Bileamas, arba Balaamas, hebrajiškai kaip בִּלְעָם (Bil‘am), yra viena iš labiausiai intriguojančių ir morališkai dviprasmiškų figūrų Senajame Testamente. Jis minimas Skaičių knygoje ne kaip demonas, o kaip realus žmogus – pranašas ir aiškiaregys iš Mesopotamijos, konkrečiai iš Petoro miesto, buvusio kažkur tarp dabartinio Irako ir šiaurės Sirijos. Jo istorija yra ne apie kovą su antgamtine … [Skaityti toliau…]
Baalberitas, kurio vardas hebrajiškai (בעל ברית, Baal Berith, El-Berith, Baalberith) reiškia „Sandoros šeimininkas“ arba „Sandoros valdovas“, yra puikus pavyzdys, kaip senovės kanaaniečių dievybė buvo palaipsniui demonizuota judėjų ir krikščionių tradicijoje. Iš pradžių buvęs svarbiu lokaliu dievu, kurio vardas rodo jo funkciją prižiūrėti sutartis ir priesaikas, jis vėliau tapo pragaro kunigaikščiu demonologiniuose tekstuose. Jo istorija yra … [Skaityti toliau…]
Azazelis, kurio vardas hebrajų kalba rašomas kaip עֲזָאזֵל, yra viena mįslingiausių ir įvairialypių figūrų senovės judėjų tradicijoje. Jo vaidmuo ir prigimtis skiriasi priklausomai nuo šaltinio, transformuodamasis nuo paslaptingos būtybės, susijusios su atpirkimo ritualu, iki galingo puolusio angelo, atsakingo už žmonijos supažindinimą su draudžiamomis žiniomis. Būtent pastarasis, apokrifinis vaidmuo, kuriame jis moko žmones gaminti ginklus ir … [Skaityti toliau…]
Astarotė yra viena iš labiausiai transformuotų figūrų Vakarų demonologijos istorijoje. Jos kilmė siekia senovės Artimųjų Rytų laikus, kur ji buvo viena iš galingiausių ir plačiausiai garbintų dievybių. Prieš tapdama demonų tradicijų personažu, ji buvo žinoma kaip Astartė (arba Aštartė) – finikiečių ir kanaanitų meilės, vaisingumo, karo ir karališkos valdžios deivė. Jos vardas finikiečių ir ugaritų … [Skaityti toliau…]
Asmodėjus, kurio vardas įvairiuose šaltiniuose rašomas kaip Asmodai, Asmodeus ar Asmodaeus, yra viena žinomiausių ir sudėtingiausių figūrų demonologijos istorijoje. Jo paveikslas yra susipynęs iš judėjų, krikščionių ir, tikėtina, senovės persų mitologijos gijų, o jo vaidmuo svyruoja nuo žiauraus, geidulingo žudiko iki gudrumu pasižyminčio demonų karaliaus. Manoma, kad pačios ankstyviausios legendos apie jį atkeliavo iš zoroastrizmo, … [Skaityti toliau…]
Apolionas, kurio vardas graikų kalba rašomas kaip Ἀπολλύων (Apollyon) ir reiškia „Naikintojas“, yra viena iš labiausiai bauginančių figūrų krikščioniškojoje eschatologijoje. Apolionas nėra klasikinės graikų mitologijos dievybė ar demonas. Jo vardas ir aprašymas kyla iš vienintelio, bet nepaprastai įtakingo šaltinio – Naujojo Testamento Apreiškimo Jonui knygos. Būtent čia jis pristatomas kaip galinga, destruktyvi būtybė, vadovaujanti pragariškai … [Skaityti toliau…]
Ahrimanas, kurio pirminis ir tikslesnis vardas senovės iranėnų kalba yra Angra Mainju („Piktasis protas“ arba „Naikinanti dvasia“), yra centrinė blogio figūra mazdaizme, arba zoroastrizme – vienoje seniausių pasaulio monoteistinių (arba, tiksliau, dualistinių) religijų. Jis nėra velnias, kaip suprantama Abraomo religijose, t. y. puolęs angelas, sukurtas Dievo ir vėliau jam nupuolęs. Ahrimanas yra amžinas, nesukurtas ir … [Skaityti toliau…]
Ahpuchas (arba Ah Puch), dažnai įvardijamas kaip majų velnias, yra viena šiurpiausių ir galingiausių Centrinės Amerikos mitologijos figūrų. Tačiau tiesmukas jo priskyrimas velnio kategorijai yra supaprastinimas, atsiradęs dėl vėlesnės krikščioniškosios interpretacijos. Majų pasaulėžiūroje Ahpuchas buvo ne tiek absoliutaus blogio įsikūnijimas, kiek pats mirties dievas, pūvančios materijos ir požemio karalystės valdovas. Jis turėjo daugybę vardų, priklausomai … [Skaityti toliau…]
Adramelechas yra sudėtinga ir daugiasluoksnė figūra, kurios kilmė siekia senovės Artimųjų Rytų religijas, o vėlesnė interpretacija ją pavertė demoniška esybe krikščioniškojoje demonologijoje. Jo vardas ir prigimtis evoliucionavo per šimtmečius, pereidami iš dievybės statuso į velnio vaidmenį. Pirminis ir svarbiausias šaltinis, kuriame minimas Adramelechas, yra Senasis Testamentas, konkrečiai Antroji Karalių knyga. Čia jis pristatomas ne kaip … [Skaityti toliau…]
Septynioliktojo amžiaus pradžios Europa buvo persmelkta baimės, prietarų ir religinio fanatizmo. Raganų teismai liepsnojo visame žemyne, o valstybės ir Bažnyčios aparatas, apsiginklavęs teologiniais traktatais ir teisiniais kodeksais, vykdė negailestingą kampaniją prieš tuos, kurie, kaip manyta, sudarė sandėrį su Šėtonu. Būtent šiame neramiame kontekste gimė vienas iškiliausių, detaliausių ir kartu šiurpiausių demonologijos veikalų – Pjero de … [Skaityti toliau…]