Nergalas yra viena galingiausių ir labiausiai bijotų Mesopotamijos panteono dievybių. Nors apibūdinimas „Babilono Hado dievas“ yra suprantamas kaip analogija, siekiant paaiškinti jo funkciją, iš tiesų Nergalo vaidmuo buvo kur kas platesnis ir aktyvesnis nei graikų požemio valdovo. Jis nebuvo tik pasyvus mirusiųjų karalystės prižiūrėtojas; jis buvo negailestingas karo, maro, ligų ir pražūtingos vidudienio saulės karščio dievas – jėga, aktyviai nešanti mirtį ir sunaikinimą į gyvųjų pasaulį. Jo pagrindinis kulto centras buvo Kuto (Kutha) miestas, o jo simboliai – liūtas ir jautis – pabrėžė jo laukinę ir nesutramdomą prigimtį.
Viena išskirtinių Nergalo savybių buvo jo dvejopumas. Viena vertus, jis buvo chtoninė, požemio pasaulio dievybė. Kita vertus, jis turėjo ir dangaus aspektą – buvo tapatinamas su Marso planeta, kuri dėl savo raudonos spalvos daugelyje kultūrų buvo siejama su krauju ir karu. Šis dvejopumas atsispindi ir pačiame svarbiausiame mite apie Nergalą, kuris pasakoja, kaip jis tapo požemio karalystės valdovu. Ši istorija, žinoma kaip „Nergalas ir Ereškigalė“, yra vienas dramatiškiausių pasakojimų Mesopotamijos mitologijoje. Pasakojama, kad dievai surengė puotą danguje, į kurią negalėjo atvykti požemio karalienė Ereškigalė. Ji pasiuntė savo vizirį Namtarą, kad šis atneštų jai priklausančią vaišių dalį. Visi dievai, išreikšdami pagarbą Ereškigalei, nusilenkė jos pasiuntiniui, išskyrus vieną – išdidųjį Nergalą.
Sužinojusi apie tokį nepagarbos aktą, įtūžusi Ereškigalė pareikalavo, kad Nergalas būtų atsiųstas į jos karalystę, kur ji galėtų jį nubausti mirtimi. Gudrusis dievas Ea (vandens ir išminties dievas) patarė Nergalui, kaip elgtis požemiuose. Jis liepė jam nepriimti iš Ereškigalės jokio maisto ar gėrimo, nesisėsti ant jos sosto ir, svarbiausia, nepasiduoti jos gundymams. Nergalas nusileido į požemio karalystę ir iš pradžių laikėsi Ea patarimų. Tačiau, kai Ereškigalė nuėjo nusiprausti ir pasirodė prieš jį visu savo grožiu, Nergalas pamiršo visus perspėjimus. Jis pasidavė aistrai ir praleido su ja šešias dienas bei naktis. Po to, pasinaudodamas proga, jis slapta pabėgo atgal į dangų.
Atsibudusi ir radusi save vieną, Ereškigalė buvo apimta sielvarto ir dar didesnio įniršio. Ji pasiuntė Namtarą atgal pas dievus su ultimatumatu: jei Nergalas nebus jai grąžintas, ji atvers požemio pasaulio vartus ir paleis visus mirusiuosius, kad jie „surytų gyvuosius“. Išsigandę dievai įtikino Nergalą grįžti. Tačiau šįkart jis nusileido ne kaip auka, o kaip užkariautojas. Jis jėga išlaužė požemio karalystės vartus, nutvėrė Ereškigalę už plaukų, nutempė ją nuo sosto ir grasino nukirsti jai galvą. Išsigandusi ir apimta meilės, Ereškigalė maldavo pasigailėti ir pasiūlė jam tapti jos vyru bei kartu valdyti požemio pasaulį. Nergalas sutiko ir taip tapo didžiuoju Mirusiųjų žemės karaliumi, užėmęs vietą šalia savo karalienės.
Nergalo vardas yra minimas ir už Mesopotamijos ribų, konkrečiai – Hebrajų Biblijoje (Senajame Testamente). Antrojoje Karalių knygoje (17:30) pasakojama, kaip Asirijos karalius, užkariavęs Izraelio karalystę, ištrėmė vietinius gyventojus ir jų vietoje apgyvendino žmones iš įvairių Babilonijos miestų. Tarp jų buvo ir žmonės iš Kuto miesto, kurie „pasidirbdino Nergalą“. Tai yra aiškus istorinis įrodymas, kad Nergalo kultas buvo gyvas ir svarbus, o jo garbintojai, net ir perkelti į svetimas žemes, išlaikė savo tikėjimą. Būtent per tokius kontaktus galingos pagoniškos dievybės, tokios kaip Nergalas, vėlesnėje judėjų ir krikščionių tradicijoje palaipsniui tapo demonizuojamos. Taigi, Nergalas yra ne tik mitologinis personažas, bet ir istoriškai patvirtinta, sudėtinga dievybė – karalius-užkariautojas, kuris savo vietą požemio soste išsikovojo ne paveldėjimu, o jėga ir aistra, ir kurio vardas per amžius kėlė pagarbą ir siaubą.
Be to, senovės šaltiniuose Nergalas kartais buvo siejamas su tam tikrų ritualinių praktikų, skirtų apsisaugoti nuo epidemijų, vykdymu, nors jis pats buvo ligų nešėjas. Tai rodo, kad Mesopotamijos religijoje dievo galia buvo dvipusė: jis galėjo sukelti nelaimę, bet per tinkamą garbinimą galėjo būti ir malšinamas. Kai kuriuose akadiškuose tekstuose jis minimas kaip „tas, kuris valdo visus likimus“, o tai suteikia jam autoritetą, pranokstantį vien tik fizinės mirties sukėlėjo vaidmenį, įtraukiant ir likimo nulemtumą. Jo kultas buvo glaudžiai susijęs su karališkąja valdžia, nes karaliai siekė jo palaiminimo kariniuose žygiuose, pripažindami jo griaunamąją jėgą kaip būtiną valdžios palaikymo dalį.