Azazelis, kurio vardas hebrajų kalba rašomas kaip עֲזָאזֵל, yra viena mįslingiausių ir įvairialypių figūrų senovės judėjų tradicijoje. Jo vaidmuo ir prigimtis skiriasi priklausomai nuo šaltinio, transformuodamasis nuo paslaptingos būtybės, susijusios su atpirkimo ritualu, iki galingo puolusio angelo, atsakingo už žmonijos supažindinimą su draudžiamomis žiniomis. Būtent pastarasis, apokrifinis vaidmuo, kuriame jis moko žmones gaminti ginklus ir … [Skaityti toliau…]
Astarotė yra viena iš labiausiai transformuotų figūrų Vakarų demonologijos istorijoje. Jos kilmė siekia senovės Artimųjų Rytų laikus, kur ji buvo viena iš galingiausių ir plačiausiai garbintų dievybių. Prieš tapdama demonų tradicijų personažu, ji buvo žinoma kaip Astartė (arba Aštartė) – finikiečių ir kanaanitų meilės, vaisingumo, karo ir karališkos valdžios deivė. Jos vardas finikiečių ir ugaritų … [Skaityti toliau…]
Asmodėjus, kurio vardas įvairiuose šaltiniuose rašomas kaip Asmodai, Asmodeus ar Asmodaeus, yra viena žinomiausių ir sudėtingiausių figūrų demonologijos istorijoje. Jo paveikslas yra susipynęs iš judėjų, krikščionių ir, tikėtina, senovės persų mitologijos gijų, o jo vaidmuo svyruoja nuo žiauraus, geidulingo žudiko iki gudrumu pasižyminčio demonų karaliaus. Manoma, kad pačios ankstyviausios legendos apie jį atkeliavo iš zoroastrizmo, … [Skaityti toliau…]
Apolionas, kurio vardas graikų kalba rašomas kaip Ἀπολλύων (Apollyon) ir reiškia „Naikintojas“, yra viena iš labiausiai bauginančių figūrų krikščioniškojoje eschatologijoje. Apolionas nėra klasikinės graikų mitologijos dievybė ar demonas. Jo vardas ir aprašymas kyla iš vienintelio, bet nepaprastai įtakingo šaltinio – Naujojo Testamento Apreiškimo Jonui knygos. Būtent čia jis pristatomas kaip galinga, destruktyvi būtybė, vadovaujanti pragariškai … [Skaityti toliau…]
Ahrimanas, kurio pirminis ir tikslesnis vardas senovės iranėnų kalba yra Angra Mainju („Piktasis protas“ arba „Naikinanti dvasia“), yra centrinė blogio figūra mazdaizme, arba zoroastrizme – vienoje seniausių pasaulio monoteistinių (arba, tiksliau, dualistinių) religijų. Jis nėra velnias, kaip suprantama Abraomo religijose, t. y. puolęs angelas, sukurtas Dievo ir vėliau jam nupuolęs. Ahrimanas yra amžinas, nesukurtas ir … [Skaityti toliau…]
Ahpuchas (arba Ah Puch), dažnai įvardijamas kaip majų velnias, yra viena šiurpiausių ir galingiausių Centrinės Amerikos mitologijos figūrų. Tačiau tiesmukas jo priskyrimas velnio kategorijai yra supaprastinimas, atsiradęs dėl vėlesnės krikščioniškosios interpretacijos. Majų pasaulėžiūroje Ahpuchas buvo ne tiek absoliutaus blogio įsikūnijimas, kiek pats mirties dievas, pūvančios materijos ir požemio karalystės valdovas. Jis turėjo daugybę vardų, priklausomai … [Skaityti toliau…]
Adramelechas yra sudėtinga ir daugiasluoksnė figūra, kurios kilmė siekia senovės Artimųjų Rytų religijas, o vėlesnė interpretacija ją pavertė demoniška esybe krikščioniškojoje demonologijoje. Jo vardas ir prigimtis evoliucionavo per šimtmečius, pereidami iš dievybės statuso į velnio vaidmenį. Pirminis ir svarbiausias šaltinis, kuriame minimas Adramelechas, yra Senasis Testamentas, konkrečiai Antroji Karalių knyga. Čia jis pristatomas ne kaip … [Skaityti toliau…]
Sukubai – tai moteriškos giminės demonai iš Vakarų mitologijos. Nors ši būtybė visada vaizduojama kaip moteris, lietuvių kalboje priimta vartoti vyriškąją formą: sukubas (vienaskaita) ir sukubai (daugiskaita). Galima sakyti ir „sukubė“, tačiau demonologijos tekstuose dažniau sutinkamas bendrinis vyriškas variantas. Tarptautinėje tradicijoje vartojami pavadinimai angl. succubus, succubi, lot. succuba, pranc. succube, vok. Sukkubus, isp. súcubo, it. … [Skaityti toliau…]
Inkubas – tai mitologinis vyriškos giminės demonas, kuris, pagal senas legendas, naktį aplanko miegančias moteris ir su jomis lytiškai santykiauja. Žodis „inkubas“ kilęs iš lotynų kalbos veiksmažodžio incubare, reiškiančio „gulėti ant“. Ši būtybė vaizduojama kaip seksualinė grėsmė, dažnai siejama su nakties baimėmis ir pasąmone. Panašios būtybės minimos įvairiose kultūrose, bet ryškiausiai inkubas išsiskiria viduramžių Europos … [Skaityti toliau…]
Devyniolikto amžiaus ezoterikos pasaulyje, tarp spiritualizmo seansų ir slaptų rozenkreicerių rankraščių, iškilo viena paslaptingiausių ir įtakingiausių figūrų – Paskalis Beverlis Randolfas. Nors jo viešai publikuoti darbai, tokie kaip garsusis traktatas „Eulis!“, patys savaime buvo radikalūs ir kontroversiški, už jų slypėjo kur kas gilesnė, praktinė sistema, prieinama tik išrinktiesiems. Tai buvo jo vidinio rato organizacija, tikroji … [Skaityti toliau…]
„Kvapusis sodas“ (originalus pavadinimas arabiškai: Al-rawḍ al-ʿāṭir fī nuzhaẗ al-ḫāṭir, angliškai: The Perfumed Garden of Sensual Delight, lietuviškai: Kvapusis sodas arba Kvapnusis sodas) – XV a. arabų erotikos vadovas, parašytas Muhammado ibn Muhammado al-Nafzawi, žinomo kaip Šeichas Nefzawi. Šis kūrinys, dažnai lyginamas su indiškuoju „Kama Sutra“, yra daug daugiau nei seksualumo vadovėlis: tai poetiškas meilės, … [Skaityti toliau…]
Jėzaus žodžiai, užrašyti Mato Evangelijoje (18:6), skamba kaip griežtas įspėjimas: „Kas suvilioja vieną iš šių mažylių, kurie tiki į mane, tam geriau būtų, jei jam būtų užrišta prie kaklo girnapusė ir jis būtų įmestas į jūros gelmes.“ Šie žodžiai, ištarti prieš daugiau nei du tūkstančius metų, apie 30 m. po Kr., tebėra galingas moralės ir … [Skaityti toliau…]