Saulius iš Tarso (Saulus Tarsensis) yra viena dramatiškiausių Biblijos figūrų, kurios vardas tapo bekompromisės religinės uolumo ir vėlesnio radikalaus atsivertimo simboliu. Prieš tapdamas krikščionybės ramsčiu – apaštalu Pauliumi – jis buvo žinomas kaip vienas pavojingiausių ir aršiausių ankstyvosios Bažnyčios persekiotojų. Jo kilmė, išsilavinimas ir teisinis statusas pavertė jį unikaliu, tačiau itin pavojingu priešininku pirmiesiems Jėzaus … [Skaityti toliau…]
Doxa (graikų k. δόξα) – tai nuomonė, dažnai paremta prielaidomis, jausmais ar neišbandytomis idėjomis, o ne tvirtu pagrindu. Senovės graikų filosofai, tokie kaip Platonas, doxa laikė žemesne pažinimo forma, priešinga epistēmei – tikram, pagrįstam žinojimui. Platonas savo „Valstybės“ olų alegorijoje doxa prilygino šešėliams ant sienos: žmonės tiki, kad tai tikrovė, bet iš tiesų mato tik … [Skaityti toliau…]
Jėzaus Kristaus atvaizdavimas per daugiau nei du tūkstančius metų krikščionybės istorijos yra tarsi veidrodis, atveriantis kultūras, tikėjimus ir menines tendencijas. Nuo ankstyvųjų katakombų freskų iki Renesanso šedevrų ir šiuolaikinių interpretacijų, Jėzaus išvaizda keitėsi – jis buvo vaizduojamas su barzda ir be jos, ilgais ar trumpais plaukais, aukštas ar žemesnis, su mėlynomis ar rudomis akimis. Šie … [Skaityti toliau…]
Teoforija – tai reiškinys, kai žmogaus vardas savyje nešioja dievybę. Tarsi į asmens tapatybę būtų įrašytas dievo pėdsakas: ne simboliškai, o pažodžiui. Vardas tampa ne tik asmeniniu ženklu, bet ir maža malda, pareiškimu, pasišventimu. Senovės žmonės netikėjo atsitiktinumais. Jie nematė vardo kaip tuščios etiketės – priešingai, vardas buvo tiltas tarp žmogaus ir dieviškos tvarkos. Teoforiniai … [Skaityti toliau…]
Diteizmas – tai religinė ar filosofinė sistema, teigianti, kad egzistuoja du dievai, dažnai laikomi lygiaverčiais, bet turinčiais skirtingas ar priešingas funkcijas, savybes ar roles. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „di-“ (du) ir „theos“ (dievas), reiškiantis „dviejų dievų tikėjimą“. Diteizmas skiriasi nuo monoteizmo (vieno dievo) ir politeizmo (daug dievų), nes pabrėžia tiksliai dvi dieviškas esybes. … [Skaityti toliau…]
„Dvasiniai dvieiliai“ (pers. Masnavī‑ye Ma‘navī, taip pat žinomas kaip „Masnavis“, „Masnavi“, „Mathnawi“ arba „Rumi Masnavi“) yra vienas iškiliausių ir apimtimi didžiausių pasaulio literatūros mistinių kūrinių, tryliktajame amžiuje parašytas persų poeto ir teologo Džalal ad Dino Rumi. Šis monumentalus šešių knygų rinkinys, susidedantis iš maždaug 25 000 dvieilių, yra laikomas dvasiniu sufizmo (islamiškojo misticizmo) vadovėliu, kuriame … [Skaityti toliau…]
Auksinė taisyklė – moralinis principas, kuris egzistuoja daugelyje religinių ir filosofinių sistemų. Ji teigia, kad žmogus turėtų elgtis su kitais taip, kaip norėtų, kad būtų elgiamasi su juo. Ši idėja, nors ir formuluojama skirtingais žodžiais, išlieka esminiu etikos pagrindu įvairiose kultūrose ir laikotarpiuose. Vienas pirmųjų žinomų Auksinės taisyklės variantų aptinkamas Konfucijaus mokyme. Kinų mąstytojas, gyvenęs … [Skaityti toliau…]
Apie pradus (lot. De Principiis, gr. Peri Archōn) yra vienas drąsiausių ankstyvosios krikščionybės teologinių veikalų, parašytas apie 220–230 metus Aleksandrijoje. Jo autorius, Origenas (Origenes Adamantius), buvo pirmasis krikščionių mąstytojas, pasiryžęs sukurti vientisą, sistemingą krikščioniškojo mokymo visumą, pasitelkdamas graikų filosofijos įrankius. Kūrinys išliko iki mūsų dienų daugiausia per Rufino Akvilėjiečio lotyniškąjį vertimą, kuriame, manoma, kai kurios … [Skaityti toliau…]
Enocho knyga (etip. Metsihafe Henok, taip pat vadinama Henocho knyga, Etiopiškoji Enocho knyga, angliškai Book of Enoch, 1 Enoch arba Ethiopic Book of Enoch) yra vienas paslaptingiausių ir įtakingiausių senovės žydų apokrifinių raštų, priskiriamas septintajam patriarchui po Adomo – Enochui. Skirtingos vardo formos atsirado dėl hebrajiško originalo חֲנוֹךְ (Chanokh), kuris lietuviškai tradiciškai perteikiamas kaip Enochas, … [Skaityti toliau…]
Vėlės lietuvių mitologijoje ir folklore yra mirusiųjų sielos arba dvasios, užimantis svarbią vietą senovės baltų tikėjimų sistemoje. Jos rodo lietuvių pasaulėžiūrą apie mirtį, pomirtinį gyvenimą ir ryšį tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Vėlės yra nematerialios mirusiųjų esybės – sielos arba dvasios, kurios po žmogaus mirties palieka kūną ir egzistuoja kitame būvyje. Lietuvių mitologijoje jos nėra vien … [Skaityti toliau…]
Mozė Maimonidas (hebr. Moshe ben Maimon), hebrajiškoje tradicijoje žinomas akronimu Rambamas, buvo dvyliktojo amžiaus žydų mąstytojas, gydytojas, teisininkas ir astronomas, kurio intelektualinis palikimas tapo viduramžių racionalizmo viršūne. Gimęs 1135 ar 1138 metais Kordoboje, dabartinėje Ispanijoje, jis augo auksiniame Andalūzijos kultūros laikotarpyje, kur persipynė žydų, musulmonų ir krikščionių žinios. Tačiau Almohadų dinastijos invazija privertė jo šeimą … [Skaityti toliau…]
„Klaidžiojančiųjų vadovas“ (hebr. Moreh Nevukhim, angl. The Guide for the Perplexed) yra fundamentalus viduramžių žydų filosofijos veikalas, kurį dvyliktajame amžiuje parašė vienas iškiliausių visų laikų mąstytojų Mozė Maimonidas (Rambamas). Kūrinys buvo parašytas judeo‑arabų kalba, naudojant hebrajų rašmenis, ir pirmiausia buvo skirtas autoriaus mokiniui Juozapui ben Judai bei kitiems to meto intelektualams, kurie jautė vidinį konfliktą … [Skaityti toliau…]