„Aš esu Alfa ir Omega, pradžia ir pabaiga, pirmasis ir paskutinysis“ yra viena giliausių ir simboliškiausių Jėzaus Kristaus apibūdinimų Apreiškimo Jonui knygoje. Tai išraiška, kurią Jėzus naudoja kalbėdamas apie save kaip visos egzistencijos ir istorijos pradžią ir pabaigą. Graikų abėcėlės pirmoji raidė „Alfa“ ir paskutinė raidė „Omega“ simbolizuoja pilnatvę, nes apima visą rašytinio žodžio spektrą. … [Skaityti toliau…]
Biblijoje daug kartų parodoma, kad net Dievo išrinkti žmonės, tie, kurie yra artimi Dievui ir jo valiai, gali nusidėti ir nuklysti nuo teisingo kelio. Tai viena iš esminių žmogaus prigimties pamokų: nepaisant dvasinio artumo Dievui, žmogus vis tiek išlieka pažeidžiamas nuodėmės, geidulių, pavydo, pykčio ir kitų destruktyvių jausmų. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių yra karaliaus Dovydo … [Skaityti toliau…]
Septyni Nojaus įsakymai yra pagrindinis moralės ir etikos rinkinys, kurį, pagal Talmudą, Dievas perdavė Nojui ir jo palikuonims po Pasaulinio tvano. Šie įsakymai laikomi universaliais, nes jie taikomi ne tik žydų tautai, bet visai žmonijai, kadangi Nojaus šeima laikoma visos žmonijos protėviais. Šis priesakų rinkinys iš esmės nurodo pagrindines moralines gaires, kurių laikymasis turėtų padėti … [Skaityti toliau…]
Apaštalas Paulius laiške Korintiečiams mini „dyglį kūne“ – mistinę kančią, kurią jis patyrė, tačiau detaliai neatskleidžia, kas tai buvo. Šioje istorijoje Paulius kalba apie šį „dyglį“ kaip priemonę, kurią Dievas leido, kad išlaikytų jį nuolankų ir apsaugotų nuo išdidumo. Paulius rašo: „Ir kad man dėl nepaprastų apreiškimų neįpuolus į išdidumą, man duotas dyglys į kūną, … [Skaityti toliau…]
„Išlaisvinimas per vergystę“ kyla iš apaštalo Pauliaus laiško romiečiams, kur jis sako: „Būdami išlaisvinti iš nuodėmės ir tapę Dievo vergais, gaunate šventėjimo vaisių ir galutinį tikslą – amžinąjį gyvenimą.“ (Rom 6, 22). Šiame teiginyje glūdi esminė krikščionybės tiesa, kad tikra laisvė nėra savarankiškas gyvenimas be jokių įsipareigojimų, bet priešingai – visiškas atsidavimas Dievui. Toks atsidavimas, … [Skaityti toliau…]
Buvimas silpnu padaro stipriu yra vienas iš esminių teiginių, kurį apaštalas Paulius išreiškė savo laiške Korintiečiams: „Kai esu silpnas, tada esu galingas.“ (2 Kor 12, 10). Šis teiginys iš pirmo žvilgsnio atrodo prieštaringas, nes pasaulietinė logika dažniausiai sieja stiprybę su fizine galia, savarankiškumu ir gebėjimu valdyti situacijas. Vis dėlto krikščioniškas požiūris į stiprybę yra gilesnis … [Skaityti toliau…]
Biblijoje aptinkama frazė „paskutinieji bus pirmieji, o pirmieji – paskutiniai“ iš Evangelijos pagal Matą (Mt 20, 16) rodo gilią krikščioniškąją mintį apie Dievo Karalystės vertybes, kurios dažnai prieštarauja pasaulietiniam mąstymui. Pasaulietiniame gyvenime aukščiausią vietą paprastai užima tie, kurie yra stiprūs, galingi, turtingi ar įtakingi. Tokie žmonės laikomi sėkmingais ir dažnai vertinami aukščiau kitų dėl jų … [Skaityti toliau…]
Viešpatie Dieve, apšviesk mano protą ir išgrynink mano širdį. Saugok mane nuo blogų minčių ir piktųjų jėgų. Padėk man surasti vidinę ramybę, džiaugsmą ir tikėjimą Tavo malonėje. Prašau Tavo gailestingumo ir globos, kad visuomet jausčiau Tavo artumą. Amen.
Žodžiai „Imkite ir gerkite: tai yra mano kraujas…“ yra esminė Eucharistijos apeigų dalis per Romos katalikų bažnyčios šventąsias Mišias. Šie žodžiai yra glaudžiai susiję su Paskutine vakariene, kurią Jėzus Kristus šventė su savo mokiniais prieš savo kančią ir mirtį ant kryžiaus. Jie išreiškia gilią teologinę ir dvasinę prasmę, susijusią su Kristaus auka ir išganymu. Pasak … [Skaityti toliau…]
Žodžiai „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas…“ yra vieni svarbiausių katalikų liturgijoje, ypač per šventąsias Mišias, kai vyksta Eucharistijos apeigos. Šiuos žodžius kunigas taria per Mišias, kai konsekruoja duoną – Ostiją – ir ji tampa Kristaus kūnu. Šie žodžiai tiesiogiai atkartoja Jėzaus Kristaus ištarmę per Paskutinę vakarienę, kai jis dalijo savo mokiniams duoną, sakydamas, … [Skaityti toliau…]
George’o Harrisono citata: „Jeigu Dievas yra, aš noriu Jį pamatyti“, apibendrina gilią žmogaus dvasinę kelionę ir troškimą tiesiogiai patirti Dievą. Tai nėra tik intelektualinis siekis suvokti Dievą, bet kvietimas į gilų asmeninį patyrimą, kuris viršytų abstrakčias teorijas ar aklą tikėjimą. Ši citata rodo Harrisono pažiūrą, kad tikėjimas be patyrimo neturi tikrojo svorio. Jis kalba apie … [Skaityti toliau…]
Kodėl Dievas leidžia blogį, nors Jis yra visagalis, yra viena iš giliausių ir sudėtingiausių teologijos ir filosofijos temų. Tai „teodicėjos“ problema, kuri siekia paaiškinti, kaip gali egzistuoti blogis pasaulyje, kurį sukūrė geras ir visagalis Dievas. Pagal krikščioniškąją teologiją, blogio buvimas pasaulyje nėra atsakymas, kad Dievas yra mažiau galingas ar mažiau geras, bet tai yra didesnio … [Skaityti toliau…]