Katakombos – tai senovės požeminės kapinės, kurios dažniausiai siejamos su ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu. Jos buvo naudojamos ne tik laidoti mirusiuosius, bet ir slėptis persekiojimų metu, rengti religinius susirinkimus. Šios urvų sistemos yra svarbus istorinis ir kultūrinis palikimas, rodantis krikščionių tikėjimo raidą. Katakombos – tai išplatintos požeminės tunelių ir nišų sistemos, kurios Romoje ir kituose senovės … [Skaityti toliau…]
Sakartvelas ir Gruzija – du pavadinimai, vartojami tai pačiai Pietų Kaukazo valstybei, esančiai rytinėje Juodosios jūros pakrantėje, apibūdinti. Šie pavadinimai atspindi skirtingas istorines, lingvistines ir kultūrines perspektyvas, o jų kilmė bei vartojimas yra glaudžiai susiję su regiono religine tapatybe, ypač krikščionybe, kuri Sakartvele yra dominuojanti religija. Pavadinimas Sakartvelas yra autentiškas, gruzinų kalboje vartojamas šalies vardas … [Skaityti toliau…]
Krikščionių teologijoje ir filosofijoje sąvoka maximum absolutum (lot. „absoliutus maksimumas“) apibūdina Dievą kaip begalinę, tobulą ir transcendentišką esybę, kuri pranoksta visas žmogiškas kategorijas, tokias kaip dydis, forma ar laikas. Šią idėją XV a. išplėtojo vokiečių teologas ir filosofas Mikalojus Kuzietis (Nicholas of Cusa), savo veikale De Docta Ignorantia (Apie mokytą nežinojimą) teigdamas, kad Dievas yra … [Skaityti toliau…]
Krikščionių mistikoje caligo ignorantiae (lot. „nežinojimo tamsa“) yra gili teologinė sąvoka, apibūdinanti būseną, kai siela, ieškodama Dievo, atsisako racionalaus žinojimo ir pasineria į dieviškąją paslaptį, kurią gaubia „tamsa“. Ši tamsa nėra neišmanymas ar neviltis, bet veikiau nuolankus pripažinimas, kad Dievas yra anapus žmogaus proto ribų. Populiarinta šv. Bonaventūros ir įkvėpta ankstesnių mistikų, tokių kaip Pseudo-Dionisijus … [Skaityti toliau…]
Krikščionių mistikoje terminas excessus mentis (lot. „sielos išėjimas“ arba „proto peržengimas“) apibūdina gilų dvasinį patyrimą, kai žmogaus siela, per maldą ir kontempliaciją, pakyla virš savo žmogiškų ribų ir susivienija su Dievu. Ši sąvoka, ypač išplėtota viduramžių teologų, tokių kaip šv. Bonaventūra, atspindi mistinį kelią, kuriame siela peržengia racionalų mąstymą ir pasineria į dieviškąją meilę. Terminas … [Skaityti toliau…]
Krikščionių teologijoje angelai ir demonai yra dvasinės būtybės, turinčios laisvą valią, tačiau jų pasirinkimas tarp gėrio ir blogio laikomas vienkartiniu ir negrįžtamu. Ši idėja ypač ryški svarstant Velnio (arba Liuciferio) ir jo pasekėjų – demonų – likimą. Kodėl Velnias, net jei teoriškai atsiverstų į tikėjimą ir išlaisvintų sielas iš pragaro, negalėtų tapti šventuoju? Atsakymas slypi … [Skaityti toliau…]
Senovės Graikų ir Romėnų mitologijos yra turtingos dievų, deivių, herojų ir jų tarpusavio santykių istorijomis. Vienas ryškiausių šių mitologijų bruožų – dievų vaizdavimas su žmogiškomis savybėmis, įskaitant santuokas, meilės romanus ir vaikų gimimą. Graikų ir Romėnų dievai dažnai buvo vaizduojami kaip sudėtingos asmenybės, turinčios žmonas, meilužes ir palikuonis, kurie atlikdavo svarbius vaidmenis mitologinėse istorijose. Graikų … [Skaityti toliau…]
Dievas nėra šventas – Jis pats yra Šventumas Daugelis žmonių klaidingai sako: „Šventas Dievas“. Bet ar Dievas iš tiesų yra šventas?Atsakymas gali nustebinti: Dievas nėra šventas taip, kaip mes vadiname šventais žmones ar angelus.Jis yra pats Šventumas. Ką reiškia „šventas“? Žodis šventas (lot. sanctus, gr. hagios) reiškia atskirta, pašvęsta, atiduota Dievui.Kai Bažnyčia žmogų ar angelą … [Skaityti toliau…]
Lotyniškas posakis vox populi, vox Dei („liaudies balsas – Dievo balsas“) dažnai cituojamas įvairiuose kontekstuose, tačiau krikščioniškoje teologijoje jis siejamas su visuotinio tikinčiųjų sutarimo (sensus fidelium) samprata. Ši idėja teigia, kad bendras tikinčiųjų bendruomenės tikėjimas ir įsitikinimai, vedami Šventosios Dvasios, atspindi Dievo valią ir tiesą. Posakis vox populi, vox Dei pirmą kartą aptinkamas ne krikščioniškame … [Skaityti toliau…]
Bonaventūra (apie 1217–1274), pranciškonų ordino generolas, filosofas ir teologas, yra viena ryškiausių viduramžių krikščioniškosios minties figūrų. Jo veikalas Itinerarium mentis in Deum (Sielos kelias į Dievą), parašytas 1259 m., laikomas vienu svarbiausių mistinės teologijos tekstų. Šiame kūrinyje Bonaventūra suderina Šv. Augustino mistiką, pabrėžiančią vidinį Dievo ieškojimą, su Šv. Tomo Akviniečio scholastine sistema, siekiančia racionaliai pagrįsti … [Skaityti toliau…]
11 000 mergelių legenda yra viena įdomiausių ir paslaptingiausių krikščioniškosios tradicijos istorijų, susijusi su šventąja Uršule ir jos palydovėmis. Ši legenda, kilusi viduramžiais, pasakoja apie jauną krikščionę mergelę, kuri kartu su tūkstančiais kitų mergelių buvo nužudyta dėl savo tikėjimo. Nors istorija apipinta mitais ir perdėjimais, ji turėjo didelę įtaką krikščionių kultūrai, ypač Kelne, Vokietijoje. Tikrų … [Skaityti toliau…]
Apaštalas Petras, dažnai vadinamas „žmonių žveju“, yra viena ryškiausių Naujojo Testamento figūrų. Jo gyvenimas, darbai ir tikėjimas padarė didžiulę įtaką krikščionybės plėtrai. Tikslios Petro gimimo ir mirties datos nėra istoriniškai patvirtintos, tačiau remiantis tradicija ir istoriniais šaltiniais, galima pateikti apytikslius laikotarpius: Petras, kurio tikrasis vardas buvo Simonas, buvo žvejys iš Galilėjos. Jėzus Kristus jį pavadino … [Skaityti toliau…]