XIII amžiaus pradžioje mažame ir skurdžiame Podlažicės benediktinų vienuolyne (Podlažice), esančiame Bohemijos širdyje (dabartinė Čekija), gyveno vienuolis, kurio vardas istorijoje liko įrašytas kaip Hermanas Atsiskyrėlis (Hermanus monachus inclusus). Nors apie jo asmeninį gyvenimą išlikę nedaug dokumentų, jo palikimas – milžiniškas, 75 kilogramus sveriantis rankraštis Velnio Biblija – Codex Gigas – tapo vienu didžiausių viduramžių mokslo ir mistikos paminklų.
Pats priedas prie vardo – Inclusus – atskleidžia šiurpų jo gyvenimo būdą. Viduramžių lotynų kalba tai reiškė „uždarytąjį“ arba „užmūrytąjį“. Tai nebuvo tiesiog asketiškas atsiskyrimas: Hermanas pasirinko (arba buvo priverstas pasirinkti) gyvenimą mažytėje celėje be durų, kur maistas ir vanduo jam būdavo paduodami per nedidelę angą sienoje. Toks gyvenimo būdas dažniausiai būdavo skiriamas kaip kraštutinė atgailos forma už sunkius vienuolyno taisyklių nusižengimus.
Legenda pasakoja, kad Hermanas nusižengė itin sunkiai ir vyresnybė jam skyrė baisią mirtį – būti gyvam užmūrytam sienoje. Siekdamas išvengti bausmės, vienuolis pasižadėjo per vieną vienintelę naktį sukurti knygą, kuri taptų visų laikų žinių lobynu ir išgarsintų vienuolyną visame krikščioniškame pasaulyje. Artėjant vidurnakčiui, Hermanas suprato, kad žmogaus jėgoms ši užduotis neįveikiama. Nevilties apimtas, jis kreipėsi ne į Dievą, o į puolusią žvaigždę – Liuciferį. Sakoma, kad velnias sutiko padėti už vienuolio sielą ir reikalavimą įamžinti jo atvaizdą knygos puslapiuose. Taip gimė garsioji velnio iliustracija, suteikusi kodeksui antrąjį pavadinimą.
Tačiau žvelgiant iš istorinės ir mokslinės perspektyvos, Hermano Atsiskyrėlio drama atrodo kiek kitaip, nors ir ne mažiau stulbinančiai. Šiuolaikiniai grafologiniai tyrimai patvirtino, kad visą milžinišką tekstą – nuo pirmosios Genesis eilutės iki paskutinio kronikos sakinio – užrašė viena ranka. Rašto linijos, raidžių pasvyrimas ir spaudimas išlieka stulbinančiai vienodi visuose 624 puslapiuose. Tai reiškia, kad Hermanas šį darbą atliko ne per vieną naktį, o per maždaug 25–30 metų visiškoje vienumoje ir tyloje. Jis dirbo su 160 asilų odų pergamentu, sunaudodamas neįtikėtiną kiekį rašalo ir pigmentų.
Hermanas Atsiskyrėlis nebuvo tik perrašinėtojas; jis buvo viduramžių eruditas. Į vieną tomą jis sugebėjo sutalpinti ne tik visą Bibliją, bet ir Juozapo Flavijaus istorinius veikalus, Izidoriaus Seviliečio enciklopediją, medicinos traktatus ir netgi vietinę Bohemijos kroniką. Jo sprendimas įtraukti magiškas formules ir egzorcizmus šalia Šventojo Rašto rodo, kad jis tikėjo visapusišku pasaulio pažinimu, kuriame šviesa ir tamsa, mokslas ir tikėjimas egzistuoja greta.
Knygos pabaigoje esantis Hermano dvasinis autoportretas per užrašytas atgailos maldas atskleidžia jį kaip žmogų, kurį kankino didžiulė kaltė. Jis nuolat save vadina „didžiausiu nusidėjėliu“. Ironiška, tačiau būtent šis žmogus, siekęs išpirkti savo nuodėmes per tylų ir alalinantį darbą, sukūrė knygą, kurią vėlesnės kartos vadino velnio darbu. Jo „inclusio“ – užsidarymas – tapo jam ne kalėjimu, o erdve sukurti tai, ko iki jo nebuvo padaręs joks kitas mirtingasis. Hermanas mirė maždaug XIII a. viduryje, palikdamas po savęs 75 kilogramų svorio testamentą, kuris iki šiol laikomas Stokholmo nacionalinėje bibliotekoje kaip neįtikėtinos žmogaus valios (o gal ir tamsaus sandorio) įrodymas.
Podlažicės vienuolyno saulėlydis ir prakeiktas palikimas
Podlažicės benediktinų vienuolynas (Klášter Podlažice), įsikūręs Bohemijos lygumose, niekada nepasižymėjo turtais ar politine galia. XIII amžiaus viduryje, praėjus vos keliems dešimtmečiams po to, kai Hermanas Atsiskyrėlis užvėrė savo celės angą pabaigęs Codex Gigas, bendruomenę ištiko sunki finansinė krizė. Milžiniškas rankraštis, nors ir buvo laikomas dvasiniu lobiu, tapo akmeniu po kaklu skurstančiam vienuolynui.
1245 metais abatas buvo priverstas priimti pragmatišką, bet skausmingą sprendimą – užstatyti knygą už didelę sumą pinigų kaimyniniam Sedleco (Sedlec) cistercijų vienuolynui. Sedlecas tuo metu buvo klestintis centras, tačiau knygos pasirodymas ten sukėlė nerimą. Netrukus po sandorio Sedleco bendruomenę užklupo eilė nelaimių, kurias prietaringi vienuoliai susiejo su „Velnio biblijos“ buvimu jų sienose. Bijodami demoniškos įtakos, Sedleco vienuoliai 1295 metais knygą perleido seniausiam Bohemijos benediktinų vienuolynui – Brževnovui (Břevnov), esančiam Prahoje.
Pats Podlažicės vienuolynas, praradęs savo didžiausią brangenybę, pamažu nyko. Galutinį tašką jo istorijoje padėjo 1421 metai ir kruvinieji Husitų karai (Husitské války). Husitų kariuomenė, rūsčiai kovojusi prieš katalikų bažnyčios prabangą ir vienuolijų sistemą, Podlažicę tiesiog nušlavė nuo žemės paviršiaus. Pastatai buvo sudeginti iki pamatų, vienuoliai išžudyti arba išvaikyti. Šiandien toje vietoje stovi tik kukli Šv. Margaretos bažnyčia, pastatyta XVII a. ant buvusio vienuolyno griuvėsių, tačiau paties ordino pėdsakų ten beveik nelikę.
Knygos klajonės tęsėsi toliau. 1594 metais Šventosios Romos imperijos imperatorius Rudolfas II Habsburgecas, didis keistuolis, alchemikas ir okultinių mokslų gerbėjas, sužinojo apie Brževnovo vienuolyne saugomą milžinišką tomą. Jis „pasiskolino“ knygą savo asmeninei kolekcijai Prahos pilyje, tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis, skolos niekada negrąžino. Rudolfas II buvo apsėstas minčių, kad Codex Gigas puslapiuose užkoduotos visatos paslaptys ir nemirtingumo formulės.
Didžiausia tragedija ir kartu knygos išgelbėjimas įvyko 1648 metais, pačioje Trisdešimties metų karo pabaigoje. Švedijos kariuomenė, užėmusi Prahos pilį, surengė vieną didžiausių kultūrinių grobimų istorijoje. Generolas Hansas Christoffas von Königsmarckas į Stokholmą kaip karo grobį išsiuntė visą imperatoriaus brangenybių kabinetą, įskaitant ir „Velnio bibliją“. Švedai šį 75 kilogramų svorio pergamentų ryšulį vertino ne dėl jo religinės vertės, o kaip intelektualinės pergalės simbolį.
Nuo tada knyga niekada nebegrįžo į tėvynę. Ji tapo karalienės Kristinos (Drottning Kristina) bibliotekos pasididžiavimu, vėliau vos nesudegė per didįjį 1697 metų gaisrą, kai buvo išmesta per langą, kad išliktų. Šiandien Podlažicės vienuolynas yra tik istorinė nuoroda vadovėliuose, o Hermano Atsiskyrėlio gyvenimo darbas guli Stokholmo nacionalinėje bibliotekoje kaip amžinas priminimas apie Bohemijos auksą, švedų plieną ir žmogaus siekį įamžinti tai, kas neįmanoma.