Publijus Kornelijus Tacitas (lot. Publius Cornelius Tacitus), gyvenęs I a. pab. – II a. pr. Kr., laikomas vienu žymiausių romėnų istorikų ir oratorių. Jo pagrindiniai istoriniai veikalai – „Metraščiai“ (lot. Annales) ir „Istorija“ (lot. Historiae). „Metraščiai“ apima Romos imperatorių nuo Augusto mirties (14 m. po Kr.) iki Nerono valdymo (68 m. po Kr.) laikotarpį, nors … [Skaityti toliau…]
Romėnų istorikai Tacitas ir Svetonijus minimi kaip vieni seniausių nekrikščioniškų šaltinių, pateikiančių užuominų apie Jėzų ar bent apie ankstyvąją krikščionių bendruomenę. Tacito veikalas „Metraščiai“ (lot. „Annales“), parašytas apie II amžiaus pradžią, o Svetonijaus tekstai (ypač „Cezarių gyvenimai“) suteikia žvilgsnį į anuometinę Romos imperiją, jos valdovų valdymą bei įvairias religines grupes. Šie paminėjimai nėra itin išsamūs, … [Skaityti toliau…]
Aš esu gyvybės duona – tai ištara, kurią galima rasti Evangelijoje pagal Joną. Pasak pasakojimo, Jėzus atskleidė, kad Jame glūdi dvasinė maitintojo galia, suteikianti tikrąjį pasitenkinimą sielai. Tie žodžiai dažnai nagrinėjami per pamokslus ar biblinius užsiėmimus, siekiant atpažinti dievišką kvietimą išmokti pasitikėti Juo visose gyvenimo sferose. Krikščioniškas tikėjimas primena, kad Žmogaus Sūnus atėjo, jog dovanotų … [Skaityti toliau…]
Straipsnio pavadinimas: „Gyvenimo vynuogynas ir tikėjimo stebuklai“ Straipsnis: Gyvenimas dažnai primena vynuogyną, kurį tenka nuolat prižiūrėti, ravėti piktžoles, apsaugoti nuo audrų ir tikėtis, kad atėjus laikui jis užaugins saldžias vynuoges. Tačiau kaip elgtis, kai vietoje jų randame tik rūgštuoges? Biblijoje vynuogyno metafora dažnai naudojama apibūdinti žmogaus santykį su Dievu ir pastangas gyventi prasmingai. Tačiau viena … [Skaityti toliau…]
Steponas minimas Apaštalų darbų knygoje kaip vienas iš pirmųjų septynių diakonų, paskirtų rūpintis tikinčiųjų bendruomene. Tie vyrai buvo pašaukti padėti apaštalams, kad šie galėtų dar labiau sutelkti dėmesį į žodžio skelbimą ir maldą. Steponas išsiskyrė tvirtu tikėjimu ir išmintimi, todėl daugelis greitai pastebėjo jo dvasinį veržlumą. Kai kurie religiniai vadovai jautėsi suglumę, stebėdami jo užsidegimą … [Skaityti toliau…]
Šventoji Bagavatam (sanskrito kalba: श्रीमद्भागवतम्, Śrīmad Bhāgavatam, liet. „Dieviškoji istorija“ arba „Bhagavato Purana“) yra vienas iš 18 pagrindinių hinduizmo Puranos tekstų, laikomas svarbiausiu vaišnavizmo (Višnaus garbinimo) tradicijos šventraščiu. Priskiriama išminčiui Vyāsai, kuris taip pat laikomas Mahabharatos ir Vedų sudarytoju, Bhagavatam tikriausiai buvo užrašyta apie V–X a. po Kr., remiantis senesnėmis žodinėmis tradicijomis. Tekstas susideda iš … [Skaityti toliau…]
Ne, velnias negali būti išgydytas. Katalikų ir ortodoksų teologijoje priimta mintis, kad puolusieji angelai – t. y. Liuciferis ir kiti demonai – negrįžtamai atmetė Dievą. Jų pasirinkimas buvo toks galutinis, toks absoliutus, kad jis užantspaudavo jų likimą amžiams. Jie žinojo, ką daro, ir pasirinko visam laikui. Bet dabar padėkim teologinį vadovėlį į šalį. Pabandykim galvoti … [Skaityti toliau…]
Kartais atrodo, kad būti geru žmogumi – paprasta. Nežalok, nemeluok, būk malonus ir padėk kitiems. Bet paskui ateina realybė, kurioje viskas ne taip aišku. Ir tenka rinktis: pasakyti tiesą, kuri kažkam labai skaudės, ar patylėti? Pasilikti namuose su sergančiu vaiku, ar vis tiek eiti į svarbų darbo susitikimą? Paaukoti laisvą vakarą, kad padėtum kaimynui, ar … [Skaityti toliau…]
Dirbtinis intelektas, neretai įvardijamas lotyniška sąvoka intellectus artificialis, laikomas pažangių algoritmų ir skaičiavimų visuma, siekiančia imituoti žmogaus mąstymą. Tuo tarpu religijos pasaulyje svarbi anapusinio tikėjimo perspektyva, menanti šventraščiuose užrašytas pranašystes, įsakus ar moralinius principus. Šių dviejų sričių sąveika ir skirtumai kelia įvairių klausimų bei emocijų, kadangi vienur svarbiausia empirika ir logika, o kitur – paslapties … [Skaityti toliau…]
Sakramentinis ir evangelizacinis bažnytinės veiklos modelis dažnai suprantamas kaip dvi glaudžiai susijusios kryptys, kuriomis tikinčiųjų bendruomenė stengiasi atliepti Dievo kvietimą. Viena pusė akcentuoja išganingąjį sakramentų poveikį, o kita pabrėžia aktyvų žodžio skelbimą ir artimo liudijimą visuomenėje. Teologinėje literatūroje sakoma, kad tik turint tinkamą pusiausvyrą tarp šių dviejų aspektų galima išlaikyti gyvą dvasinį pulsą. Daugelis autorių … [Skaityti toliau…]