Protestantizmas – viena iš trijų pagrindinių krikščionybės krypčių. Protestantizmo pavadinimas istoriškai susijęs su iškilmingu protestu, kurį 1529 m. Špėjėrio miesto seime pareiškė liuteronybės šalininkai prieš katalikų daugumos nutarimą sustabdyti reformacijos plitimą. Vėliau protestantizmo termino reikšmė praplėsta. Protestantizmas nuo katalikybės skiriasi šiais principais: 1)vieninteliu Apreiškimo šaltiniu pripažįsta Bibliją, 2)laikosi nuteisinimo tikėjimu principo, 3)akcentuoja rel. individualizmo ir subjektyvios rel. sąmonės reikšmę, 4)iš 7 katalikų sakramentų pripažįsta tik Krikštą ir Komuniją, 5)nepripažįsta individualios išpažinties ir dvasininkijos kaip tarpininko tarp Dievo ir tikinčiųjų, 6)nepripažįsta Marijos, šventųjų ir relikvijų kulto, atlaidų, skaistyklos, vienuolijos instituto, celibato, 7)„regimosios Bažnyčios“ sąvoką pakeitė „nematomosios Bažnyčios“ sąvoka ir dėl to nepripažįsta bažn. hierarchijos, 8)sumažino dvasininkų reikšmę rel. bendruomenėje ir leidžia ją valdyti ir pasauliečiams.
Be to, nors nuteisinimas tikėjimu (Sola Fide) yra esminis, mažiau žinoma apie protestantiškąjį požiūrį į „Sola Gratia“ (vien tik malone). Kai kurie ankstyvieji reformatoriai, ypač Ulrihas Cvinglis, teologinėje diskusijoje su Liuteriu dėl Eucharistijos prigimties, iškėlė klausimą, ar Dievo malonė apima ir tuos, kurie gyveno iki Kristaus, bet turėjo stiprų tikėjimą – tai buvo subtilus bandymas išplėsti išganymo ribas už tradicinių krikščioniškų rėmų. Taip pat, protestantizmo įvairumas, ypač puritonizmo atveju, išvystė stiprią etinę discipliną, kuri, kaip teigia kai kurie sociologai, padėjo pagrindus moderniam kapitalizmui per darbštumo ir askezės teologizavimą. Ši vidinė etinė įtampa tarp malonės priėmimo ir griežtos moralinės atsakomybės yra viena iš giliausių protestantizmo savybių.