Tekstai

Anzelmas Kenterberietis (Anselmus Cantuariensis, lot. Anselmus of Canterbury), XI a. teologas ir filosofas, savo kūrinyje „Proslogionas“ (lot. Proslogion), parašytame apie 1077–1078 m., pateikia vieną įtakingiausių viduramžių krikščioniškosios filosofijos tekstų. Ši knyga, iš pradžių pavadinta Fides quaerens intellectum („Tikėjimas, ieškantis supratimo“), yra meditacinis ir teologinis darbas, kuriame Anzelmas siekia racionaliai pagrįsti Dievo buvimą ir jo savybes. … [Skaityti toliau…]

Markas Aurelijus (Marcus Aurelius), Romos imperatorius ir stoicizmo filosofas, savo kūrinyje „Apmąstymai“ (gr. Ta eis heauton, lietuviškai dažnai vadinama „Sau pačiam“) paliko asmenišką ir gilų filosofinį dienoraštį, kuriame nagrinėja gyvenimo prasmę, dorybę ir žmogaus vietą pasaulyje. Parašyta II a. graikų kalba, knyga nėra sistemingas filosofinis traktatas, o veikiau asmeninės užrašų knygelės, skirtos savirefleksijai. Religijos tema … [Skaityti toliau…]

Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzsche) savo knygoje „Taip kalbėjo Zaratustra“ (Also sprach Zarathustra, 1883–1885) sukūrė vieną iš įtaigiausių ir literatūriškai turtingiausių savo kūrinių, kuriame religijos ir moralės klausimai nagrinėjami per filosofinę, mitologinę ir simbolinę prizmę. Knyga parašyta kaip prozos poema, kurioje pagrindiniu veikėju tampa Zaratustra – Nyčės interpretacijoje ne tiek istorinis zoroastrizmo pradininkas, kiek simbolinė figūra, … [Skaityti toliau…]

Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzsche) savo knygoje „Linksmasis mokslas“ (vok. Die fröhliche Wissenschaft), išleistoje 1882 m., pristato filosofines idėjas, kurios stipriai paveikė moderniosios minties raidą, ypač religijos ir jos reikšmės visuomenėje suvokimą. Ši knyga, parašyta aforizmų ir poetinių intarpų stiliumi, nagrinėja žmogaus egzistencijos, meno, mokslo ir religijos temas, o pastaroji tampa vienu pagrindinių diskusijos objektų. Nyčė … [Skaityti toliau…]

Friedricho Nietzsche’s klausimas iš „Linksmasis mokslas“ (341 aforizmas) – „Ar tu gyventum savo gyvenimą dar kartą ir begalinį skaičių kartų, be jokios naujovės?“ – yra filosofinis iššūkis ir gilus kvietimas apmąstyti savo egzistencijos prasmę, pasirinkimus ir santykį su gyvenimu. Ši „amžinojo sugrįžimo“ idėja skatina žmogų klausti: ar mano gyvenimas yra toks, kad galėčiau jį priimti … [Skaityti toliau…]

Vienas įdomiausių ir intelektualiai provokuojančių senovės graikų rašytojo Plutarcho (angl. Plutarch) veikalų yra dialogas „Apie orakulų nutilimą (dar verčiama Apie orakulų išnykimą, Apie orakulų nuosmukį)“ (gr. Περὶ τῶν Ἐκλελοιπότων Χρηστηρίων, lot. De Defectu Oraculorum, angl. On the Obsolescence of Oracles). Šis kūrinys yra dalis didesnio jo esė ir dialogų rinkinio, žinomo kaip „Moralija“ (Moralia). Jame … [Skaityti toliau…]

Viena kertinių Elžbietos epochos dramų, neabejotinai palikusi gilų pėdsaką Vakarų literatūroje, yra „The Tragical History of the Life and Death of Doctor Faustus“, lietuviškai žinoma kaip „Tragiška daktaro Fausto istorija“ arba tiesiog „Daktaras Faustas“. Šis anglų Renesanso perlu laikomas kūrinys nepraranda savo galios ir šiandien, nes paliečia amžinąsias temas: nagrinėja beribio žinių troškimo ir galios … [Skaityti toliau…]

Tamsoje skendinčiose bibliotekų kertelėse, tarp senovinių rankraščių ir uždraustų knygų, yra vienas veikalas, kurio pavadinimas kelia ir siaubą, ir neapsakomą smalsumą. Tai „Mažesnysis Saliamono raktas“ (lot. „Lemegeton Clavicula Salomonis“), dar trumpiau vadinamas tiesiog „Lemegeton“. Tai ne pasakų knyga, o XVII amžiaus grimuaras – detali, sisteminga instrukcija, kaip iškviesti, suvaldyti ir priversti paklusti galingiausias anapusinio pasaulio … [Skaityti toliau…]

Kiekviena tauta turi savo pamatą – pasakojimą, kuris paaiškina, kas ji yra, iš kur atėjo ir kokia jos vieta pasaulyje. Romėnai turėjo Vergilijaus „Eneidą“, žydai – Senąjį Testamentą. O senovės airiai turėjo „Lebor Gabála Érenn“ (tariama maždaug Liaur Gavola Eirin) – „Airijos užgrobimų knygą“. Tai – ambicingas bandymas sukurti didingą nacionalinį epą, sujungiantį pagoniškas legendas, … [Skaityti toliau…]

Tarp gausybės graikų mitologijos pabaisų, nedaugelis kelia tokį gilų, pirmapradį siaubą kaip Cerberis (arba Kerberas) – trigalvis šuo, amžinai budintis prie Hado karalystės vartų. Tai ne šiaip pabaisa, skirta gąsdinti vaikus; Cerberis yra simbolis, įkūnijantis mirties neišvengiamumą ir ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Norint suprasti Cerberį, pirmiausia reikia pažvelgti į jo šiurpią giminę. Jis … [Skaityti toliau…]