Lietuva – kraštas, kuriame per amžius susipynė krikščioniškos ir senosios baltų tradicijų šventvietės, kviečiančios piligrimus, keliautojus ir dvasinius ieškotojus atrasti ramybės ir prasmės oazes. Šiame puslapyje pristatome Lietuvos šventas vietas – nuo stebuklais garsėjančių bažnyčių ir vienuolynų iki paslaptingų alkakalnių, šventų akmenų ir ąžuolynų, kurie mena mūsų protėvių tikėjimą. Kiekviena vieta pasakoja unikalią istoriją, atspindėdama … [Skaityti toliau…]
Kas jei žmonija yra ne Dievo mylimi vaikai, o Jo eksperimentas – kosminis bandymas, kurį Jis pradėjo, bet galbūt jau pamiršo, palikdamas mus vienatvėje? Ši idėja, jungianti kosmologinę vienatvę ir religiją kaip apleisto bandymo likutį, kelia klausimą: ar mūsų maldos, šventovės ir tikėjimai yra tik išblukę pėdsakai Dievo, kuris nebežiūri? Kosmologinės vienatvės teorija (angl. Cosmological … [Skaityti toliau…]
Šinto dvasininkų (kannushi) įžadai kyla iš seniausių Japonijos religinės praktikos tradicijų, kurios buvo užrašytos VIII amžiaus kronikose „Kojiki“ ir „Nihon Shoki“. Šinto neturi vieno įkūrėjo ar kanonizuoto šventraščio kaip kitų religijų, todėl įžadų formos susiklostė per šimtmečius, perduodamos iš kartos į kartą. Pagrindinis principas – tarnystė kami (dieviškoms būtybėms) ir asmeninė bei ritualinė švara (misogi, … [Skaityti toliau…]
Kai kalbame apie apsireiškimus, dažniausiai mintyse iškyla Marijos pasirodymas Lurde, Fatimoje ar Jėzaus vizijos mistikams. Tačiau krikščioniškoje tradicijoje netrūksta ir kitų – mažiau žinomų, bet ne mažiau stiprių – apsireiškimų, kai tikintiesiems pasirodydavo šventieji. Ir tai nėra tik pasenę viduramžių pasakojimai – tokie reiškiniai fiksuojami iki pat mūsų laikų. Šv. Pranciškus Asyžietis pasirodė ne vienam … [Skaityti toliau…]
Biblijoje gyvūnai yra simboliai, rodantys dvasines tiesas, žmogaus prigimtį, Dievo savybes ir Jo veikimą. Gyvūnai naudojami palyginimams, pranašystėms ar moraliniams mokymams, pabrėždami Dievo rūpestį visa kūrinija (Ps 104, 24–25). Kai kurie gyvūnai simbolizuoja Dievo tautą ar Jo savybes, pavyzdžiui, avys vaizduoja tikinčiuosius, o liūtas – Dievo teisumą ir galią. Kiti, tokie kaip vilkai ar šakalai, … [Skaityti toliau…]
Cluny judėjimas, kilęs X a. pradžioje Prancūzijoje, buvo vienas svarbiausių viduramžių Katalikų Bažnyčios reformų ir vienuolynų atgimimo katalizatorių. Centruodamasis aplink Cluny vienuolyną Burgundijoje, šis judėjimas siekė atnaujinti vienuolių gyvenimo drausmę, sustiprinti Bažnyčios moralinį autoritetą ir išlaisvinti ją iš pasaulietinės valdžios įtakos. Cluny judėjimas turėjo ilgalaikį poveikį ne tik vienuolynų sistemai, bet ir visai Bažnyčios struktūrai, … [Skaityti toliau…]
Pneumatomachai (gr. pneumatomachoi, pažodžiui „Dvasios priešai“) buvo IV a. krikščionių grupė, kuri neigė Šventosios Dvasios dieviškumą, taip keldama grėsmę besiformuojančiai Trejybės doktrinai. Jų mokymas atsirado kaip arijonizmo atšaka po Nicos susirinkimo (325 m.) ir tapo vienu iš pagrindinių iššūkių, su kuriais susidūrė Bažnyčia prieš Konstantinopolio susirinkimą (381 m.). Pneumatomachai dar vadinami „makedoniečiais“, nes jų idėjas … [Skaityti toliau…]
Jėzuitų Konstitucijos (Constitutiones Societatis Iesu) yra pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis Jėzaus Draugijos (jėzuitų ordino) gyvenimą, veiklą ir valdymą. Šios Konstitucijos, sudarytos XVI a., ne tik atspindi vienuolinio gyvenimo taisykles, bet ir išreiškia unikalų dvasingumą, pritaikytą apaštališkajai misijai. Jos tapo vienu įtakingiausių religinių dokumentų, formavusių ne tik jėzuitų, bet ir visos Katalikų Bažnyčios veiklą. Jėzuitų Konstitucijų autorius … [Skaityti toliau…]
Didysis Kryžių kelias (Via Dolorosa, lot. „Skausmingasis kelias“) yra šventas piligrimystės maršrutas Jeruzalės senamiestyje, vedantis per Kristaus kančios kelią nuo teismo iki nukryžiavimo vietos – Golgotos. Šis kelias, suskirstytas į 14 stočių, rodo Evangelijose aprašytus Jėzaus kančios įvykius, pradedant Jo pasmerkimu mirčiai ir baigiant palaidojimu. Kiekviena stotis žymi konkretų momentą, o piligrimai, sekdami šiuo keliu, … [Skaityti toliau…]
Bardo Thodol (tibetiečių kalba: བར་དོ་ཐོས་གྲོལ, liet. „Išsilaisvinimas klausantis tarpinėje būsenoje“), dažnai vadinama Tibeto mirusiųjų knyga, yra VIII a. Tibeto budizmo tekstas, priskiriamas legendiniam mokytojui Padmasambhavai (Guru Rinpoche). Tikėtina, kad tekstą užrašė jo mokinys Yeshe Tsogyal, o XIV a. jį atrado Karma Lingpa kaip terma (paslėptą lobį). Bardo Thodol yra dalis platesnio tekstų ciklo, vadinamo Karling … [Skaityti toliau…]