Dilexit Nos (lot. „Pamilo mus“) – popiežiaus Pranciškaus enciklika, paskelbta 2024 metų spalio 24 dieną. Tai ketvirtoji jo enciklika, skirta Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai ir Dievo meilės žmonėms slėpiniui. Enciklika paskelbta minint 350 metų nuo Švenčiausiosios Jėzaus Širdies apsireiškimų šventajai Margaritai Marijai Alakok, kurie prasidėjo 1674 metais. Popiežius norėjo atnaujinti pamaldumą Jėzaus Širdžiai šių apsireiškimų jubiliejaus … [Skaityti toliau…]
Bažnytinės relikvijos – per amžius buvo religinio garbinimo ir kultūrinio paveldo dalis. Šie artefaktai, dažnai pagaminti iš brangiųjų metalų, inkrustuoti brangakmeniais ar puošti subtiliais meno kūriniais, atspindėjo tikinčiųjų pamaldumą, amatininkų meistriškumą ir epochos estetiką. Deja, daugybė šių relikvijų dingo dėl karų, revoliucijų, plėšimų, antireliginių kampanijų ar paprasčiausio aplaidumo. Jų netektis yra ne tik religinis, bet … [Skaityti toliau…]
Religiniai pastatai, šventyklos, bažnyčios, vienuolynai ir kiti šventi objektai yra ne tik architektūros kūriniai, bet ir žmonijos dvasinio paveldo dalis, menanti tūkstantmečių tikėjimus, kultūras ir istoriją. Tačiau daugybė šių objektų buvo sunaikinta – kartais dėl karų, gamtos stichijų ar ideologinių konfliktų, o kartais dėl sąmoningų sprendimų, tokių kaip nekilnojamojo turto plėtra, urbanizacija ar ekonominiai interesai. … [Skaityti toliau…]
Franzas Listas (Ferenc Liszt), vienas žymiausių XIX a. kompozitorių ir pianistų, sukūrė oratoriją „Kristus“ (Christus, S.3), kuri yra monumentalus religinis kūrinys, aprėpiantis Jėzaus Kristaus gyvenimą nuo gimimo iki kančios ir prisikėlimo. Ši oratorija, sukurta 1862–1866 m., atspindi Listą kaip gilų dvasinį ieškotoją, nutolusį nuo virtuoziškojo pianisto įvaizdžio ir pasinėrusį į religinę muziką. „Kristus“ yra meditacinis … [Skaityti toliau…]
Matutini (lot. Matutinum), dabar dažniausiai vadinama Skaitymų valanda (Officium lectionis), buvo tradicinė naktinė arba ankstyvo ryto malda vienuoliniuose breviarijose. Iki II Vatikano Susirinkimo Matutini kartu su Laudes sudarė rytmetinę Dievo tarnybos dalį. Ši valanda apimdavo psalmes, skaitinius iš Šventojo Rašto ir Bažnyčios Tėvų raštų. 1. Pradžios kreipinysV. Domine, labia mea aperies.R. Et os meum annuntiabit … [Skaityti toliau…]
Sola fide – lotyniškas terminas, reiškiantis „vien tik per tikėjimą“ – yra viena iš pagrindinių protestantų Reformacijos doktrinų, suformuluota XVI a. Ši doktrina teigia, kad žmogus yra išgelbėtas ir nuteisinamas Dievo akivaizdoje vien tik per tikėjimą į Jėzų Kristų, o ne per gerus darbus, religines apeigas ar kitus nuopelnus. Sola fide tapo Reformacijos šerdimi, ypač … [Skaityti toliau…]
Sarakostai vienuoliai, dar vadinami Sarabaitais (sarabaites lotynų kalba), yra viena iš vienuolių kategorijų, paminėtų šv. Benedikto reguloje (Regula Benedicti), parašytoje apie 529 m. Ši regula, kuri tapo Vakarų krikščionybės vienuolinio gyvenimo pagrindu, išskiria keturis vienuolių tipus: cenobitus, anachoretus, sarabaitus ir girovagus. Sarakostai, kartu su girovagais, laikomi „blogaisiais“ vienuoliais, nes jų gyvenimo būdas neatitinka Benedikto vizijos … [Skaityti toliau…]
Šv. Benediktas iš Nursijos savo Regula Benedicti pradžioje pateikia keturias vienuolių rūšis. Tai ne tik jų gyvenimo būdo aprašymas, bet ir dvasinės brandos vertinimas. Benediktas siekia parodyti, kodėl cenobitų kelias yra tinkamiausias, bet taip pat pripažįsta, kad vienuolinio gyvenimo formų įvairovė susiformavo dėl žmonių skirtingų pašaukimų ir būdų siekti Dievo. Cenobitai (coenobitae)Cenobitai gyvena bendruomenėje, vadovaujami … [Skaityti toliau…]
Regula Benedicti (Benediktinų (Benedikto) regula) – tai vienuolinio gyvenimo taisyklės, kurias parašė šv. Benediktas iš Nursijos, gyvenęs apie 480–547 metus. Tekstas buvo sudarytas maždaug 530 metais Monte Cassino vienuolyne Italijoje. Regula tapo kertiniu dokumentu, formavusiu Vakarų Europos vienuolystę ir dvasinio gyvenimo modelį, kuris dar ir šiandien vadovauja benediktinų bendruomenėms visame pasaulyje. Šv. Benediktas siekė sukurti … [Skaityti toliau…]
Bodisatvos įžadai – tai dvasinis pasižadėjimas, kuriuo žmogus įsipareigoja siekti nušvitimo ne vien sau, bet ir visų jaučiančių būtybių išgelbėjimui. Šie įžadai išreiškia pagrindinį mahajanos budizmo idealą: užuot siekus asmeninės nirvanos, praktikuotojas tampa Bodhisatva – būtybe, kuri sąmoningai atideda galutinį išsivadavimą, kad padėtų kitiems. Įžadai atsirado Indijoje apie I–II amžių po Kristaus, kai formavosi mahajanos … [Skaityti toliau…]