Tamplieriai, dar žinomi kaip Šventojo Gralio riteriai arba Tamplierių ordinas (oficialiai – „Chudžiai, Katalikų riteriai“), buvo viduramžių krikščionių karinis ir religinis ordinas, įkurtas XII amžiuje po Kryžiaus žygių. Jų pavadinimas kilęs nuo Šventyklos, kuri buvo įkurta Jeruzalėje, kur jie gyveno ir dirbo.
- Įkūrimas ir tikslai: Tamplieriai buvo įkurti 1119 m. su tikslu ginti krikščionių piligrimus, keliaujančius į Jeruzalę, ir saugoti šventas vietas.
- Karinė galia: Per šimtmetį tamplieriai tapo viena iš galingiausių karinių organizacijų Europoje, dalyvaudami Kryžiaus žygiuose ir kovose prieš musulmonų armijas.
- Ekonominė galia: Tamplieriai sukūrė plačią finansinę sistemą, kuri leido jiems teikti paskolas, saugoti turto ir netgi turėti savo bankininkystės sistemą.
- Simbolika: Tamplieriai buvo žinomi dėl savo balto mantijos su raudonais kryžiais, o jų simbolis tapo atpažįstamu visame pasaulyje.
- Mokymai ir nuostatai: Ordinas turėjo griežtą gyvenimo ir elgesio kodeksą, kuris apėmė pasninką, chastity ir paklusnumą.
- Baigimas: 1307 m. Prancūzijos karalius Filipas IV pradėjo persekiojimą prieš tamplierius, kaltindamas juos herezija ir kitomis nuodėmėmis. 1312 m. Popiežius Klemensas V oficialiai uždarė ordiną.
Tamplierių legenda ir paslaptingas likimas padėjo sukurti įvairias teorijas ir mitus, įskaitant pasakojimus apie Šventąjį Gralį ir slaptas žinias. Tamplieriai dažnai minimi literatūroje, filmuose ir populiariojoje kultūroje, ir jų palikimas iki šiol intriguoja istorikus bei romantikus.
Skaitykite daugiau..
Tamplierių teologinis pagrindas buvo glaudžiai susijęs su viduramžių krikščioniškąja vizija apie šventą karą ir asketizmą. Jų gyvenimo būdas buvo unikalus derinys – *vita activa* (kariavimas) ir *vita contemplativa* (vienuoliškas gyvenimas). Teologiškai jie save laikė Kristaus kariais, tiesiogiai pavaldžiais popiežiui, o ne vietiniams monarchams, kas suteikė jiems nepaprastą autonomiją. Tai buvo radikali idėja viduramžių hierarchinėje visuomenėje.
Jų įstatuose, kuriuos parengė Šv. Bernardas Klervietis, pabrėžiamas nuolankumas ir vargšumas, nors praktikoje ordinas tapo itin turtingas. Mažiau žinoma tai, kad tamplieriai turėjo savo specifinius liturginius ritualus ir šventes, kurios kartais kėlė įtarimų ortodoksališkoms Bažnyčios struktūroms. Pavyzdžiui, jų priesaikos buvo itin slaptos, o tai vėliau buvo panaudota kaip įrodymas prieš juos per inkviziciją. Jie tikėjo, kad jų misija yra ne tik fizinė Jeruzalės gynyba, bet ir dvasinė kova su pagonimis, siekiant išsaugoti krikščioniškąją *Res Publica Christiana* vientisumą. Jų galutinis tikslas buvo ne karinė pergalė, bet sielos išgelbėjimas per auką.
Jų įstatuose, kuriuos parengė Šv. Bernardas Klervietis, pabrėžiamas nuolankumas ir vargšumas, nors praktikoje ordinas tapo itin turtingas. Mažiau žinoma tai, kad tamplieriai turėjo savo specifinius liturginius ritualus ir šventes, kurios kartais kėlė įtarimų ortodoksališkoms Bažnyčios struktūroms. Pavyzdžiui, jų priesaikos buvo itin slaptos, o tai vėliau buvo panaudota kaip įrodymas prieš juos per inkviziciją. Jie tikėjo, kad jų misija yra ne tik fizinė Jeruzalės gynyba, bet ir dvasinė kova su pagonimis, siekiant išsaugoti krikščioniškąją *Res Publica Christiana* vientisumą. Jų galutinis tikslas buvo ne karinė pergalė, bet sielos išgelbėjimas per auką.