Ortodoksija, viena iš seniausių krikščioniškų šakų, pasižymi giliais teologiniais pagrindais, turtinga tradicija ir unikaliu dvasiniu gyvenimu. Ji išlaikė daugelį senovės krikščioniškų praktikų, tokių kaip liturgija, sakramentai ir ikonos, kurios tapo neatskiriama tikinčiųjų kasdienybės dalimi. Ortodoksijos šakos nariai vertina bendruomenės svarbą, dvasinį saviraišką per maldas ir dievų pasireiškimą per ritualus. Gilbert K. Chesterton, žymus britų rašytojas … [Skaityti toliau…]
Jėzus ir Kristus yra du svarbūs terminai, dažnai vartojami krikščioniškoje teologijoje ir religiniuose tekstuose. Nors jie dažnai vartojami kaip sinonimai, jų reikšmės ir kontekstai skiriasi, atskleidžiant tiek istorinius, tiek dvasinius Jėzaus aspektus. Jėzus iš Nazareto dažnai suprantamas kaip istorinis asmuo, kuris gyveno I a. pabaigoje ir dalyvavo svarbiuose įvykiuose, kurie vėliau formavo krikščionybės pagrindus. Šis … [Skaityti toliau…]
Visi yra nusidėję, tai teiginys, kuris giliai įsiskverbia į krikščioniškojo tikėjimo esmę. Romiečių pašnekovoje (Rom 3, 23) ši frazė atskleidžia universalią žmogaus padėtį – kiekvienas susiduria su nuodėme, atskiriantį mus nuo Dievo. Nuodėmės samprata nėra vien tik moralinis nusiskundimas, bet ir rimtas dvasinis iššūkis, turintis įvairių padarinių žmogaus gyvenime. Pirmiausia, nuodėmė suteršia širdį ir protą. … [Skaityti toliau…]
Jėzus iš Nazareto išlieka viena iš svarbiausių figūrų pasaulio istorijoje, turėdamas gilią įtaką tiek religijai, tiek kultūrai. Jo gyvenimas, mokymai ir prisikėlimas formavo milijonus žmonių tikėjimą ir vertybes per tūkstantmečius. Istorinis Jėzaus portretas siekia atskirti faktus nuo mitų, siekiant suprasti, kas jis iš tikrųjų buvo ir kokį vaidmenį turėjo savo laikmečiu. Vienas iš svarbiausių tyrinėjimų … [Skaityti toliau…]
Istorinis Jėzaus portretas yra svarbus tyrinėjimų objektas, siekiant suprasti, kas Jėzus iš tikrųjų buvo ir kokiu vaidmeniu veikia krikščionybės istorijoje. Šis portretas remiasi tiek biblinių tekstų analizėmis, tiek išoriniais istoriniais šaltiniais, siekiant atskleisti asmenybę, veiklą ir laikmetį, kuriame gyveno Jėzus. Istoriniai tyrėjai stengiasi atskirti faktus nuo teologinių interpretacijų, siekdami pateikti objektyvesnį vaizdą apie Jėzaus gyvenimą … [Skaityti toliau…]
Jėzaus pasirodymų mokiniams tema yra reikšminga, kai svarstoma krikščioniškojo tikėjimo esmė ir faktiniai prisikėlimo įrodymai. Evangelijų tekstai pasakoja apie įvairius pasirodymus, kurių metu prisikėlęs Mokytojas bendravo su savo sekėjais. Kai kurie abejoja, ar tokie įvykiai galėjo būti realūs. Iškeliamas klausimas dėl galimų kolektyvinių haliucinacijų ar subjektyvių išgyvenimų, tačiau bendras pasakojimų pobūdis bei liudytojų skaičius rodo … [Skaityti toliau…]
Tuščias kapas evangelijose pristatomas kaip ypatingas Jėzaus prisikėlimo ženklas. Evangelistai nurodo, kad mokiniai drauge su kitais artimais asmenimis, atėjus ankstyvam rytui, neberado Jėzaus kūno kapavietėje. Krikščioniška tradicija laiko tai esminiu įvykiu, žyminčiu, kad nukryžiuotas Mokytojas peržengė mirties ribas ir atvėrė kelią naujam gyvenimui. Nepaisant to, nuo seniausių laikų atsirado įvairių aiškinimų, kaip paaiškinti tuštumą, su … [Skaityti toliau…]
C. S. Lewis yra žinomas rašytojas, kurio kūriniai siejami su krikščioniškuoju mąstymu ir vaizduotės pasauliu. Jo sukurta „Narnijos kronikų“ serija dažnai laikoma alegorija, padedančia suvokti krikščioniškąsias tiesas apie meilę, atpirkimą ir dieviškąjį planą. Tarp vaikams skirtų nuotykių pasakojimų įterpiamas dvasinis pasaulis, kur pagrindinis veikėjas – liūtas Aslanas – įkūnija Kristaus savybes ir jungia žemiškus įvykius … [Skaityti toliau…]
Priimti mane – priimti Dievą yra trumpa, tačiau gilios prasmės frazė, aptinkama Evangelijoje. Ji atskleidžia Kristaus tapatybę ir kviečia įsižiūrėti į dvasinio ryšio su Kūrėju galimybę. Tokia ištara kalba apie vienybę tarp Dievo ir žmonijos per Jėzų, kuris, būdamas Dievo Sūnus, kviečia atpažinti meilės jėgą bei atsiverti malonei, pakeičiančiai žmogaus širdį. Evangelijos pasakojimuose Kristus moko, … [Skaityti toliau…]
Gajus Svetonijus Trankvilas, gimęs apie 70-uosius metus ir miręs apie 130-uosius, dirbo Romos imperatorių rūmuose, kur atliko raštininko bei archyvaro pareigas. Toks darbas leido prieiti prie oficialių dokumentų, laiškų, archyvų, todėl jo parašytas tekstas, dažnai vadinamas „Dvylikos cezarių gyvenimais“ (lotyniškai De vita Caesarum), suteikia istorinės, politinės, kultūrinės informacijos apie Romos valdovus nuo Julijaus Cezario iki … [Skaityti toliau…]