Pleroma – tai terminas, kilęs iš graikų kalbos žodžio πλήρωμα (plērōma), reiškiančio „pilnatvę“, „užbaigtumą“ ar „visumą“. Gnostinėje tradicijoje pleroma žymi tikrąją, dieviškąją būties sritį, esančią už materiališko, netobulo pasaulio. Tai tobula Dievo pilnatvė – šviesos, sąmonės ir grynosios realybės pasaulis, kuriame nėra nei trūkumo, nei kančios. Pagrindinės idėjos: Gnosticizme:• Pleroma yra Dievo pilnatvė, iš kurios … [Skaityti toliau…]
Bootstrap, arba kilpos, paradoksas – tai viena iš keisčiausių laiko kelionių teorijų, kurioje objektas, idėja ar net asmuo egzistuoja be aiškios pradžios. Viskas sukasi tarsi uždaroje kilpoje: ateitis tampa praeitimi, o praeitis – ateitimi. Pavyzdžiui, žmogus nukeliauja į praeitį ir perduoda knygos idėją, kurią tas pats žmogus vėliau parašo, nes jau buvo ją žinojęs iš … [Skaityti toliau…]
Apokrifonas – tai tekstas, susijęs su šventaisiais raštais, bet nepripažįstamas oficialiu Bažnyčios kanonu. Žodis kilęs iš graikų kalbos apokryphos, reiškiančio „paslėptas“, „slaptas“ arba „neatviras“. Ankstyvųjų krikščionių laikais apokrifonais vadinti raštai, kurie buvo laikomi dvasiškai svarbiais ar įdomiais, tačiau dėl įvairių priežasčių – doktrinos neatitikimų, kilmės neaiškumo ar teologinių ginčų – nebuvo įtraukti į Naujojo Testamento … [Skaityti toliau…]
Ar mūsų pasaulis – ne Dievo šedevras, o netobulo demiurgo klaida, sukūrusi kančios ir iliuzijų kalėjimą? Gnostikų kosmologija teigia, kad materialus pasaulis yra demiurgo – arogantiškos, ribotos dievybės – kūrinys, o tikrasis Dievas slypi anapus šios „kosminės klaidos“. Gnostikų tekstuose, ypač Nag Hammadi bibliotekoje (II–IV a.), demiurgas yra netobula būtybė, dažnai siejama su Senojo Testamento … [Skaityti toliau…]
Budistinė tuštuma (šūnyata) – tai ne nieko nebuvimas, o gili įžvalga, kad visi reiškiniai neturi savarankiškos prigimties ir kyla iš tarpusavio priklausomybės. Jūsų pateiktame kontekste Meistras Eckhartas ir teologinis nihilizmas artėja prie šios idėjos, teigdami, kad „Dievas nėra nei geras, nei galingas – Jis tiesiog yra“, o visi apibūdinimai yra žmogaus projekcijos. Šis straipsnis nagrinėja … [Skaityti toliau…]
Viešpaties metai (anno Domini, AD) – tai krikščioniška laiko skaičiavimo sistema, pradedanti metus nuo tariamo Jėzaus Kristaus gimimo, kuri tapo pasauliniu standartu. Šis straipsnis paaiškina termino kilmę, reikšmę, alternatyvius pavadinimus, naudojimą, istoriją, įdomius faktus, žymiausius pavyzdžius ir citatas. Anno Domini lotyniškai reiškia „Viešpaties metais“, nurodant metus po Jėzaus Kristaus gimimo. Lietuvių kalboje vartojamas kaip Viešpaties … [Skaityti toliau…]
Dvigubi vienuolynai (monasteria duplicia) – tai viduramžių krikščionių šventovės, kuriose vyrai ir moterys vienuoliai gyveno po vienu stogu, tačiau atskirai, dalindamiesi malda ir darbais Dievo garbei. Terminas monasteria duplicia kilęs iš lotynų kalbos, kur duplicia reiškia „dvigubas“, o monasteria – „vienuolynai“. Lietuvių kalboje vartojamas kaip „dvigubi vienuolynai“, pabrėžiant jų dvilypę struktūrą. Anglų kalboje jie vadinami … [Skaityti toliau…]
Lavra – tai unikalus vienuolynų tipas, daugiausia siejamas su Rytų krikščionybe, ypač stačiatikybe, simbolizuojantis dvasinį atsiskyrimą ir bendruomeninį gyvenimą. Žodis lavra kilęs iš graikų kalbos laura (Λαύρα), iš pradžių reiškusio „siaurą gatvę“ ar „alėją“ mieste, vėliau pritaikyto apibūdinti atsiskyrėlių ląstelių ar urvų sankaupą aplink centrinę bažnyčią. Rytų krikščionybėje lavra yra vienuolynas, kuriame derinamas atsiskyrėliškas (eremitinis) … [Skaityti toliau…]
Mefistofelis (vok. Mephistopheles, kartais rašomas Mephistophilis ar Mefisto) yra vienas žymiausių literatūrinių velnio įvaizdžių, geriausiai žinomas iš Johanno Wolfgango von Goethe’s tragedijos Faustas. Kaip gundytojas, skeptikas ir žmogaus sielos siekėjas, Mefistofelis simbolizuoja blogio pagundą, moralinį nuopuolį ir žmogaus kovą su savo troškimais. Mefistofelio vardo etimologija nėra visiškai aiški, tačiau manoma, kad jis sudarytas iš graikų … [Skaityti toliau…]
Tarp šventų Dievo vardų, vartojamų žydų ir krikščionių tradicijose, Adonajus užima ypatingą vietą. Tai ne tiek Dievo asmeninis vardas, kiek pagarbus kreipinys, reiškiantis „Viešpatie” arba „Mano Valdove”. Žodis Adonajus (hebrajiškai Adonāy) kilęs iš žodžio „Adon”, kuris reiškia „šeimininką”, „valdovą” arba „viešpatį”. Hebrajų kalboje galūnė „-aj” rodo daugiskaitą, kuri dažnai naudojama kaip „didybės daugiskaita” (pluralis maiestatis), … [Skaityti toliau…]
Nekaltai Pradėtoji (lot. Immaculata Conceptio) yra vienas svarbiausių Mergelės Marijos titulų Romos katalikų Bažnyčioje, pabrėžiantis tikėjimą, kad Marija buvo pradėta be gimtosios nuodėmės. Šis titulas, giliai įsišaknijęs krikščionių teologijoje, išreiškia Marijos šventumą ir jos, kaip Dievo Motinos, vaidmenį. Titulas Nekaltai Pradėtoji kyla iš 1854 m. popiežiaus Pijaus IX bulėje Ineffabilis Deus paskelbtos dogmos, teigiančios, kad … [Skaityti toliau…]
Stella Maris, lotyniškai reiškiantis „Jūros žvaigždė“, yra vienas iš daugelio Mergelės Marijos titulų Romos katalikų tradicijoje. Šis poetinis ir simbolinis vardas rodo Marijos, kaip dvasinės vedlės ir užtarėjos, vaidmenį, ypač siejamą su jūreiviais, keliautojais ir tais, kurie ieško orientyro gyvenimo audrose. Stella Maris kilo iš lotynų kalbos, kur stella reiškia „žvaigždė“, o maris – „jūra“. … [Skaityti toliau…]