Įvairūs žmonės ir šventieji, svarbūs religijoje.
Emilis Diurkheimas (Émile Durkheim, 1858–1917) – prancūzų mąstytojas, kuris pavertė sociologiją akademine disciplina. Jis siekė įrodyti, kad visuomenė yra savarankiška realybė (sui generis), kurią galima tirti tokiais pat griežtais metodais kaip ir gamtos mokslus. Esminis Diurkheimo indėlis – socialinio fakto sąvoka. Jis teigė, kad sociologijos objektas yra reiškiniai, kurie egzistuoja už individo ribų ir daro … [Skaityti toliau…]
Liudvikas Fojerbachas (Ludwig Feuerbach, 1804–1872) – vokiečių filosofas, kuris sudrebino XIX a. intelektualinį pasaulį, apversdamas tuo metu vyravusį religijos ir žmogaus santykį aukštyn kojomis. Jei Hegelis viską matė per „Absoliučios dvasios“ prizmę, tai Fojerbachas sugrąžino filosofiją ant žemės, teigdamas, kad tikroji realybė yra ne idėja, o kūniškas, jaučiantis žmogus. Religija kaip žmogaus savęs projekcija Fojerbacho … [Skaityti toliau…]
Tomas Hobsas (Thomas Hobbes, 1588–1679) – anglų filosofas, kurio idėjos tapo moderniosios politikos mokslo pamatu. Gyvendamas Anglijos pilietinio karo (1642–1651) fone, Hobsas matė didžiausią visuomenės baimę – visišką tvarkos žlugimą. Tai suformavo jo pesimistinę, bet griežtai logišką sistemą: žmogus iš prigimties nėra „socialus gyvūnas“, o veikiau būtybė, vedama baimės ir savisaugos instinkto. Karas prieš visus … [Skaityti toliau…]
Kritijas (apie 460–403 m. pr. Kr.) – pati kontraversiškiausia figūra sofistų rate. Jei kiti tavo nagrinėti sofistai (Hipijas ar Antifonas) buvo intelektualūs provokatoriai, tai Kritijas buvo žmogus, savo radikalias idėjas pavertęs kruvina politine realybe. Jis buvo Platono dėdė (arba pusbrolis), Sokrato mokinys ir pagarsėjęs „Trisdešimties tironų“ režimo lyderis. Garsiausias Kritijui priskiriamas tekstas yra „Sizifo fragmentas“ … [Skaityti toliau…]
Antifonas (V a. pr. Kr. pabaiga) – viena paslaptingiausių ir radikaliausių figūrų sofistų judėjime. Istorikai iki šiol ginčijasi, ar Antifonas Sofistas ir Antifonas iš Ramnunto (garsus oratorius ir politikas) yra tas pats asmuo, ar du skirtingi žmonės. Jei tai vienas asmuo, turime reikalą su genialiu teisininku, kuris slapta rašė traktatus apie tai, kaip teisingai… apeiti … [Skaityti toliau…]
Hipijas (Ἱππίας, Hippias) labiausiai garsėjo savo polimatija (polymathia) – visapusišku žinojimu. Jis teigė, kad nėra srities, kurios jis nebūtų įvaldęs: nuo sudėtingiausios matematikos ir astronomijos iki gramatikos, muzikos bei istorijos. Maža to, Hipijas demonstravo radikalų savipakankamumą (autarkeia): pasakojama, kad kartą į Olimpines žaidynes jis atvyko vilkėdamas drabužius, avėdamas batus ir ryšėdamas juostą, kuriuos visus pasigamino … [Skaityti toliau…]
Gorgijas iš Leontinų (apie 485–380 m. pr. Kr.) buvo vienas įtakingiausių senovės Graikijos sofistų, kurio pasirodymas Atėnuose 427 m. pr. Kr. sukėlė tikrą intelektualinę revoliuciją. Jis nebuvo tiesiog mokytojas; jis buvo žmogus, parodęs, kad sumaniai valdoma kalba gali sukurti savą realybę, nepriklausomą nuo objektyvios tiesos. Skirtingai nei Protagoras, kuris tiesą laikė susitarimo reikalu, Gorgijas žengė … [Skaityti toliau…]
Jeanas Bodinas (Jean Bodin, 1530–1596) – vienas ryškiausių XVI amžiaus Prancūzijos politinės filosofijos, teisės ir demonologijos mąstytojų. Jo vardas siejamas su modernios suvereniteto teorijos gimimu, valstybės sampratos transformacija ir vienu įtakingiausių ankstyvųjų demonologinių traktatų Europoje. Bodinas buvo teisininkas, politinės minties teoretikas, istorikas, ekonomistas ir religinės-politinės krizės laikų analitikas, kurio idėjos formavo tiek ankstyvąjį modernųjį valstybės … [Skaityti toliau…]
Jamblichas (apie 245–325 m. po Kr.) – vėlyvojo neoplatonizmo filosofas, kurio darbai radikaliai pakeitė šios mokyklos kryptį. Nors istoriškai jis buvo siras, gimęs Chalkidėje, jo vardas neatsiejamas nuo teurgijos (ritualinės magijos) įteisinimo filosofinėje sistemoje. Jamblichas jautė, kad ankstesnė Plotino ir Porfirijo sistema yra pernelyg paprasta, kad paaiškintų atotrūkį tarp aukščiausio Vieno ir materialaus pasaulio. Veikalai: … [Skaityti toliau…]
Viduramžių intelektualinėje istorijoje vardų panašumas dažnai tampa spąstais. Pavadinimas „Paryžietis“ (lot. Parisiensis) XIII–XIV a. buvo veikiau nuoroda į veiklos vietą ar universitetinį statusą, o ne pavardė, todėl nenuostabu, kad demonologijos šaltiniuose šios dvi asmenybės dažnai supainiojamos. Tačiau jų vaidmenys – vieno kaip teorinio architekto, o kito kaip praktinio vykdytojo – yra kardinaliai skirtingi. I. Vilhelmas … [Skaityti toliau…]
Laktancijus (lot. Lucius Caecilius Firmianus Lactantius, apie 240–320 m.) – tai vienas svarbiausių ankstyvosios krikščionybės apologetų, lotynų kalba rašęs retorikas ir imperatoriaus Konstantino I Didžiojo patarėjas. Dėl savo elegantiško, klasikinio rašymo stiliaus, primenančio Ciceroną, jis dar humanizmo laikais gavo garbingą pravardę – „Krikščioniškasis Ciceronas“ (Cicero Christianus). Laktancijus gimė Šiaurės Afrikoje, pagonių šeimoje, ir buvo garsaus … [Skaityti toliau…]
Markas Tulijus Ciceronas (lot. Marcus Tullius Cicero) (106–43 m. pr. Kr.) – Romos respublikos politikas, teisininkas ir mąstytojas, kurio lotynų kalbos stilius tapo Europos humanitarinės kultūros pagrindu. Būdamas homo novus (pirmasis savo giminėje pasiekęs aukštas pareigas), jis pakilo iki konsulo posto, o jo politinė veikla buvo paženklinta desperatiškų pastangų išlaikyti respublikos institucijas kylančios vienvaldystės akivaizdoje. … [Skaityti toliau…]