Publijus Kornelijus Tacitas (apie 56–120 m. po Kr.) – vienas didžiausių visų laikų Romos rašytojų. Jo tekstai – ne šiaip kronikos, o aštrios, kartais ciniškos analizės apie valdžią, žmogaus prigimtį ir imperijos puvėsį. Jis rašė tada, kai Roma jau seniai nebebuvo respublika, o imperatoriai galėjo nužudyti bet kurį senatorių vien už įtarimą. Tacitas tą pasaulį pažinojo iš vidaus – ir nekentė jo, bet negalėjo nuo jo pabėgti.
Gimimo vieta nežinoma, dažniausiai spėjama Gallia Narbonensis (dabartinė Pietų Prancūzija). Kilęs iš raitelių luomo, greitai pakilo iki aukščiausios aristokratijos. Mokėsi pas Kvintilianą ir kitus retorikos meistrus. 77 m. vedė Agricolos dukterį (vardas nežinomas). Karjera: kvestorius (~81 m.), pretoras (88 m.), konsulas (97 m.), Azijos provincijos prokonsulas (112–113 m.).
Išgyveno Domicijano terorą, vėliau tai vadino „vergija“. Po Domicijano nužudymo vienas pirmųjų prabilo senate prabilo apie gyvenimą baimėje. Mirė apie 120 m.; „Analai“ išliko fragmentiškai. „Domicijano teroras“ – taip vadinamas laikotarpis Romoje valdant imperatoriui Domicijanui (81–96 m.), kai jis įtvirtino autoritarinę valdžią ir sukėlė baimės atmosferą. Domicijanas sistemingai persekiojo senatorių opoziciją, kaltino juos sąmokslu, daugelis buvo priversti nusižudyti ar buvo nužudyti. Jis įvedė griežtą cenzūrą, slaptą sekimą ir bausmes, todėl senatas faktiškai tapo bejėgis. Šis laikotarpis Tacito raštuose vadinamas „vergija“ – laisvės praradimu ir nuolatine baime gyventi.
Pagrindiniai kūriniai
- Agricola (De vita et moribus Iulii Agricolae, 98 m.)
Parašyta iškart po Domicijano nužudymo, kai pagaliau buvo galima kalbėti laisviau. Formaliai – biografija apie Tacito uošvį Gnejų Julijų Agricolą, kuris 77–84 m. vadovavo Britanijos užkariavimui ir nukariavo net Škotiją (tada vadintą Kaledonija). Bet iš tikrųjų tai politinis manifestas. Tacitas rodo, kaip geras žmogus gali tarnauti blogai valdžiai ir vis tiek išlaikyti orumą. Knygos kulminacija – išgalbota, bet ugninga Kaledonijos vado Kalgo kalba prieš romėnus:
„Plėšikai viso pasaulio, kurie, išnaudoję žemę, dabar naršo jūrą. Jei priešas turtingas – godumas, jei vargšas – garbėtroška. Nei Rytai, nei Vakarai jų nepasotino. Vieninteliai iš visų, kurie taip pat geidžia turtingų ir vargšų. Plėšti, žudyti, grobti jie melagingai vadina valdžia, o kur sukuria dykumą – vadina taika.“
(Ubi solitudinem faciunt, pacem appellant.)
Ši frazė tapo amžina imperializmo kritikos klasika – nuo Vietnamo karo iki šių dienų. - Germanija (De origine et situ Germanorum, 98 m.)
Trumpas (vos 46 skyriai), bet nepaprastai įtakingas etnografinis veikalas apie germanų gentis už Reino ir Dunojaus. Tacitas niekada ten nebuvo, rėmėsi senatoriniais pranešimais ir Plinijaus Vyresniojo „Gamtos istorija“. Germanus piešia kaip „grynus“ ir „nesugadintus“ – priešingybę romėnų prabangai ir korupcijai. Ten daug moralizavimo: germanai nepažįsta palūkanų, lošimų, viešnamių, valgo paprastai, geria alų, o ne vyną, jų vadai renkami už drąsą, o ne už kilmę.
22 skyriuje – pirmasis rašytinis aisčių (baltų protėvių) paminėjimas istorijoje:
„Dešiniajame Suebų jūros krante gyvena Aestiorum gentes, kurių papročiai ir apranga kaip suebų, bet kalba artimesnė britų. Jie garbina Dievų Motiną, nešioja šerno pavidalo amuletus… Jie renka gintarą, vadinamą glaesum, ir stebisi, kam romėnai jo taip trokšta.“
Šis sakinys – seniausias lietuvių ir latvių protėvių portretas pasaulio literatūroje. - Istorijos (Historiae, pradėta ~109 m.)
Planuota 12–14 knygų, turėjo apimti 69–96 m. („metus keturių imperatorių“ ir Flavių dinastiją iki Domicijano nužudymo). Išliko tik 1–4 knygos ir dalis 5-os (apie 69–70 m.).
Čia Tacitas rašo beveik šiuolaikiniu stiliumi – greiti įvykiai, portretai, dialogai, masinės scenos. Pradžia garsioji: „Opus aggredior opimum casibus, atrox proeliis, discors seditionibus, ipsa etiam pace saevum.“ („Pradedu darbą, pilną nelaimių, kruvinų mūšių, maištų, ir net taika buvo žiauri.“
Knygoje matome Galbos, Otono, Vitelijaus žlugimą ir Vespasiano atėjimą. 69 m. – tikrą chaosą, kai Roma per vienerius metus turėjo keturis imperatorius. Tacitas čia ypač kandus apie minią ir demagogus. - Analai (Ab excessu divi Augusti, ~117 m.)
Didysis šedevras. Planuota 18 knygų, apima 14–68 m. (nuo Augusto mirties iki Nerono savižudybės). Išliko ~10 knygų su didelėmis spragomis (prarastos 7–10 ir dalis 16-os).
Čia Tacitas pasiekia maksimalų stiliaus glaustumą ir psichologinį gylį. Kiekvienas sakinys – kaip peilis. Aprašo Tiberijų, Kaligulą (prarasta), Klaudijų, Neroną – ir rodo, kaip principatas pamažu virsta atvira tironija. Garsiosios frazės:
– Apie Tiberijų: „jis niekada nesakė, ką galvoja, ir niekada negalvojo, ką sakė.“
– Apie senatą: „visi buvo pasirengę vergijai“ (omnes servituti parati).
– Apie Neroną ir Romos gaisrą: „kad užgožtų gandus, Neronas apkaltino ir žiauriausiai nubaudė tuos, kuriuos liaudis vadino krikščionimis…“
Būtent čia yra tas vienintelis aiškus nekrikščioniškas Jėzaus paminėjimas antikos literatūroje.
Šie keturi kūriniai (du maži + du dideli) sudaro viską, kas išliko iš Tacito. Bet jų užtenka, kad jis liktų vienas įtakingiausių visų laikų politinių rašytojų.
Tacitas ir religija
Tacitas perteikia stoicizmo dvasiai artimą požiūrį į likimą (fatum), bet pats nebuvo dogmatiškai religingas. Dievai jo tekstuose dažniausiai tyli.
Svarbiausi momentai:
- Krikščionybė
Analai XV, 44 – vienintelis aiškus nekrikščioniškas šaltinis apie Jėzų iš I–II a. sandūros:
Tacitas mini Christus (Kristų), kuris valdant Tiberijui buvo nubaustas mirtimi prokuratoriaus Pontijaus Piloto sprendimu. Krikščionybę jis vadina „pražūtinga prietara“ (exitiabilis superstitio), tačiau pripažįsta, kad Neronas juos kaltino neteisingai dėl 64 m. Romos gaisro. - Žydai
Istorijos V knyga – ilgas, kritiškas ir stereotipais grįstas ekskursas apie žydų istoriją ir papročius.
Religiją apskritai Tacitas laikė politiniu įrankiu; imperatorių dievinimas po mirties jam buvo farsas.
Kodėl jį skaitome iki šiol?
Nes jis pirmasis aiškiai pasakė: laisvė ir saugumas niekada nevaikšto koja kojon, o žmonės visada ras būdą pateisinti blogį, jei jis daromas „valstybės labui“.
Jo tekstai dažnai primena vėlesnę Lord Acton frazę: „Valdžia gadina. Absoliuti valdžia gadina absoliučiai.“
Trumpi, kandūs, be iliuzijų. Skaitydamas Tacitą jauti, kad jis rašo ne apie praeitį, o apie šiandieną.