Jei Visata yra Dievo mintis, tai siela – jos žodis. Bet kas ją ištarė pirmą kartą? Ar siela buvo sukurta, ar ji visada egzistavo kartu su viskuo, kas yra?
Daugelis religijų sako, kad siela kyla iš Dievo kvėpavimo – gyvybės kibirkšties, įpūstos į materiją. Biblijoje rašoma, kad Dievas sukūrė žmogų iš dulkių ir įkvėpė į jį gyvybės alsavimą – neshamah – sielą. Indų Vedose minimas atman – dieviškasis „aš“, kuris yra amžinas ir to paties prado dalis kaip ir visata. Graikai kalbėjo apie psyche, o majai – apie way – dvasinį antrininką. Visur kartojasi ta pati mintis: siela nėra kūno dalis, o šviesa, įdėta į laikiną indą.
Tačiau kyla klausimas – jei sielą kažkas sukūrė, ar ji jau buvo užprogramuota? Ar mūsų charakteris, polinkiai, net likimas – tai iš anksto nustatyta sielos struktūra? Jei kūrėjas nustatė mūsų savybes, ar iš viso egzistuoja laisva valia?
Senieji teologai ginčijosi dėl to šimtmečius. Augustinas teigė, kad Dievas kuria kiekvieną sielą atskirai, o jos prigimtis atspindi jo planą – tarsi sėkla, kurioje jau slypi būsimo medžio forma. Tomistas požiūris skelbė, kad siela individuali, bet laisva – Dievas duoda galimybę, o ne rezultatą. Mistikai, tokie kaip Jakobas Böhme ar Ekhartas, tvirtino dar drąsiau: Dievas nesukūrė sielos kaip daikto, o pažadino ją iš savęs. Vadinasi, siela nėra kūrinys – ji yra dalis kūrėjo, užmiršusi, kad yra jis pats.
Modernusis mokslas šią temą nagrinėja kitais žodžiais. Genetika, neurologija ir kvantinė fizika kalba apie determinaciją – kiek žmogaus elgesys ir charakteris priklauso nuo biologijos, aplinkos ir atsitiktinių procesų. Jei smegenis valdo chemija, o chemiją – fizika, tai iš kur tada atsiranda pasirinkimas? Ar siela tik žiūri, ką daro kūnas, negalėdama nieko pakeisti?
Tačiau egzistuoja ir kita kryptis – sąmonės mokslas. Kai kurie mokslininkai mano, kad siela gali būti ne kūno produktas, o savarankiškas informacinis laukas. Tada viskas keičiasi: siela ne „sukurta“, o tik „įžiebta“ – kaip žvakė nuo kitos žvakės. Ji atsineša savo savybes iš ankstesnių būsenų, iš patirties, kuri gali būti senesnė nei šis pasaulis.
Galbūt kūrėjas nesukūrė mūsų tarsi programų, o tik suteikė dvasinį kodą – galimybių spektrą. Mūsų sielos charakteris būtų tarsi melodijos tonacija, o gyvenimas – improvizacija joje. Vienas gimsta linkęs į gailestingumą, kitas į kūrybą, trečias į audras – bet kaip šie polinkiai išsiskleis, priklauso nuo mūsų pačių.
Senovės gnostikai sakė, kad siela nusileidžia į kūną kaip keliautojas į labirintą. Jo kelias iš dalies numatytas, bet pasirinkimai viduje priklauso jam. Kūrėjas davė pradžią, bet ne pabaigą.
Gal todėl žmonės taip trokšta pažinti save – nes instinktyviai jaučia, kad „aš“ nėra galutinis produktas, o procesas, kuris tęsiasi nuo žvaigždžių dulkių iki amžinybės.