Elišas – vienas didžiausių Senojo Testamento pranašų, Elijo įpėdinis ir „dvigubos malonės“ žmogus. Jei Elijas buvo ugnis ir audra, tai Elišas buvo vanduo ir tylus stebuklas. Jis gydė, kėlė iš numirusių, daugino aliejų, darė geležį plaukti ir net miręs kėlė lavonus. Jo vardas hebrajiškai אֱלִישָׁע (Elišā‘) reiškia „Dievas yra išgelbėjimas“ arba „Dievas gelbsti“ – ir visas jo gyvenimas buvo gyvas šio vardo įrodymas.
Elišas buvo Šafato sūnus iš Abel-Meholo gyvenvietės Jordano slėnyje. Jis nebuvo kunigas, ne levitas, paprastas ūkininko sūnus, aręs 12 porų jaučių, kai Elijas jį sutiko. Scena trumpa, bet stipri:
„Elijas praėjo pro šalį ir užmetė jam ant pečių savo apsiaustą“ (1 Kar 19,19).
Tai buvo ne šiaip drabužis – tai buvo kvietimas į pranašo tarnystę. Elišas paprašė tik atsisveikinti su tėvais, paskui „pasiėmė jaučių porą, papjovė, virė mėsą jaučių jungu, pavaišino žmones ir nuėjo paskui Eliją ir jam tarnavo“ (1 Kar 19,21). Viską paliko iškart ir be atsigręžimo.
Kai Elijas buvo paimamas į dangų ugnies vežimu, Elišas sušuko:
„Tėve mano, tėve mano! Izraelio kovos vežimai ir raiteliai!“
ir paprašė:
„Tegul man tenka dviguba tavo dvasios dalis!“ (2 Kar 2,9–12).
Elijas atsakė: „Sunkaus dalyko prašai. Jei matysi mane paimamą, bus tau taip.“ Elišas matė – ir gavo. Todėl tradiciškai sakoma, kad Elišas padarė dvigubai daugiau stebuklų nei Elijas (Elijas – 8, Elišas – 16).
Stebuklų virtinė – gyvenimas kaip malonės upė
- Jordanas perskirtas apsiaustu (2 Kar 2,14)
- Jericho vanduo išgydytas druska (2 Kar 2,19–22)
- 42 pašaipūnai berniukai sudraskyti meškų (2 Kar 2,23–25) – vienintelis „baus“ stebuklas
- Moabo karą laimėjo užpildydamas griovius vandeniu be lietaus (2 Kar 3)
- Našlės aliejus padaugintas, kad galėtų sumokėti skolas (2 Kar 4,1–7)
- Šunamietei moteriai dovanojo sūnų senatvėje (2 Kar 4,8–17)
- Tą patį sūnų prikėlė iš numirusių (2 Kar 4,18–37)
- Mirtinai nuodingą viralą neutralizavo miltais (2 Kar 4,38–41)
- 20 miežinių duonos kepalų pavalgydė 100 žmonių (2 Kar 4,42–44) – aiškus Jėzaus stebuklo prototipas
- Naamaną sirą išgydė nuo raupsų (2 Kar 5)
- Geležinį kirvį iškėlė į vandens paviršių (2 Kar 6,1–7)
- Aplink savo namą padarė nematomas Dievo ugnies kovos vežimų armijas (2 Kar 6,17)
- Apakino visą Aramo kariuomenę ir nuvedė tiesiai į Samariją (2 Kar 6,18–23)
- Pranašavo Sirijos karaliaus planus Izraelio karaliui žodis į žodį (2 Kar 6,8–12)
- Net miręs – jo kaulai prikėlė numirėlį, palietusį juos (2 Kar 13,20–21)
Elišas buvo kitoks nei Elijas. Elijas gyveno dykumose, vilkėjo plaukuotą apsiaustą, valgė ką varnai atneša. Elišas gyveno mieste, turėjo pranašų mokyklą, lankėsi karalių rūmuose, valgė su turtingomis šunamietėmis. Elijas dažniausiai pranašaudavo bausmę, Elišas – gailestingumą. Elijas bėgo nuo Jezabelės, Elišas ramiai vaikščiojo tarp karalių ir kariuomenių.
Paskutiniai metai ir mirtis
Elišas sirgo liga, nuo kurios ir mirė (2 Kar 13,14). Net mirties patale Joasas, Izraelio karalius, verkė prie jo ir kartojo tuos pačius žodžius, kuriuos Elišas buvo sakęs Elijo atsisveikinimo metu:
„Tėve mano, tėve mano! Izraelio kovos vežimai ir raiteliai!“ (2 Kar 13,14).
Elišas liepė karaliui šauti strėlę pro langą – pergalės ženklas – ir triskart trenkti strėlėmis į žemę. Karalius trenkė tik tris kartus, ir Elišas supyko:
„Reikėjo penkis ar šešis kartus! Dabar nugalėsi Aramą tik tris kartus“ (2 Kar 13,19).
Net mirties patale jis liko ugningas.
Po metų, kai laidojo kitą žmogų, į duobę įšoko moabitų plėšikų būrys. Skubėdami numetė lavoną į Elišo kapą – ir tas žmogus prisilietęs prie Elišo kaulų atgijo ir atsistojo (2 Kar 13,21). Tai vienintelis atvejis Biblijoje, kai stebuklą padaro mirusio pranašo kaulai.
Kodėl Elišas toks svarbus
- Jis rodo, kad Dievo galia lieka ir po ugningo Elijo.
- Jo stebuklai dažniausiai liečiasi prie paprastų žmonių gyvenimo: našlės skolų, motinos sielvarto, darbininkų kirvio, bado, vandens.
- Jis – tiltas tarp didžiųjų patriarchų ir vėlesnių pranašų (Amoso, Ozėjo).
- Jėzus ir apaštalai dažnai elgėsi „elišiškai“ – daugino duoną, gydė raupsuotus, ramino žmones paprastais žodžiais.