Kas yra kas?

„Niuansas“ kilęs iš prancūzų kalbos žodžio nuance, reiškiančio subtilų atspalvį ar skirtumą. Prancūzų kalboje šis terminas atsirado apie XVII a., kilęs iš veiksmažodžio nuer („daryti atspalvį, šešėlį“), kuris savo ruožtu siejamas su lotynų kalbos žodžiu nūbes – „debesys“. Ši etimologija intriguojanti: debesys, keičiantys šviesą ir spalvas, tapo metafora subtiliems, vos pastebimiems skirtumams. Pavyzdžiui, prancūzų dailininkai … [Skaityti toliau…]

Grahamo Greene’o romanas „Galybė ir garbė“ (angl. The Power and the Glory), išleistas 1940 m., pristato vieną įsimintiniausių literatūros personažų – „viskio kunigą“, bevardį Meksikos kunigą, kurio gyvenimas persmelktas nuodėmės, tikėjimo ir išpirkimo prieštarų. Šis antiherojus, klajojantis persekiojimo ir revoliucijos draskomoje Meksikoje, yra ne tik katalikybės, bet ir žmogiškosios prigimties tyrinėjimas. Grynas, pats būdamas katalikas, … [Skaityti toliau…]

Liber Pontificalis, arba „Popiežių knyga“, yra unikalus istorinis dokumentas, kuriame pateikiamas popiežių biografijų rinkinys, pradedant nuo šventojo Petro, laikomo pirmuoju Romos vyskupu, ir tęsiasi iki vėlyvųjų viduramžių. Šis tekstas, rašytas lotynų kalba, yra ne tik Bažnyčios istorijos šaltinis, bet ir savotiškas langas į politinius, kultūrinius bei religinius procesus, formavusius Vakarų Europą per pirmuosius krikščionybės amžius. … [Skaityti toliau…]

Terminas „Teofilaktai“ yra susijęs su vardu, kilusiu iš graikų kalbos, ir turi gilią istorinę bei kultūrinę reikšmę, ypač siejamą su įtakingomis viduramžių giminėmis ir Bažnyčios veikėjais. Žodis „Teofilaktai“ kyla iš graikų kalbos vardo „Theophylaktos“ (Θεοφύλακτος), sudaryto iš dviejų dalių: „theos“ (θεός), reiškiančio „dievas“, ir „phylax“ (φύλαξ), reiškiančio „sargas“ arba „saugotojas“. Taigi vardas iš esmės reiškia … [Skaityti toliau…]

„Lavono sinodas“ (lot. Synodus Horrenda arba Cadaver Synod), įvykęs 897 m. sausį Romoje, Laterano bazilikoje, yra vienas kraupiausių ir keisčiausių epizodų Katalikų Bažnyčios istorijoje. Šis makabriškas teismas, kuriame buvo teisiamas jau devynis mėnesius miręs popiežius Formozas, tapo simboliu IX a. pabaigos popiežystės moralinio ir politinio nuosmukio. Surengtas popiežiaus Stepono VI (arba VII, priklausomai nuo numeracijos) … [Skaityti toliau…]

Išminties Sostas (gr. Hagia Sophia, lot. Sancta Sophia) – tai VI a. Konstantinopolyje (dab. Stambulas, Turkija) pastatyta monumentali bazilika, laikoma vienu didžiausių krikščionių architektūros šedevrų. Iš pradžių krikščionių šventovė, vėliau mečetė, muziejus ir dabar vėl mečetė, ji simbolizuoja religinių, kultūrinių ir politinių virsmų istoriją. Išminties Sostas buvo pastatytas 532–537 m. Konstantinopolyje, Bizantijos imperijos sostinėje, imperatoriaus … [Skaityti toliau…]

Proskynesis (gr. προσκύνησις) krikščionių teologijoje reiškia pagarbą arba nusilenkimą, išreiškiamą šventųjų ikonoms, relikvijoms, kryžiui ar šventiesiems, kaip Dievo tarnams. Tai išorinis pagarbos gestas, nukreipiantis tikinčiuosius į Dievą per šventą atvaizdą ar asmenį, bet neprilygstantis dieviškam garbinimui. Ši praktika tapo ypač svarbi VII–VIII a. Bizantijos imperijoje per ikonoklazmo krizę, kai buvo ginčijamasi dėl ikonų pagarbumo teisėtumo. … [Skaityti toliau…]

Latreia (gr. λατρεία) krikščionių teologijoje reiškia garbinimą, skirtą tik Dievui – Švenčiausiajai Trejybei (Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai). Tai aukščiausia pagarba, išreiškiama per Mišių auką, maldas ir šlovinimą, pripažįstant Dievą kaip vienintelį Kūrėją. VII–VIII a. Bizantijos imperijoje, ypač per ikonoklazmo krizę, latreia buvo griežtai atribota nuo kitų pagarbos formų, kad būtų išvengta stabmeldystės kaltinimų. Skirtumas … [Skaityti toliau…]

Monoteliizmo erezija yra VII a. krikščionių teologinis mokymas, teigiantis, kad Jėzus Kristus turi dvi prigimtis (dieviškąją ir žmogiškąją), tačiau tik vieną valią (paprastai laikomą dieviškąja). Ši doktrina kilo kaip bandymas sutaikyti chalkedoniečius ir monofizitus, tačiau buvo pasmerkta kaip erezija Konstantinopolio III susirinkime (680–681 m.). Šis straipsnis unikaliai nagrinėja monoteliizmo kilmę, kontekstą, pagrindinius veikėjus, pasekmes ir … [Skaityti toliau…]

Teodosijaus ediktai – tai keli svarbūs imperatoriaus Teodosijaus I (valdė 379–395 m.) paskelbti teisės aktai, kurie įtvirtino krikščionybę kaip Romos imperijos valstybinę religiją ir smarkiai paveikė religinį bei politinį IV a. kraštovaizdį. Šie ediktai, ypač „Cunctos populos“ (380 m.), tapo lūžio tašku, formuojant krikščioniškąją Europą. Teodosijaus ediktai buvo paskelbti skirtingais metais ir vietose, tačiau svarbiausias … [Skaityti toliau…]