Sielos kelionė į Dievą (Itinerarium Mentis in Deum)

Sielos kelionė į Dievą (lot. Itinerarium Mentis in Deum, kartais verčiama ir kaip „Proto kelionė į Dievą“) yra vienas svarbiausių viduramžių krikščioniškosios mistikos ir filosofijos veikalų, kurį 1259 metais parašė pranciškonų teologas, Bažnyčios mokytojas Šventasis Bonaventūra. Šis traktatas gimė autoriaus dvasinio susikaupimo metu Alvernos kalne, toje pačioje vietoje, kur Šventasis Pranciškus Asyžietis gavo stigmas. Bonaventūra siekė sukurti dvasinį vadovą, kuris padėtų žmogaus protui ir sielai laipsniškai kilti nuo regimojo pasaulio stebėjimo iki tiesioginio, mistinio susivienijimo su Dievu, naudojant pranciškoniškąją prieigą, jungiančią intelektą su karšta meile.

Kūrinio struktūra remiasi mistine šešių sparnų serafimo simbolika, kurią Bonaventūra pasiskolino iš Šventojo Pranciškaus regėjimo. Kiekvienas sparnas simbolizuoja tam tikrą sielos kilimo pakopą arba „nušvitimą“, o visa kelionė padalinta į šešis etapus, vedančius į septintąją – visiškos ramybės ir kontempliacijos būseną. Autorius pabrėžia, kad ši kelionė nėra vien tik intelektualinis procesas; be Dievo malonės ir nuoširdžios maldos žmogaus pastangos lieka bergždžios, todėl kiekviena mąstymo pakopa turi būti lydima dvasinio užsidegimo.

Veikalas padarė milžinišką įtaką Vakarų krikščionybės dvasingumui, sujungdamas šventojo Augustino neoplatoniškąją tradiciją su pranciškoniškuoju gamtos pajautimu. Bonaventūra moko, kad visa kūrinija yra tarsi Dievo pėdsakai, kuriuos teisingai skaitant galima pažinti Kūrėją. Šis tekstas išlieka aktualus ne tik teologams, bet ir visiems, ieškantiems integralaus požiūrio į mokslą, savęs pažinimą ir dvasines paieškas, siūlydamas nuoseklų kelią iš egoizmo tamsos į dieviškąją šviesą.

Pasaulis kaip Dievo pėdsakas ir veidrodis

Pirmuosiuose kelionės etapuose Bonaventūra kviečia žmogų žvelgti į išorinį, juslėmis suvokiamą pasaulį. Autoriaus teigimu, kiekvienas materialus daiktas, pradedant mineralais ir baigiant dangaus kūnais, yra Dievo „pėdsakas“ (lot. vestigium), rodantis Kūrėjo galią, išmintį ir gerumą. Stebėdamas gamtos tvarką, skaičių dėsnius ir grožį, žmogus per jutimus priima šiuos ženklus į savo protą. Šiame etape siela mokosi matyti Dievą ne už pasaulio ribų, bet per patį pasaulį, suprasdama, kad visa būtis kyla iš vieno šaltinio.

Antroje pakopoje siela skatinama mąstyti apie tai, kaip Dievas veikia pačiame suvokimo procese. Bonaventūra aiškina, kad juslinis malonumas, kurį patiriame stebėdami grožį ar klausydami harmonijos, iš tiesų yra ilgesys to tobulumo, kuris egzistuoja tik Dievuje. Taip materialus pasaulis tampa „veidrodžiu“, kuriame atsispindi dieviškieji atributai. Žmogus suvokia, kad kūrinija nėra savitikslė, bet skirta nukreipti žvilgsnį aukštyn, todėl teisingas santykis su gamta yra dvasinio augimo pagrindas.

Žmogaus siela kaip Dievo atvaizdas

Trečiajame ir ketvirtajame etapuose kelionė pasisuka į vidų – į pačią žmogaus sielą, kuri vadinama Dievo „atvaizdu“ (lot. imago). Bonaventūra analizuoja tris sielos galias: atmintį, intelektą ir valią, įžvelgdamas jose Švenčiausiosios Trejybės atspindį. Atmintis saugo amžinąsias tiesas, intelektas siekia tiesos pažinimo, o valia trokšta gėrio. Kai siela grįžta į save ir pamato savo pačios struktūrą, ji supranta, kad yra sukurta pagal Dievo panašumą ir negali rasti pilnatvės niekur kitur, tik Jame.

Tačiau autorius perspėja, kad dėl prigimtinės nuodėmės šis atvaizdas yra aptemęs ir žmogus savo jėgomis negali jo išskaidrinti. Ketvirtoji pakopa yra skirta Dievo malonei, kuri per tikėjimą, viltį ir meilę atnaujina sielą. Čia svarbų vaidmenį vaidina Jėzus Kristus, kuris yra tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus. Tik per krikščioniškąsias dorybes siela tampa pajėgi regėti Dievą savyje kaip gyvą šviesą, kuri ne tik apšviečia protą, bet ir uždega širdį troškimu siekti aukščiausiojo Gėrio.

Dieviškosios būties ir gerumo kontempliacija

Penktajame etape siela kyla virš savęs mąstyti apie patį Dievą, sutelkdama dėmesį į Jo vienybę ir Būtį. Bonaventūra remiasi Senojo Testamento vardu „Aš esu, kas esu“, teigdamas, kad Dievas yra grynoji, amžina ir nekintanti Būtis. Šioje pakopoje protas bando suvokti Dievo tobulumą – tai, kad Jis yra visa ko pradžia ir pabaiga, neturintis jokių trūkumų. Tai gilaus filosofinio mąstymo lygmuo, kuriame siela apstulbsta prieš dieviškąją didybę ir paprastumą, suprasdama savo pačios laikinumą.

Šeštoji pakopa skirta Dievo kaip Gerumo ir meilės kontempliacijai, akcentuojant Švenčiausiosios Trejybės paslaptį. Čia Dievas matomas ne tik kaip Būtis, bet kaip asmenų bendrystė, kurioje Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra tobula meilės sklaida. Bonaventūra aiškina, kad aukščiausiasis Gėris iš prigimties siekia dalytis savimi, todėl Trejybės paslaptis yra logiška meilės kulminacija. Šiame etape protas pasiekia savo galimybių ribas, nes dieviškoji šviesa tampa tokia ryški, kad žmogus jaučiasi tarsi apakintas jos spindesio.

Mistiškoji ramybė ir susivienijimas

Septintasis kelionės etapas yra galutinis tikslas – mistinis perėjimas (lot. transitus), kuriame protas nutyla, o visa veikla persikelia į meilę. Bonaventūra šią būseną lygina su Šventojo Pranciškaus patirtimi ant Alvernos kalno, kai jis susitiko su nukryžiuotuoju Serafimu. Čia siela palieka visus intelektualinius vaizdinius ir logines konstrukcijas, visiškai pasinerdama į Dievo paslaptį. Tai nėra žinojimas apie Dievą, bet buvimas Dieve, kurį autorius vadina „protingu nežinojimu“ arba dvasiniu poilsiu.

Šioje būsenoje žmogus patiria visišką ramybę (lot. pax), kurios pasaulis negali duoti. Meilė tampa vieninteliu vedliu, o siela, suvienyta su Kristumi, miršta pasauliui, kad gyventų Dievuje. Bonaventūra pabrėžia, kad šis patyrimas yra malonės dovana, o ne žmogaus pastangų rezultatas. Kelionė, prasidėjusi nuo išorinio pasaulio stebėjimo, baigiasi širdies gelmėje, kur žmogus randa savo tikruosius namus ir amžinąjį džiaugsmą.

Sielos kelionė į Dievą laikoma pranciškoniškosios intelektualinės tradicijos šedevru.
Veikalas sujungia griežtą scholastinę logiką su giliu mistiniu patyrimu.

Pažinimas be meilės yra šaltas, o meilė be pažinimo gali paklysti. Bonaventūros siūlomas septynių žingsnių modelis išlieka universalus dvasinio gyvenimo žemėlapis, rodantis, kaip integruoti visas žmogaus gyvenimo sritis – gamtą, mokslą, savirefleksiją ir tikėjimą – į vieną harmoningą visumą.

Sielos kelionė į Dievą

1221-1274 – Bonaventūra – Itinerarium Mentis in Deum
Šventasis Bonaventūra iš Banjoredžo
PROTO KELIONĖ Į DIEVĄ
Išversta iš Quarrachi „Opera Omnia S. Bonaventurae“ leidimo

PROLOGAS

Pradžioje Pirmąjį Pradą, iš kurio nužengia visi kiti apšvietimai kaip iš šviesybių Tėvo, iš kurio yra kiekviena geriausia dovana ir kiekviena tobula dovana, tai yra Amžinąjį Tėvą, aš šaukiuosi per Jo Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, užtariant Švenčiausiajai Mergelei Marijai, to paties mūsų Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus Motinai, ir palaimintajam Pranciškui, mūsų vadui ir tėvui, kad suteiktų malonę mūsų proto akims būti apšviestoms ir nukreiptų mūsų kojas į Jo ramybės kelią, kuri pranoksta bet kokį jutimą; tą ramybę, kurią mūsų Viešpats Jėzus Kristus paskelbė ir davė; kurio skelbimo atnaujintojas buvo mūsų tėvas Pranciškus, skelbęs ramybę kiekvieno savo pamokslo pradžioje ir pabaigoje, kiekviename pasveikinime linkėjęs ramybės, kiekvienoje kontempliacijoje troškęs ekstazinės ramybės, kaip pilietis tos Jeruzalės, apie kurią tas ramybės vyras kalba, kuris su tais, kurie nekenčia ramybės, buvo taikus: Prašykite tų dalykų, kurie skirti Jeruzalės ramybei. Nes jis žinojo, kad Saliamono sostas nebuvo niekur kitur, kaip tik ramybėje, nes buvo parašyta: Ramybėje yra Jo vieta ir Jo buveinė Sione.
Todėl, kai sekdamas paties palaimintojo tėvo Pranciškaus pavyzdžiu aš alsaujančia dvasia ieškojau šios ramybės, aš, nusidėjėlis, kuris, visame kame nevertas, įžengiau į paties palaimintojo tėvo vietą kaip septintasis generalinis ministras po jo perėjimo (transitus); atsitiko taip, kad su dieviškuoju leidimu, apytikriai paties Palaimintojo perėjimo metu, trisdešimt trečiaisiais metais (nuo jo šventimo, 1259 m. po Kr.), aš pasukau su meile ieškoti dvasios ramybės link Alvernos kalno, kaip į ramią vietą, ir ten būdamas, kol mintyse svarstžiau kai kuriuos proto pakilimus į Dievą, tarp kitų dalykų įvyko tas stebuklas, kuris minėtoje vietoje nutiko pačiam palaimintajam Pranciškui, tai yra, sparnuoto Serafimo, panašaus į Nukryžiuotąjį, vizija. Ją svarstant, man staiga pasirodė, kad ta vizija parodė paties mūsų tėvo pakibimą Jį kontempliuojant ir kelią, kuriuo atvykstama į tą (pakibimą/būseną).
Mat per tuos šešius sparnus galima teisingai suprasti šešis apšvietimo pakilimus, kuriais siela, tarsi tam tikromis pakopomis ar kelionėmis, yra parengiama pereiti į ramybę per krikščioniškosios išminties ekstazinius pakilimus. Tačiau kelias yra ne kas kita, kaip tik per patį karščiausią Nukryžiuotojo mylėjimą, kuris taip perkeitė Paulių, pagautą į trečiąjį dangų, į Kristų, kad jis sakė: su Kristumi aš esu nukryžiuotas, dabar nebe aš, bet Kristus gyvena manyje; kuris taip pat taip užvaldė Pranciškaus protą, kai šio protas dar glūdėjo kūne, kuomet jis dvejus metus iki savo mirties nešiojo švenčiausias Kančios stigmas savo paties kūne. Šešių serafimo sparnų atvaizdai nurodo šešis laiptiškus apšvietimus, kurie prasideda nuo kūrinių ir veda net iki Dievo, pas Kurį niekas teisingai neįeina, nebent per Nukryžiuotąjį. Nes tas, kuris neįeina pro vartus, bet užlipa kitu keliu, tas yra vagis ir samdinys. Jei kas nors iš tiesų įeina pro vartus, jis įeis ir išeis, ir ras ganyklą. Dėl to Jonas Apokalipsėje sako: Palaiminti tie, kurie plauna savo drabužius Avinėlio Kraujyje, kad turėtų galią Gyvybės medyje ir įžengtų į miestą pro vartus; tarsi jis sakytų, kad per kontempliaciją neįmanoma įžengti į aukštybių Jeruzalę, nebent įeinama per Avinėlio Kraują tarsi pro vartus. Nes niekas nėra jokiu būdu pasirengęs dieviškoms kontempliacijoms, kurios veda link proto ekstazių, nebent su Danieliu jis būtų troškimų žmogus. O troškimai mumyse uždegami dvejopu būdu, tai yra per maldos šauksmą, kuris priverčia šaukti iš širdies dejonės, ir per stebėjimo (speculation) žaibą, kuriuo protas tiesiausiai ir intensyviausiai atgręžia save į šviesos spindulius.
Todėl į maldos dejonę per nukryžiuotąjį Kristų, per kurio Kraują esame apvalyti nuo ydų purvo, aš iš tiesų pirmiausia kviečiu skaitytoją, kad jis kartais nepatikėtų, jog jam pakanka skaitymo be patepimo, stebėjimo be pamaldumo, tyrimo be susižavėjimo, apdairumo be džiūgavimo, darbštumo be maldingumo, žinojimo be meilės, supratimo be nuolankumo, studijų be dieviškosios malonės, žvilgsnio [veidrodžio] be dieviškai įkvėptos išminties. – Taigi, užbėgdamas už akių su dieviškąja malone, nuolankiesiems ir pamaldiems, atgailaujantiems ir atsidavusiems, tiems, kurie patepti džiaugsmo aliejumi, tiek dieviškosios išminties mylėtojams, tiek tiems, kurie uždegti troškimo jai, aš siūlau šiuos stebėjimus, kad jie būtų laisvai prieinami tiems, kurie nori aukštinti, žavėtis ir net paragauti Dievo, nurodydamas, kad per mažai arba nieko nereiškia pasiūlytas išorinis žvilgsnis, jei mūsų proto veidrodis nebuvo nuvalytas ir nupoliruotas. Todėl stenkis, Dievo žmogau, kol sąžinės gėluonis vėl neįkando, ir prieš pakeldamas akis į išminties spindulius, žėrinčius Jo atspindžiuose, kad netyčia nuo paties spindulių vaizdo neįkristum į dar gilesnę šešėlių duobę.
Be to, malonu suskirstyti traktatą į septynis skyrius, iš anksto pateikiant jų pavadinimus lengvesniam pasakytų dalykų supratimui. Todėl prašau, kad rašančiojo intencija būtų apgalvota labiau nei pats darbas, labiau pasakytų dalykų prasmė nei neišdailinta kalba, labiau tiesa nei žavesys, labiau jausmų lavinimas nei intelekto erudicija. Nes, kaip ten bebūtų, negalima paviršutiniškai prabėgti per šių stebėjimų eigą, bet reikia juos atrajoti (apmąstyti) su didžiausiu lėtumu.

ČIA BAIGIASI PROLOGAS.

ČIA PRASIDEDA VARGŠO ŽMOGAUS DYKUMOJE REGĖJIMAS

I SKYRIUS
APIE KOPIMO Į DIEVĄ PAKOPAS IR APIE JO REGĖJIMĄ PER JO PĖDSAKUS VISATOJE

Palaimintas žmogus, kurio pagalba yra iš Tavęs, jis savo širdyje surengė pakilimus ašarų pakalnėje, toje vietoje, kurią jis jiems paskyrė. Kadangi palaima yra niekas kita, kaip Mėgavimasis Aukščiausiuoju Gėriu; o Aukščiausiasis Gėris yra virš mūsų: niekas negali tapti palaimintas, nebent pakyla virš savęs paties, ne kūnišku pakilimu, bet širdies. Tačiau mes negalime būti pakelti virš savęs, nebent per aukštesnę dorybę, mus pakeliančią. Nes kad ir kiek būtų surengta vidinių pakopų, niekas neįvyksta, jei Dieviškoji Pagalba nelydi. Tačiau Dieviškoji Pagalba lydi tuos, kurie jos ieško iš širdies, nuolankiai ir pamaldžiai; ir tai reiškia ilgėtis jos šioje ašarų pakalnėje, kas daroma per karštą maldą. Todėl melskimės ir sakykime Viešpačiui, mūsų Dievui: Vesk mane, Viešpatie, savo keliu, ir leisk man žengti Tavo tiesoje; tegu mano širdis džiaugiasi, kad ji bijo Tavo Vardo.
Meldžiantis šia malda žmogus apšviečiamas, kad pažintų dieviškojo kopimo pakopas. Kadangi daiktų visuma yra laiptai kopti į Dievą; ir tarp daiktų yra tam tikri pėdsakai, tam tikri atvaizdai, tam tikri kūniški dalykai, tam tikri dvasiniai dalykai, tam tikri laikinieji dalykai, tam tikri amžinieji (aeviturnal), ir dėl šios priežasties tam tikri yra už mūsų, tam tikri mūsų viduje: tam tikslui, kad pasiektumėme Pirmąjį Pradą, kuris yra dvasiškiausias ir amžinasis bei virš mūsų, dera, kad įžengtumėme į savo protą, kuris yra amžinas (aeviternal) Dievo atvaizdas, dvasinis ir esantis mumyse, ir tai yra žengti Dievo tiesoje; dera, kad peržengtumėme į amžinąjį, patį dvasiškiausiąjį ir esantį virš mūsų, žvelgdami į Pirmąjį Pradą, ir tai yra džiaugtis Dievo pažinimu ir Jo Didenybės pagarbinimu.
Taigi tai yra trijų dienų kelias vienatvėje; tai yra trigubas vienos dienos apšvietimas, ir pirmasis yra kaip vakarai, antrasis kaip rytas, trečiasis kaip vidurdienis; tai susiję su triguba daiktų egzistencija, tai yra materijoje, supratime ir Amžinajame Mene, pagal tai, kas pasakyta: Tebūnie, Jis padarė ir tai buvo padaryta; tai taip pat susiję su triguba substancija Kristuje, kuris yra mūsų Laiptai, tai yra kūniškoji, dvasinė ir Dieviškoji.
Pagal šį trigubą progresą mūsų protas turi tris pagrindines regėjimo galias. Viena yra nukreipta į išorinius kūniškus dalykus, pagal tai, kas vadinama gyvuliškumu arba juslumu; kita – savęs viduje ir pačiame savyje, pagal tai, kas vadinama dvasia; trečia – virš savęs, pagal tai, kas vadinama protu. – Iš viso to jis turi save parengti, kad visiškai užkoptų į Dievą, kad mylėtų Jį visa širdimi, ir visu protu, ir visa siela, kame glūdi tobulas Įstatymo laikymasis ir, kartu su tuo, krikščioniškoji išmintis.
Be to, kadangi bet kuris iš minėtų būdų yra sujungtas, pagal kurį atsitinka svarstyti Dievą kaip Alfą ir Omegą, arba tiek, kiek atsitinka regėti Dievą bet kuriame iš minėtų būdų kaip per veidrodį ir kaip veidrodyje, arba todėl, kad vienas iš šių svarstymų yra susimaišęs su kitu, sujungtu su juo pačiu, ir turi būti svarstomas savo grynume; dėl to yra būtina, kad šios trys pagrindinės pakopos kiltų link šešių grupės, kad, kaip Dievas per šešias dienas ištobulino visą pasaulį ir septintąją ilsėjosi; taip ir mikrokosmosas (mažasis pasaulis) pats yra vedamas per šešias apšvietimo pakopas, kylančias pačia tvarkingiausia eiga link kontempliacijos ramybės. To atvaizdas buvo tai, jog šešiomis pakopomis buvo kopiama link Saliamono sosto; Serafimai, kuriuos regėjo Izaijas, turėjo šešis sparnus; po šešių dienų Viešpats pašaukė Mozę iš tamsos vidurio, ir Kristus po šešių dienų, kaip sakoma Matą, nusivedė mokinius į kalną ir buvo atmainytas jų akivaizdoje.
Todėl greta šešių kopimo į Dievą pakopų yra šešios sielos galių pakopos, per kurias mes visiškai užkopiame iš gelmių į aukštybes, nuo išorinių dalykų link pačių vidinių, nuo laikinų dalykų kartu kopiame link amžinų, tai yra: juslė, vaizduotė, samprotavimas, intelektas, inteligencija ir proto viršūnė arba sinderesės (sąžinės) kibirkštis. Šias pakopas mes turime įdiegtas mumyse iš prigimties, deformuotas dėl kaltės, reformuotas per malonę; jos turi būti apvalytos per teisingumą, lavinamos per žinojimą, ištobulintos per išmintį.
Mat pagal pirmąjį prigimties įsteigimą buvo sukurtas žmogus, tinkamas kontempliacijos ramybei, ir dėl tos priežasties Dievas patalpino jį malonumų rojuje. Bet nusigręždamas nuo tikrosios Šviesos link visiškai kintamo gėrio, jis pats buvo sulinkęs dėl savo paties kaltės, ir visa jo giminė dėl gimtosios nuodėmės, kuri užkrečia žmogaus prigimtį dvejopu būdu, tai yra protą per nežinojimą, kūną per geismą; taip, kad žmogus, visiškai apakęs ir sulinkęs, sėdi šešėliuose ir nemato Dangaus šviesos, nebent malonė pagelbsti jam teisingumu prieš jo geismą, ir žinojimas su išmintimi prieš jo nežinojimą. Kas yra visiškai padaroma per Jėzų Kristų, kuris Dievo mums buvo padarytas mūsų išmintimi, teisingumu, pašventinimu ir atpirkimu. Kuris, nors Jis yra Dievo Dorybė ir Dievo Išmintis, (ir nors) Jis yra Įsikūnijęs Žodis, pilnas malonės ir tiesos, padarė malonę ir tiesą, tai yra įliejo meilės malonę, kuri, kadangi ji yra iš tyros širdies ir geros sąžinės bei neveidmainiško tikėjimo, ištiesina visą sielą pagal jos pačios trigubą, aukščiau minėtą regėjimo galią; Jis kruopščiai išmokė tiesos pažinimo pagal trigubą teologijos būdą, tai yra simbolinį, tikrąjį ir mistinį, kad per simbolį mes teisingai naudotumėmės tuo, kas jusliška, per tikrąjį – teisingai naudotumėmės tuo, kas suvokiama protu, per mistinį – būtume pagauti į virš-protines ekstazes.
Todėl būtina, kad tas, kuris nori kilti į Dievą, kaip prigimtis, išvengusi deformuojančios kaltės, lavintų savo aukščiau minėtas prigimtines galias sutinkamai su reformuojančia malone, ir tai darytų melsdamasis; sutinkamai su nuteisinančiu apvalymu, ir tai darytų per elgseną; sutinkamai su apšviečiančiu žinojimu, ir tai darytų medituodamas; sutinkamai su ištobulinančia išmintimi, ir tai darytų kontempliuodamas. Todėl, kaip niekas neateina į išmintį kitaip, nei per malonę, teisingumą ir žinojimą, taip niekas neateina į kontempliaciją kitaip, nei per įžvalgią meditaciją, šventą elgesį ir pamaldžią maldą. Taigi, kaip malonė yra valios tiesumo ir proto įžvalgaus nušvitimo pamatas, taip pirmiausia mes turime melstis, tada šventai gyventi, trečia – suprasti tiesos reginius ir suprasdami palaipsniui kilti, ir galiausiai ateiti ant aukštojo kalno, kur Sione yra regimas Dievų Dievas.
Kadangi todėl pirmiausia reikia kilti, o ne leistis Jokūbo laiptais, padėkime pirmąją kopimo pakopą apačioje, laikydami visą šį mums juslišką pasaulį veidrodžiu, per kurį mes pereiname pas Dievą, Aukščiausiąjį Meistrą, kad būtume tikri hebrajai, pereinantys iš Egipto į žemę, vėl ir vėl pažadėtą mūsų Tėvams, kad būtume taip pat krikščionys, pereinantys su Kristumi iš šio pasaulio pas Tėvą, kad būtume taip pat išminties mylėtojai, kuri šaukia ir sako: Ateikite pas mane visi, kurie manęs trokštate, ir pasisotinkite mano vaisiais. Nes iš grožio didybės ir kūrinio galima pažįstamai regėti šių dalykų Kūrėją.
Be to, Kūrėjo aukščiausia galia, išmintis ir geranoriškumas žėri sukurtuose daiktuose pagal tai, ką kūno juslė praneša vidinei juslei šiuo trejopu būdu. Mat kūno juslė tarnauja intelektui arba racionaliu būdu, kai šis tyrinėja, arba tikinčiu būdu, kai šis tiki, arba intelektualiu būdu, kai šis kontempliuoja. Kontempliuodamas jis svarsto faktinį daiktų egzistavimą, tikėdamas – įprastinę daiktų eigą, samprotaudamas – potencialų daiktų pranašumą.
Pirmuoju būdu kontempliuojančiojo regėjimo galia, svarstydama daiktus pačius savaime, mato juose svorį, skaičių ir saiką; svorį – vietos atžvilgiu, kur jie linksta; skaičių – kuriuo jie atskiriami; ir saiką – kuriuo jie apribojami. Ir dėl šios priežasties ji mato juose matą, rūšį ir tvarką, taip pat substanciją, dorybę (galią) ir veikimą. Iš to ji gali pakilti, tarsi nuo pėdsako, kad suprastų Kūrėjo galią, išmintį ir begalinį gerumą.
Antruoju būdu tikinčiojo regėjimo galia, svarstydama šį pasaulį, kreipia dėmesį į kilmę, eigą ir pabaigą. Nes tikėjimu mes tikime, kad amžiai buvo parengti Gyvybės Žodžiui; tikėjimu mes tikime, kad trijų įstatymų laikotarpiai, tai yra prigimties, Rašto ir malonės, keičia vienas kitą ir praėjo pačia tvarkingiausia eiga; tikėjimu mes tikime, kad pasaulis turi būti užbaigtas galutiniu teismu; pirmajame atkreipdami dėmesį į galią, antrajame – į apvaizdą, trečiajame – į Aukščiausiojo Prado teisingumą.
Trečiuoju būdu samprotaujant tyrinėjančiojo regėjimo galia mato, kad tam tikri dalykai tik yra, be to, kad tam tikri dalykai yra ir gyvena, o tam tikri dalykai yra, gyvena ir mąsto; ir iš tiesų, kad pirmieji yra menkesni, antrieji – vidutiniai, tretieji – geriausi. – Vėlgi, ji mato, kad tam tikri dalykai yra tik kūniški, tam tikri – iš dalies kūniški, iš dalies dvasiniai; iš ko ji pastebi, kad kai kurie yra vien tik dvasiniai, kaip geresni ir vertesni už anuos du. Nepaisant to, ji mato, kad tam tikri dalykai yra kintami ir gendantys, kaip dangaus kūnai; iš ko ji pastebi, kad tam tikri dalykai yra nekintami ir negendantys, kaip anapus dangaus esantys dalykai.
Taigi iš šių regimų dalykų ji pakyla, kad apsvarstytų Dievo galią, išmintį ir gerumą, kaip Egzistuojančiojo, Gyvenančiojo, Suprantančiojo, vien tik Dvasinio, Negendančio ir Nekintančiojo.
Be to, šis svarstymas išsiplečia pagal septynypę kūrinių būklę, kuri yra septynypis dieviškosios galios ir gerumo liudijimas, jei apsvarstoma visų kitų dalykų kilmė ir tvarka.
Nes daiktų kilmė pagal (jų) sukūrimą, atskyrimą ir papuošimą, kiek tai liečia šešių dienų darbus, skelbia dieviškąją galią, sukuriančią visus kitus dalykus iš nieko, (dieviškąją) išmintį, aiškiai atskiriančią visus kitus dalykus, ir (dieviškąjį) gerumą, dosniai papuošiantį visus kitus dalykus.
Be to, daiktų didybė pagal (jų) ilgio, pločio ir gylio kiekį; pagal (jų) dorybės (galios) pranašumą, besidriekiantį toli, plačiai ir giliai, kaip aišku iš šviesos sklidimo; pagal (jų) pačio vidinio, nuolatinio ir visur pasklidusio veikimo efektyvumą, kaip aišku iš ugnies veikimo, akivaizdžiai nurodo Trejybės Dievo galios, išminties ir gerumo begalybę, kuris visuose kituose dalykuose galia, buvimu ir esme egzistuoja kaip Vienas neapibrėžiamas.
Iš tiesų jų daugybė pagal (jų) bendrą, specialią ir individualią įvairovę substancijoje, formoje ar figūroje, ir veiksminga anapus bet kokio žmogiško įvertinimo, akivaizdžiai nurodo ir parodo minėtų trijų sąlygų begalybę Dieve.
Be to, daiktų grožis pagal (jų) šviesų, figūrų ir spalvų įvairovę paprastuose, mišriuose ir net sujungtuose kūnuose, kaip dangaus ir mineralų kūnuose, tokiuose kaip akmenys ir metalai, augalai ir gyvūnai, akivaizdžiu būdu skelbia minėtus tris dalykus.
Be to, daiktų pilnatvė, pagal kurią materija yra pilna formų pagal sėklines priežastis; forma yra pilna dorybės (galios) pagal veikliąją jėgą; dorybė yra pilna efektų pagal efektyvumą, akivaizdžiai skelbia tą patį dalyką.
Daugybinis (daiktų) veikimas, pagal tai, kas yra natūralu, pagal tai, kas yra dirbtina, pagal tai, kas yra moralu, savo pačia įvairiausia įvairove parodo Jo dorybės, meno ir gerumo begalybę, kuri visiems daiktams yra „egzistavimo priežastis, supratimo pagrindas ir gyvenimo tvarka“.
Be to, jų tvarka pagal trukmės ir įtakos skaičiavimą, tai yra pagal pirmesnį ir vėlesnį, aukštesnį ir žemesnį, kilnesnį ir nekilnesnį, akivaizdžiai nurodo Kūrinių knygoje Pirmojo Prado pirmumą, kilnumą ir orumą, kiek tai liečia Jo galios begalybę; iš tiesų dieviškųjų įstatymų, priesakų ir sprendimų tvarka Rašto knygoje (nurodo) Jo išminties begalybę; be to, dieviškųjų Sakramentų, geradarybių ir atlygių tvarka Bažnyčios Kūne (nurodo) Jo gerumo begalybę, taip, kad pati tvarka akivaizdžiausiai veda mus už rankos pas Pirmąjį ir Aukščiausiąjį, Galingiausiąjį, Išmintingiausiąjį ir Geriausiąjį.
Todėl tas, kurio neapšviečia toks sukurtų dalykų spindesys, yra aklas; tas, kuris nepabunda nuo tokių šauksmų, yra kurčias; tas, kuris nešlovina Dievo dėl visų šių padarinių, yra nebylys; tas, kuris neatsigręžia į Pirmąjį Pradą dėl tokių nuorodų, yra kvailas. – Todėl atverk savo akis, įdarbink savo dvasines ausis, atrišk savo lūpas ir sužadink savo širdį, kad matytum, girdėtum, šlovintum, mylėtum ir garbintum, aukštintum ir gerbtum savo Dievą visuose kūriniuose, kad kartais visas žemės ratas nesukiltų prieš tave. Nes dėl to žemės ratas kovos prieš nejaučiančius, o jaučiantiems bus šlovės dalykas, kurie pagal Pranašą gali sakyti: Tu pradžiuginai mane, Viešpatie, tuo, ką turi padaryti, ir Tavo rankų darbuose aš džiūgausiu. Kokie didingi Tavo darbai, Viešpatie! Tu viską padarei išmintingai, žemė pilna Tavo nuosavybės.

II SKYRIUS
APIE DIEVO REGĖJIMĄ JO PĖDSAKUOSE ŠIAME JUSLINIAME PASAULYJE

Tačiau kadangi kalbant apie juslinį atspindį atsitinka taip, kad Dievas yra kontempliuojamas ne tik per juos kaip per pėdsakus, bet taip pat ir juose, kiek Jis yra juose per esmę, galią ir buvimą; ir tai yra svarstyti Jį aukščiau nei prieš tai; dėl tos priežasties tokio pobūdžio svarstymas užima antrąją vietą kaip antroji kontempliacijos pakopa, kuria mes turime būti vedami už rankos kontempliuoti Dievą visuose kituose kūriniuose, kurie įžengia į mūsų protus per kūniškas jusles.
Todėl reikia pažymėti, kad šis pasaulis, kuris vadinamas makrokosmosu, įžengia į mūsų sielą, kuri vadinama mikrokosmosu, pro penkių juslių vartus, pagal šių juslinių vaizdinių suvokimą, mėgavimąsi ir įvertinimą (sprendimą). Kad tai aiškiai yra taip: nes jame tam tikri dalykai yra gimdantys, tam tikri dalykai pagimdyti, tam tikri dalykai valdantys anuos ir šiuos. Gimdantys dalykai yra paprasti kūnai, tai yra dangaus kūnai ir keturi elementai. Nes iš elementų, dorybe šviesos, suvienijančios elementų prieštarą mišiniuose, buvo pagimdyta ir sukurta viskas, kas yra pagimdyta ir sukurta natūralios dorybės veikimu. O pagimdyti dalykai yra kūnai, sudaryti iš elementų, kaip mineralai, augalai, jusliniai ir žmogiškieji kūnai. Valdantys anuos ir šiuos dalykai yra dvasinės substancijos, ar visiškai sujungtos, kaip yra gyvuliai, ar sujungtos atskiriamu būdu, kaip yra racionaliosios dvasios, ar sujungtos neatskiriamu būdu, kaip yra dangaus dvasios, kurias filosofai vadina Inteligencijomis, o mes – Angelais. Kuriems, pasak filosofų, pridera judinti dangaus kūnus, ir dėl šios priežasties jiems priskiriamas visatos administravimas, perimant iš Pirmosios Priežasties, tai yra iš Dievo, dorybės įtaką, kurią jie išlieja atgal pagal valdymo darbą, kas atsižvelgia į natūralią daiktų darną. Be to, pasak teologų, tiems patiems priskiriamas visatos valdymas pagal Aukščiausiojo Dievo viešpatavimą, kiek tai liečia atitaisymo darbus, pagal tai, kas vadinama tarnaujančiomis dvasiosiomis, išsiųstomis dėl tų, kurie paveldės išganymą.
Taigi žmogus, kuris vadinamas mikrokosmosu, turi penkias jusles tarsi penkerius vartus, per kuriuos pažintis su visais daiktais, esančiais jusliniame pasaulyje, įeina į jo sielą. Nes per regėjimą įeina kūnai, didingi ir švytintys, ir kiti spalvoti daiktai, o per lytėjimą – kūnai, kieti ir žemiški, o per tris tarpines jusles įeina tarpiniai dalykai, kaip per skonį – skysčiai, per klausą – dujos (oras), per uoslę – garai, kurie turi kažką iš drėgnos prigimties, kažką iš dujinės (oro), kažką iš ugninės ar karštos, kaip aišku iš dūmų, kylančių iš aromatų. Todėl pro šiuos vartus įeina tiek paprasti kūnai, tiek ir sudėtiniai, iš šių sumišę. Bet kadangi jusle mes suvokiame ne tik šiuos konkrečius juslinius dalykus, kurie yra šviesa, garsas, kvapas, skonis ir keturios pirminės savybės, kurias pagauna lytėjimas; bet taip pat bendrus juslinius dalykus, kurie yra skaičius, dydis, figūra, rimtis ir judėjimas; ir „viskas, kas juda, yra judinama kito“, ir tam tikri dalykai juda patys ir ilsisi, kaip yra gyvūnai: kol per tas penkias jusles mes suvokiame kūnų judėjimą, esame vedami už rankos link pažinties su dvasiniais judintojais, kaip per efektą link pažinties su jo priežastimis.
Todėl tiek, kiek tai liečia tris daiktų gimines, per suvokimą į žmogiškąją sielą įžengia visas tas juslinis pasaulis. Be to, šie išoriniai jusliniai dalykai yra tie, kurie pirmiausia įžengia į sielą pro penkių juslių vartus; jie įeina, sakau, ne per substancijas, bet per savo panašumus, pirmiausia susidariusius terpėje (viduryje), ir iš terpės organe, ir iš išorinio organo į vidinį, ir iš šio į suvokimo galią; ir taip pavidalų (rūšių) susidarymas terpėje, ir iš terpės organe, ir suvokimo galios atsigręžimas į jį sukelia visų šių dalykų, kuriuos siela suvokia išoriškai, suvokimą.
Po šio suvokimo, jei tai priklauso kam nors malonaus, seka mėgavimasis. Mat juslė gėrisi suvoktu objektu per abstraktų panašumą ir/arba dėl jo grožio, kaip regėjime, ir/arba dėl jo malonumo, kaip uoslėje ir klausoje, ir/arba dėl jo sveikumo, kaip skonyje ir lytėjime, atitinkamai kalbant. Be to, kiekvienas gėrėjimasis yra dėl proporcingumo. Bet kadangi pavidalas turi formos, dorybės ir veikimo pagrindą, pagal kurį jis turi santykį su pradžia, iš kurios išplaukia, su viduriu, per kurį pereina, ir su pabaiga, kurioje veikia; dėl to proporcingumas arba stebimas panašume, pagal kurį jis atsiskaito už pavidalą ar formą, ir taip yra vadinamas grožiu, nes „grožis yra niekas kita, kaip skaitinė lygybė“, arba „tam tikra padėties dalių [darna] kartu su spalvos malonumu“. Arba proporcingumas stebimas, kiek jis atsiskaito už galią ar dorybę, ir taip yra vadinamas malonumu, kai veikianti dorybė neproporcingai neviršija gavėjo; nes juslė nuliūsta kraštutinumuose ir gėrisi vidurio priemonėmis. Arba jis stebimas, kiek jis atsiskaito už efektyvumą ir įspaudą, kuris tuomet yra proporcingas, kai veikdamas įspaudime jis pripildo įspaudžiamojo trūkumą, ir tai reiškia išgelbėti ir pamaitinti save, kas labiausiai pasireiškia skonyje ir lytėjime. Ir taip per mėgavimąsi išoriniai malonumai, pagal trejopą gėrėjimosi pagrindą, įeina į sielą per panašumą.
Po šio suvokimo ir mėgavimosi įvyksta sprendimas (įvertinimas), kuriuo ne tik atskiriama, ar tai balta, ir/arba juoda, nes tai priklauso konkrečiai juslei; ne tik, ar tai sveika, ir/arba žalinga, nes tai priklauso vidinei juslei; bet taip pat, nes atskiriama ir pateikiamas pagrindas, kodėl tuo gėrimasi; ir šiame veiksme ieškoma gėrėjimosi priežasties, kuri juslėje suvokiama iš objekto. Tai yra, be to, kai ieškoma gražaus, malonaus ir sveiko priežasties: ir randama, kad tai yra lygybės proporcija. O lygybės priežastis yra ta pati dideliuose dalykuose ir mažuose, ir ji nei išsiplečia matmenyse, nei eina ar praeina su tais praeinančiais dalykais, nei yra keičiama judesių. Todėl ji abstrahuojasi nuo vietos, laiko ir judėjimo, ir dėl šios priežasties ji yra visiškai nekintama, neapibrėžiama ir visiškai dvasinė. Todėl sprendimas yra veiksmas, kuris priverčia juslinį pavidalą, priimtą jusliškai per juslę, eiti į intelektinę galią jį apgenint ir abstrahuojant. Ir taip, visas šis pasaulis turi įeiti į žmogiškąją sielą pro juslių vartus pagal tris minėtus veiksmus.
Be to, visa tai yra pėdsakai, kuriuose mes stebime Mūsų Dievą. Nes kadangi suvoktas pavidalas yra panašumas, gimęs terpėje ir tada įspaustas pačiame organe, ir per tą įspaudą jis veda į savo pradžią, tai yra į objektą, su kuriuo susipažįstama; tai akivaizdžiai nurodo, kad Tas, kuris yra neregimas Dievo atvaizdas ir Jo šlovės spindesys bei Jo substancijos paveikslas, kuris visur yra per savo pirmąjį gimimą – kaip objektas visoje terpėje pagimdo savo paties panašumą – yra suvienytas susivienijimo malone – kaip pavidalas su kūno organu – su racionalios prigimties individu, kad parvestų mus atgal per tą sąjungą pas Tėvą, kaip pas šaltinio pradžią ir objektą. Todėl, kaip visi dalykai, su kuriais galima susipažinti, turi pagimdyti savo pačių pavidalą, jie akivaizdžiai skelbia, kad juose kaip veidrodžiuose gali būti regimas amžinasis Žodžio, Atvaizdo ir Sūnaus, amžinai kylančio iš Dievo Tėvo, gimimas.
Pagal šį būdą pavidalas, teikiantis pasigėrėjimą kaip gražus, malonus ir sveikas, nurodo, kad tame pirmajame pavidale yra pirminis grožis, malonumas ir sveikumas, kuriame yra aukščiausias proporcingumas ir lygybė gimdančiajam; kuriame yra įsiliejanti dorybė, ne per fantazmą, bet per suvokimo tiesą; kuriame yra gelbstintis įspaudas, išstumiantis tiek pakaitalus, tiek kiekvieną suvokimo trūkumą. Jei todėl „gėrėjimasis yra deramo sujungimas su deramu“; ir vien tik Dievo panašumas aukščiausiai atsiskaito už gražų, malonų ir sveiką; ir jis yra suvienytas pagal tiesą ir intymumą bei pilnatvę, pripildančią kiekvieną talpą: galima akivaizdžiai matyti, kad viename Dieve yra šaltinio ir tikras gėrėjimasis, ir kad mes esame vedami už rankos reikalauti to iš visų gėrėjimosi formų.
Be to, puikesniu ir betarpiškesniu būdu sprendimas veda mus į amžinosios tiesos stebėjimą su didesniu tikrumu. Nes jei sprendimas įvyko per protą, abstrahuojantį nuo vietos, laiko ir kintamumo, ir dėl šios priežasties nuo matmens, sekos ir virsmo, per nekintamą, neapibrėžiamą ir begalinį pagrindą; niekas tačiau nėra visiškai nekintama, neapibrėžiama ir begalinis, išskyrus tai, kas amžina; o viskas, kas amžina, yra Dievas, ir/arba Dieve: jei todėl visus dalykus, kad ir kaip tikriau mes juos atskiriame, atskiriame per tokio pobūdžio pagrindą; aišku, kad Jis pats yra visų dalykų pagrindas ir neklystanti taisyklė bei tiesos šviesa, kurioje visi kiti dalykai žėri neklystamai, neištrinamai, neabejotinai, nesulaužomai, neatskiriamai, visiškai nekintamai, neapribojamai, begaliniai, nedalomai ir intelektualiai. Ir dėl to tie dėsniai, kuriais mes sprendžiame užtikrintai apie visus juslinius dalykus, ateinančius į mūsų svarstymą; nors jie yra neklystantys ir neabejotini suvokiančiojo intelektui, neištrinami prisimenančiojo atminčiai kaip visada esantys dalykai, nesulaužomi ir neatskiriami sprendžiančiojo intelektui, nes, kaip sako Augustinas, „niekas nesprendžia apie juos, bet per juos“: būtina, kad jie būtų visiškai nekintami ir negendantys kaip būtini, neapribojami kaip neapibrėžti, begaliniai kaip amžini, ir dėl šios priežasties nedalomi kaip intelektualūs ir nekūniški (buvimo formos), ne padaryti, bet nesukurti, amžinai egzistuojantys amžinajame Mene, iš kurio, per kurį ir pagal kurį visi formą turintys dalykai yra suformuoti; ir dėl to apie juos negalima užtikrintai spręsti kitaip, nei per Tą, kuris ne tik kūrė visas kitas formas, bet ir išlaikė bei atskyrė visas kitas, kaip Esatis, laikanti formą ir nukreipianti taisyklę visiems dalykams, ir per Kurią mūsų protas atskiria visus kitus, kurie įžengia į jį patį per jusles.
Be to, šis stebėjimas plečiasi pagal septynių skaičiais besiskiriančių dalykų svarstymą, kuriais kaip septyniomis pakopomis kopiama visiškai į Dievą, pagal tai, ką Augustinas (sako) savo knygoje De vera Religione (Apie tikrąją religiją) ir šeštajame Musicae (Muzikos) skyriuje, kur jis priskiria skaičiais besiskiriančius dalykus, kopiančius laipsniškai nuo šių juslinių dalykų net iki visų Meistro, kad Dievas būtų regimas visuose (juose). Mat jis sako, kad skaičiai yra kūnuose ir labiausiai garsuose bei balsuose, ir juos jis vadina skambančiais; kad skaičiai (buvo) abstrahuoti nuo šių ir priimti mūsų juslėse, ir šiuos jis vadina pasitinkančiais (pranešėjais); skaičiai (yra) kylantys iš sielos į kūną, kaip aišku gestuose ir šokiuose, ir šiuos jis vadina žengiančiais (instrukcijomis); kad (yra) skaičiai juslės gėrėjimesi dėl intencijos atsigręžimo į priimtą pavidalą, ir šiuos jis vadina jusliniais; kad skaičiai (buvo) išlaikyti atmintyje, ir šiuos jis vadina atmenamaisiais; kad (yra) netgi skaičiai, per kuriuos mes sprendžiame apie visus šiuos dalykus, ir šiuos jis vadina sprendžiamaisiais, kurie, kaip buvo sakyta, yra būtinai virš proto kaip neklystantys ir neatskiriami. Šiais, be to, mūsų protams yra įspaudžiami meniniai skaičiai, kurių vis dėlto Augustinas neišvardija tarp tų pakopų, nes jie buvo sujungti su sprendimais; ir iš šių išplaukia skaičiai-instrukcijos, iš kurių sukuriamos gausios amatų formos, kad iš pačių aukščiausių dalykų per vidurinius dalykus link žemiausių dalykų atsirastų tvarkingas nusileidimas. Link šių mes taip pat kopiame laipsniškai per skaičius, kurie yra skambantys, tarpininkaujant pasitinkantiems, jusliniams ir atmenamiesiems. Todėl, kadangi visi dalykai yra gražūs ir tam tikru būdu teikiantys gėrėjimąsi; ir grožis bei gėrėjimasis nėra atskirti nuo proporcijos; ir proporcija yra pirmiausia skaičiuose: būtina, kad visi dalykai būtų skaitlingi; ir dėl šios priežasties „skaičius yra pagrindinis pavyzdys Kūrėjo prote“; ir daiktuose pagrindinis pėdsakas, vedantis į Išmintį. Nes kai (šis pėdsakas) yra akivaizdžiausias visiems ir artimiausias Dievui, ir artimiausiai kaip per septynis skirtumus veda į Dievą ir priverčia mus susipažinti su Juo visuose kituose kūniškuose ir jusliniuose dalykuose, mes tuo pačiu metu suvokiame skaitlingus dalykus, gėrimės skaitlingomis proporcijomis ir sprendžiame saugiausiai naudodamiesi skaitlingų proporcijų dėsniais.
Iš šių dviejų pirmųjų pakopų, kuriomis mes esame vedami už rankos stebėti Dievą (Jo) pėdsakuose, kaip pagal dviejų sparnų, nusileidžiančių apie kojas, būdą, mes galime surinkti, kad visi šio juslinio pasaulio kūriniai veda kontempliuojančiojo ir ragaujančio (juos) dvasią į amžinąjį Dievą, dėl tos priežasties, kad to Pirmojo Prado, galingiausiojo, išmintingiausiojo ir geriausiojo, tos amžinosios Kilmės, Šviesos ir Pilnatvės, to, sakau, Meno, veiksmingo, pavyzdinio ir tvarkančio, yra šešėliai, atgarsiai ir paveikslai, yra pėdsakai, atvaizdai ir reginiai, dieviškai mums duoti kaip pirmosios silogizmo prielaidos ir ženklai apžvelgti Dievą; kurie, sakau, yra pavyzdiniai ir/arba greičiau pavyzdžiai, pasiūlyti protams, vis dar grubiems ir jusliškiems, kad būtų perkelti per juslinius dalykus, kuriuos jie mato, į suvokiamus protu, kurių jie nemato, kaip per ženklus į pažymėtus dalykus.
Be to, šie šio juslinio pasaulio kūrinių būdai ženklina nematytus Dievo dalykus, iš dalies todėl, kad Dievas yra kiekvieno kūrinio Kilmė, Pavyzdys ir Tikslas, ir (kadangi) kiekvienas efektas yra priežasties ženklas, ir pavyzdys pavyzdžio, ir kelias tikslui, link kurio jis veda: iš dalies iš savo paties atvaizdavimo; iš dalies iš pranašiško pavaizdavimo; iš dalies iš angeliško veikimo; iš dalies iš pridėtinio įsteigimo. Nes kiekvienas kūrinys iš savo prigimties yra tam tikras tos amžinosios Išminties atvaizdas ir panašumas, ir ypač tie dalykai, kurie buvo priimti Rašto knygoje per pranašystės dvasią dvasinių dalykų pavaizdavimui; be to, dar labiau tie kūriniai, kurių panašume Dievas norėjo pasirodyti kaip angeliškas tarnas; bet labiausiai tas, kurį Jis norėjo įsteigti ženklinimui, kuris atsiskaito ne tik už bendrą ženklo vardą, bet ir už Sakramento.
Iš viso to surenkama, kad nematomieji Dievo dalykai iš pasaulio kūrinių, per tuos, kurie buvo padaryti, yra suvokiami kaip suprasti dalykai. Taip, kad tie, kurie nenori atkreipti dėmesio į šiuos ir susipažinti, laiminti ir mylėti Dievą visuose šiuose, yra nepateisinami tol, kol jie nenori būti perkelti iš tamsos į nuostabią Dievo šviesą. Bet ačiū Dievui per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, kuris perkėlė mus iš tamsos į Savo paties nuostabią šviesą, kol per šias šviesas, duotas išoriškai mūsų proto veidrodžiui, kuriame žėri dieviški dalykai, mes rengiamės įžengti vėl.

III SKYRIUS
APIE DIEVO REGĖJIMĄ PER JO ATVAIZDĄ, ĮSPAUDĄ PRIGIMTINĖSE GALIOSE

Be to, kadangi dvi minėtos pakopos, vesdamos mus į Dievą per Jo pėdsakus, per kuriuos Jis žėri visuose kituose kūriniuose, atvedė mus už rankos net iki to, kad vėl įžengtume į save, tai yra į savo protą, kuriame žėri Dieviškasis Atvaizdas; iš čia yra tai, kad jau trečioje vietoje, įžengdami į pačius save ir tarsi palikdami išorinį prieangį, Šventovėje, tai yra priekinėje Susitikimo palapinės dalyje, mes turėtume pradėti regėti Dievą kaip per veidrodį; kur pagal žvakidės būdą Tiesos Šviesa žėri ant mūsų proto veido, kuriame, tai yra, vėl spindi Švenčiausiosios Trejybės Atvaizdas. Įženk todėl į save ir matyk, kad tavo protas karščiausiai myli save; nei jis gali mylėti save, nebent pažįsta; nei jis pažįsta save, nebent atsimena save, nes mes negalime pagauti nieko per supratimą, kas nėra esama mūsų atmintyje; ir iš to tu pastebi, kad tavo siela turi trejopą galią, ne kūno akyje, bet proto akyje. Todėl apsvarstyk šių trijų galių veiklas ir savybes, ir galėsi regėti Dievą per save kaip per atvaizdą, kas reiškia regėti (Jį) per veidrodį mįslėje.
Be to, atminties veikla yra išlaikymas ir atvaizdavimas ne tik esamų, kūniškų ir laikinų dalykų, bet ir dalykų, ateinančių vėliau, paprastų ir amžinų. Nes atmintis išlaiko praėjusius dalykus per atsiminimą, esamus dalykus – per pagavimą, būsimus dalykus – per numatymą. Ji taip pat išlaiko paprastus dalykus, kaip tęstinių ir diskrečių kiekių principus, tokius kaip taškas, dabartis ir vienetas, be kurių neįmanoma atsiminti ar galvoti apie tuos dalykus, kurie yra kildinami jų pagalba. Nepaisant to, ji išlaiko mokslų principus ir rangus, kaip amžinus dalykus ir amžinu būdu, nes ji niekada negali jų taip pamiršti, kol ji naudojasi protu, priešingai, ji patvirtina tuos išgirstus dalykus ir jiems pritaria, suvokia (juos) ne kaip kažką nauja, bet atpažįsta juos kaip įgimtus ir jai pažįstamus dalykus; kaip aišku, kai kas nors pasiūloma kaip savaime suprantama: „Bet kurio dalyko teigimas ir/arba neigimas“; ir/arba „Kiekviena visuma yra didesnė už savo dalį“, ir/arba bet koks kitas rangas, kuriam nėra prieštaravimo „pagal vidinį protą“. Todėl iš pirmojo faktinio visų laikinų dalykų išlaikymo, tai yra visų praėjusių, esamų ir būsimų, ji turi panašumą į amžinybę, kurios nedaloma dabartis išplečia save į visus laikus. Iš antrojo matyti, kad ji ne tik turi būti pati suformuota iš išorės per fantazmus, bet taip pat iš aukščiau, priimant paprastas formas, kurios negali įeiti pro juslių vartus ir juslinių dalykų fantazijas. Iš trečiojo turima, kad ji pati turi visiškai nekintamą šviesą, esančią joje pačioje, kurioje ji atsimena nekintamųjų tiesą. Ir taip per atminties veiklas matyti, kad pati siela yra Dievo atvaizdas ir panašumas, tokiu mastu, kad esantį savyje ir turėdama Jį esantį, ji pagauna Jį veiksmu ir per galią „ji yra pajėgi Jo ir gali būti (Jo) dalyvė“.
Be to, intelektinės dorybės veikla yra terminų, teiginių ir išvadų supratimo suvokime. Be to, ji pagauna tai, kas ženklinama terminų supratimu, kai ji suvokia, kas kiekvienas dalykas yra pagal apibrėžimą. Bet apibrėžimas turi įvykti per aukštesnius dalykus, ir šie pastarieji turi būti apibrėžti aukštesniais dalykais, kol ateinama prie aukščiausių ir bendriausių dalykų, kuriuos ignoruojant, žemesnieji negali būti galutinai suprasti. Todėl, nebent susipažįstama su tuo, kas yra būtis pati savaime, negali būti pilno apibrėžimo jokiai specialiai substancijai. Nei galima susipažinti su būtimi pačia savaime, nebent susipažįstama su ja kartu su jos sąlygomis, kurios yra: viena, tiesa, gėris. Be to, su būtimi, kai apie ją galima galvoti kaip apie sumažintą ir pilną, kaip netobulą ir kaip tobulą, kaip būtį potencijoje ir kaip būtį veiksme, kaip būtį secundum quid (santykinę) ir kaip būtį paprastai kalbant, kaip iš dalies būtį ir visiškai būtį, kaip praeinančią būtį ir kaip stabilią būtį, kaip būtį per kitą ir kaip būtį per save, kaip būtį, sumišusią su ne-būtimi, ir kaip gryną būtį, kaip priklausomą būtį ir kaip absoliučią būtį, kaip vėlesnę būtį ir kaip pirmesnę būtį, kaip kintamą būtį ir kaip nekintamą būtį, kaip paprastą būtį ir kaip sudėtinę būtį, kadangi „su jos trūkumais ir defektais jokiu būdu negalima susipažinti kitaip, nei per jos pozicijas“, mūsų intelektas neateina, kad pilnai išrištų bet kurio iš egzistuojančių kūrinių supratimą, nebent jam pagelbėtų pačios tyriausios, pačios aktualiausios, pačios pilniausios ir absoliučios būties supratimas; kuri yra Būtis paprastai ir amžina, kurioje yra visų dalykų pagrindai savo tyrume. Be to, kokiu būdu intelektas žinotų, kad ši būtis yra defektuota ir nepilna, jei jis neturi jokios pažinties su būtimi be jokios kaltės? Ir taip dėl kitų dalykų, jau paliestų. Be to, sakoma, kad intelektas tuomet teisingai suvokia teiginių supratimą, kai jis užtikrintai žino, kad jie yra teisingi; ir žinoti tai reiškia žinoti, kadangi jis negali klysti savo suvokime. Mat jis žino, kad ta tiesa negali laikytis kitaip; todėl jis žino, kad ta tiesa nėra visiškai kintama. Bet kadangi pats mūsų protas yra visiškai kintamas, jis negali regėti tos (tiesos), žėrinčios tokiu visiškai nekintamu būdu, nebent per kitą šviesą, spinduliuojančią visiškai nekintamu būdu, kuri jokiu būdu negali būti kintamas kūrinys. Todėl jis žino toje šviesoje, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį, kuri yra Tikroji Šviesa ir Žodis pradžioje su Dievu. Bet mūsų intelektas tuomet teisingai suvokia išvadų supratimą, kai jis mato, kad išvada būtinai seka iš prielaidų; nes ne tik jis mato būtinuose terminuose, bet ir atsitiktiniuose, kaip, jei žmogus bėga, žmogus juda. Be to, jis suvokia šią būtiną savybę ne tik egzistuojančiuose dalykuose, bet ir neegzistuojančiuose. Mat kaip, žmogui egzistuojant, seka: jei žmogus bėga, žmogus juda; taip ir neegzistuojant. Todėl šio būdo išvadų būtinybė neateina iš daikto egzistavimo materijoje, kas yra atsitiktina, nei iš daikto egzistavimo sieloje, kas tuomet būtų fikcija, jei neegzistuotų daikte: todėl ji ateina iš pavyzdiškumo amžinajame Mene, pagal kurį daiktas turi tinkamumą ir savybę pakaitomis pagal amžinojo Meno jo atvaizdavimą. Todėl, kaip Augustinas sako De vera religione, kiekviena šviesa to, kuris samprotauja teisingai, yra įžiebiama tos Tiesos ir stengiasi atvykti pas Ją. Iš ko akivaizdžiai matyti, kad mūsų intelektas buvo sujungtas su pačia amžinąja Tiesa, kol jis negali užtikrintai pagauti nieko teisingai, nebent mokydamasis apie Ją. Todėl tu gali regėti per save patį Tiesą, kuri tave moko, jei geismai ir fantazmai tau netrukdo ir neįsiterpia patys kaip debesys tarp tavęs ir Tiesos spindulio.
Be to, pasirenkančiosios dorybės veikla stebima pasitarime, sprendime ir troškime. Mat pasitarimas yra klausinėjimas, kas yra geriau – šis ar anas. Bet niekas nevadinama geresniu, nebent dėl priartėjimo prie geriausio; tačiau priartėjimas vyksta pagal didesnį supanašėjimą; todėl niekas nežino, ar šis dalykas yra geresnis už aną, nebent jis žino, kad tas dalykas yra labiau supanašėjęs su geriausiuoju. Tačiau niekas nežino, kad kas nors yra labiau supanašėjęs su kitu, nebent jis yra susipažinęs su tuo kitu; nes aš nežinau, kad šis yra panašus į Petrą, nebent aš žinau arba esu susipažinęs su Petru; todėl kiekvienam duodančiam patarimą būtinai yra įspausta Aukščiausiojo Gėrio samprata. Be to, tikras sprendimas tų, kurie geba patarti, yra per kažkokį įstatymą. Tačiau niekas neužtikrintai sprendžia per įstatymą, nebent jis yra tikras, kad tas įstatymas yra teisingas, ir kad žmogus neturėtų jo teisti; bet mūsų protas sprendžia apie save patį: todėl, kadangi jis negali spręsti apie įstatymą, per kurį sprendžia, tas įstatymas yra viršesnis už mūsų protą, ir jis sprendžia per jį, pagal tai, kas yra įspausta jame pačiame. Tačiau niekas nėra viršesnis už žmogaus protą, išskyrus tik Tą, kuris jį sukūrė; todėl sprendžiant mūsų svarstomoji (galia) pasiekia dieviškuosius įstatymus, jei ji pateiktų pilną paaiškinimą. Be to, troškimas iš esmės yra to, kas labiausiai jį judina. Tačiau labiausiai judina tai, kas labiausiai mylima; o labiausiai mylima yra būti palaimintam; tačiau būti palaimintam neįmanoma kitaip, kaip tik per geriausią ir galutinį tikslą: todėl žmogiškasis troškimas nesiekia nieko, nebent todėl, kad tai (yra) Aukščiausiasis Gėris, ir/arba todėl, kad tai yra skirta Jam, ir/arba todėl, kad tai turi kažkokį panašumą į Jį. Tokia didelė yra Aukščiausiojo Gėrio jėga, kad kūrinys negali nieko mylėti, nebent per troškimą Jam, dėl ko (kūrinys) tuomet klysta ir klaidžioja, kai priima panašumą ir imitaciją vietoj Tiesos. Todėl žiūrėk, kokiu būdu siela yra arti Dievo, ir kokiu būdu atmintis veda į amžinybę, inteligencija į Tiesą, pasirenkančioji galia į Aukščiausiąjį Gerumą pagal jų veiklas.
Be to, pagal šių galių tvarką, kilmę ir savybę (siela) veda į pačią Švenčiausiąją Trejybę. Mat iš atminties kyla inteligencija kaip jos atžala, nes mes tuomet suprantame, kai panašumas, kuris yra atmintyje, atsispindi intelekto aštrume, kas yra ne kas kita, kaip žodis; iš atminties ir inteligencijos yra iškvepiama meilė kaip abiejų ryšys. Šie trys, tai yra gimdantis protas, žodis ir meilė, yra sieloje atminties, inteligencijos ir valios atžvilgiu, kurios yra vienos substancijos, bendrai amžinos ir bendraamžės, persmelkiančios viena kitą. Todėl jei tobulas Dievas yra dvasia, Jis turi atmintį, inteligenciją ir valią, Jis taip pat turi viengimį Žodį ir iškvepiamą Meilę, kurie yra būtinai atskirti, kadangi vienas yra kildinamas iš kito, ne esmiškai, ne atsitiktinai, todėl asmeniškai. Todėl kol protas svarsto save patį, per save kaip per veidrodį jis pakyla stebėti Palaimintąją Tėvo, Žodžio ir Meilės Trejybę, trijų bendrai amžinų, lygių ir vienos substancijos asmenų, taip, kad bet kuris iš jų esantis bet kuriame kitame, vis dėlto yra vienas, o ne kitas, bet patys trys yra Vienas Dievas.
Šiam stebėjimui, kurį siela turi apie savo pačios pradžią, trejybišką ir vieną per jos galių trejybę, per kurią ji yra Dievo atvaizdas, padedama per mokslų šviesas, kurios ją ištobulina, suteikia formą ir atvaizduoja Švenčiausiąją Trejybę trejopu būdu. Nes kiekviena filosofija yra arba gamtos, arba racionalioji, arba moralės. Pirmoji užsiima egzistavimo priežastimi, ir dėl tos priežasties veda į Tėvo galią; antroji – supratimo pagrindu, ir dėl tos priežasties veda į Žodžio išmintį; trečioji – gyvenimo tvarka, ir dėl tos priežasties veda į Šventosios Dvasios gerumą. Vėlgi, pirmoji yra skirstoma į metafiziką, matematiką ir fiziką. Ir pirmoji yra apie daiktų esatis, antroji – apie skaičius ir figūras, trečioji – apie prigimtis, dorybes ir pasklidusias veiklas. Ir dėl tos priežasties pirmoji veda į Pirmąjį Pradą, Tėvą, antroji – į Jo Atvaizdą, Sūnų, trečioji – į Šventosios Dvasios dovaną. Antroji yra skirstoma į gramatiką, kuri padaro mus gebančius išreikšti; į logiką, kuri padaro mus įžvalgius argumentuoti; į retoriką, kuri padaro mus įgudusius įtikinti ar sujaudinti. Ir tai panašiai nurodo pačios Švenčiausiosios Trejybės paslaptį. Trečioji yra skirstoma į monastinę, buitinę ir politinę. Ir dėl tos priežasties pirmoji nurodo Pirmojo Prado negimtumą, antroji – Sūnaus buvimą šeimoje, trečioji – Šventosios Dvasios dosnumą.
Be to, visi šie mokslai turi tam tikras ir neklystančias taisykles kaip šviesas ir spindulius, nusileidžiančius iš amžinojo įstatymo į mūsų protą. Ir dėl tos priežasties mūsų protas, apšviestas ir užlietas tokių didžių spindesių, nebent būtų aklas, gali būti vedamas už rankos per patį save kontempliuoti tą amžinąją šviesą. Be to, šios šviesos spinduliavimas ir svarstymas pakelia išmintingus vyrus į susižavėjimą, o kvailius, kurie netiki, kad supranta, atvirkščiai, veda į sumišimą, kad išsipildytų tas pranašiškas (žodis): Tu, šviečiantis nuo amžinųjų kalnų, sutrikdei širdies kvailius.

IV SKYRIUS
APIE DIEVO REGĖJIMĄ JO ATVAIZDE, REFORMUOTAME PER DOVANOTAS DOVANAS

Tačiau kadangi atsitinka, jog Pirmasis Pradas yra kontempliuojamas ne tik pereinant per mus, bet taip pat ir mumyse; ir tai yra daugiau nei pirmesnis būdas: dėl tos priežasties šis ketvirtasis svarstymo būdas pasiekia kontempliacijos pakopą. Be to, nuostabu regėti, kai parodoma, kad Dievas yra taip arti mūsų protų, nes taip mažai kam tenka stebėti Pirmąjį Pradą savyje pačiuose. Tačiau (to) priežastis yra lengvai suprantama, nes žmogaus protas, išblaškytas rūpesčių, neįeina į save per atmintį; apsiniaukęs vaizdiniais, negrįžta į save per inteligenciją; viliojamas geismų, jis visiškai neatsigręžia į save per vidinio skonio ir dvasinio džiaugsmo troškimą. Dėl tos priežasties, visiškai gulėdamas šiose juslėse, jis negali vėl įžengti į save kaip į Dievo atvaizdą.
Ir kadangi ten, kur žmogus nupuolė, ten jis neišvengiamai vėl nukris, nebent kas nors atsistotų šalia ir atsigultų jam prie šono, kad jį pakeltų; mūsų siela negalėjo būti tobulai atverta per šias jusles, kad apžvelgtų save ir amžinąją Tiesą savyje pačioje, nebent Tiesa, priėmusi žmogišką pavidalą Kristuje, Savo pačios galia taptų kopėčiomis, atitaisančiomis pirmąsias kopėčias, kurios buvo sulaužytos Adome.
Dėl tos priežasties, kad ir kiek žmogus būtų apšviestas prigimties šviesos ir įgyto žinojimo, jis negali įžengti į save, kad gėrėtųsi savimi pačiu Viešpatyje, nebent tarpininkaujant Kristui, kuris sako: Aš esu vartai. Kas įeina per mane, bus išgelbėtas, ir jis įeis ir išeis, ir ras ganyklą. Tačiau mes nesiartiname prie šių vartų, nebent tikime, viliamės ir mylime. Todėl būtina, jei norime vėl įžengti į Tiesos mėgavimąsi kaip į rojų, kad įžengtume per tikėjimą, viltį ir Dievo bei žmogaus Tarpininko, Jėzaus Kristaus, kuris yra kaip gyvybės medis rojaus viduryje, meilę.
Todėl mūsų proto atvaizdas turi būti apvilktas trimis teologinėmis dorybėmis, kuriomis siela yra apvaloma, ir taip atvaizdas yra reformuojamas ir padaromas atitinkantis aukštybių Jeruzalę bei kovojančios Bažnyčios dalimi, kuri, pasak Apaštalo, yra dangiškosios Jeruzalės atžala. Nes jis sakė: Ta, kuri yra aukštybėse, yra laisvoji Jeruzalė, kuri yra mūsų motina. Todėl siela, tikėdama, vildamasi ir mylėdama Jėzų Kristų, kuris yra įsikūnijęs, nesukurtas ir įkvėptas žodis, tai yra kelias, tiesa ir gyvenimas: kol per tikėjimą ji tiki į Kristų kaip į nesukurtą Žodį, kuris yra Tėvo Žodis ir spindesys, ji atgauna savo dvasinę klausą ir regėjimą; klausą – kad priimtų Kristaus pamokslus, regėjimą – kad svarstytų Jo šviesos spindesius. Be to, kai viltimi ji ilgisi pagauti įkvėptąjį Žodį, per troškimą ir jausmą ji atgauna savo dvasinę uoslę. Kol meile ji apkabina įsikūnijusį Žodį, kaip ta, kuri priima pasigėrėjimą iš Jo ir kaip ta, kuri pereina į Jį per ekstazinę meilę, ji atgauna skonį ir lytėjimą. Su kuriomis atgautomis juslėmis, kol ji regi ir klausosi savo sužadėtinio, ji uodžia, ragauja ir apkabina Jį, kaip nuotaka gali giedoti Giesmių Giesmę, kuri buvo parašyta kontempliacijos pratyboms pagal šią ketvirtąją pakopą, kurios niekas nepagauna, išskyrus tą, kuris ją priima, nes čia yra daugiau jausminės patirties nei racionalaus svarstymo. Nes šioje pakopoje, su pataisytomis vidinėmis juslėmis, kad jaustų Aukščiausiąjį Grožį, girdėtų Aukščiausiąją Harmoniją, uostų Aukščiausiąjį Kvepėjimą, ragautų Aukščiausiąjį Skonį, suvoktų Aukščiausiąjį Malonumą, siela yra parengiama proto ekstazėms, tai yra per pamaldumą, susižavėjimą ir džiūgavimą, pagal tuos tris sušukimus, kurie yra Giesmių Giesmėje. Iš kurių pirmasis įvyksta per pamaldumo gausą, per kurią siela tampa kaip dūmų stulpas, (kylantis) iš miros ir smilkalų aromatų: antrasis – per susižavėjimo pranašumą, per kurį siela tampa kaip aušra, mėnulis ir saulė, pagal apšvietimų procesą, pakeliantį sielą žavėtis (taip) svarstomu sužadėtiniu; trečiasis – per džiūgavimo perteklių, per kurį siela tampa pritvinkusi pačių gardžiausių malonumo gėrybių, visiškai pasvirusi į savo mylimąjį.
Tai pasiekus, mūsų dvasia tampa hierarchinė, kad visiškai užkoptų į aukštybes pagal savo atitikimą tai aukštybių Jeruzalei, į kurią niekas neįeina, nebent ji pirmiausia nusileidžia į širdį per malonę, kaip Jonas regėjo savo Apokalipsėje. Be to, ji nusileidžia į širdį tuomet, kai per atvaizdo reformaciją, per teologines dorybes ir per dvasinių juslių mėgavimąsi bei ekstazių pakilimus mūsų dvasia tampa hierarchinė, tai yra apvalyta, apšviesta ir ištobulinta. – Taip pat ji yra paženklinta devyniomis rangų pakopomis, kol joje tvarkingu būdu yra surengiama paskelbimas, diktavimas, vedimas, įrikiavimas, sustiprinimas, įsakymas, priėmimas, apreiškimas, patepimas, kas laipsniškai atitinka devynis Angelų chorus, taip, kad pirmosios iš minėtų trijų pakopų žmogaus prote priklauso prigimčiai, trys sekančios – įgudimui, ir paskutinės trys – malonei. Ką turėdama siela, įžengdama į save pačią, įžengia į aukštybių Jeruzalę, kur, svarstydama Angelų chorus, ji regi juose Dievą, kuris, gyvendamas juose, atlieka visas jų veiklas. Iš kur sako (Šv.) Bernardas Eugenijui, kad „Dievas Serafimuose myli kaip meilė, Kerubuose žino kaip tiesa, Sostuose sėdi kaip teisingumas, Viešpatystėse viešpatauja kaip didybė, Kunigaikštystėse valdo kaip Pradas, Valdžiose saugo kaip sveikata, Galybėse veikia kaip dorybė, Arkangeluose apsireiškia kaip šviesa, Angeluose padeda kaip maldingumas“. Iš viso to matoma, kad Dievas yra viskas visame kame per Jo kontempliaciją protuose, kuriuose Jis gyvena per pačios gausiausios meilės dovanas.
Be to, Šventojo Rašto, dieviškai atsiųsto, svarstymas yra ypač ir daugiausia paremtas stebėjimais šioje pakopoje, kaip filosofija buvo pirmesnėje. Mat Šventasis Raštas daugiausia užsiima atitaisymo darbais. Iš kur jis taip pat daugiausia kalba apie tikėjimą, viltį ir meilę, per kurias dorybes siela turi būti reformuota, ir labiausiai apie meilę. Apie kurią Apaštalas sako, kad ji yra įsakymo tikslas, pagal tai, kas yra tyroje širdyje, geroje sąžinėje ir neveidmainiškame tikėjime. Ji yra Įstatymo pilnatvė, kaip sako tas pats (autorius). Ir mūsų Išganytojas tvirtina, kad visas Įstatymas ir Pranašai kabo ant šių dviejų įsakymų, tai yra ant Dievo ir artimo meilės; kurie du nulenkia savo galvas vienam Bažnyčios sužadėtiniui, Jėzui Kristui, kuris tuo pačiu metu yra artimas ir Dievas, tuo pačiu metu brolis ir viešpats, tuo pačiu metu taip pat karalius ir draugas, tuo pačiu metu nesukurtas ir įsikūnijęs Žodis, mūsų kūrėjas ir reformatorius, kaip Alfa ir Omega; kuris taip pat yra Aukščiausiasis Hierarchas, apvalantis, apšviečiantis ir ištobulinantis nuotaką, tai yra visą Bažnyčią ir bet kurią šventą sielą.
Todėl visa Šventasis Raštas yra apie šį hierarchą ir bažnytinį hierarchą, per kurį mes esame mokomi, kaip būti apvalytiems, apšviestiems ir ištobulintiems, ir tai pagal trejopą įstatymą, perduotą Jame, tai yra prigimties, Rašto ir malonės; ir/arba greičiau pagal Jo trejopą pagrindinę dalį, tai yra Mozės įstatymą, apvalantį, pranašišką apreiškimą, apšviečiantį, ir evangelinį mokymą, ištobulinantį; arba dar greičiau pagal Jo trejopą dvasinį supratimą: tropologinį, kuris apvalo gyvenimo dorumui; alegorinį, kuris apšviečia supratimo aiškumui; anagoginį, kuris ištobulina per proto ekstazes ir pačius gardžiausius išminties suvokimus, pagal minėtas tris teologines dorybes ir reformuotas dvasines jusles, ir tris aukščiau minėtas ekstazes bei hierarchinius proto veiksmus, kuriais mūsų protas žengia atgal į vidinius dalykus, kad ten stebėtų Dievą Šventųjų spindesyje ir juose kaip lovose miegotų ramybėje ir ilsėtųsi, sužadėtiniui prisiekus, kad ji nebus pažadinta, kol ji pati panorės išeiti.
Be to, iš šių dviejų vidurinių pakopų, per kurias mes įžengiame kontempliuoti Dievą savyje kaip kūrinių atvaizdų atspindžiuose, ir tai tarsi pagal išskleistų sparnų skristi būdą, kurie užima vidurinę vietą, mes galime suprasti, kad dieviškuose dalykuose mes esame vedami už rankos per pačios racionalios sielos galias, natūraliai įskiepytas, kiek tai liečia jų veiklas, savybes ir mokslo įpročius; pagal tai, kas matyti iš trečiosios pakopos. Mes taip pat esame vedami už rankos per pačios sielos galias, reformuotas – ir tai per dovanotas dorybes – per dvasines jusles ir proto ekstazes; kaip aišku iš ketvirtosios (pakopos). Nepaisant to, mes esame vedami už rankos per hierarchines veiklas, tai yra žmogiškųjų protų apvalymą, apšvietimą ir ištobulinimą, per hierarchinius Šventojo Rašto apreiškimus, duotus mums per Angelus, pagal tą Apaštalo (žodį), kad Įstatymas buvo duotas per Angelus į Tarpininko rankas. Ir galiausiai mes esame vedami už rankos per hierarchus ir hierarchinius chorus, kurie turi būti surengti mūsų prote pagal aukštybių Jeruzalės panašumą.
Būdamas pripildytas visų šių intelektinių šviesų, mūsų protas yra apgyvendintas Dieviškosios Išminties kaip Dievo namai, tapęs Dievo dukterimi, nuotaka ir drauge; tapęs nariu, seserimi ir bendraįpėdiniu su Kristumi Galva; tapęs vis dėlto Šventosios Dvasios šventykla, įkurtas per tikėjimą, iškeltas per viltį ir pašvęstas Dievui per proto ir kūno šventumą. Ką visą padaro pati nuoširdžiausia meilė Kristui, kuri yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums buvo duota, be kurios Dvasios mes negalime žinoti Dievo paslapčių. Nes kaip to, kas yra žmoguje, niekas negali žinoti, išskyrus žmogaus dvasią, kuri yra jame; taip ir to, kas yra Dieve, niekas negali žinoti, išskyrus Dievo Dvasią. Todėl meilėje mes esame įsišakniję ir įsitvirtinę, kad galėtume suvokti su visais Šventaisiais, koks yra amžinybės ilgis, koks yra dosnumo plotis, koks yra didybės aukštis ir koks yra Teisėjo išminties gylis.

V SKYRIUS
APIE DIEVIŠKOSIOS VIENYBĖS REGĖJIMĄ PER JOS PIRMINĮ VARDĄ, KURIS YRA BŪTIS

Be to, kadangi atsitinka, kad Dievas yra kontempliuojamas ne tik už mūsų ir mumyse, bet taip pat virš mūsų: išorėje per pėdsaką, viduje per atvaizdą ir viršuje per Amžinosios Tiesos šviesą, kadangi „pats mūsų protas yra betarpiškai formuojamas pačios Tiesos“; tie, kurie lavinosi pirmuoju būdu, jau įžengė į prieangį priešais Susitikimo palapinę; bet tie, kurie antruoju – įžengė į šventovę; be to, tie, kurie trečiuoju, įžengia su vyriausiuoju Kunigu į Šventų Švenčiausiąją; kur virš skrynios yra šlovės Kerubai, dengiantys sutaikinimo vietą; per ką mes suprantame du būdus arba pakopas kontempliuoti nematomus ir amžinus Dievo dalykus, iš kurių viena sklando apie dalykus, esminius Dievui, o kita – apie dalykus, būdingus asmenims.
Pirmasis būdas pirmiausia ir daugiausia nukreipia savo regėjimo galią į pačią būtį, sakydamas, kad Tas, kuris yra, yra pirmasis Dievo Vardas. Antrasis būdas nukreipia savo žvilgsnį į patį gėrį, sakydamas, kad tai yra pirmasis Dievo Vardas. Pirmasis žiūri galingiausiai į Senąjį Testamentą, kuris labiausiai skelbia Dieviškosios Esmės vienybę; iš kur Mozei yra sakoma: Aš esu, kuris esu; pagal Naująjį, kuris nustato asmenų daugį, krikštydamas Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios Vardu. Dėl tos priežasties Kristus, mūsų Mokytojas, norėdamas pakelti jaunuolį, kuris laikėsi Įstatymo, link evangelinio tobulumo, priskyrė gerumo vardą Dievui iš esmės ir tiksliai. Niekas, sakė jis, nėra geras, tik vienas Dievas. Todėl (Šv. Jonas) Damaskietis, sekdamas Moze, sako, kad Tas, kuris yra, yra pirmasis Dievo Vardas; (Šv.) Dionizas (Areopagitas), sekdamas Kristumi, sako, kad Gėris yra pirmasis Dievo Vardas.
Todėl norint kontempliuoti nematomus Dievo dalykus (jų) esmės vienybės atžvilgiu, pirmiausia nukreipiama regėjimo galia į pačią būtį ir matoma, kad pati būtis yra savyje pati tikriausia, nes negalima pamanyti jos nesant, nes pati tyriausia būtis neatsiranda kitaip, kaip tik visiškai bėgant nuo ne-būties, lygiai kaip niekas yra visiškame bėgime nuo būties. Todėl, kaip tai neturi visiškai nieko iš būties ar iš jos sąlygų; taip atvirkščiai pati būtis neturi nieko iš ne-būties, nei veiksme, nei galioje, nei pagal daikto tiesą, nei pagal mūsų vertinimą. Be to, kadangi ne-būtis yra egzistavimo trūkumas, ji nepatenka į intelektą, nebent per būtį; be to, būtis nepatenka per kitą, nes viskas, kas yra suprantama, arba yra suprantama kaip ne-būtis (neesatis), arba kaip būtis potencijoje, arba kaip būtis veiksme. Jei todėl ne-būtis negali būti suprasta, nebent per būtį, o būtis potencijoje ne kitaip, kaip tik per būtį veiksme; ir būtis įvardija patį gryną esaties veiksmą (aktą): todėl būtis yra tai, kas pirmiausia patenka į intelektą, ir būtis yra tai, kas yra grynas veiksmas. Bet tai nėra atskira būtis, kuri yra analoginė būtis, nes ji turi mažiausiai iš veiksmo, tame, kad ji yra mažiausia. Todėl lieka, kad ta būtis yra dieviškoji būtis.
Todėl nuostabus yra intelekto aklumas, kuris nesvarsto to, ką mato pirmiausia ir be ko negali susipažinti su niekuo. Tačiau kaip akis, sutelkta į įvairius spalvų skirtumus, nemato šviesos, per kurią ji mato kitus daiktus, o jei mato ją, neatkreipia į ją dėmesio; taip ir mūsų proto akis, sutelkta į konkrečias ir universalias būtis, nors pati būtis, būdama už bet kokios giminės, protui ateina pirmiausia ir per ją (ateina) kiti dalykai, vis dėlto neatkreipia į ją dėmesio. Iš kur labiausiai teisingai atrodo, kad „kaip vakaro (šikšnosparnio) akis laikosi šviesos atžvilgiu, taip mūsų proto akis laikosi akivaizdžiausių gamtos dalykų atžvilgiu“; kadangi, pripratęs prie būčių šešėlių ir juslinių dalykų vaizdinių, kai jis apžvelgia pačią Aukščiausiosios Būties šviesą, jam atrodo, kad jis nieko nemato; nesuprasdamas, kad ta tamsa yra Aukščiausiasis mūsų proto Apšvietimas, kaip kad, kai akis mato gryną šviesą, jai atrodo, kad ji nieko nemato.
Todėl matyk tą pačią tyriausią būtį, jei gali, ir tau ateis į galvą, kad apie ją negalima galvoti kaip apie gautą iš kito; ir dėl šios priežasties apie ją būtinai galvojama kaip apie pirmą bet kokiu būdu, nes ji negali būti nei iš nieko, nei iš ko nors. Nes kas yra per save, jei pati būtis nėra per save ar iš savęs? Tau taip pat ateis į galvą, kad (ji) visiškai neturi ne-būties ir dėl šios priežasties niekada neprasidėjo, niekada nesustos, bet yra amžina. Tau taip pat ateis į galvą, kad ji jokiu būdu neturi (nieko) savyje, išskyrus tai, kas yra pati būtis, ir dėl šios priežasties ji nėra sudaryta su niekuo, bet yra pati paprasčiausia. Tau ateis į galvą, kad ji neturi nieko iš galimybės, nes kiekvienas galimas daiktas tam tikru būdu turi kažką iš ne-būties, ir dėl šios priežasties ji yra pati aktualiausia. Ateis į galvą, kad ji neturi nieko iš trūkumo, ir dėl šios priežasties ji yra pati tobuliausia. Galiausiai ateis į galvą, kad ji neturi nieko iš įvairumo, ir dėl šios priežasties ji yra pati vieningiausia.
Todėl Būtis, kuri yra gryna būtis ir paprastai būtis bei absoliuti būtis, yra pirminė, amžina, pati paprasčiausia, pati aktualiausia, pati tobuliausia ir pati vieningiausia būtis.
Ir šie dalykai yra tokie tikri, kad priešingybė jiems negali būti mąstoma suprantant pačią būtį, ir vienas būtinai numato kitą. Nes kadangi ji yra būtis paprastai, dėl tos priežasties ji yra paprastai pirma; kadangi ji yra paprastai pirma, dėl tos priežasties ji nėra padaryta iš kito, nei gali būti iš savęs pačios, todėl ji yra amžina. Taip pat, kadangi ji yra pirma ir amžina; dėl tos priežasties ji nėra iš kitų, todėl ji yra pati paprasčiausia. Taip pat, kadangi ji yra pirma, amžina, pati paprasčiausia; dėl tos priežasties joje nėra nieko iš galimybės, sumišusios su veiksmu, dėl tos priežasties ji yra pati aktualiausia. Taip pat, kadangi ji yra pirma, amžina, pati paprasčiausia, pati aktualiausia; todėl ji yra pati tobuliausia; kaip tokiai jai visiškai nieko netrūksta, nei gali būti kas nors prie jos pridėta. Kadangi ji yra pirma, amžina, pati paprasčiausia, pati aktualiausia, pati tobuliausia; dėl tos priežasties pati vieningiausia. Mat tai, kas yra per perteklių bet kokiu būdu, yra sakoma visų dalykų atžvilgiu. „Taip pat tai, kas yra per perteklių paprastai kalbant, sakoma, negali tikti niekam, išskyrus tik vieną dalyką“. Iš kur, jei Dievas įvardija pirminę, amžiną, pačią paprasčiausią, pačią aktualiausią, pačią tobuliausią būtį; neįmanoma, kad būtų mąstoma jos nesant, nei esant, išskyrus tik kaip vieną dalyką. Todėl klausykis, O Izraeli, Dievas, tavo Dievas, yra vienas. Jei matai tai tyru (savo) proto paprastumu, tu būsi kažkaip pripildytas amžinosios šviesos skaistinimo.
Bet tu turi tai, nuo ko būsi pakeltas į susižavėjimą. Nes pati būtis yra pirma ir paskutinė, yra amžina ir pati dabartiškiausia, yra pati paprasčiausia ir didžiausia, yra pati aktualiausia ir pati nekintamiausia, yra pati tobuliausia ir begalinė, yra pati vieningiausia ir vis dėlto visapusė. Jei tu stebiesi šiais dalykais tyru protu, tu būsi pripildytas didesnės šviesos, kol pamatysi toliau, kad ji dėl tos priežasties yra paskutinė, nes yra pirma. Nes kadangi ji yra pirma, ji veikia visus dalykus dėl savęs pačios; ir dėl tos priežasties būtina, kad ji būtų galutinis tikslas, pradžia ir užbaigimas, Alfa ir Omega. Dėl tos priežasties ji yra pati dabartiškiausia, nes yra amžina. Nes kadangi ji yra amžina, ji neišplaukia iš kito, nei sugenda pati savaime, nei pereina iš vieno dalyko į kitą: todėl ji neturi nei praeities, nei ateities, bet tik dabartinę būtį. Dėl tos priežasties ji yra didžiausia, nes yra pati paprasčiausia. Nes kadangi ji yra pati aktualiausia, dėl tos priežasties ji yra grynas veiksmas; ir kas yra tokia, neįgyja nieko naujo, nepraranda jokio įpročio, ir dėl šios priežasties negali būti keičiama. Dėl tos priežasties ji yra begalinė, nes yra pati tobuliausia. Nes kadangi ji yra pati tobuliausia, ji negali pagalvoti apie nieką geresnio, kilnesnio, ar vertesnio už save pačią, ir dėl šios priežasties nieko didesnio; ir viskas, kas yra tokia, yra begalinė. Dėl tos priežasties ji yra visapusė, nes ji yra pati vieningiausia. Nes kas yra pati vieningiausia, yra visuotinis kiekvienos daugybės principas; ir dėl šios priežasties ji yra visuotinė veikiančioji, pavyzdinė ir galutinė visų dalykų priežastis, kaip „egzistavimo priežastis, supratimo pagrindas ir gyvenimo tvarka“. Todėl ji yra visapusė ne kaip visų dalykų esmės, bet kaip pati pranašiausia ir pati visuotiniausia visų kitų esmių priežastis; kurios dorybė, kadangi ji yra pačiu aukščiausiu būdu suvienyta esmėje, dėl tos priežasties yra pačiu aukščiausiu būdu pati begaliniausia ir pati įvairiausia veiksmingumu.
Grįždami vėl (prie to), sakykime: kad todėl pati tyriausia ir absoliuti būtis, kuri yra tiesiog būtis, yra pirminė ir paskutinė. Kadangi ji yra amžina ir pati dabartiškiausia, dėl tos priežasties ji apgaubia ir įeina į visas trukmes, tarsi egzistuodama tuo pačiu metu kaip jų centras ir apskritimai. Kadangi ji yra pati paprasčiausia, dėl tos priežasties (ji yra) visiškai visų viduje ir visiškai išorėje, ir dėl šios priežasties ji yra suvokiama sfera, kurios centras yra visur, o apskritimai niekur. Kadangi ji yra pati aktualiausia ir pati nekintamiausia, dėl tos priežasties, išlikdama stabili, ji suteikia viskam judėti. Kadangi ji yra pati tobuliausia ir begalinė, dėl tos priežasties ji yra visų dalykų viduje, ne kaip įtraukta, visų dalykų išorėje, ne kaip atskirta, virš visų dalykų, ne kaip iškelta, žemiau visų dalykų, ne kaip parblokšta. Bet kadangi ji yra pati vieningiausia ir visapusė, dėl tos priežasties ji yra viskas visame kame, nors visi dalykai yra daugybė, o ji pati yra ne kas kita, kaip viena; ir tai todėl, kad per pačią paprasčiausią vienybę, pačią giedriausią tiesą, ji yra kiekvienas pavyzdiškumas ir kiekvienas komunikabilumas; ir dėl šios priežasties iš Jo ir per Jį, ir Jame yra visi dalykai, ir tai todėl, kad ji yra visagalė, visažinė ir visapusiškai gera, kurią regėti tobulai reiškia būti palaimintam, kaip sakoma Mozei: Todėl parodyk Save esantį kiekvienu geru dalyku.

VI SKYRIUS
APIE ŠVENČIAUSIOSIOS TREJYBĖS REGĖJIMĄ JOS VARDE, KURIS YRA GĖRIS

Po esminių dalykų svarstymo, inteligencijos akis yra pakeliama apžvelgti Švenčiausiąją Trejybę, kaip antrasis Kerubas, pastatytas šalia kito. Be to, kaip pati būtis yra radikalus esminių dalykų regėjimo principas ir vardas, per kurį kiti tampa žinomi; taip pats gėris yra pats pagrindinis emanacijų kontempliacijos pamatas.
Todėl žiūrėk ir atkreipk dėmesį, nes geriausia yra tiesiog tai, už ką nieko geresnio negalima pagalvoti; ir taip jis yra toks, nes apie jį negalima teisingai pagalvoti nesant, nes būtis yra visiškai geresnė už ne-būtį; taip yra, kad apie jį negalima teisingai galvoti, verčiau tebūnie galvojama kaip apie trejybišką ir vieną. Nes „sakoma, kad gėris yra save išskleidžiantis“; todėl Aukščiausiasis Gėris yra pačiu aukščiausiu būdu Išskleidžiantis Save. Tačiau pats aukščiausias išskleidimas negali būti, nebent jis būtų aktualus ir vidinis, substancialus ir hipostatinis, natūralus ir savanoriškas, laisvas ir būtinas, nesibaigiantis ir tobulas. Todėl, nebent Aukščiausiame Gėryje amžinai būtų aktuali ir vienos substancijos produkcija, ir lygiai kilni hipostazė, kaip yra viena, gaminanti per gimimo ir iškvėpimo būdą – taip, kad ji būtų amžino bendrai kildinančio principo amžina (produkcija) – taip, kad ji būtų mylimasis, bendrai mylimasis, gimęs ir iškvėptas, tai yra Tėvas ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia; tai niekada nebūtų Aukščiausiasis Gėris, nes jis neišskleistų savęs pačiu aukščiausiu būdu. Nes nėra jokio išskleidimo laike į kūrinius, išskyrus (kai jis yra) centrinis ir/arba taškinis amžinojo gerumo begalybės atžvilgiu; iš kur taip pat negalima pagalvoti apie jokį didesnį išskleidimą už tuos, būtent šiuos, kuriuose, išskleisdamas save, jis perduoda kitam visą savo substanciją ir prigimtį. Todėl tai nebūtų Aukščiausiasis Gėris, jei realybėje ar intelekte jam galėtų (ko nors) trūkti. Todėl jei gali savo proto akimi apžvelgti gerumo tyrumą, kuris yra grynas mylinčiojo Principo veiksmas gailestingu būdu su meile, laisva ir privaloma, ir sumišusia iš abiejų, kuri yra pati pilniausia sklaida prigimties ir valios būdu, kuri yra sklaida Žodžio būdu, kuriame sakoma esant visiems dalykams, ir Dovanos būdu, kurioje duodamos visos kitos dovanos; (tada) tu gali matyti, kad per patį aukščiausią gėrio komunikabilumą Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios Trejybė yra būtina. Kurioje būtina dėl to, kad Aukščiausiasis Gerumas yra Aukščiausiasis Komunikabilumas, ir iš Aukščiausiojo Komunikabilumo (kyla) Aukščiausiasis Konsubstancialumas (vienos substancijos buvimas), ir iš Aukščiausiojo Konsubstancialumo – Aukščiausiasis Konfigūruojamumas, ir iš šių – Aukščiausia Bendra Lygybė, ir dėl šios priežasties Aukščiausia Bendra Amžinybė, ir iš viso, kas minėta, – Aukščiausias Bendras Intymumas, kuriuo vienas yra kitame būtinai per Aukščiausiąjį Persmelkimą ir vienas veikia su kitu per pačios Švenčiausiosios Trejybės substancijos, dorybės ir veiklos visapusį nedalumą.
Bet kai kontempliuoji šiuos dalykus, žiūrėk, kad nemanytum savęs gebančiu suvokti nesuvokiamą. Nes šiose šešiose sąlygose tu vis dar turi apsvarstyti tai, kas stipriai veda mūsų proto akį į susižavėjimo sąstingį. Nes čia yra Aukščiausiasis Komunikabilumas kartu su Asmenų savybe, Aukščiausiasis Konsubstancialumas kartu su hipostazių daugybe, Aukščiausiasis Konfigūruojamumas kartu su atskiru asmeniškumu, Aukščiausia Bendra Lygybė kartu su tvarka, Aukščiausia Bendra Amžinybė kartu su emanacija, Aukščiausias Bendras Intymumas kartu su siuntimu. Kas, regėdamas tokius didžius stebuklus, nepakyla su kitais susižavėjime? Bet visa tai mes tikriausiai suprantame esant Švenčiausiojoje Trejybėje, jei pakeliame akis į patį pranašiausią Gerumą. Nes jei yra pati aukščiausia komunikacija ir tikra sklaida, yra tikra kilmė ir tikras atskyrimas; ir kadangi visa yra perduodama, ne dalis; dėl tos priežasties tai, kas duodama, yra tai, kas turima, ir tai yra visuma; todėl emanuojantys ir gaminantys, jie abu yra atskirti savybėmis ir yra esmiškai viena. Todėl, kadangi jie atskirti savybėmis, dėl tos priežasties jie turi asmenines savybes ir hipostazių daugybę, ir kilmės emanaciją, ir tvarką ne vėlesnio buvimo, bet kilmės, ir siuntimą ne vietos pakeitimo, bet įkvėpimo dovanos, dėl gaminančiojo autoriteto, kurį siunčiamasis turi siuntimo atžvilgiu. Bet kadangi jie yra substancialiai viena, dėl tos priežasties pridera, kad būtų vienybė esmėje ir formoje, ir orume, ir amžinybėje, ir egzistavime, ir neapibrėžiamume. Todėl kol svarstai šiuos dalykus po vieną per juos pačius, turi tai, iš kur yra tiesa, kurią kontempliuoji; kol lygini šiuos vieną su kitu, turi tai, iš kur esi pakabintas į pačią aukščiausią nuostabą; ir dėl tos priežasties, kad tavo protas pakiltų per nuostabą į nuostabią kontempliaciją, šie dalykai turi būti svarstomi tuo pačiu metu.
Nes Kerubai, kurie žiūrėjo vienas į kitą, taip pat žymi tai. Ir tai nebuvo be paslapties, nes jie žiūrėjo atgal vienas į kitą veidu virš sutaikinimo vietos (propitiatoriumo), kad patvirtintų tai, ką Viešpats sako (Evangelijoje pagal) Joną: Tai yra amžinasis gyvenimas: kad jie pažintų Tave, vienintelį Tikrąjį Dievą, ir tą, kurį Tu siuntei, Jėzų Kristų. Nes mes turėtume žavėtis ne tik Dievo sąlygomis, esminėmis ir asmeninėmis Jame pačiame, bet taip pat per palyginimą su virš-nuostabia Dievo ir žmogaus sąjunga Kristaus asmens vienybėje.
Nes jei tu esi Kerubas, kontempliuodamas esminius Dievo dalykus, ir tu stebiesi, nes tuo pačiu metu Dieviškoji Būtis yra pirma ir paskutinė, amžina ir pati dabartiškiausia, pati paprasčiausia ir didžiausia arba neapibrėžta, visiškai visur ir niekada nesuvokta, pati aktualiausia ir niekada nejudinta, pati tobuliausia ir neturinti nieko perteklinio ar sumažinto, ir vis dėlto begalinė ir be pabaigos, Pačiu Aukščiausiu Būdu Viena, ir vis dėlto visapusė, kaip turinti visus dalykus Savyje, kaip visą dorybę, visą tiesą, visą gėrį; pažvelk atgal į sutaikinimo vietą ir stebėkis, kad Jame pačiame Pirmasis Pradas buvo sujungtas su paskutiniuoju, Dievas su žmogumi, suformuotu šeštąją dieną, Amžinasis buvo sujungtas su laikinu žmogumi, laikų pilnatvėje gimusiu iš Mergelės, Pats Paprasčiausias su pačiu sudėtingiausiu, Pats Aktualiausias su tuo, kuris labiausiai kentėjo ir mirė, Pats Tobuliausias ir Begalinis su apribotu, Pačiu Aukščiausiu Būdu Vienas ir visapusis su individualiu sudėtiniu ir atskiru nuo visų kitų, tai yra su Žmogumi Jėzumi Kristumi.
Be to, jei tu esi kitas Kerubas, kontempliuodamas Asmenims būdingus dalykus, ir tu stebiesi, kad komunikabilumas yra kartu su savybe, konsubstancialumas kartu su daugybe, konfigūruojamumas kartu su asmeniškumu, bendra lygybė kartu su tvarka, bendra amžinybė kartu su produkcija, bendras intymumas kartu su siuntimu, nes Sūnus buvo atsiųstas iš Tėvo, ir Šventoji Dvasia iš jų abiejų, kuri vis dėlto yra su jais ir niekada nuo jų nepasitraukia; pažvelk atgal į sutaikinimo vietą ir stebėkis, nes Kristuje stovi asmeninė sąjunga kartu su substancijų trejybe ir prigimčių dvejybe; stovi visapusis sutarimas kartu su valių daugybe, stovi bendras Dievo ir žmogaus skelbimas kartu su savybių daugybe, stovi bendras garbinimas kartu su kilnumų daugybe, stovi bendras išaukštinimas virš visų dalykų kartu su orumų daugybe, stovi bendras viešpatavimas kartu su galių daugybe.
Be to, šiame svarstyme yra proto apšvietimo tobulumas, kol kaip šeštąją dieną matoma, kad žmogus buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Nes jei atvaizdas yra išraiškingas panašumas, kol mūsų protas kontempliuoja jį Kristuje, Dievo Sūnuje, kuris yra neregimas Dievo Atvaizdas pagal prigimtį, mūsų žmogiškumą taip nuostabiai išaukštintą, taip nenusakomai suvienytą, matant, kad tuo pačiu metu jis yra pirmasis ir paskutinis Vienas, aukščiausias ir giliausias, apskritimas ir centras, Alfa ir Omega, sukeltas ir priežastis, Kūrėjas ir kūrinys, tai yra knyga, prirašyta viduje ir išorėje; jis jau atvyko prie tam tikro tobulo dalyko, kaip tas, kuris atvyksta kartu su Dievu į savo apšvietimų tobulumą šeštojoje pakopoje kaip šeštąją dieną, ir nieko platesnio dabar neseka, išskyrus poilsio dieną, kurioje per proto ekstazę žmogaus proto įžvalgumas ilsisi nuo kiekvieno darbo, kurį atliko.

VII SKYRIUS
APIE PROTINĘ IR MISTINĘ EKSTAZĘ, KURIOJE SUTEIKIAMAS POILSIS INTELEKTUI, PER JAUSMĄ, VISIŠKAI PEREINANTĮ Į DIEVĄ PER EKSTAZĘ

Todėl, prabėgus šiems šešiems svarstymams kaip šešioms tikrojo Saliamono sosto pakopoms, kuriomis atvykstama į ramybę, kur tikrasis Taikdarys ilsisi taikingame prote tarsi Jeruzalės viduje; tarsi taip pat šešiais Kerubo sparnais, kuriais tikrojo kontempliuotojo protas gali būti pakeltas aukštyn per pilną aukštybių išminties skaistinimą; tarsi taip pat per pirmąsias šešias dienas, kuriomis protas turi būti lavinamas, kad galiausiai atvyktų į ramybės sabatą; po to, kai mūsų protas apžvelgė Dievą už Savęs per pėdsakus ir pėdsakuose, savyje per atvaizdą ir atvaizde, virš savęs per dieviškosios šviesos panašumą, žėrintį virš mūsų, ir pačioje toje šviesoje, pagal tai, kas įmanoma pagal kelio būseną ir mūsų proto pratybas; kai atvykstama taip toli šeštojoje pakopoje prie to, kad Pirmajame ir Aukščiausiame Prade bei Dievo ir žmonių Tarpininke, Jėzuje Kristuje, stebimi tie dalykai, į kuriuos panašių jokiu būdu negalima atrasti tarp kūrinių, ir kurie viršija bet kokį žmogaus intelekto įžvalgumą: seka, kad šis (protas) stebėdamas peržengia ir pereina ne tik šį juslinį pasaulį, bet ir save patį; kuriame perėjime Kristus yra Kelias ir Vartai, Kristus yra Laiptai ir Vežimas kaip sutaikinimo vieta, esanti virš Dievo skrynios, ir Sakramentas, paslėptas nuo amžių.
Link kurios sutaikinimo vietos tas, kuris žiūri į ją su pilnu veido atsigręžimu, žiūrėdamas į jį, pakabintą ant Kryžiaus per tikėjimą, viltį ir meilę, pamaldumą, susižavėjimą, džiūgavimą, įvertinimą, šlovinimą ir džiaugsmą; atlieka Paschą (Perėjimą), tai yra perėjimą, kartu su Juo, kad pereitų Raudonąją jūrą per Kryžiaus lazdą, iš Egipto įžengdamas į dykumą, kur jis ragauja paslėptąją maną, ir ilsisi kartu su Kristumi kapo kauburyje tarsi išoriškai miręs, jausdamas, vis dėlto, kiek tai įmanoma pagal kelio būseną, kad vagiui, kabančiam ant kryžiaus su Kristumi, sakoma: Šiandien su Manimi būsi Rojuje.
Kas taip pat buvo parodyta palaimintajam Pranciškui, kai kontempliacijos ekstazėje ant aukštojo kalno – kur tuos dalykus, kurie buvo parašyti, jis svarstė savo protu – pasirodė šešių sparnų Serafimas, prikaltas prie kryžiaus, kaip aš ir daugelis kitų girdėjome toje pačioje vietoje iš jo bendražygio, kuris tuo metu buvo su juo; kur jis perėjo į Dievą per kontempliacijos ekstazę; ir buvo pastatytas kaip tobulos kontempliacijos pavyzdys; kaip pirmiau jis buvo veiksmo (pavyzdys), tarsi kitas Jokūbas ir Izraelis, kad Dievas pakviestų visus tikrai dvasingus vyrus per jį į tokio pobūdžio perėjimą ir proto ekstazę labiau pavyzdžiu nei žodžiu.
Be to, šiame perėjime, jei jis yra tobulas, pridera, kad visos intelektinės veiklos būtų apleistos, ir visa jausmo viršūnė būtų perkelta ir transformuota į Dievą. Tačiau tai yra mistiška ir slapčiausia, nes niekas to nežino, išskyrus tą, kuris tai priima, nei tas priima, nebent yra tas, kuris to trokšta, nei tas trokšta, nebent yra tas, kurį Šventosios Dvasios ugnis, kurią Kristus atsiuntė į žemę, uždega iki kaulų smegenų. Ir dėl tos priežasties Apaštalas sako, kad ši mistinė išmintis buvo apreikšta per Šventąją Dvasią.
Todėl kadangi dėl šios priežasties negali būti nieko iš prigimties, ribotas kiekis iš pastangų, mažai iš tyrimo, ir daug iš patepimo; mažai turi būti duota liežuviui, ir daugiausia vidiniam džiaugsmui; mažai turi būti duota žodžiu ir raštu, ir viskas per Dievo dovaną, tai yra per Šventąją Dvasią; mažai arba nieko turi būti duota kūriniui, ir viskas kuriančiajai Esmei, Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai, sakant su (Šv.) Dionizu (Areopagitu) Dievui Trejybe: „O Trejybe virš-esminė ir virš-Dieviška, ir virš-geriausia krikščionių, Dieviškosios išminties stebėtoja, nukreipk mus į virš-nežinomą ir virš-spindinčią bei pačią didingiausią mistinės kalbos viršūnę; kur naujos ir absoliučios bei nenusakomos (nes jos yra virš-spindinčios) teologijos paslaptys yra slaptai paslėptos didžiausioje tyloje tamsos, kuri moko virš-spindinčios tamsos, nes ji yra pati virš-akivaizdžiausia, ir ta, kurioje viskas žėri, ir (kuri) virš-pripildo nematomus intelektus nematomų virš-gėrybių spindesiais“. Tai Dievui. Tačiau jo draugui šie dalykai yra parašyti, pasakyti kartu su pirmuoju: „Be to, tu, O drauge, dėl mistinių regėjimų, būdamas sustiprintas kelionėje, apleisk tiek jusles, tiek intelektines veiklas, tiek juslinius, tiek nematomus dalykus, ir viską, kas nėra būtis ir kas yra būtis, ir nežinodamas atstatyk (save) į vienybę, kiek įmanoma, su Tuo, kuris yra virš kiekvienos esmės ir žinojimo. Nes iš tiesų apleisdamas visus dalykus ir išrištas nuo visų, tu pakyli savimi ir (tuo, kas) neapribojama visų, ir per absoliučią gryno proto ekstazę, į virš-esminį dieviškųjų šešėlių spindulį“.
Be to, jei klausi, kokiu būdu šie dalykai įvyksta, klausk malonės, ne doktrinos; troškimo, ne supratimo; maldos dejonės, ne skaitymo studijų; sužadėtinio, ne mokytojo; Dievo, ne žmogaus; tamsos, ne ryškumo; ne šviesos, bet ugnies, visiškai uždegančios, perkeliančios žmogų į Dievą tiek savo pertekliniais patepimais, tiek savo karščiausiais jausmais. Kas iš tiesų yra ugnies Dievas, ir kurio žaizdras yra Jeruzalėje, ir Kristus uždega tai įkarštyje Savo karščiausios Kančios, kurią Jis vienas tikrai suvokė, sakydamas: Mano siela pasirinko pakibimą, ir mano kaulai mirtį. Tas, kuris myli šią mirtį, gali regėti Dievą, nes tai yra neabejotinai tiesa: Joks žmogus neregės Manęs ir neliks gyvas. Todėl mirkime irženkime į tamsą, apsivilkime tylą su jos rūpesčiais, ir geismais, ir vaizdiniais; pereikime kartu su nukryžiuotuoju Kristumi iš šio pasaulio pas Tėvą, kad, parodžius mums Tėvą, galėtume sakyti su Pilypu: Mums to pakanka; išgirstume su Pauliumi: Tau pakanka mano malonės; džiūgautume su Dovydu sakydami: Mano kūnas ir mano širdis sunyko, mano širdies Dievas ir mano dalis Dievas per amžius. Palaimintas tebūnie Viešpats per amžius, ir tesako visa liaudis: Tebūnie, Tebūnie. Amen.

ČIA BAIGIASI PROTO KELIONĖ Į DIEVĄ.

✞ Maldos.lt

Maldos, tekstai, giesmės. Religinė enciklopedija.

Sielos kelionė į Dievą (Itinerarium Mentis in Deum)

Sielos kelionė į Dievą

Sielos kelionė į Dievą

Gal būt jums bus įdomu: