Panteonas

Panteonas (Pantheon) – tai architektūros ir inžinerijos stebuklas, stovintis Romos centre, Marsas lauke. Šis pavadinimas, kilęs iš senovės graikų kalbos žodžio πάνθεον (pántheon), yra sudarytas iš dviejų dalių: πᾶν (pân) – „viskas“ arba „visi“, ir θεός (theós) – „dievas“. Pažodžiui tai reiškia „visų dievų vietą“. Nors terminas pradėtas naudoti Graikijoje apibūdinti visą dievų hierarchiją, būtent Romoje jis materializavosi į grandiozinį pastatą, kuris tapo etalonu visai vėlesnei Vakarų architektūrai. Dabartinis pastatas, nors jo fasade puikuojasi įrašas, minintis Marką Agripą, iš tiesų buvo pastatytas apie 126 m. e. m. imperatoriaus Hadriano valdymo laikais.

Terminas „panteonas“ per šimtmečius įgijo kelis sluoksnius, kurie padeda suprasti visuomenės santykį su tuo, kas šventa ir iškilu:

• Religinis panteonas: Tai tam tikros kultūros dievų visuma. Pavyzdžiui, graikų panteonas su Dzeusu priešakyje organizavo kosmosą per šeimynines ir broliškas dramas, o romėnų panteonas (Jupiteris, Junona, Marsas) tarnavo kaip valstybės stabilumo garantas. Romėnai pasižymėjo religiniu lankstumu – sinkretizmu: užkariavę naujas tautas, jie į savo panteoną įtraukdavo ir svetimus dievus, pavyzdžiui, egiptiečių Izidę, taip integruodami įvairias kultūras į imperijos audinį.
• Architektūrinis panteonas: Tai konkretus pastato tipas – šventykla visiems dievams. Romos Panteonas simbolizavo dangaus skliautą ir visatos tvarką. Jo struktūra – apskritas pastatas (rotunda) su kupolu – turėjo suteikti namus visoms dievybėms po vienu stogu.
• Perkeltinė reikšmė: Šiandien panteonu vadiname iškilių, „nemirtingų“ asmenybių grupę. Mes kalbame apie „literatūros panteoną“ (Dantę, Šekspyrą) arba „mokslo panteoną“ (Niutoną, Einšteiną). Tai metafora, skirta pagerbti tuos, kurių pasiekimai peržengia laiko ribas.

Romos Panteonas: Inžinerinis stebuklas ir „Dievų akis“

Imperatoriaus Hadriano Panteonas yra unikalus tuo, kad jis beveik nepakitęs išstovėjo 2000 metų. Tai pavyko dėl neįtikėtinų romėnų betoninių konstrukcijų žinių.

• Kupolas ir „Oculus“: Panteono kupolas iki šiol yra didžiausias pasaulyje nearmuoto betono kupolas. Jo skersmuo – 43,3 metrai. Pačiame jo viršuje yra 9 metrų pločio anga, vadinama Oculus (Akis). Tai vienintelis natūralios šviesos šaltinis, simbolizuojantis dievų akį, stebinčią žmones. Įdomu tai, kad lyjant vanduo patenka į vidų, tačiau grindyse įrengta unikali drenažo sistema jį greitai pašalina.
• Konstrukcijos lengvumas: Kad kupolas nesugriūtų po savo svoriu, romėnai naudojo vis lengvesnes medžiagas kylant į viršų: apačioje naudotas sunkus bazaltas, o viršūnėje – lengvas pemzos akmuo. Sienų storis siekia net 6 metrus, kad išlaikytų milžinišką kupolo spaudimą.

Transformacija į bažnyčią ir nacionalinį mauzoliejų

Panteono išlikimą garantavo jo paskirties pasikeitimas. 609 m. e. m. imperatorius Fokas padovanojo šventyklą popiežiui Bonifacui IV, kuris ją pašventino kaip bažnyčią, vadinamą Švč. Mergelės Marijos ir visų kankinių bazilika (Santa Maria ad Martyres). Tai buvo pirmas kartas, kai pagonių šventykla Romoje buvo oficialiai paversta krikščionių maldos namais.

Vėliau Panteonas tapo iškiliausių italų poilsio vieta. Čia palaidotas renesanso genijus Rafaelis bei suvienytos Italijos karaliai (Viktoras Emanuelis II ir Umbertas I). Ši funkcija – tarnauti kaip garbingų piliečių mauzoliejus – paskatino kitų šalių „panteonų“ atsiradimą. Pavyzdžiui, Paryžiaus Panteonas (Panthéon de Paris) Prancūzijoje, kuriame ilsisi Voltaire’as, Rousseau ir Victoras Hugo, tiesiogiai perėmė šią koncepciją, iš religinės erdvės paversdamas ją nacionalinės šlovės paminklu.