1. Pradžios kreipinys:V. Dieve, ateik man padėti.R. Viešpatie, skubėk manęs gelbėti.Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai, kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, per amžių amžius. Amen. 2. Himnas (pvz., darbo dienai):Štai nauja diena patekėjo,Maloningas Viešpats ją davė,Kad Jo šviesoje žengtumeIr Jo tiesą širdyje saugotume. 3. Psalmių giedojimas su antifonomis (priklauso nuo dienos)Psalmė 63(62):O … [Skaityti toliau…]
Sola fide – lotyniškas terminas, reiškiantis „vien tik per tikėjimą“ – yra viena iš pagrindinių protestantų Reformacijos doktrinų, suformuluota XVI a. Ši doktrina teigia, kad žmogus yra išgelbėtas ir nuteisinamas Dievo akivaizdoje vien tik per tikėjimą į Jėzų Kristų, o ne per gerus darbus, religines apeigas ar kitus nuopelnus. Sola fide tapo Reformacijos šerdimi, ypač … [Skaityti toliau…]
Antifonaras – tai liturginė knyga, kurioje surašyti Bažnyčios valandų liturgijos (dienos maldų ciklo) giesmių ir antifonų tekstai bei melodijos. Antifonos – trumpi giedami sakiniai arba frazės, dažniausiai įžanginės arba atsakomosios eilutės prieš psalmes, kurios suteikia giesmei kontekstą ar nuotaiką. Antifonaras buvo būtinas chorui ar bendruomenei, kad visi maldos dalyviai galėtų vieningai giedoti pagal tą pačią … [Skaityti toliau…]
Sarakostai vienuoliai, dar vadinami Sarabaitais (sarabaites lotynų kalba), yra viena iš vienuolių kategorijų, paminėtų šv. Benedikto reguloje (Regula Benedicti), parašytoje apie 529 m. Ši regula, kuri tapo Vakarų krikščionybės vienuolinio gyvenimo pagrindu, išskiria keturis vienuolių tipus: cenobitus, anachoretus, sarabaitus ir girovagus. Sarakostai, kartu su girovagais, laikomi „blogaisiais“ vienuoliais, nes jų gyvenimo būdas neatitinka Benedikto vizijos … [Skaityti toliau…]
Oratorija – tai mažesnė, dažnai privati maldos vieta arba nedidelė koplyčia, skirta asmeninei ar bendruomeninei maldai, bet ne viešosioms Mišioms kaip parapinė bažnyčia. Plačiąja prasme oratorija taip pat reiškia muzikinį arba teatrinį kūrinį, vaizduojantį Biblijos ar šventųjų gyvenimo įvykius. Oratorijos įrengiamos vietose, kur reikalinga rami ir jauki maldos erdvė – pavyzdžiui, vienuolynuose, dvasininkų namuose, ligoninėse … [Skaityti toliau…]
Sakramentaras – tai liturginių maldų knyga, kurią naudodavo vyskupai ir kunigai aukodami Mišias. Jame surašytos pagrindinės Mišių maldos: įžangos maldos, atnašų palaiminimai, konsekracijos (perkeitimo) maldos, padėkos žodžiai ir maldos po Komunijos. Skirtingai nei vėlesni Mišiolai, sakramentaruose nebuvo visų Mišių tekstų, pavyzdžiui, skaitinių ar psalmių – jie buvo kituose leidiniuose (pvz., lekcionaruose). Sakramentaras reikalingas tam, kad … [Skaityti toliau…]
Šv. Benediktas iš Nursijos savo Regula Benedicti pradžioje pateikia keturias vienuolių rūšis. Tai ne tik jų gyvenimo būdo aprašymas, bet ir dvasinės brandos vertinimas. Benediktas siekia parodyti, kodėl cenobitų kelias yra tinkamiausias, bet taip pat pripažįsta, kad vienuolinio gyvenimo formų įvairovė susiformavo dėl žmonių skirtingų pašaukimų ir būdų siekti Dievo. Cenobitai (coenobitae)Cenobitai gyvena bendruomenėje, vadovaujami … [Skaityti toliau…]
Regula Benedicti (Benediktinų (Benedikto) regula) – tai vienuolinio gyvenimo taisyklės, kurias parašė šv. Benediktas iš Nursijos, gyvenęs apie 480–547 metus. Tekstas buvo sudarytas maždaug 530 metais Monte Cassino vienuolyne Italijoje. Regula tapo kertiniu dokumentu, formavusiu Vakarų Europos vienuolystę ir dvasinio gyvenimo modelį, kuris dar ir šiandien vadovauja benediktinų bendruomenėms visame pasaulyje. Šv. Benediktas siekė sukurti … [Skaityti toliau…]
Bodisatvos įžadai – tai dvasinis pasižadėjimas, kuriuo žmogus įsipareigoja siekti nušvitimo ne vien sau, bet ir visų jaučiančių būtybių išgelbėjimui. Šie įžadai išreiškia pagrindinį mahajanos budizmo idealą: užuot siekus asmeninės nirvanos, praktikuotojas tampa Bodhisatva – būtybe, kuri sąmoningai atideda galutinį išsivadavimą, kad padėtų kitiems. Įžadai atsirado Indijoje apie I–II amžių po Kristaus, kai formavosi mahajanos … [Skaityti toliau…]
„Baruch Atah Adonai“ (hebrajiškai: בָּרוּךְ אַתָּה יְהוָה, transliteracija: Baruch Atah Adonai) yra pagrindinė žydų liturgijos palaiminimo formulė, naudojama įvairiose religinėse apeigose ir kasdienėse praktikose. Ši frazė, išversta į lietuvių kalbą, reiškia „Palaimintas esi, Viešpatie“. Ji yra daugelio žydų palaiminimų (berachot) įžanga, išreiškianti dėkingumą, pagarbą ir tikėjimą vieninteliu Dievu. Hebrajiškas posakis „Baruch Atah Adonai“ sudarytas iš … [Skaityti toliau…]