Laiškas apie meilę (angl. Epistle on Charity) yra kurinys, kurį XIV amžiuje parašė anglų atsiskyrėlis ir Laiškas apie meilę (angl. An Epistle on Charity) yra viduramžių anglų mistiko Ričardo Rolo iš Hampolo (Richard Rolle of Hampole) parašytas dvasinis pamokymas apie krikščioniškos meilės praktiką. Šis tekstas nėra teorinis traktatas, o praktinis vadovas, skirtas paaiškinti, kaip atpažinti … [Skaityti toliau…]
Ričardo Rolio (Richard Rolle, ~1300–1349) vardu tituluojamas traktatas „Mūsų kasdienis darbas“ (Our Daily Work), dar žinomas kaip „Drausmės veidrodis“ (A Mirror of Discipline), yra vienas praktiškiausių vėlyvųjų viduramžių dvasinio gyvenimo vadovų. Priešingai nei grynai mistinė „Tobulo gyvenimo forma“ (The Form of Perfect Living), šis tekstas, rastas garsiajame Arundelio rankraštyje (Arundel MS 507), yra orientuotas ne … [Skaityti toliau…]
Ričardo Rolio „Tobulo gyvenimo forma“ (The Form of Perfect Living, taip pat žinomas kaip The Form of Living, A Form of Living, Forma Vivendi; lietuviškai taip pat sutinkamas kaip „Tobulo gyvenimo būdas“, „Tobulo gyvenimo mokymas“) – vienas ryškiausių XIV a. anglų mistikos tekstų, perteikiantis deginančios meilės Dievui doktriną. Ričardas Rolis (Richard Rolle, ~1300–1349), dar vadinamas … [Skaityti toliau…]
Traktatas „Visų bokštų bokštas“ (Toure of all Toures) yra itin retas ir simboliškai turtingas vėlyvųjų viduramžių dvasinis vadovas, kurį šiuolaikiniam skaitytojui sugrąžino Frances M. M. Comper 1917 m. publikuotame rinkinyje. Šis kūrinys išsiskiria unikalia dvasinės architektūros koncepcija, kurioje žmogaus egzistencija ir pasiruošimas mirčiai vaizduojami per tvirtovės gynybos metaforą. Pagrindinė traktato ašis – žmogaus siela kaip … [Skaityti toliau…]
„Išminties laikrodis“ (Orologium Sapientiae / Horologium Sapientiae) – tai dvasinis XIV amžiaus švyturys, kurį sukūrė vokiečių mistikas ir dominikonų vienuolis Henrikas Suzo (Heinrich Seuse, lotyniškai žinomas kaip Henricus Suso). Parašytas tarp 1334 ir 1339 metų, šis veikalas tapo viena skaitomiausių viduramžių knygų Europoje, savo populiarumu ilgą laiką nusileidusi tik Biblijai ir vėliau pasirodžiusiam Tomo Kempiečio … [Skaityti toliau…]
Krikščioniškoje tradicijoje visada akcentuojamos Jėzaus kančios akimirkos, o ypatingą vietą užima penkios žaizdos. Tikinčiųjų akys krypsta į rankų, kojų ir perdurto šono sužeidimus kaip į unikalų atsidavimo Dievo valiai liudijimą. Šis vaizdinys jungia istorinį įvykį bei gilią dvasinę prasmę, kuri atveria duris į sakramentinę Kristaus aukos gelmę. Biblijoje randame užuominų apie tų žaizdų tikrumą. Po … [Skaityti toliau…]
Klausimas apie antrąjį Jėzaus atėjimą kyla daugeliui tikinčiųjų. Įvairios krikščioniškos tradicijos pabrėžia, kad konkreti diena ir valanda nėra žinomos jokioms žemiškoms institucijoms. Raštuose randame žodžius: „Apie tą dieną ir valandą niekas nežino, netgi dangaus angelai, nei Sūnus, o tik Tėvas“ (Mt 24, 36). Toks liudijimas skatina pasitikėti Dievu bei būti dėmesingiems kiekvieną dieną. Toks nusiteikimas … [Skaityti toliau…]
Kai krikščionys kalba apie amžiną buvimą, tampa įprasta matyti dangišką karalystę kaip galutinį siekį. Nuo senovės laikų žmonės tapatino užbauresnę erdvę su aukštybe, nes ryšys su kūrėju neretai siejamas su erdviniu pakilimu virš žemės. Be to, šventraščiai pateikia aliuzijų, kuriose dangaus aukštuma įvardijama kaip dieviško gerumo namai. Evangelijoje pagal Joną 14,2 minimas Jėzaus pažadas apie … [Skaityti toliau…]
Religinėse tradicijose ryto, vakaro, dienos ir nakties ciklas neretai tampa dvasinės praktikos ir apmąstymų pagrindu. Kiekvienas iš keturių paros momentų turi savitą pobūdį, kuris skatina prisiminti pamatines vertybes, matyti kasdienybę nauju žvilgsniu bei rūpintis sielos ramybe. Rytas, pripildytas pirmaisiais saulės spinduliais, įprastai suvokiamas kaip naujos pradžios simbolis. Tikintieji įvairiose bendruomenėse jį sutinka melsdamiesi, giedodami himnus … [Skaityti toliau…]
Mirties dievybės rodo žmonijos pastangas suvokti egzistencijos trapumą ir pasaulio tvarką, peržengiančią mums pažįstamas ribas. Nuo senovės laikų žmonės mėgino rasti prasmę iškeliavusių artimųjų likime, todėl kūrė pasakojimus, kurie paaiškina sielos kelionę po mirties. Vienuose mituose tokios dievybės užtikrina tvarką anapus, kitur jos tampa tarpininkais tarp gyvųjų ir dvasių. Įvairūs naratyvai liudija žmogaus troškimą suvokti … [Skaityti toliau…]
Bendruoju požiūriu, Derliaus dievybės rodo žmogaus pastangas suvokti ir valdyti gamtos ciklus. Seniausiose bendruomenėse žmonės priklausė nuo žemės malonės, todėl kreipėsi į tam tikras antgamtines būtybes, tikėdamiesi derliaus gausos, vaisių subrendimo ir bendros gerovės. Pagrindinė mintis, kuri lydėjo tokias apeigas, rėmėsi pagarba gamtai ir siekiu palaikyti pusiausvyrą tarp dangaus ir žemės. Kiekvienas ritualas atspindėjo gilesnį … [Skaityti toliau…]
Meilė nuo seno suvokiama kaip viena iš pagrindinių jėgų, galinčių daryti įtaką žmonių tarpusavio ryšiams ir pasaulio supratimui. Daugelis bendruomenių tikėjo, kad šis jausmas kilo iš dieviškojo šaltinio, todėl stengėsi pagerbti dangiškus globėjus, galinčius skatinti santarvę. Mitologijoje rasime daugybę būtybių, kurių užduotis – palaikyti žmogiškąsias aistras, formuoti jautrumo ir atsidavimo vertybes. Religiniai tekstai rodo, kad … [Skaityti toliau…]