Traktatas „Visų bokštų bokštas“ (Toure of all Toures) yra itin retas ir simboliškai turtingas vėlyvųjų viduramžių dvasinis vadovas, kurį šiuolaikiniam skaitytojui sugrąžino Frances M. M. Comper 1917 m. publikuotame rinkinyje. Šis kūrinys išsiskiria unikalia dvasinės architektūros koncepcija, kurioje žmogaus egzistencija ir pasiruošimas mirčiai vaizduojami per tvirtovės gynybos metaforą.
Pagrindinė traktato ašis – žmogaus siela kaip pilies valdytoja, atsakinga už savo „bokšto“ saugumą. Autorius naudoja vaizdingą terminiją, kurią viduramžių žmogus galėjo lengvai vizualizuoti:
- Kūno pojūčiai vaizduojami kaip vartai ir langai, per kuriuos į vidų bando įsibrauti „pasaulio vėjai“ ir nuodėmingos pagundos.
- Sąžinė šiame modelyje yra budrus sargybinis, privalantis nuolatos stebėti horizontą ir laiku užverti dvasines sklendes.
- Mirtis suprantama kaip galutinė apgultis arba didžioji transformacija, kai siela palieka laikiną kūno tvirtovę ir siekia patekti į patį aukščiausią, nepasiekiamą dangiškąjį „Bokštų bokštą“.
Skirtingai nuo sausų dogminių tekstų, „Visų bokštų bokštas“ siūlo vizualų dvasinio gyvenimo modelį. Tai leidžia skaitytojui suprasti, kad dvasinė disciplina reikalauja ne tik pasyvios atgailos, bet ir aktyvios struktūrinės priežiūros. Tvirti tikėjimo pamatai ir švarios vidinės erdvės tampa būtina sąlyga, kad mirties valandą siela būtų ne nugalėta, o šlovingai perkelta į aukštesnį būvį.
Visų bokštų bokštas (Toure of all Toures)
Žemiau pateikiamas tekstas yra „A Chapter from the Toure of all Toures“ – vienintelis išlikęs viduramžių anglų kalbos fragmentas iš kūrinio, vadinto „Visų bokštų bokštu“ (Toure of all Toures). Šis skyrius buvo išspausdintas 1917 m. rinkinyje The Book of the Craft of Dying, and Other Early English Tracts Concerning Death, kuris surinko ankstyvuosius anglų dvasinius traktatus apie krikščionišką pasirengimą mirčiai. Nors pats originalus traktatas neišliko pilnas, šis fragmentas yra vertingas liudijimas apie XV a. pamaldumo tradiciją ir glaudžiai siejasi su Ars Moriendi literatūra.
Sielos tvirtovė ir perėjimo mokslas
„Visų bokštų bokštas“ (Toure of all Toures) yra paslaptingas ir retas anoniminis vėlyvųjų viduramžių traktatas, kurį Fransė M. M. Komper (Frances M. M. Comper) 1917 m. ištraukė iš rankraščių tamsos. Šis kūrinys, tikėtina, yra senosios anglų kalbos vertimas iš prancūziško originalo (La Tour de toutes tours), ir jis atstovauja unikaliai dvasinei tradicijai, mirtį vaizduojančiai per architektūrinę simboliką. Autorius sielą lygina su valdytoju, kuris privalo sutvarkyti savo „bokštą“ (kūną ir dvasinę būseną), kol dar neatėjo paskutinioji valanda.
Pagrindinis teksto akcentas yra savanoriškas mirties priėmimas (wilfully). Kūrinyje aiškinama, kad mirtis nėra tiesiog biologinis procesas, o „perėjimas“ (passing), kurį išmintingas žmogus turi praktikuoti visą gyvenimą. Traktatas išsiskiria savo filosofiniu gyliu, pabrėždamas, kad laikas, kurį mes manome „turintys“ (pavyzdžiui, keturiasdešimt metų), iš tiesų jau priklauso mirčiai. Tikrasis dvasinis išmanymas (clergy) pasiekiamas tik tada, kai siela dar gyva būdama „peržengia upelį“ ir mintimis apsilanko pragare, skaistykloje bei rojuje. Tai radikalus požiūris, kviečiantis žmogų tapti savo paties mirties mokytoju, kad paskutinė akimirka būtų ne pralaimėjimas, o šlovingas įžengimas į dangiškąją Jeruzalę.
ČIA PATEIKIAMAS SKYRIUS, PAIMTAS IŠ KNYGOS, VADINAMOS „VISŲ BOKŠTŲ BOKŠTAS“ (TOURE OF ALL TOURES): IR MOKANTIS ŽMOGŲ MIRTI
Prieš savo valią miršta tas, kuris neišmoko mirti. Mokykis mirti ir išmoksi (con [1]) gyventi, nes nė vienas neišmoks gyventi, kas nebus išmokęs mirti; ir vargšas bus vadinamas tas, kuris nemoka gyventi ir nedrįsta mirti.
Jei nori gyventi laisvai, mokykis mirti savanoriškai (wilfully [2]); ir jei paklausi manęs, kiek daug tai pamoko, aš tau tai tuojau pat pasakysiu.
Turi suprasti, kad šis gyvenimas yra ne kas kita kaip mirtis; nes mirtis yra perėjimas (passing), kaip kiekvienas žmogus gerai žino. Todėl žmonės apie mirštantį žmogų sako, kad jis pereina (passeth); o kai jis jau miręs – kad jis perėjo (is passed). Šis gyvenimas yra tik perėjimas, taip, iš tiesų, ir tai labai trumpas perėjimas. Mat visas žmogaus jaunystės gyvenimas – net jei jis gyventų tūkstantį metų – būtų tarsi akimirka, lyginant su kitu gyvenimu, kuris truks amžinai; arba džiaugsme be pabaigos, arba amžinoje kančioje. Tai mums puikiai paliudija grafai, karaliai ir imperatoriai, kurie kadaise turėjo šio pasaulio džiaugsmą, o dabar pragare vartosi ir verkia, šaukdami ir sakydami: „Ak, ko dabar verta mūsų galia, garbė, kilnumas, džiaugsmas ir gyrimasis! Tai praėjo greičiau už šešėlį“. Mat kaip arbaletininko (arblaster [3]) šūvis praskrieja, lygiai taip pat praskrieja mūsų gyvenimas. Vos mes gimstame, tuojau pat mirštame; ir visas mūsų gyvenimas nėra net akimirka. Dabar mes esame amžinoje kančioje: mūsų džiaugsmas virto verksmu, giesmės – sielvartu, vainikai, drabužiai, žaidimai, puotos ir visos gėrybės nuo mūsų nusisuko.
Tokios yra pragaro dainos. Ir Šventasis Raštas mums sako, kad šis gyvenimas yra tik praėjimas, o gyventi reiškia ne ką kita, kaip tik praeiti. Vadinasi, gyventi reiškia ne ką kita, kaip tik mirti, ir tai tokia pat tiesa, kaip „Tėve mūsų“ (Paternoster). Mat kai pradedi gyventi, tuojau pat pradedi mirti: ir visą tavo amžių bei laiką, kuris praėjo, mirtis jau užkariavo ir valdo.
Tu sakai, kad dabar turi keturiasdešimt metų. Tai netiesa. Mirtis juos turi, ir jie niekada tau nebepriklausys.
Todėl šio pasaulio išmintis yra kvailystė. Šie mokytieji (clerks) to nemato; ir visgi dieną naktį jie tai daro. Ir kuo daugiau jie tai daro, tuo mažiau jie tai žino: nes jie nuolatos miršta, tačiau vis tiek nemoka mirti. Mat dieną naktį tu miršti, kaip tau sakiau; visgi kitu būdu aš tave pamokysiu šio mokslo (clergy [4]), kad mokėtum gerai mirti ir gerai gyventi.
Dabar klausykis ir suprask. Mirtis yra ne kas kita kaip kūno ir sielos atskyrimas, kaip kiekvienas žmogus žino. Dabar mus moko išminčius Katonas (Caton / Cato). Mokykimės, sako jis, mirti. Atskirkime dvasią nuo kūno. Dažnai taip miršta didieji filosofai, kurie šio gyvenimo taip nekentė, o šį pasaulį taip niekino – ir taip stipriai troško mirties, kad parpuldavo savo valia: bet tai jiems mažai tebuvo verta, nes jie neturėjo Jėzaus Kristaus (Jesu Christ) malonės bei tiesos.
Tačiau šie šventi vyrai, kurie mylėjo ir bijojo Dievo, perėjo per tris mirtis. Dvi jau praėjo, nes jie mirę nuodėmei ir mirę pasauliui; ir jie laukia trečiosios mirties – kūno ir sielos atskyrimo. Tarp jų ir rojaus nėra nieko kito, tik maža sienelė, kurią jie kerta mintimis ir troškimu. Ir jei kūnas yra šioje pusėje, širdis ir dvasia yra kitoje pusėje. Ten jie turi savo bendravimą (conversation), kaip sako Šventasis Paulius: ten jų vieta, jų džiaugsmas, jų paguoda ir jų troškimas. Todėl jie nekenčia šio gyvenimo, kuris yra tik mirtis, ir trokšta kūniškos mirties.
Geram žmogui mirtis yra visų blogybių galas, įėjimas ir vartai į visas gėrybes. Mirtis yra tekantis upelis, kuris atsiskiria nuo gyvenimo. Mirtis yra šioje pusėje, o gyvenimas – kitoje pusėje. Tačiau šio pasaulio išminčiai šiame upelio krante mato taip aiškiai, o kitame krante nemato nieko – todėl Šventasis Raštas vadina juos kvailiais ir aklais. Mat šią mirtį jie vadina gyvenimu, o mirtį, kuri šiems geriems žmonėms yra gyvenimo pradžia, jie vadina galu. Todėl jie taip stipriai nekenčia mirties, nes nežino, kas tai yra; jie niekada negyveno anapus tekančio upelio. O tas, kuris neišeina, nieko nežino (nought [5]).
Tad jei nori žinoti, kas gera ir kas bloga, išmesk pasaulį ir mokykis mirti. Atskirk savo kūną nuo sielos per mintis, nusiųsk savo širdį į tą kitą pasaulį – tai yra į dangų, į pragarą ir į skaistyklą. Ir tada pamatysi, kas yra gera ir kas bloga [6].
Pragare pamatysi daugiau sielvarto, nei žmogus gali sugalvoti. Skaistykloje – daugiau kančios, nei žmogus gali ištverti. Rojuje – daugiau džiaugsmo, nei žmogus gali trokšti. Pragaras tave išmokys, kaip Dievas nubaus už mirtiną nuodėmę. Skaistykla tau parodys, kaip Dievas nubaus už lengvą nuodėmę. Rojuje tu aiškiai pamatysi dorybes ir gerus darbus, už kuriuos bus gausiai atlyginta.
Šiuose trijuose dalykuose slypi tai, ko reikia norint gerai mokėti gyventi ir gerai mokėti mirti.
PASTAUBOS IR PAAIŠKINIMAI
- [1] con – t. y. mokytis (viduramžių anglų kalbos žodis kunne / conne, reiškiantis žinojimą arba gebėjimą).
- [2] wilfully – t. y. savanoriškai, savo noru.
- [3] arblaster – arbaletininkas (nuoroda į greitą ir netikėtą mirties strėlę).
- [4] clergy – t. y. dvasinis mokslas, išmanymas arba gebėjimas (nuoroda į klerikų, t. y. mokytų vyrų, žinias).
- [5] nought – t. y. nieko nežino.
- [6] Ši dalis praleista Harl. 1706 rankraštyje, tikriausiai dėl pasikartojančios frazės „kas yra bloga“.