Didimas (gr. Δίδυμος, Didymos) – tai graikiškas žodis, reiškiantis „dvynys“. Šis terminas yra neatsiejamai susijęs su vienu iš dvylikos Jėzaus apaštalų – Tomu, kurio vardas aramėjų kalba (Ta’oma, תאומא) taip pat reiškia „dvynys“. Taigi, kai apaštalas Tomas vadinamas „Didimu“, jo vardas yra tiesiog verčiamas į graikų kalbą. Fraze „Tomas, vadinamas Didimu“ iš esmės reiškia „Dvynys, … [Skaityti toliau…]
Dešinė pusė siejama su šventumu, galia, palaiminimu ir dieviškumu. Ši simbolika kyla iš įvairių kultūrinių, istorinių ir praktinių kontekstų, tačiau jos šaknys gilios ir universalios. Dešinė ranka, kaip dominuojanti daugelio žmonių kūno dalis, tapo dvasinės reikšmės simboliu. Dešinė pusė daugelyje religijų laikoma palankia, šventa ir susijusia su dieviškąja tvarka. Tai dažnai siejama su: Tačiau dešinės … [Skaityti toliau…]
Romėniški skaičiai, dar vadinami romėnų skaitmenimis, yra skaičių sistema, sukurta senovės Romoje. Ši sistema, atsiradusi maždaug VIII–IX a. pr. Kr., buvo plačiai naudojama Romos imperijoje ir vėliau viduramžių Europoje. Ji pagrįsta tam tikromis lotynų abėcėlės raidėmis, kurioms priskirtos skaitinės vertės: I (1), V (5), X (10), L (50), C (100), D (500) ir M (1000). … [Skaityti toliau…]
Jėzaus laikais Palestinoje vyno vartojimas buvo neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis, tačiau jis skyrėsi nuo šiuolaikinių alkoholinių gėrimų. Senovėje natūraliai fermentuotas vynas negalėjo turėti daugiau nei 16–18 laipsnių alkoholio, nes dėl biologinių ribų rūgimas sustodavo savaime. Kadangi distiliacijos proceso tuo metu dar nebuvo žinoma, žmonės neturėjo galimybės gaminti stipriųjų gėrimų. Tik VIII amžiuje arabų alchemikai išrado … [Skaityti toliau…]
„Dievo dešinė“ – tai galingas simbolis, persmelkiantis įvairių religijų raštus, mitologijas ir kultūras. Biblijoje, Talmude, Korane ar net senovės Artimųjų Rytų tekstuose dešinė ranka dažnai asocijuojasi su dieviška galia, apsauga, palaiminimu ir artumu transcendentiniam. Šiame straipsnyje gilinsimės į „Dievo dešinės“ reikšmę, jos biblines ir istorines šaknis, simboliką kitose religijose bei pateiksime unikalių istorijų ir citatų, … [Skaityti toliau…]
Žodis „analogija“ kilęs iš senosios graikų kalbos žodžio „analogia“, reiškiančio proporciją, atitikimą ar panašumą. Šiuolaikinėse kalbose jis dažniausiai vartojamas kaip priemonė apibūdinti dviejų dalykų santykį, kai vienas dalykas paaiškinamas pasitelkiant kitą, jam tam tikrais aspektais panašų dalyką. Analogija nereiškia visiško tapatumo – tai yra iš dalies bendrų bruožų pagrindu paremtas palyginimas. Religinėje kalboje analogija atlieka … [Skaityti toliau…]
Driadės – tai vienos žymiausių senovės graikų mitologijos nimfų rūšių. Jos buvo laikomos medžių, ypač ąžuolų, dvasiomis. Pats žodis dryas graikiškai reiškia „ąžuolas“, o „driadė“ – tai moteriška būtybė, neatskiriamai susijusi su medžiu, dažniausiai su vienu konkrečiu medžiu, kurį ji globoja arba kuriame gyvena. Driadės buvo traktuojamos kaip pusiau dieviškos gamtos būtybės, kupinos gyvybės, grožio … [Skaityti toliau…]
Nimfos – tai senovės graikų mitologijos būtybės, kurios per amžius išlaikė savo vietą ne tik tautosakoje ir mene, bet ir įvairiuose religiniuose ar dvasiniuose kontekstuose. Graikų kultūroje jos buvo laikomos gamtos dvasiomis – pusiau dieviškomis būtybėmis, gyvenančiomis miškuose, upėse, kalnuose, urvuose ar jūrose. Dažniausiai jos vaizduojamos kaip jaunos, gražios, žavingos moterys, trykštančios gyvybe ir grožiu. … [Skaityti toliau…]
„Dvasinis giedojimas apie sielą ir Sužadėtinį Kristų“ (Cántico espiritual) – vienas žymiausių šventojo Kryžiaus Jono (1542–1591) mistinių ir poetinių veikalų, parašytas XVI amžiaus antroje pusėje. Šis kūrinys laikomas krikščioniškosios mistikos šedevru ir vienu gražiausių religinių tekstų ispanų kalba. Jame sielos kelias į dieviškąją vienybę perteikiamas per meilės poeziją, įkvėptą Senojo Testamento Giesmių giesmės, tačiau perrašytą … [Skaityti toliau…]
Anunnaki yra viena seniausių ir paslaptingiausių dievybių grupių, minimų senovės Mesopotamijos mitologijoje. Tai bendras vardas, kuriuo buvo vadinama dievų šeima, turėjusi didelę reikšmę šumerų, akadų, babiloniečių ir asirų religiniuose tekstuose. Jie buvo laikomi antgamtinėmis būtybėmis, atsakingomis už pasaulio tvarką, žmonių likimą ir dvasinio pasaulio pusiausvyrą. Šie dievai nebuvo vieni konkretūs veikėjai, bet greičiau – dieviškų … [Skaityti toliau…]
„Kopimas į Karmelio kalną“ – tai vienas pagrindinių šventojo Kryžiaus Jono (1542–1591) veikalų, parašytas apie 1578–1585 m. Tai gilus krikščioniškosios mistikos traktatas, kuriame aprašoma sielos kelionė link vienybės su Dievu per dvasinį apsivalymą. Autorius, šv. Kryžiaus Jonas – ispanų karmelitas, mistikas, poetas, Katalikų Bažnyčios mokytojas ir kartu su šv. Terese Aviliete – basųjų karmelitų reformatorius. … [Skaityti toliau…]
Mistikos terminas apibūdinamas kaip patirtis, kurios metu žmogus suvokia ryšį su Dievu ar aukščiausia realybe, viršijančia įprastą žmogaus supratimą. Mistinė teologija siekia konceptualizuoti ir suprasti šias patirtis, naudojant teologinius, filosofinius ir dvasinius įrankius. Tai yra teologijos šaka, nagrinėjanti sielos būsenas ir patirtis, kurių neįmanoma pasiekti vien žmogaus pastangomis ar įprasta dieviškąja malone. Ji apima neeilines … [Skaityti toliau…]