Senovės Graikija – tai ne tik filosofijos, demokratijos ir meno lopšys, bet ir visuomenė, kurioje klestėjo hedonistinės praktikos: orgijos, prostitucija, pederastija ir kiti malonumų vaikymosi būdai. Šios praktikos, dažnai aprašomos su susižavėjimu ar pasibaisėjimu, buvo giliai įsišaknijusios graikų kultūroje ir atspindėjo jų požiūrį į seksualumą, moralę bei socialinę hierarchiją. Orgijos ir simposionai Graikų symposion (puota) … [Skaityti toliau…]
Senajame Testamente minimos kelios milžiniškos tautos ir pavieniai asmenys, sudarantys intriguojančią milžinų tradiciją. Šios giminės – nefilimai, rafaimai, Anakimai, Emimai, Zamzuminai, taip pat tokios figūros kaip Ogas, Goliatas ir Išbi-Benobas – dažnai siejamos per bendrą kilmę, geografiją ar mitologinį kontekstą. Jų istorijos, nors fragmentiškos, perteikia teologinę žinią apie Dievo galios triumfą prieš, atrodytų, neįveikiamas jėgas. … [Skaityti toliau…]
Dievo omnipotence, arba visagalybė, yra teologinė doktrina, teigianti, kad Dievas turi neribotą galią ir gali padaryti viską, kas neprieštarauja Jo prigimčiai ir logikos dėsniams. Terminas omnipotence kilęs iš lotynų kalbos žodžių omni (visa) ir potentia (galia, jėga). Ši savybė yra pagrindinė monoteistinių religijų, tokių kaip krikščionybė, islamas ir judaizmas, mokyme. Jose Dievas laikomas visatos kūrėju … [Skaityti toliau…]
Adhortacija Vita Consecrata yra vienas svarbiausių Bažnyčios dokumentų apie pašvęstąjį gyvenimą. Tai posinodinis apaštališkasis paraginimas, kurį 1996 m. kovo 25 d. paskelbė šventasis popiežius Jonas Paulius II po sinodo, skirto vienuoliniam ir kitokiam pašvęstajam gyvenimui. Žodis „adhortacija“ kilęs iš lotynų adhortatio, reiškiančio „paskatinimą, paraginimą“. Lietuviškai dažnai sakoma „apaštališkasis paraginimas“, o originaliame tekste vartojamas pavadinimas italų … [Skaityti toliau…]
Kedeshah (hebrajiškai: קְדֵשָׁה) – tai Biblijoje sutinkamas terminas, reiškiantis šventyklos prostitutę arba moterį, kuri dalyvavo pagoniškuose kulto ritualuose, kur lytiniai santykiai buvo laikomi dvasinio ryšio su dievybėmis išraiška. Skirtingai nei zonah (paprasta prostitutė), kedeshah buvo susijusi su religine praktika. Žodis kedeshah kilo iš hebrajų šaknies qadosh – šventas arba pašvęstas. Tai ironiška, nes šios moterys … [Skaityti toliau…]
Krikščionybės istorijoje Dievas dažniausiai vaizduojamas kaip Tėvas, transcendentiška ir vyriška figūra, tačiau tam tikrose teologinėse ir mistinėse tradicijose iškyla intriguojanti idėja – Dievas turi „moterišką dievybės pusę“, dažnai siejamą su Sofija (gr. Sophia – „Išmintis“). Sofija kartais laikoma dieviškąja moteriškąja esybe, Dievo aspektu ar net atskira būtybe, įkūnijančia išmintį, kūrybą ir motinišką globą. Bet ar … [Skaityti toliau…]
Alberto Kamiu „Maras“ (1947) yra vienas ryškiausių egzistencializmo kūrinių, nagrinėjantis žmogaus kovą su kančia, mirtimi ir prasmės paieška pasaulyje, kuriame Dievas dažnai atrodo tylintis. Parašytas po Antrojo pasaulinio karo, šis romanas, vykstantis Alžyro Orano mieste, yra ne tik alegorija apie blogio prigimtį, bet ir gilus apmąstymas apie tikėjimą, maištą ir žmogiškąją atsakomybę. „Maras“ pasakoja apie … [Skaityti toliau…]
Hafizo Divanas (Divan-e-Hafez, persų kalba: ديوان حافظ) yra poezijos rinkinys, sudarytas vieno žymiausių persų poetų Šamsuddino Mahometo Hafizo (apie 1315–1390 m.), gyvenusio Širaze, Persijoje (dabartinis Iranas). „Divanas“ (pažodžiui „rinkinys“ arba „antologija“) yra pagrindinis Hafizo kūrinys, apimantis apie 500 gazelių (ghazal), keletą kasidų (qasida), rubajatų (ruba‘i) ir kitų poetinių formų. Šis rinkinys laikomas persų literatūros ir … [Skaityti toliau…]
Ar žmogus, pasiekęs dangų – amžinosios bendrystės su Dievu būseną – gali būti „pervestas“ ar „nukeltas“ į pragarą? Šis klausimas, liečiantis Dievo gailestingumo, laisvos valios ir amžinybės prigimtį, yra sudėtingas ir retai aptariamas krikščionių teologijoje. Straipsnyje filosofiškai ir teologiškai nagrinėjama šios idėjos galimybė, remiantis Šventuoju Raštu, teologais ir filosofais. Biblijoje dangus vaizduojamas kaip galutinė būsena, … [Skaityti toliau…]
Krikšto pažadai atsirado pirmųjų krikščionių bendruomenėse, dar I–II amžiuje. Jau tais laikais katechumenai (krikšto besiruošiantieji) prieš krikštą viešai atsisakydavo blogio ir išpažindavo tikėjimą į Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Šie pažadai remiasi Naujojo Testamento mokymu: „Atsiverskite ir būkite pakrikštyti kiekvienas“ (Apd 2, 38) bei „Atsisakykite senojo žmogaus… ir apsivilkite nauju žmogumi“ (Ef 4, 22–24). … [Skaityti toliau…]