Dangus ir pragaras yra dvi pagrindinės sąvokos, kurios ilgą laiką formavo krikščioniškąjį pasaulėvaizdį ir žmonių moralines nuostatas. Šios idėjos atsispindi Katalikų Bažnyčios mokyme, kur dangus suvokiamas kaip galutinė laimės būsena Dievo artume, o pragaras – kaip atskirties nuo Dievo vieta, susijusi su skausmu ir kančia. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje šios sąvokos įgauna kitokį, dažnai simbolinį ar … [Skaityti toliau…]
Teiginys „Dievas gyvena tamsoje“, tiesiogiai nurodo į vieną iš gilesnių biblinės teologijos paslapčių – Dievo neprieinamumą žmogui. Tai simbolizuoja ne tik Dievo paslaptį, bet ir Jo absoliutų šventumą, kuris žmogaus ribotu protui ir akims yra nepasiekiamas. Biblijoje tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente galima rasti užuominų apie tai, kad Dievas gyvena ir veikia šviesoje, tačiau šviesa, … [Skaityti toliau…]
Ninivė, senovės Asirijos sostinė, yra svarbus simbolis Biblijoje, ypač senajame testamente, kur ji atstovauja didžiuliam ir galingam miestui, kuris, kaip teigiama, turės patirti Dievo bausmę dėl savo nuodėmių. Pirmą kartą apie Ninivės sunaikinimą pranašavo pranašas Jonos knygoje, kai Dievas pasiuntė Joną į šį miestą, kad jis įspėtų jo gyventojus apie artėjančią Dievo bausmę, jeigu jie … [Skaityti toliau…]
„Esame pakrikštyti Jėzaus mirtyje“ – tai svarbus krikščioniškojo tikėjimo principas, kuris atskleidžia, kaip krikštas tampa žmogaus prisijungimo prie Kristaus mirties ir prisikėlimo realybe. Krikštas, kaip sakoma Naujojo Testamento tekstuose, nėra tik išorinis ritualas, bet gili dvasinė patirtis, kuri simbolizuoja ir tiksliai rodo tikinčiojo dalyvavimą Jėzaus kenčiančiame ir atperkančiame darbe. Apostolas Paulius, savo laiške romiečiams (Rom … [Skaityti toliau…]
Pirmuosius tris šimtmečius po Jėzaus mirties Velykos buvo viena iš svarbiausių krikščionių švenčių, nes ji žymėjo Jėzaus mirtį ir prisikėlimą. Krikščionių bendruomenė pradėjo švęsti šią šventę kaip šventę, kuri atspindėjo ne tik praėjusios žydų šventės – Praėjimo (Passover) – istorinius įvykius, bet ir jų galutinį išsipildymą Kristuje. Žydų Praėjimas buvo svarbiausia jų šventė, kurios metu … [Skaityti toliau…]
Evangelijoje pagal Joną 1,5 yra pasakyta: „Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė“. Šis teiginys yra gili teologinė tiesa, turinti daugybę reikšmių tiek bibliniu, tiek dvasiniu požiūriu. Jis kalba apie Kristaus atėjimą į pasaulį kaip šviesą, kuri įveikia dvasinę tamsą, ir apie žmogaus nuodėmingą būseną, kurią šviesa – Dievas – stengiasi apšviesti ir išgelbėti. Šviesa … [Skaityti toliau…]
Vladimiras Solovjovas (1853–1900) buvo žymus rusų filosofas, teologas ir publicistas, kurio darbai turėjo didelę įtaką tiek Rusijos intelektualinei, tiek dvasinei tradicijai. Jo kūryba buvo glaudžiai susijusi su religija, moralės klausimais ir žmogaus egzistencijos prasmės paieškomis. Vienas įsimintiniausių jo veikalų yra „Trumpas pasakojimas apie antikristą“ (Kratkoye predstavljeniye ob antikhriste), parašytas 1900 m., kuriame Solovjovas pateikia savo … [Skaityti toliau…]
Johnas Berrymannas (1916–1972), žymus amerikiečių poetas, buvo žinomas dėl savo intelektualios ir teologiškai gilios poezijos. Jo kūryba dažnai apima religines ir egzistencines temas, kurios rodo žmogaus santykį su Dievu, tikėjimą ir dvasingumą. Vienas iš jo žymiausių kūrinių – „Vienuolika paskyrimų Viešpačiui“ (Eleven Addresses to the Lord) – yra poezijos rinkinys, kuris išreiškia Berrymanno ieškojimą Dievo … [Skaityti toliau…]
Aristotelis (384–322 m. pr. Kr.) – vienas iš didžiausių senovės Graikijos filosofų, kurio idėjos formavo daugumą Vakarų filosofijos kryptimi. Jo požiūris į Dievą, ypač teiginys, kad Dievas yra „pirmasis judintojas“, yra esminis Aristotelio metafizikos ir teologijos pagrindas. Ši idėja yra susijusi su Aristotelio pasaulio paaiškinimu ir jo bandymu sukurti sistemą, kuri galėtų paaiškinti pasaulio judėjimą, … [Skaityti toliau…]
Tertulijonas, vienas iš ankstyvosios krikščionybės apologetų, gyvenęs II–III amžiuje, yra žinomas dėl savo drąsių ir gilių įžvalgų apie tikėjimą ir žmogaus prigimtį. Vienas iš jo svarbiausių teiginių, išdėstytų veikale „Apologeticum“, yra mintis, kad siela pati savaime liudija Dievo buvimą. Šis teiginys ne tik atskleidžia Tertulijono teologinę poziciją, bet ir pateikia unikalų argumentą, kad Dievas yra … [Skaityti toliau…]