Graikiškas žodis Christotokos reiškia „Kristaus Motina“. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti teologiškai priimtina – juk Mergelė Marija pagimdė Kristų. Tačiau ankstyvojoje Bažnyčioje šis titulas tapo aštraus ir esminio ginčo objektu, atskleidusiu gilesnius nesutarimus dėl pačios Kristaus tapatybės. Nestorijus, Konstantinopolio patriarchas, teigė, kad Jėzuje Kristuje yra dvi atskiros prigimtys – dieviškoji ir žmogiškoji – ir … [Skaityti toliau…]
Efeso Susirinkimas buvo sušauktas imperatoriaus Teodosijaus II iniciatyva, reaguojant į teologinį konfliktą tarp dviejų įtakingų Bažnyčios vadovų: Konstantinopolio patriarcho Nestorijaus ir Aleksandrijos patriarcho Kirilo. Pagrindinis ginčas kilo dėl Nestorijaus mokymo, vadinamo nestorianizmu. Nestorijus teigė, kad Jėzuje Kristuje yra dvi atskiros prigimtys – dieviškoji ir žmogiškoji – ir jos egzistuoja kaip atskiri asmenys, kurie tik „susijungę“. … [Skaityti toliau…]
Katalikų Bažnyčios istorijoje popiežystė buvo ne tik dvasIššventinimo ir vadovavimo institucija, bet ir politinių bei religinių konfliktų arena. Vienas įdomiausių šių konfliktų aspektų yra antipopiežių fenomenas – asmenų, kurie buvo paskelbti popiežiais, bet vėliau nepripažinti teisėtais, nes jų rinkimai buvo neteisėti arba jie konkuravo su teisėtu popiežiumi. Antipopiežius – tai asmuo, paskelbtas popiežiumi, bet nepripažintas … [Skaityti toliau…]
Popiežiaus institucija, kaip Katalikų Bažnyčios vadovavimo pagrindas, vystėsi per šimtmečius, pradedant ankstyvąja krikščionybe. Šiame straipsnyje aptariama, kaip apaštalas Petras tapo laikomas pirmuoju popiežiumi, kodėl toks vaidmuo atsirado, kaip formavosi popiežiaus rinkimų sistema ir kas įvedė tvarką, kuri galutinai įtvirtino šią instituciją. Apaštalas Petras: pirmasis popiežius Katalikų tradicija laiko apaštalą Petrą (mirė apie 67 m.) pirmuoju … [Skaityti toliau…]
Daugelyje tikėjimų randame bendrų bruožų: istorijas apie pasaulio pradžią, didvyrius, moralės principus ar pomirtinio gyvenimo idėjas. Pavyzdžiui, potvynio mitai egzistuoja tiek Biblijoje, tiek senovės Mesopotamijos tekstuose. Tokios paralelės rodo žmonijos pastangas aiškintis gyvenimo prasmę. Nors panašumų yra, dievo supratimas skiriasi. Abraominės religijos (judaizmas, krikščionybė, islamas) tiki vienu dievu, bet krikščionybė pabrėžia Trejybę, o islamas ir … [Skaityti toliau…]
Višnus – vienas svarbiausių hinduizmo dievų, dažnai vadinamas visatos palaikytoju. Jo vardas sanskrito kalboje reiškia „viską persmelkiantis“, o tai puikiai atskleidžia jo esmę: jis yra visur, viską jungia ir palaiko. Hinduizmo tradicijoje Višnus kartu su Brahma, kūrėju, ir Šiva, naikintoju, sudaro šventąją trejybę – trimurtį. Tačiau Višnus išsiskiria savo vaidmeniu kaip tas, kuris saugo pasaulio … [Skaityti toliau…]
„O kad šita kieta kūno mėsa ištirptų!“ – šie žodžiai, ištarti Hamleto pirmajame monologe Williamo Shakespeare’o tragedijoje „Hamletas“ (I veiksmas, II scena), atskleidžia gilią vidinę protagonistą kankinančią krizę. Hamletas, Danijos princas, išgyvena egzistencinę ir moralinę dilemą, kurią sukelia jo troškimas baigti savo gyvenimą, susidūrus su skausmu, neteisybe ir tėvo mirtimi. Tačiau Dievo įstatymas, draudžiantis savižudybę, … [Skaityti toliau…]
Bezjė mūšis, žinomas kaip Battle of Béziers anglų kalboje ir Bataille de Béziers prancūzų kalboje, įvyko 1209 m. liepos 22 d. Bezjė mieste, Pietų Prancūzijoje (dabartinis Okcitanijos regionas). Šis įvykis, dažnai vadinamas Bezjė žudynėmis, žymėjo Albigiečių kryžiaus žygio – Katalikų Bažnyčios kampanijos prieš katarų ereziją – pradžią. Tai buvo ne tik karinis susirėmimas, bet ir … [Skaityti toliau…]
Lietuvių patarlė „Velnias ne toks juodas, kaip jį piešia“ slepia gilią liaudišką išmintį, kuri neturi nieko bendra su teologija, o veikiau atspindi realistinį požiūrį į gyvenimą. Ši patarlė moko, kad dažnai mes perdedame savo baimes, demonizuojame problemas ar žmones, o realybėje viskas būna paprasčiau ir ne taip baisu, kaip atrodo. Tai kvietimas pažvelgti į pasaulį … [Skaityti toliau…]
Žodis daimonas (graikų k. δαίμων, daimōn) sukelia klaidingas asociacijas su krikščioniškuoju „demonu“, tačiau senovės Graikijoje jo reikšmė buvo visiškai kitokia. Daimonas buvo suprantamas kaip tarpinė dvasinė būtybė, jungianti dievus ir žmones, arba, kaip Sokrato atveju, vidinis dieviškas balsas, giliausia sąžinės forma, vedanti žmogų tiesos ir dorybės keliu. Senovės graikų kultūroje daimonas buvo suvokiamas kaip dvasinė … [Skaityti toliau…]
Paideia (graikų k. παιδεία) – tai senovės graikų terminas, reiškiantis ne paprastą švietimą, o gilų vidinį ugdymą, kultūrinę ir dvasinę brendą, per kurią žmogus tampa tikru žmogumi. Paideia yra daugiau nei žinių kaupimas – tai procesas, formuojantis asmenybę, jos moralę, estetinį pojūtį ir pilietinę atsakomybę. Platonas ir kiti graikų filosofai laikė paideia aukščiausiu ugdymo idealu, … [Skaityti toliau…]
Henosis (graikų k. ἕνωσις, „vienybė“) – tai mistinė būsena, kai žmogus susilieja su dieviškuoju pradu, prarasdamas savo atskirą „aš“ ir tapdamas vieniu su absoliutu. Skirtingai nuo susitikimo ar bendrystės, henosis reiškia visišką susiliejimą, kai išbyla ribos tarp individo ir dieviškumo. Šis terminas, kilęs iš neoplatonizmo, ypač Plotino filosofijos, atspindi aukščiausią dvasinį tikslą – sugrįžimą į … [Skaityti toliau…]