokiamas kaip grynai intelektinė galia – jis apima visą dieviškąją prigimtį, Jo meilę ir rūpestį kūrinija. Šventajame … [Skaityti toliau…]
Sinergija, sinergeia (gr. συνέργεια) reiškia „bendradarbiavimą“ arba „veikimą kartu“. Šis terminas turi gilią teologinę reikšmę ir dažnai vartojamas apibūdinti Dievo ir žmogaus bendrą veikimą išgelbėjimo kelyje. Krikščioniškoje tradicijoje sinergeia pabrėžia, kad žmogaus išgelbėjimas yra ne tik Dievo veiksmas ar žmogaus pastangų rezultatas, bet dviejų valių – dieviškos ir žmogiškos – sąveika, kurios vaisius yra dvasinė … [Skaityti toliau…]
„Dievybės sėkla“ yra metafora, naudojama įvairiuose religiniuose tekstuose ir teologinėse apmąstymuose, siekiant apibūdinti dieviškumo buvimą žmogaus širdyje. Tai suvokiama kaip Dievo dovanota pradinė dvasinė gyvybė, kviečianti žmogų į pilnatvę ir amžiną bendrystę su Kūrėju. Ši idėja pabrėžia, kad kiekvienas žmogus gimsta su galimybe siekti šventumo, tobulumo ir bendrystės su Dievu, tačiau, kaip ir sėkla gamtoje, … [Skaityti toliau…]