Įvairūs žmonės ir šventieji, svarbūs religijoje.
Ksenofanas Kolofonietis (Xenophanes of Colophon) – viena ryškiausių ir drąsiausių ikisokratinės filosofijos figūrų, gyvenusi maždaug 570–475 m. pr. Kr. Jis nebuvo tiesiog sausas teoretikas; Ksenofanas buvo klajojantis poetas, riteris ir socialinis kritikas, kuris savo eilėmis (elegijomis ir satyromis) negailestingai talžė tuometinės graikų visuomenės ydas bei naivų tikėjimą olimpo dievais. Ksenofanas laikomas teologijos ir pažinimo teorijos … [Skaityti toliau…]
Antuanas Augustinas Kalmetas (pranc. Antoine Augustin Calmet) – XVIII a. benediktinų vienuolis, kurio vardas literatūros ir mokslo istorijoje neatsiejamas nuo bandymo racionalizuoti tai, kas protu nepaaiškinama. Gimęs 1672 m. ūkininko šeimoje, jis savo intelektu pasiekė vienas prestižiškiausių pareigų Bažnyčios hierarchijoje – 1728 m. tapo Senono (Senones) abatijos abatu. Nors jo erudicija apėmė milžinišką spektrą, šiandien … [Skaityti toliau…]
I amžiaus po Kristaus istorijoje nedaug figūrų sulaukė tiek dėmesio, ginčų ir mistifikacijų kaip Apolonijus Tianietis (Apollonius Tyaneus). Tai buvo graikų filosofas, neopitagorininkas, keliautojas ir, kaip teigė jo amžininkai, stebukladarys. Apolonijus gyveno tuo pačiu metu kaip ir Jėzus Kristus bei pirmieji apaštalai, todėl vėlesniais amžiais jis tapo pagrindine figūra intelektualinėse kovose tarp kylančios krikščionybės ir … [Skaityti toliau…]
Antikinės Graikijos mąstymo istorijoje Aristipas Kirenietis (apie 435–356 m. pr. m. e.) iškyla kaip viena spalvingiausių ir labiausiai provokuojančių asmenybių. Kol kiti Sokrato mokiniai, tokie kaip Platonas ar Ksenofontas, po mokytojo mirties pasinėrė į metafizines aukštumas ar griežtą moralizavimą, Aristipas pasuko visiškai kitu keliu. Jis tapo Kirėniečių mokyklos (Cyrenaici) įkūrėju ir žmogumi, kuris drįso pasakyti: … [Skaityti toliau…]
XIII amžiaus pradžioje mažame ir skurdžiame Podlažicės benediktinų vienuolyne (Podlažice), esančiame Bohemijos širdyje (dabartinė Čekija), gyveno vienuolis, kurio vardas istorijoje liko įrašytas kaip Hermanas Atsiskyrėlis (Hermanus monachus inclusus). Nors apie jo asmeninį gyvenimą išlikę nedaug dokumentų, jo palikimas – milžiniškas, 75 kilogramus sveriantis rankraštis Velnio Biblija – Codex Gigas – tapo vienu didžiausių viduramžių mokslo … [Skaityti toliau…]
XVI a. pradžioje Europos medicinos pasaulį sudrebino žmogus, kurio vardas tapo sinonimu revoliucijai ir bekompromisiam tiesos ieškojimui. Philippus Aureolus Theophrastus Bombastus von Hohenheim, pasivadinęs Paracelsas (lot. „pralenkiantis Celsą“ – garsų antiką gydytoją), buvo ne tik gydytojas, bet ir alchemikas, astrologas bei mistikas. Jis tikėjo, kad žmogaus kūnas nėra tik mėsos ir kaulų rinkinys, o sudėtingas … [Skaityti toliau…]
Viduramžių krikščioniškoje demonologijoje tamsa nebuvo vienintelė vieta, kurioje tykojo pavojai. Nors dauguma sukubų – naktinių gundytojų – lankydavo vyrus jų sapnuose, egzistavo viena itin savita ir pavojinga būtybė, veikusi pačiame dienos šviesos įkarštyje. Tai Meridiana. Jos vardas kyla iš lotyniško žodžio meridies (vidurdienis), ir ji priklauso paslaptingai „vidurdienio demono“ (daemon meridianus, taip pat daemone meridiano) … [Skaityti toliau…]
Kai septintojo amžiaus viduryje armėnų vyskupas Sebeosas paėmė į rankas plunksną, jis neturėjo prabangos rašyti apie taikius laikus. Jo akivaizdoje griuvo tūkstantmetė tvarka: krikščioniškoji Bizantija ir zoroastriškoji Persija, šie du senovės pasaulio titanai, mirtinai nukraujavo tarpusavio kare, o iš pietų dykumų pakilo „ketvirtasis žvėris“ – Ismaelio vaikai. Sebeoso kronika, originalo kalba žinoma kaip Patmut‘iwn Sebeosi … [Skaityti toliau…]
Istoriografijos pasaulyje yra knygų, kurios ne pasensta, o tampa pamatu, ant kurio stovi visos vėlesnės studijos. Vokiečių istorikas Karlas Erdmannas (Karl Erdmann, 1898–1945) parašė būtent tokią knygą. 1935 metais pasirodęs jo veikalas „Kryžiaus žygio idėjos atsiradimas“ (Die Entstehung des Kreuzzugsgedankens) visiems laikams pakeitė supratimą apie tai, kodėl tūkstančiai riterių viduramžiais nusprendė ant pečių užsidegti kryžių … [Skaityti toliau…]
Antrojo amžiaus viduryje Romos gatvėse ir krikščionių susirinkimuose ėmė sklisti žinia apie merginą, kuri regėjo vizijas ir kalbėjosi su angelais. Tai buvo Filumenė (Philumena). Nors ji pati nepaliko rašytinių veikalų, jos įtaka ankstyvajai krikščionybei buvo milžiniška per jos dvasinį partnerį Apelį (Apelles), žymiausią Markiono mokinį. Filumenė tapo viena iš nedaugelio moterų pranašių, kurių vardai išliko … [Skaityti toliau…]
Antrojo amžiaus pradžioje, kai krikščionybė dar tik ieškojo savo tvirtų dogminių rėmų, Egipto Aleksandrija (Alexandria) buvo intelektualinis vandenynas, kuriame virė drąsiausios idėjos. Šiame audringame mieste, maždaug 130–150 metais po Kristaus, iškilo viena kontroversiškiausių ankstyvosios krikščionybės figūrų – Karpokratas (Carpocrates). Jis nebuvo tiesiog pamokslininkas; jis buvo filosofas, gnostikas ir radikalus socialinis reformatorius, kurio mokymas krikščionių ortodoksų … [Skaityti toliau…]
Kai skaitome Jono Damaskiečio VIII a. veikalą „Apie erezijas“ (lot. De Haeresibus), susiduriame su asmenybe, vardu Mamedas (gr. Μάμεδ). Šiuolaikiniam skaitytojui šis vardas gali pasirodyti nepažįstamas, tačiau tai nėra „kitas“ asmuo – tai tas pats Islamo pranašas Muhammadas, tik pamatytas per graikišką fonetinį ir teologinį filtrą. Kodėl būtent „Mamedas“? Jonas Damaskietis, rašydamas graikiškai, susidūrė su … [Skaityti toliau…]