Jėzuitai (jėzuitų ordinas) yra Romos katalikų vienuolių ordinas, oficialiai vadinamas Jėzaus draugija (lot. Societas Iesu), įkurtas 1540 metais. Ordino įkūrėjas buvo Šv. Ignacas Lojola, ispanų kilmės karys, kuris po sunkios traumos atsivertė į religinį gyvenimą. Jėzuitų ordinas buvo sukurtas tam, kad padėtų kovoti su protestantizmu ir stiprintų Katalikų Bažnyčios įtaką per švietimą, misijas ir dvasinę veiklą.
Jėzuitai yra žinomi dėl savo aukšto išsilavinimo ir intelektualinės veiklos. Jie įkūrė daug mokyklų, universitetų ir kolegijų visame pasaulyje, kur siekia ugdyti mokinius ne tik akademiniu, bet ir moraliniu bei dvasiniu požiūriu. Švietimas yra vienas pagrindinių jų misijos aspektų. Jėzuitų mokyklos garsėja griežta akademine programa ir dėmesiu kritiniam mąstymui bei asmeninei atsakomybei.
Be švietimo, jėzuitai taip pat garsėja savo misijomis. Jų nariai buvo ir tebėra aktyvūs misionieriai visame pasaulyje, ypač tose vietose, kur Katalikų Bažnyčia siekė plėsti savo įtaką. Jie įsitraukė į misijas Pietų Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje. Jėzuitai ypač svarbūs dėl savo darbo su vietos bendruomenėmis, dažnai siekdami pritaikyti krikščionybės mokymus prie vietinių kultūrų ir tradicijų.
Jėzuitai taip pat žinomi dėl ypatingo atsidavimo Bažnyčiai ir popiežiui. Vienas iš pagrindinių jų įžadų yra lojalumas popiežiui, o tai reiškia, kad jėzuitai vykdo jo nurodymus ir užduotis be išlygų. Šiandien jėzuitai toliau atlieka svarbų vaidmenį Katalikų Bažnyčioje, vadovaudamiesi savo devizu „Ad Maiorem Dei Gloriam“ (lot. „Didesnei Dievo garbei“).
Jėzuitų dvasinis gyvenimas remiasi Šv. Ignaco Lojolos „Dvasinėmis pratybomis“. Tai ne šiaip maldos vadovas, o gilus būdas pažinti save, Dievą ir priimti svarbius gyvenimo sprendimus. Šios pratybos moko žmones atpažinti, kas juos veda arčiau Dievo, o kas – toliau.
Įdomu tai, kad jėzuitai buvo vieni pirmųjų, kurie rimtai ėmėsi tyrinėti ir mokyti astronomiją bei matematiką. Jie norėjo suprasti pasaulį, kad geriau suprastų Kūrėją. Jų observatorijos ir moksliniai darbai buvo svarbūs ankstyvaisiais mokslo laikais. Jie taip pat buvo labai atsargūs ir kruopštūs, kai dirbo su vietinėmis kultūromis misijose, stengdamiesi pritaikyti krikščionišką žinią vietiniams papročiams, o ne viską iš karto keisti.