Tarp šventų vardų, kuriais vadinamas Dievas, vardas Jahvė užima ypatingą vietą. Tai vienas seniausių ir paslaptingiausių Dievo vardų žydų, krikščionių ir islamo tradicijose, tiesiogiai susijęs su Dievo apsireiškimu žydų tautai.
Jahvė (žydų rašmenimis – YHWH, vadinamasis tetragramatonas) pirmą kartą aiškiai paminėtas Senajame Testamente, kai Dievas pasirodė Mozei degančiame krūme (Išėjimo knyga 3, 14). Kai Mozė paklausė Dievo vardo, Jis atsakė: „Aš esu, kuris esu“ (hebrajiškai Ehjeh asher Ehjeh), o vėliau prisistatė kaip Jahvė.
Pati vardo „Jahvė“ reikšmė glaudžiai susijusi su būties samprata: „tas, kuris yra“, „amžinasis esantysis“, „būties šaltinis“. Tai vardas, kuris perteikia Dievo nekintamumą, amžinumą ir nepriklausomą egzistavimą.
Senojo Testamento hebrajų rašmenys naudojo tik priebalses. YHWH buvo rašomas be balsių, todėl tiksli tarimo forma laikui bėgant pasimiršo. Kadangi žydai laikė Dievo vardą pernelyg šventu ir negalėjo jo tarti, jie vietoj YHWH skaitydavo „Adonaj“ („Viešpats“).
Viduramžiais balsių ženklai iš žodžio „Adonaj“ buvo pridėti prie YHWH, taip atsirado forma „Jehovah“, kuri paplito kai kuriuose krikščionių vertimuose. Tačiau dabar teologai sutaria, kad artimiausia autentiška forma yra „Jahvė“.
Žydų religijoje Jahvė yra pagrindinis Dievo vardas, naudojamas pabrėžti Sandoros santykį tarp Dievo ir Izraelio tautos. Krikščionybėje Jahvė laikomas tuo pačiu Dievu, kuris per Jėzų Kristų atskleidė save kaip meilės ir gailestingumo šaltinį.
Katalikų Bažnyčia po Vatikano II susirinkimo rekomendavo viešose liturgijose nevartoti vardo „Jahvė“, o jį pakeisti kreipiniais, tokiais kaip „Viešpats“, kad būtų gerbiama žydų tradicija.
Kai kurios senovės Artimųjų Rytų civilizacijos turėjo dievų, kurių vardai fonetiškai primena YHWH. Tačiau būtent Senojo Testamento tekstuose Jahvė įgijo unikalią monoteistinę prasmę – Dievą, kuris egzistuoja pats iš savęs ir yra istorijos Viešpats.
Citatos
- Išėjimo knyga 3, 14: „Dievas tarė Mozei: ‘Aš esu, kuris esu. Taip tu sakysi izraelitams: „Aš Esu“ atsiuntė mane pas jus.’“
- Psalmė 83, 19: „Kad žmonės pažintų, jog tu, kurio vardas Jahvė, esi vienintelis Aukščiausiasis virš visos žemės.“
Senovėje vardo YHWH ne tik negarsindavo, bet ir neskaitydavo balsu, kad nesukeltų nešventumo įspūdžio. Talmude minima, kad tik vyriausiasis kunigas kartą per metus – per Permaldavimo dieną (Jom Kipurą) – galėjo ištarti Dievo vardą šventykloje.
Istoriniuose šaltiniuose užfiksuota, kad šventykloje vyriausiasis kunigas šį vardą ištardavo tik kartą per metus, per didžiąją permaldavimo dieną. Visą kitą laiką aplinkui tvyrojo visiška tyla. Be to, įdomu, jog senovės Egipto įrašuose, datuojamuose dar prieš Mozės laikus, aptinkami užuominos apie klajoklių gentis, garbinančias dievybę, kurios vardas skamba panašiai į Jahvę. Tai rodo, kad šis vardas galėjo būti žinomas dar iki oficialaus jo apreiškimo prie degančio krūmo. Šiandien mes galime tik spėlioti tikrąjį tarimą, tačiau būtent ši paslaptis išlaiko vardą gyvą ir ypatingą. Tai tarsi Dievo kvietimas ieškoti Jo ne knygose, o pačiame gyvenimo pulsavime.