Sikstas V (lot. Sixtus V), gimęs kaip Felice Peretti, Katalikų Bažnyčią valdė 1585–1590 metais ir tapo viena ryškiausių bei autoritetingiausių figūrų popiežystės istorijoje. Jo iškilimas yra viena įspūdingiausių sėkmės istorijų, nes būsimasis popiežius gimė itin skurdžioje šeimoje netoli Ankonos esančiame kaimelyje. Pasakojama, kad vaikystėje jis ganė kiaules, o jo tėvai neturėjo jokių materialinių išteklių, tad … [Skaityti toliau…]
Laimė – tai, ko ieško kiekvienas, tačiau dažnai jos ieškoma ten, kur jos nėra: taurėje, lošimų adrenalino pliūpsnyje, trumpalaikiuose malonumuose ar net beprasmiškame rutinos rate. Bet yra žmonių, kurie laimę atrado ne ieškodami, o sustodami – stabtelėję ir atsigręžę į save, į Dievą, į tylą. Jie nebuvo šventieji, o paprasti žmonės, suklupę, pavargę, kartais net … [Skaityti toliau…]
Inocentas XI (Innocentius XI) (tikrasis vardas – Benedetto Odescalchi; valdė 1676–1689 m.) krikščionybės istorijoje išlieka kaip griežtos moralės, nepalaužiamos valios ir fenomenalaus taupumo pavyzdys. Jis perėmė Bažnyčios vairą tuo metu, kai Vatikano iždas buvo tuščias, o prabanga – beribė, todėl jo reforma prasidėjo nuo asmeninio asketiškumo. Gimęs turtingų bankininkų šeimoje, Benedetto puikiai išmanė finansus. Tapęs … [Skaityti toliau…]
Inocentas VIII (Innocentius VIII) (tikrasis vardas – Giovanni Battista Cybo; valdė 1484–1492 m.) į istoriją įėjo kaip popiežius, kurio valdymas pasižymėjo Bažnyčios autoriteto nuosmukiu, finansinėmis krizėmis ir ryškiu asmeniniu neveiklumu. Jo pontifikatas dažnai vertinamas kaip pereinamasis laikotarpis į dar tamsesnę Aleksandro VI (Bordžijos) erą. Gimęs Genujoje (Genua), kilmingo graikų kilmės senatoriaus šeimoje, Cybo savo karjerą … [Skaityti toliau…]
Viktoras III (Victor III) (tikrasis vardas – Dauferius, vėliau vienuolis Desiderius; gimė apie 1026 m., mirė 1087 m. rugsėjo 16 d.) valdė Katalikų Bažnyčią trumpai – nuo 1086 iki 1087 metų. Nepaisant trumpo pontifikato, jis paliko neišdildomą pėdsaką kaip žymiausias Monte Kasino (Monte Cassino) vienuolyno abatas ir artimiausias garsiojo reformatoriaus Grigaliaus VII bendražygis. Dauferius gimė … [Skaityti toliau…]
Šventasis Pranciškus Salezas (lot. Franciscus Salesius) yra viena iškiliausių XVII amžiaus katalikų bažnyčios asmenybių, kurios gyvenimo kelias sujungė griežtą asmeninę askezę ir milžinišką institucinę galią. Nors jis gimė kilmingoje Savojos kunigaikštystės šeimoje, jo asmeninis santykis su turtu nuo pat jaunystės buvo pažymėtas visišku atsiribojimu. Pranciškus sąmoningai pasirinko dvasininko kelią, atsisakydamas tėvo suplanuotos blizgančios teisininko ir … [Skaityti toliau…]
Adeodatas (Adeodatus 372–388 m.) buvo vienas svarbiausių asmenų Šv. Augustino (Aurelius Augustinus) asmeniniame gyvenime, tapęs ne tik tėvo dvasinio virsmo liudininku, bet ir jo filosofinių dialogų partneriu. Jo vardas, lotyniškai reiškiantis „Dievo duotas“ (a Deo datus), atspindi sudėtingą ir kartu stebuklingą jo kilmės bei likimo istoriją. Adeodatas gimė 372 metais Kartaginoje (Carthago), kai Augustinas buvo … [Skaityti toliau…]
Saulius iš Tarso (Saulus Tarsensis) yra viena dramatiškiausių Biblijos figūrų, kurios vardas tapo bekompromisės religinės uolumo ir vėlesnio radikalaus atsivertimo simboliu. Prieš tapdamas krikščionybės ramsčiu – apaštalu Pauliumi – jis buvo žinomas kaip vienas pavojingiausių ir aršiausių ankstyvosios Bažnyčios persekiotojų. Jo kilmė, išsilavinimas ir teisinis statusas pavertė jį unikaliu, tačiau itin pavojingu priešininku pirmiesiems Jėzaus … [Skaityti toliau…]
Doxa (graikų k. δόξα) – tai nuomonė, dažnai paremta prielaidomis, jausmais ar neišbandytomis idėjomis, o ne tvirtu pagrindu. Senovės graikų filosofai, tokie kaip Platonas, doxa laikė žemesne pažinimo forma, priešinga epistēmei – tikram, pagrįstam žinojimui. Platonas savo „Valstybės“ olų alegorijoje doxa prilygino šešėliams ant sienos: žmonės tiki, kad tai tikrovė, bet iš tiesų mato tik … [Skaityti toliau…]
Jėzaus Kristaus atvaizdavimas per daugiau nei du tūkstančius metų krikščionybės istorijos yra tarsi veidrodis, atveriantis kultūras, tikėjimus ir menines tendencijas. Nuo ankstyvųjų katakombų freskų iki Renesanso šedevrų ir šiuolaikinių interpretacijų, Jėzaus išvaizda keitėsi – jis buvo vaizduojamas su barzda ir be jos, ilgais ar trumpais plaukais, aukštas ar žemesnis, su mėlynomis ar rudomis akimis. Šie … [Skaityti toliau…]
Teoforija – tai reiškinys, kai žmogaus vardas savyje nešioja dievybę. Tarsi į asmens tapatybę būtų įrašytas dievo pėdsakas: ne simboliškai, o pažodžiui. Vardas tampa ne tik asmeniniu ženklu, bet ir maža malda, pareiškimu, pasišventimu. Senovės žmonės netikėjo atsitiktinumais. Jie nematė vardo kaip tuščios etiketės – priešingai, vardas buvo tiltas tarp žmogaus ir dieviškos tvarkos. Teoforiniai … [Skaityti toliau…]
Diteizmas – tai religinė ar filosofinė sistema, teigianti, kad egzistuoja du dievai, dažnai laikomi lygiaverčiais, bet turinčiais skirtingas ar priešingas funkcijas, savybes ar roles. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „di-“ (du) ir „theos“ (dievas), reiškiantis „dviejų dievų tikėjimą“. Diteizmas skiriasi nuo monoteizmo (vieno dievo) ir politeizmo (daug dievų), nes pabrėžia tiksliai dvi dieviškas esybes. … [Skaityti toliau…]