Šventasis Atanazas Atanaitis, dar vadinamas Atanazu Atono, yra vienas žymiausių X amžiaus stačiatikių vienuolių ir Šventojo Kalno (Atu) dvasinės bendruomenės kūrėjų. Jis gimė maždaug 920–925 metais Trapezunte (dabartinė Turkija), turtingoje šeimoje, bet jaunystėje pasirinko asketišką gyvenimą. Jo dvasinis kelias prasidėjo pasitraukus į Kyminaso vienuolyną Mažojoje Azijoje, kur jis atsidavė maldoms ir askezei. Vėliau Atanazas persikėlė … [Skaityti toliau…]
Jėzaus mokymas, užrašytas Naujajame Testamente, atskleidžia Jo požiūrį į Senojo Testamento figūras, ypač Mozę, taip pat kitus istorinius asmenis ir patį Senąjį Testamentą, kuris Jo laikais jau buvo šventasis žydų Raštas, vadinamas Torà, Pranašais ir Raštais. Kaip žydas, gyvenęs apie 4 m. pr. Kr. – 30 m. po Kr., Jėzus buvo giliai įsišaknijęs savo tautos … [Skaityti toliau…]
Dirbtinis intelektas, neretai įvardijamas lotyniška sąvoka intellectus artificialis, laikomas pažangių algoritmų ir skaičiavimų visuma, siekiančia imituoti žmogaus mąstymą. Tuo tarpu religijos pasaulyje svarbi anapusinio tikėjimo perspektyva, menanti šventraščiuose užrašytas pranašystes, įsakus ar moralinius principus. Šių dviejų sričių sąveika ir skirtumai kelia įvairių klausimų bei emocijų, kadangi vienur svarbiausia empirika ir logika, o kitur – paslapties … [Skaityti toliau…]
Savirefleksija siejama su gebėjimu pastebėti vidinius procesus ir sąmoningai juos įvertinti. Ši praktika artima įvairioms dvasinėms kryptims, kurios ragina skirti laiko vidiniam darbui. Etimologiškai galima sieti su lotynišku veiksmažodžiu reflectere, apibūdinančiu veiksmą, kai protas atsigręžia į save. Kai kurių filosofų raštuose minimas introspection, kuris reiškia žvilgsnį į sielos gilumą, nes ten įžvelgiamos tikrosios intencijos ir … [Skaityti toliau…]
Ordo Templi Orientis, dažnai įvardijamas tiesiog OTO inicialais, yra okultinė-mistinė organizacija, susieta su Aleisterio Crowley vardu ir Thelemos dvasine tradicija. Teigiama, kad ši bendruomenė siekia išlaikyti ceremoninės magijos, vakarietiškos ezoterikos ir senųjų simbolių paveldo kryptį. Pavadinimas, verčiamas kaip „Rytų Šventyklos Ordinas“, iš pradžių kėlė aliuziją į tam tikrą istorinį tęstinumą su riterių tradicijomis, tačiau dabartinis … [Skaityti toliau…]
Šventybės kosmoso samprata, kurią vartoja P. L. Bergeris, nurodo erdvę, kurioje visuomenė pripažįsta tam tikrus reiškinius kaip sakralios tvarkos dalį. Religiniai įsitikinimai, apeigos ir simboliai sukuria prasminį pamatą, galintį suvienyti žmones bendrai patirčiai bei vertybių laukui. Anksčiau tradicinės bendruomenės turėjo kolektyvinius ritualus, neabejotinai priimamus nurodymus, kurie ne tik formavo vertikalią ryšį su dievybe, bet ir … [Skaityti toliau…]
Tikėjimo subjektyvizmas siejamas su pasikeitusiu žmogaus santykiu su dvasine tikrove modernioje aplinkoje. Kai socialinės struktūros išgyvena didelę transformaciją, nyksta vienakryptis religijos autoritetas ir atsiveria įvairovė filosofinių, mokslinių bei kultūrinių perspektyvų. Asmuo renkasi individualius dvasinius principus, kartais nesitaikydamas prie tradicinių institucijų nustatytų reikalavimų. Taip skleidžiasi požiūris, jog kiekvieno individuali sąmonė turi suverenią teisę apsispręsti, kaip įprasminti … [Skaityti toliau…]
Religijos pakaitalų tema atkreipia dėmesį į žmogaus polinkį ieškoti prasmingų istorijų ir simbolių, kai ilgą laiką vyravusi institucionalizuota tradicija praranda anksčiau turėtą įtaką. Kultūros istorijoje fiksuojama daug pavyzdžių, kai nykstant kolektyviniam ryšiui su vienu tikėjimu, individai ir bendruomenės sukuria naujus dvasinio patyrimo būdus. Net jei nebėra nusistovėjusios dogmos ar ritualinės tvarkos, lieka vidinė trauka prie … [Skaityti toliau…]
Transcendentinis Dievas ilgą laiką buvo esminė daugelio religinių tradicijų ašis, kurioje sakralus pradas laikomas viršesniu už pasaulio tvarką. Senesniuose mituose ir teologinėse schemose buvo stengiamasi pabrėžti nekasdienišką, neaprėpiamą dievybės prigimtį. Žmonės suvokdavo aplinkoje glūdinčius įvairius reiškinius kaip paveiktus dieviškos energijos, kurią apibrėždavo pasakojimai apie kūrimą, pranašystes ar dvasinius vedlius. Tokia samprata vėliau transformavosi, bet daugelis … [Skaityti toliau…]
Reguliacinė religija siejama su dvasinėmis sistemomis, kurių pagrindinis tikslas – nustatyti vertybes ir normatyvines gaires visuomenėje. Jos ištakos aptinkamos ankstyvuosiuose žmogiškuosiuose sambūriuose, kur bendras tikėjimas rūpinosi tvarkos įtvirtinimu, o pasirinktą dieviškąjį autoritetą laikė galutiniu teisingumo šaltiniu. Tokios religijos modelis nurodo, kad nepakanka tik siūlyti dvasinę viltį ar palaikymą, privalu reguliuoti elgesį, idant bendruomenė išvengtų chaoso … [Skaityti toliau…]